Labai simboliška, kad Klaipėdos liberalai paminklą Sąjūdžio 20-mečiui pastatė ant savavališkai pasisavinto postamento iš senųjų Klaipėdos miesto kapinių.
Noras stotis ant kitų sukurto postamento labai natūralus vartotojiškoje visuomenė. Ir reiškiasi įvairiomis formomis.
Štai aktyvūs Lenkijos piliečiai, minėdami Solidarumo 20-metį, pareiškė, kad neleis dabartiniam Solidarumui atstovauti senajam Solidarumui, nes nūdienis esą nesilaiko anojo vertybių ir apskritai yra kitoks. Kitaip sakant, nemaža dalis visuomenės norėtų nulaipinti šiandienius politikus nuo gražaus postamento, kurį pelnė aktyvistai, kadaise įgyvendinę Lenkijoje kardinalų socialinį perversmą.
Ir Lietuvoje yra manančiųjų, kad dabartinį Sąjūdį būtina atskirti nuo pirmojo. Arba iš viso šito vardo „nevalkioti“.
Žavu. Taip aiškinantis ir tirpsta mūsų neįkainojami gyvenimai.

2006 06 05

Naujasis Vilniaus meras V.Navickas ir gausi savivaldybės komanda nusprendė, kad sostinė taps švariu miestu, jeigu jo gyventojai, o gal ir svečiai, už numestą nuorūką mokės šimtines baudas. Šeši piliečiai jau nubausti. Bedarbė ir kelios studentės turės sumokėti po 300 Lt, dar 20 rūkalių laukia sprendimo.
Kodėl toks keistas sprendimas gimė? Nes miestas nešvarus. O kodėl miestas nešvarus? Nes šiukšlinama ir prastai valoma. Kadangi priežastys dvi, valdininkai nusprendžia pradėti nuo tos, kuri iš jų jokių pastangų nereikalauja – priima sprendimą bausti: pinigėliai kapsi į miesto biudžetą, valdininkai jaučiasi didžiais kovotojais, o savo tiesioginį darbą - protingai organizuoti miesto tvarkymą ir valymą - per tą „kovą“ beveik visai pamiršta.
Visuomenei tokie sprendimai, žinoma, pateikiami tam tikrame „filosofiniame“ padaže. Ir šį kartą ponas meras vienoje televizijos laidoje aiškino, esą turime ne kartą per metus sutelkti 40-50 tūkst. žmonių, kad jie šiukšlynus iškuoptų, o kasdieną nešiukšlinti.
Taigi didžiausio Lietuvos miesto galva ne tik nuorūkas renka, bet ir kiša nosį ten, kur jam nederėtų – į piliečių iniciatyvas. Vietoj to, kad nuoširdžiai padėkotų akcijos „Darom 2009“ savanoriams, jis nuvertina pačios idėjos prasmę.
Miesto gyventojai tonas šiukšlių surinko, o minėto mero vadovaujami valdininkai kelias savaites tų šiukšlių nesugebėjo išvežti, ir tūkstančiai žmonių matė, kaip varnos, valkatos, šunys ir miesto valdžia perniek verčia jų pastangas gyventi švariau.
Šitas elementarus pavyzdys puikiai iliustruoja dėsnį: dažniausiai valdininkas, kuris nesusitvarko su jam priklausančiu darbu, kur kas geriau žino, ką kiti turėtų daryti ar ko nedaryti, negu tai, ką ir kaip jam pačiam privalu atlikti. Šiuo atveju – pirmiausia įrengti daugiau šiukšliadėžių. Neries pakrante mėgstantys vaikščioti vilniečiai saldainio ar ledų popierėlį turi neštis rankoje visą kelią – nė vienos šiukšliadėžės čia nėra.
Bet čia tik vienas priedainis. Pagrindiniai valdžios ir piliečių bendros dainos žodžiai visai kiti ir kitokie. Norėtųsi tikėti, kad abi pusės tai aiškiai suvokia.

ET

Šį antradienį (04 21) Lietuvos Respublikos Prezidentas Valdas Adamkus Seime perskaitė paskutinį savo metinį pranešimą. Jaudulys, prasimušęs į eterį, kai baigdamas kalbą Prezidentas dėkojo Lietuvos žmonėms, rodo, kad po intensyvaus dešimtmečio V.Adamkus pasitraukia iš politinės arenos nepraradęs žmogiškojo jautrumo. Tai daug. Dažniausiai tokį stažą turintys Lietuvos politikai jau būna virtę šaltais cinikais.
Iš karto po šalies vadovo kalbos ją ėmė kritikuoti visi, kas netingi: kandidatai į prezidentus (išskyrus D.Grybauskaitę), žurnalistai, politologai. Visi V.Adamkaus metiniame pranešime ko nors pasigedo.
Ką tai rodo? Ryškiausiai, ko gero, tai, kad V.Adamkus – kaip svarbiausia valstybės galva - savo įžvalgomis „nebekabina“ Lietuvos piliečių. Pastarieji nori, kad Prezidentas kalbėtų ne apie vizijas, o apie konkrečius veiksmus. Arba muštųsi į krūtinę kartodamas mea culpa, mea maxima culpa. Arba trinktelėtų žodžių vėzdu vienam, antram, dešimtam valstybės pareigūnui.
Taip šalies vadovas nesielgė devynis kartus, tad kodėl turėtų dešimtąjį?
V.Adamkus tuo ir unikalus, kad kiekvieną metinį pranešimą drįso daryti tokį, kokį manė esant reikalingą, o ne tokį, koks patiktų dešinės Jonui ar kairės Petrui.
Prezidentas turi ir pareigą, ir teisę kartą per metus išsakyti savo požiūrį į tai, kas vyksta valstybėje, ir jis tai padaro.
Daug kam gal norėtųsi, kad šalies vadovas prabiltų kaip Lietuvos zaratustra arba pažarstytų skaičių kaip Vyriausiasis ūkininkas. Ką gi - lūkesčiai mažina džiaugsmą…

Šį kartą Prezidento kalbos kritikus, mano nuomone, „užnešė ant posūkio“ - jie, gal labai paveikti per 10 metų prisikaupusių nusivylimų, per medžius miško nepajėgė pamatyti. Štai vienas apžvalgininkas „paanalizuoja“ Prezidento kalbą į jos tekstą kur ne kur įterpdamas po savo sakinį - pvz.: Man patiko. Daug kas; Ir čia labai teisingai; Ir klausimų teisingų yra; Ir atsakymai iš esmės tokie, po kuriais pasirašyčiau… - ir po tokių „argumentų“ konstatuoja: paskutinysis V.Adamkaus metinis pranešimas, nors ir labai teisingas, nebuvo valstybės vadovo kalba.
Žinančiųjų, kokia turi būti valstybės vadovo kalba Lietuvoje labai daug. Tiesa, tas žinojimas paprastai demonstruojamas tik po laiko ir tik kritikuojant. Kodėl? Juk nebūtina eiti aukštas pareigas, kad leistum sau išmintingai kalbėti, rašyti, ar ne?
V.Adamkui būtant Lietuvos Prezidentu patyrėme visko. Tačiau tikrai visada jautėme mūsų šalies vadovo aukštą politinę ir žmogiškąją kultūrą bei nesuvaidintas, į valstybės gerovės puoselėjimą orientuotas nuostatas - ir tai teikė pilietinį komfortą.
Ačiū, Prezidente.

Dvi savaites galima buvo stebėti, kaip keturi vienuoliai, susikaupę ir ramūs, iš spalvoto smėlio smiltelių kuria neapsakomo subtilumo kompoziciją, vaizduojančią dvasinę, kosminę tvarką.
Mandala - tai simbolinis pasaulio paveikslas, mistinė makrokosmoso ir mikrokosmoso jungties diagrama, „darnos ratas“, Nušvitimo būvio išklotinė. Tai Tibeto budistų praktikuojama meditacijos forma, o kartu – ir tradicinis budistų vienuolių menas. Medituojantys vienuoliai dienų dienas piešia iš smėlio grūdelių fantastiškus paveikslus tik tam, kad juos paskui sunaikintų. Mandalos birumas simbolizuoja pasaulio nepastovumą. Kuriant mandalą negalima jokia improvizacija – vienuoliai privalo mintinai žinoti šventuosius tekstus, kuriuose nusakoma tiksli piešinio geometrija, struktūra, spalvų deriniai, elementų išdėstymas ir pan. - norint išmokti teisingai kurti smėlio mandalas, reikia ištisų 15 metų ir privalu išlaikyti šimtus egzaminų, įsimenant mandalos kūrimui reikalingas mantras, judesių simboliką.
Mandalos meditavimo metu vienuolis turi paeiliui „atgaivinti“ savyje viską, kas joje pavaizduota, kol galiausiai pasiekia aukščiausią meditavimo laipsnį – susilieja su absoliutu.
Dvi savaites keturių vienuolių kurta neapsakomo subtilumo kompozicija, vaizduojanti dvasinę, kosminę tvarką, kovo 8 d. buvo sunaikinta ir spalvotas mandalos smėlis išpiltas į Vilnelės vandenis.

Žurnalistas, rašytojas Laimonas Tapinas pergudravo sunkią ligą ir sutvėrė dešimtąją savo knygą apie prieštaringą ir talentingą lietuvių režisierių Vytautą Žalakevičių. Pastarąjį vieni vadina genijumi, kiti – šizofreniku. L.Tapinas nesiėmė advokato ar prokuroro vaidmens. Jis talentingai sudėliojo režisieriaus portretą iš daugybės dokumentų, straipsnių, jį pažinojusių žmonių liudijimų, artimųjų laiškų ir pasakojimų.
Neseniai ši įspūdinga knyga buvo pristatyta visuomenei. Vilniaus rotušės salė sunkiai talpino visus norinčiuosius.
Su režisieriumi V.Žalakevičiumi dirbęs aktorius K.Smoriginas į renginį atvyko tiesiai iš lėktuvo. Izraelyje jam buvo atlikta širdies „paremontavimo“ operacija.


Kostas Smoriginas

Jurga Ivanauskaitė- garsi rašytoja, dailininkė, publicistė, bičiulė - mirė prieš dvejus metus (2007 02 17).

Vasario 18 d. Vilniuje įvyko dokumentinio filmo apie šią ryškią asmenybę premjera.
Filmo režisierė Agnė Marcinkevičiūtė pakalbino tuntą rašytojos draugų bei pažįstamų ir iš jų pasakojimų, panaudodama daug nuotraukų ir anksčiau filmuotos medžiagos, meistriškai sudėjo Jurgos gyvenimo mozaiką. Lietuvišką koloritą įspūdingai papildė antrojo režisieriaus Vytauto V.Landsbergio Indijoje filmuoti kadrai.
Galinga Jurgos natūra paliko daugybę sodrių atspindžių – vienokie jie jos romanuose, kelionių knygose, eilėraščiuose, piešiniuose, kitokie – ją pažinojusių žmonių prisiminimuose ir pasakojimuose (tai liudija filmas ir neseniai išleista knyga „Jurga“).
Jurgos daug, ji labai įvairi ir kiekvienam vis kitokia.

Vasario 26 d. Dokumentinis filmas „Šokis dykumoje“ bus parodytas Panevėžyje. Kino teatre „Garsas“ bus eksponuotas ir mano darytos Jurgos nuotraukos. Džiaugiuosi, kad jos taip prasmingai panaudotos filme apie Jurgą.
ET

Nuskamba TV laidos garsai. Pamatai pasitempusius, tvarkingus laidos riterius. Lauki gražaus reginio. Iš pradžių jie ir bando kautis špagomis, bet labai greit numeta jas į šoną ir pereina prie įprastesnių sau ginklų – špygų.

et