2010-03-01 // komentarai
Mirė novelių meistras
Mirė novelių meistras, Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas Juozas Aputis.
Prisimenu, kaip aplankiau rašytoją vieną vasarą atostogaudama netoli Zervynų. Atmyniau dviračiu per karštį dulkėtais keliukais, ir rašytojas iš karto pasiūlė atsigaivinti Ūloje.
Paskui - lyg artimai bičiulei - aprodė visą ūkį ir name, ir kieme. O juk tebuvom bendravę darbo reikalais, kai dirbau „Literatūros ir meno“ redakcijoje.
Ir dabar akyse ta pirtis, lieptelis į Ūlą ir į ulyčią išlydintis Rašytojas. Toks savas.
Rašytojas J.Aputis 2006 m. Knygų mugėje. Gabrielės Tervidytės nuotr.
2010-02-15 // komentarai
Išsiskyrimas
Liūdesio apgaubtas laikas – Gabrielė ilgam išvažiuoja į Amsterdamą. Skirtis vis sunkiau. Gal todėl, kad tyliai artėja neišvengiamas didysis išsiskyrimas.
2010-02-15 // komentarai
Robertą Griškevičių prisimenant
Šiandien (2010 01 23) Alytuje Roberto Griškevičiaus artimieji, bičiuliai ir draugai prisimins šį talentingą muzikantą, įdomų žmogų. Jam būtų sukakę 50.
Aš su Robertu susipažinau, kai jis jau nebegrojo jokiame ansamblyje ir nekoncertavo. Dirbo Amerikos kultūros centre, buvo įdomus pašnekovas, atidus draugas, aistringas žvejys. Tai jis mane išmokė iš užakusių prūdų ištraukti žuveles…
Dažniausiai Robertas prisimindavo nuotykių pilną kelionę po JAV. Regis,1990-aisiais jis išvyko į Ameriką organizuoti „Foje“ koncertų. Puikiai viską sutvarkė, ir tada „Foje“ pirmą kartą išvažiavo į JAV, ir sugrojo virš dešimt koncertų Detroite, Čikagoje, Klyvlende, Bostone, Niujorke ir dar keliuose mažesniuose Amerikos miestuose.
Iš Roberto pasakojimų man liko įspūdis kad tos gastrolės buvo keruakiškos.
Taigi koncertuojančio Roberto jau nemačiau. Jamahos (pirktos iš jo) atmintyje tebesaugau Jo pagrotą audringą gabaliuką. Klavišai po Roberto pirštais tiesiog šniokštė. Buvau sužavėta, o jis numojo ranka ir pasakė: nebe tas. Liga jau smarkiai ribojo visas jo galimybes.
Bet Robertas nepasidavė. Ligai atiduodamas tik tiek, kiek ji išplėšdavo, Robertas gyveno pilnakakraujį gyvenimą.
Jis iki paskutinių akimirkų išliko džentelmenu. Pamenu, nupirko mano dukrai kažkokį foto aparatą, užvežė ir pats užlipo į ketvirtą aukštą jai įteikti. Bariausi – kodėl netaupai jėgų. „Tegu jai būna smagu!”- pasakė.
Gal todėl, kad Roberto jėgos mažėjo kas diena, jis dažnai prisimindavo, kad buvo geras futbolininkas. Jis manė, kad ir diabetą pasigavo dėl per didelio fizinio krūvio ir streso, kurį išgyveno išsiskyrus tėvams.
Kartą veždama iš hemodializės procedūros paklausiau, ko tikrai nedarytų, jei būtų galimybė pakartoti gyvenimą. „Tikrai nerūkyčiau“,- net negalvojęs atsakė Robertas. O toliau jau buvo mūsų filosofavimas, kurį po tiek metų autentiškai atkurti būtų sunku. Ir neverta.
Kiekvieno atmintyje Robertas vis kitoks.
XXX
Didžiausios sėkmės linkiu jo keliu bandančiam eiti sūnui Gediminui.
Kai jis buvo mažas, ėmiau iš jo interviu. Išgirdęs savo į diktofoną įrašytą balsą – Gediminas pašėlo. Ėmė lakstyti po kambarį ir vis klausti: kas tu, mano Robas?
...mes lūžom iš juoko.
Elena Tervidytė – profesionali žurnalistė, fotografė. Nuo 1992 m. - švietimo savaitraščio „Dialogas“ vyriausioji redaktorė. Lietuvos fotomenininkų sąjungos narė.