Bali (Indonezia) – kas ieško rojaus žemėje?

Apie keliones, mano žirgo galva, prasminga pasakoti tiek, kiek tai gali būti naudinga kitiems. Likusioji – didžioji – potyrių ir atradimų dalis būna perdėm asmeniška, kad su skaitančiuoju ji surezonuotų.

Taigi Bali sala, viena iš 6000 gyvenamų Indonezijos salų. Ji vadinama rojumi žemėje. Jei planuojate po šį rojų pakeliauti, mano pastebėjimai gali jums praversti. Nors  patarimų internete ir be manęs netrūksta.

VIZA

Į Bali salą, jei keliaujate per turistinę firmą,  vizos nereikia, bet jei savarankiškai – teks įsigyti oro uoste ir jos negausite, jei neturėsite grįžimo bilieto. Sala gerokai mažesnė už Lietuvą (Salos ilgis 153 km, plotis 112 km), o turi 3 mln. gyventojų. Jei nekontroliuotų atvykimo-išvykimo, matyt, jų greitai padaugėtų. Ruošdamasi į kelionę susižinojau, kad čia gyvena lietuvių pora ir jie organizuoja keliones po salą (feisbuke: balinetojai.lt), bet tautiečių siūlomos kainos gerokai didesnės nei kitų. Tad  nesusitikome.

Nepasiekiau ir Žaliosios Bali mokyklos, kurią tikrai norėjau aplankyti, nors ir neberedaktoriauju „Dialoge“ . Žinau, kad čia mokėsi/mokosi ir keli turtingų lietuvių vaikai.

13 TŪKSTANČIŲ KILOMETRŲ

Nuo Varšuvos iki Denpasar (Bali sostinė ) 13 000 kilometrų – tiek rodė lėktuvo kompiuteris. Aš skridau čarteriniu reisu Lenkijos aviakompanijos lėktuvu (LOT). Pirmyn 12 val., atgal 13,31 val., per kurias nusėdi viską, ką įmanoma nusėdėti. Svarbiausia – negauni nieko nei gert, nei valgyt. Nusipirkti, žinoma, visko gali, bet jei taupai pinigėlius – maistelio ir vandens įsidėk.

Lėktuve įrengti monitoriai – galima žiūrėti pamanomus meninius ir dokumentinius filmus, muzikos rinkinys mano ausims netiko.

Iš rytų – vandenynas, iš vakarų – jūra

Bali salos padėtį rytų-vakarų atžvilgiu reiktų turėti galvoje dar namie planuojantis maršrutą. Mat vandenyno pakrantės grožis labiausiai atsiskleis rytais, saulei tekant, o jūrinis – vakarais:  saulėlydžiams stebėti , lydėti, fotografuoti.

Vertas aplankymo piečiausias šalies taškas Uluwatu.  Nedidelis, bet gražus paplūdimys, žvėrelių, paukštelių mėgėjams – natūralus sodas/parkas.

Šiauriausias taškas, kuriame buvau – Batur ugnikalnis. Keliones prie jo siūlo visos turistinės firmos firmelės. Visuose lankstinukuose rašoma, kad sumokėję tiek ir tiek jūs būsite nuvežti, gausite pavalgyti sėdėdami terasoje matysite nuostabų vaizdą: ir ugnikalnį , ir ežerą šalia. Jei susigundysite šiais gražiais pažadais, išvažiuokite taip anksti, kad prieš 5 val.jau būtumėte vietoje. Jei Antraip – ugnikalnis atrodys kaip paprastas kalnas, o į gražias vietas jo papėdėje ar prie ežero, kur trykšta šilti šaltiniai joks vairuotojas jūsų neveš, nes kelias ten blogas, o firmos samdomi vairuotojai saugo mašinas ir ,bendrai, jie tingūs. Jei nori nuvažiuoti išsukti iš turistų nudrengto maršruto, reikia labai ilgai įtikinėti vairuotoją, kelis kartus žemėlapyje rodyti ir tikslinti kelią. Ir vis tiek jis gali nuvežti tave į kitą vietą.

Į gražųjį Pandawa paplūdimį patekau tik iš antro karto ir pakeitusi vairuotoją.

Labai gražus –  Munduk kelias. Keliauti juo reiktų lėtai, su pasisėdėjimais, pasigrožėjimais.

Kitų konkrečių Bali vietų nesiūlysiu – firmos ar kiti prisiūlys, bet grupuoju jas taip: paplūdimiai, kriokliai,  šventyklos, ryžių terasos. Ir ne jų kiekis svarbu.

Dvi gretimos salelės

Šalia Bali salos yra dvi salelės. Benoa Harbor uoste turistus medžiojantys „menedžeriai“ prikišamiausiai siūlo Lembong salelę – joje tikrai rojus banglentininkams.

Greta dunksančioje Penida saloje gali patraukti vieta, kur nukritęs meteoras arba šiaip ramiau pakeliauti nebrangiai nusisamdžius motorolerį. Bet keliukai siauri, vingiuoti, vietomis labai statūs – tad motorolerių vairavimo ypatumus reikia žinoti ir būti patyrusiam. Juolab, kad ir važiavimas mums neįprastas –  kaire kelio puse.

Salos centras – Ubud

Graži vieta, tradicinių menų Meka, bet šalia nėra nei jūros, nei okeano. Tiesa, yra upė,- gana srauni, su keletu slenksčių –  ja siūloma plaukti valtimis apie 2 val. Vandens atrakcijų mėgėjams smagu, ypač su smagia sava kompanija.

Ubud mieste galite gerokai patuštinti piniginę : įspūdingi sidabro gaminiai, iš vietinės žaliavos pagaminto skulptūros, kaukės, audiniai – tikrai visko labai daug. Aš vienoje galerijoje nusipirkau nedidelį paveikslą. Ji nuėmė nuo porėmių, įsuko į plastmasinį vamzdį – ir darbelis saugiai atkeliavo į Lietuvą.

Derybos

Jei nenorėsite, kad jus drožtų kiekviename žingsnyje – turėsite derėtis. Kainas baliečiai užkelia visur dvigubai, o geroj nuotaikoj ir keturgubai. Ar pirktum vaisius pakelės turgelyje, ar samdytumeisi mašiną, ar užsisakytum masažą – pirminė kaina bus nereali. Seminyak miestelio vaistinėje vaisto kaina padvigubėjo  kol aš nuo lentynos priėjau prie kasos.

Taigi teks pasirinkti: arba derybos ir padidintas atidumas viskam, kas susiję su pinigais (vietine valiuta disponuosite milijonais)  arba relaksas ir didesnės išlaidos.

Pinigai, valiuta

Didesnėse parduotuvėse, daugumoje kavinių galima atsiskaityti kortele. Bet dėmesio ! – Indoneziją bankai  įtraukę  į nepatikimų šalių sąrašą, todėl skrendant į Bali, turite sutarti, kad bankas neblokuos jūsų kortelės. Antraip bus kaip man – vieną kartą atsiskaičius, SEB pamatė,kad atiskaityta Bali ir kortelę užblokavo. Atblokuoti gali tik bankas, tik po tiesioginio pokalbio su klientu.

Turėti grynų keliaujant po Bali tikrai reikia. Pinigų nuėmimo procedūra bankomatuose painesnė negu pas mus, bet „paįmama“. Nelabai plėšikauja ir pinigų keityklos. Skirtumo tarp dolerių ir eurų nepastebėjau, bet baliečiai labiau pratę prie savo rupijų lyginimo su doleriais.

Aš buvau supaprastinus  skaičiavimą: kablelį keldavau per 4 skaičius į kairę. Pvz. 120 000 rupijų, tai 12 eurų apytikriai, tiksliai skaičiuojant – kiek mažiau. Bet orientavimuisi kainose man tokio metodo pakako.

Transportas

Viešojo transporto nėra. Taksi ir mašinų nuoma nėra brangi, jei mokate derėtis. Motorolerių nuoma labai pigi – jei kelioms dienoms, tai galima sutarti po 2-3 eurus už dieną. Keliauk ir  būk laimingas. Kuro galima nusipirkti bet kur – pardavinėja tiesiog gatvėse supilstytą į plastmasinius bilietus. Tiesa, nuomuodamiesi motorolerį, patikrinkite, ar rodo bent vieną iš orientavimuisi svarbių parametrų: kilometražą ar degalų kiekį. Kai maniškis nerodė nei vieno – orientuotis, kada jis sustos, buvo keblu.

Seksas, narkotikai

Vakarais turistiniuose miestuose daug ir moterų, ir vyrų siūlo intymias paslaugas. Vienas pažįstamas gyrėsi, kad už 100 dolerių turėjo jauną visą naktį. Rytais matydavau pusryčiaujančias savotiškas poras: pagyvenęs storas baltaodis diedas ir jaunas kūdas balietis. Beveik paauglys.

Narkotikais jokiu būdu Bali nesusigundykite – galite sėsti į kalėjimą ilgam. O „grybukų“ pasiūla nemaža.

Tai tiek būtų. Gal ką svarbaus ir pamiršau :)

P.S. Į tokią tolybę nusibeldus, būtina paragauti Luwak kavos. Kas ją perdirba, sužinokite patys – gal kai kam ir noras ragauti dings :)

 

Kai Svetlana Aleksejevič dar nebuvo Nobelio premijos laureatė

1984 –ieji- gūdus sovietmetis.  Tik ką (1982 m.) mirė Leonidas Brežnevas, Tarybų sąjungos Komunistų partijos pirmasis sekretorius, beveik du dešimtmečius valdęs Tarybų Sąjungą ir įvaręs šalį į totalią stagnaciją. Prisimenu, kaip jam vis kabino ordinus bei medalius, kaip vertė mokyklose analizuoti, atseit,  jo parašytas  knygas apie plėšinius, karą. Kaip turėjome, spaudoje dirbantys, perskaityti  eilinio partijos suvažiavimo „neeilinę“ medžiagą ir „atsižvelgti į joje akcentuotas aktualijas“. O, vargo vakariene!

Ir tai tęsėsi 18 metų! Gerai, kad bent po L.Brežnevo pirmieji sekretoriai greičiau ėmė mirti (atsiprašau) – vis šiokie tokie pokyčiai buvo justi.

Ieškodama ko nors kitokio tais laikais respublikinėje bibliotekoje nuolat skaičiau „Литературная газета“ , storuosius žurnalus: „Новыи мир“, „ Иностраннфя литература“ , „Октябр“, „Знамя“. Per šiuos leidinius atradau daug stiprių rašytojų ir žurnalistų.

1984 m. žurnale „Октябр“ perskaičiau Svetlanos Aleksejevič «У войны не женское лицо».

Sukrėtė. Šiek tiek  išverčiau, 1985 m. atspausdino „Literatūra ir menas“.

Paskui pasirodė antra dokumentiniais pasakojimais paremta jos knyga «Последние свидетели. Tai karą mačiusių vaikų pasakojimai. Vėl šiek tiek  išverčiau ir atspausdino žurnalai „Tarybinė moteris (1986, nr.6) bei „Šeima“ (1986, nr.5).

Tarp popierių nūnai aptiktas atsakymas iš Baltarusijos žurnalistų sąjungos (tuomet S.Aleksejevič dirbo žurnaliste) rodo, kad bandžiau su ja susisiekti. Nepamenu, kodėl nepavyko. Gali būti, kad sutrukdė kardinalūs pokyčiai mano pačios gyvenime.

Prieš pora metų būdama Oršoje (Baltarusija) visuose knygynuose klausiau  Svetlanos Aleksejevič knygų. Nei viename nebuvo nei vienos. Jaunos pardavėjos net jos pavardės negirdėję… O netrukus Ji gavo (2015)  Nobelio premiją.

Audėja

Mano Mama buvo audėja.

Ją augino svetimi. Nes kai jos mama mirė, tėvas vedė antrą kartą , paskui trečią. Ir jau senas sėdėdamas ant Mamos namų slenksčio, paklaustas apie žmonas, pasakė: pirma nuo Dievo, antra nuo žmonių, trečia – nuo velnio.

Taigi Mamą augino Junokai – nejauna pora, neturėjusi savo vaikų. Mama pasakodavo, kad gerai buvo pas Junokus, bet ji vis tiek labai ilgėjosi savų ir gulėdama ant pečiaus dainuodavo visokias liūdnas dainas, ir graudindavo geraširdžių globėjų širdis.

Dar neturėdama šešiolikos ji pabandė įsidarbinti Oskaro Trėjaus fabrike (žr.nuotr.)  ir buvo priimta, nes buvo aukšta ir , matyt, atrodė vyresnė. O dokumentų tais laikais nelabai kas prašydavo.

Mamai teko dirbti įvairiuose fabrikuose: O.Trėjaus ( Juodupė),„Litekso“ (Kaunas), paskui Bajoruose (Kretingos r.), paskui vėl Kaune ir vėl Juodupėje. Po 12 valandų prie 6- 8 staklių. Tikras konvejeris. Iki šiol neįsivaizduoju, kaip galima vienu metu matyti, ar nenutrūko siūlas šešiose audimo staklėse.

XXX

Iš O.Trėjaus fabriko „atsiradęs“ Juodupės vilnonių audinių fabrikas „Nemunas“ buvo plačiai  žinomas, ypač  sovietų laikais. Produkcija – kokybiška ir paklausi. Žmonės dirbo ir …vogė. Kur ir kaip išneša (prie fabriko vartų budėdavo apsauga) siūlus pasakodavo beveik atvirai. Fantazijos netrūko, o sąžinė kažkodėl negraužė.  Pamenu, Mama pasakojo, kad kartą ir  ją apsauga sustabdė. O ji kaip tik „nešė“ (taip tatai vadindavo) – apie šlaunis buvo apsiviniojusi siūlų. „Jie suprato, kad aš „nešu“, nes man pasidarė silpna, vos nenualpau…Matyt, pagailėjo, nes „nerado“. Nuėjau prie Juodupės prūdo ir verkiau verkiau… kad tapau vagilka, kad negalim pragyventi, kad  vaikai maži ir vis alkani”.

Gailiuosi, kad niekada nešovė į galvą paklausti  Mamos, ar tokie išgyvenimai ją paskatino iš fabriko pereiti dirbti į tarybinį ūkį.

Mes daug ko savo tėvų nepaklausiame.

Būtent dėl fabriko Juodupė  išaugo, išgražėjo.

Bet nieko nėra pastovaus. Atkūrus nepriklausomybę per tuos sumaištinguosius 1992 -1994 m. banditėliai iš Kauno įsigijo „Nemuną“  ir  sužlugdė.  Kartu žlugo ir žmonių gerbūvis, ir viskas.

Tačiau yra ir viltingų ženklų. Juk šiais laikais nebebūtina būti audėjėle …

*Juodupės miestelis – Rokiškio rajono savivaldybės seniūnijos centras, įsikūręs prie Juodupės ir Vyžuonos upių santakos. Manoma, kad 1769 m. minimas Pajuodupio muitinės postas yra dabartinės Juodupės pradžia. Pradėjo augti  XX a. pradžioje, kai 1907 m. Oskaras Trėjus, nuomavęs iš grafų Pžezdzieckių seną malūną, jame įkūrė vilnų verpyklą, karšyklą, o po to įtaisė ir audimo stakles. Juodupės audiniai pradėjo garsėti dar iki Pirmojo pasaulinio karo. 1931 m. Trėjaus firmai bankrutavus, jos turtą perėmė „Nemuno“ bendrovė. Gamyba vėl pradėjo augti, iš nedidelės dirbtuvės išaugo vilnonių audinių fabrikas „Nemunas“, dabar uždaroji akcinė bendrovė „Baltic Mills“. Dar 1956 m. prie fabriko išaugusiai gyvenvietei buvo suteiktos miesto tipo gyvenvietės teisės; 2002 m. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu pavadinta Juodupės miesteliu.

 

 

Poetas Algirdas Verba (1941-2000)

Apie Algirdą Verbą internete nerasite daug tekstų, bet parašytieji ( Gasparo Aleksos,

Valdemaro Kukulo, Jono Mačiukevičiaus) – esmingai kalba  apie šį   „šlubą varną“ (Alis Balbierius)  ir jo kūrybą.

Papasakosiu porą epizodų iš fragmentiško bendravimo su šiuo dramatiško likimo žmogumi.

 

Xxx

Atlikinėjau žurnalistinę praktiką Lietuvos radijuje, Jaunimo laidų redakcijoje. Dirbo tuomet smagi kompanija. Kai G. gimė dukra, nusipirkę vyno patraukėme švęsti į Vingio parką.

Po daug metų Kalvarijų turguje medumi prekiaujantis jau nejaunas ano pikniko kaltininkas – tėtis, džiugiai pasakojo, kad dukra, kurios gimimo garbei aš lipau į pušį, gyvena laimingai. Smagu, kad laimingai, bet neprisimenu, kad tada lipau į pušį. Vingio parko pušų šakos labai aukštai prasideda, bet aš mėgau laipioti, tad jei žmogus sako, matyt, lipau…

Šitas nuokrypis iki pradedant pasakojimą apie A.Verbą yra tik tam, kad būtų pasakyta, jog iš to paties vyksmo mes galime atsiminti visai skirtingus dalykus, t.y. mūsų atmintis nenuspėjamai selektyvi.

Taigi, neprisimenu, kaip mes atsidūrėme Karoliniškių parke ir kodėl aš buvau su armonika ir kaip ten atsirado A.Verba.

„Juosta” labai ryškiai pradeda rodyti, kai jau naktis, aplink tamsu, aš sėdžiu atsirėmus į vieną pušį, Verbą į kitą ir jis deklamuoja savo eilėraščius. Ir, suprantu, kad  jam dabar niekas kitas neegzistuoja, tik tie kapoti sakiniai, už kurių skausmas, netektys, vyriška rauda…

Suprantu, kad man teks „išeiti“ iš tos  metafizinės būsenos ir rasti kelią iš miško.

Kažkaip nuklibinkščiuojame iki gatvės. Bandau stabdyti pravažiuojančiais mašinas, bet jos prazvimbia net padidinę greitį, ir suprantu, kad prie personos, kuriai ant vieno peties kabo armonika, o ant kito – vyras, niekas niekada nesustos.

Įkalbinėju Verbą pasislėpti griovyje, jis nenori sutikti, keikia laikus, kada talentingi žmonės, b…t, turi slėptis pakelės grioviuose…Šiaip ne taip pavyksta paslėpti ir jį , ir armoniką. Vienas žiguliukas sustoja, ir greitų veiksmų taktikos primokytas Algis, kol aš vairuotoją įkalbinėju, greitai įsikabaroja ant užpakalinės sėdynės. Transporto priemonė užvaldyta. Pirmyn.

Važiuojant paaiškėja, kad Verba neturi, kur nakvoti. Gerai, sukam pas mane į Tauro bendrabutį. Tais metais gyvenom kambaryje dviese su M.L. Galvoju, aš prigulsiu šalia jos, o Verba išsimiegos mano lovoje. Neprisimenu, kaip prasmukom pro budinčiąją . Prieškambaryje įjungusi šviesą šalia savo kambariokės galvos matau vyrišką ševeliūrą. Jėrgau. To nėra buvę. Bet ką darysi – dabar taip yra.

Atsigulam „bortuku“ vienoj lovoj su Verba. Per miegus jis vartosi, spardosi, šūkauja –  jo audringas gyvenimas tęsiasi ir sapne. Neapsikentusi paryčiais išbėgu palakstyti ir alkoholio iš kūno išprakaituoti. Grįžusi kambariokės simpatijos neberandu, bet randu plaukus nuo galvos raunantį Verbą: „Kur mano akiniai? Atiduokit mano akinius! Aš nieko nematau. B…t, J…m…“

Kantriai aiškinu, kad čia jo akiniai, kad neišsigalvotų nesąmonių ir keliauk savo keliais.

Ne. Jis beveik rauda iš bejėgystės ir įtūžio. „Aš nieko nematau, b…t. Kaip aš eisiu?!”

Per kokias pora valandų paaiškėja, kas atsitiko.

Pasirodo, mano kambariokės draugas irgi akiniuotis. Jis ryte sprukdamas užsidėjo ne savo, o Verbos akinius. Kaip jis su jais matė, o Verba su jo ne – aš nežinau, ne okulistė esu.

Bet Verba triumfavo: „aš sakiau, o tu manim netikėjai“. Taip ir buvo – netikėjau. Ne tik tuokart.

Xxx

Kitas man įstrigęs dar graudesnis bendravimas įvyko 1997 metais. Po šimto metų jis, kažkaip suradęs telefono numerį,  paskambino man į „Dialogo“ redakciją ir išaiškino, kad aš mirk gyvenk tuoj pat turiu atvažiuoti į Žvėryną, kur jiedu su Kukulu apie gyvenimą šnekasi. Aišku, reikia atsivežti ir buteliuką.

Nežinau, kodėl, bet padariau, kaip Verba prašė. Nupirkau, nuvežiau ir vos keptuve negavau per galvą nuo poeto žmonos.  Gerokai mane išplūdusi, ji vis tik praleido į Verbos kambariuką.

Kukulo jau nebuvo. Verba sėdėjo ant sujauktos lovos, susišiaušęs, apgirtęs, virš jo galvos kabojo sudžiūvęs ąžuolo vainikas…Viską gaubė alkoholio, tabako ir šlapimo tvaikas.

Buvau sukrėsta ir daugiau nieko nepamenu.

Išėjau surakinta gėlos ir skausmo už tuos talentingus Lietuvos vyrus, prarytus ir praryjamus alkoholizmo monstro.

„Šlubas varnas Verba / į tėviškę skrido numirti / ties vasaros laiko riba / įsikibo į nukirstą svirtį / 
įsikibo į žemę – bežemis / ir atgavo laukų karaliją / kur ne žolės o plunksnos jam želia / juodos plunksnos kaip juodos lelijos“ (Alis Balbierius).

Algirdas Verba (1941–2000) – poetas, 1993 m. „Poezijos pavasario“ laureatas. 1963–1966 m. studijavo Kauno politechnikos institute, 1968–1970 m. – Vilniaus universitete. 1963–1967 m. (su pertraukomis) dirbo įvairiose gamyklose Kaune, 1969–1983 m. – įvairių laikraščių ir žurnalų redakcijose Vilniuje. Kūrinius pradėjo publikuoti 1960 m. Išleido eilėraščių rinkinius „Pakelės žalumos“ (1977), „Aprišu obelį“ (1980), „Ugnies ūgis“ (1985, „Piktoji žvaigždė“ (1990), „Orkestro duobė“ (1996). 2001 m. išleistas pomirtinis poeto eilėraščių rinkinys „Plaštakės pleška“. Vėlai debiutavo, pavėluotai buvo pripažintas. A. Verbos eilėraščiai itin emocingi, dažnai chtoniški, desperatiški, kartais net pikti. Nesivaikė literatūrinių įmantrybių, rašė be poetinių kaukių, nuoširdžiai, tikrai.

Iš Tekstai.lt

 

Didinga uola. Bali, 2017

Kai „susitinkam“ su uola, kalnu, ežeru ar debesimis mums nekyla noras pradėti juos tobulinti: kad nebūtų toks didelis/mažas, toks tamsus/šviesus, pakeistų formą, spalvą, gyvenimo vietą… O kodėl susitikę su kitokiu nei mes žmogumi, dažnai norime  pakeisti jį arba bent jo reakcijas, elgseną?

Norim savo Ego antrininko :) Nesąmoningai ir , aišku, tik norėdami kitam „gero“. Om