Burtai: kraujas ir rašalas

IMG_2059 ret w

Kai buvau antroje klasėje, man labai patiko vienas berniukas. Jis buvo iš gretimo kaimo, todėl nei į mokyklą, nei iš mokyklos mes negalėjome eiti kartu. Bet aš kuo dažniau ir ilgiau apie jį galvojau, tuo stipriau norėjau su juo draugauti, o jis – kaip ir priklauso meilės  siužetui – tokio noro visai nerodė. Bandžiau ir šiaip, ir taip jo dėmesį pritraukti – viskas veltui.

Tada nusprendžiau imtis burtų. Niekieno konsultacijos negalėjau prašyti, todėl ir burtažodžius, ir ritualą teko sugalvoti pačiai . Nepamenu, ar ilgai kankinausi, bet viena rytą aštriausiu tėvo peiliu prapjoviau savo piršto paduškėlę, prilašinau kraujo į rašalo buteliuką ir kol ėjau į mokyklą vis kartojau:“ tegu mus amžiams sujungia kraujas ir rašalas“.

Nuėjusi į klasę, tą buteliuką padėjau ant „mylimojo“ stalo. O jo  rašalinę – ant savojo.

Gal tie burtai po kiek laiko ir būtų suveikę, bet po antros pamokos aš neišlaikiau ir prišokusi prie Jo paklausiau: „Ar žinai, kad rašai mano krauju?“

Jis atšlijo. „Na ir durna gi tu“,- pasakė, o paskui ir visiems apie tai papasakojo.

„Nesąmones kalba, nes rašalas ,- žiūrėkit gi,- mėlynas. Tai kur tas jos kraujas?!“

Ko gero, per mažai prilašinau :)

P.S. Nuotrauka asociatyvi :) :)

 

Durys. Sankt Peterburg. 2016

piteris 2016 durys w

Man labai patinka senovinės durys. Ne tik todėl, kad jos gražios. Ne tik todėl, kad pro jas įėjo ir išėjo tie, kurių nebėra. Bet rankena gal dar atmena jų delnų karštį… Jų nerimą ar nekantravimą, ar džiugesį jas praveriant.

Durys, tiltai ir veidrodžiai man yra metafiziški :)