2010-07-06 // komentarai(2)
Ach, vasara
Nesmagiai jaučiuosi, kad neįdedu nei naujų tekstukų, nei naujų foto. Turiu, bet kol kas taip jau yra -vasara.
Jei būnant Palangoje bus geras interneto ryšys, įkelsiu sraigę, kuri per valandą nukeliavo 2 metrus, kelis liūties blyksnius ir idilišką vaizdelį su mergaite ant beveik apsemto liepto...
Būkite sveiki, mielieji.
2010-06-17 // komentarai(1)
Pirmosios „Dialogo“ ir „Mokyklos“ komandos formavimas (II)
1991-ųjų pabaiga. Kultūros, švietimo ir mokslo ministras Darius Kuolys paskiria Eleną Tervidytę dviejų reorganizuojamų leidinių (laikraščio „Tėvynės šviesa“ ir žurnalo „Tautinė mokykla“) vyriausiąja redaktore.
Reikia suformuoti naują redakciją, kuri būtų potenciali leisti savaitraštį „Dialogas“ ir mėnraštį „Mokykla“. Paskelbiamas konkursas žurnalistams. Buvusiųjų redakcijų dauguma darbuotojų (apie 30 žmonių) atsisako dalyvauti – tai esą juos žemina. Renkami nauji žmonės. Pamenu, visi turėjo parašyti po tekstą „Dialogui“ ir tada kalbėtis su specialiai sudaryta komisija. Tikrai žinau, kad joje, be manęs ir dr. Meilės Lukšienės, buvo mokytoja Violeta Tapinienė. Priėmimas vyko Antakalnio (Nr. 31) patalpose. Iš „Tėvynės šviesos“ paveldėjome daug kabinetų (14) ir ir WC patalpas, ir garažą, ir seną „Moskvičių“ su vairuotoju. Išvažiavus į pirmą komandiruotę netoli Kauno jis (automobilis, ne vairuotojas) „užkalė“.
Konkursą praėjo ir komisijos palaiminimą gavo šie žmonės: poetė Onė Baliukonytė, žurnalistė Ramutė Bruzgelevičienė (jos abi buvo dirbusios „Moksleivio“ redakcijoje), Vilniaus pedagoginio instituto dėstytoja Lidija Laurinčiukienė (kviesta darbui „Mokyklos“ žurnale), etnologė Gražina Kadžytė, Kristina Sprindžiūnaitė (vėliau, kiek žinau, pasirinkusi vertėjos iš vokiečių kalbos kelią), Linas Senkus (iš „Tautinės mokyklos“ redakcijos darbui atsakinguoju sekretoriumi), Stasė Kirkienė (iš „Tautinės mokyklos“ redakcijos darbui stiliste). Neatsimenu, ar iš karto, ar vėliau buvo priimtas ir poetas Raimondas Jonutis. Dirbo jis neilgai – užgėrė, grįžo, vėl užgėrė ir jau nebegrįžo, o dar po kiek laiko buvo rastas pasmaugtas ant Lukiškių aikštės suolelio.
Kadangi nedaug iki pensijos bebuvo likę Juliui Norkevičiui iš „Tevynės šviesos“, tai ir jis liko. Regis, dėl tos pačios priežasties buvo palikta ir Vanda Semaškienė. Deja, nieko ryškesnio tie „paliktieji“ neparašė (naujai perverčiau visą gerokai apšiurusį 1992 m. „Dialogo“ komplektą). Parašytus tekstus, pamenu, reikėdavo stipriai redaguoti. Nebeleidome daugiažodžiavimo, tariamo vaizdaus aprašymo, savo emocijų perpasakojimo. Ne tik todėl, kad „Dialogo“ numeris tuomet teturėjo 8 puslapius. Buvome pilni vilties, kad pavyks sukurti kitokį – dalykiškesnį – kalbėjimo su skaitytojais stilių. Manau, kad nemažą dalį skaitytojų būtent dėl to ir praradome – „Tarybinis mokytojas“ ir „Tėvynės šviesa“ buvo suformavę savą rašymo stilių. Per daug metų pedagoginės spaudos skaitytojai prie jo įprato. Be to, mokytojai patys mėgsta pagražbyliauti.
Visų naujosios redakcijos darbuotojų neprisiminsiu, archyvo kelti dabar neturiu jokio noro – žinau, kad darbuotojų buvo tikrai daug. Vien mašininkių – trys, nekalbant apie du vyriausiuosius redaktorius, du pavaduotojus, du atsakinguosius sekretorius, dvi valytojas, dvi buhalteres ir visą tuntą rašančiųjų. Didžiąją daugumą reikėjo atleisti. Jiems buvo išmokėtos neblogos išeitinės, o kad būtų mažiau nepatenkintųjų, pats ministras atvažiavęs į susirinkimą redakcijoje jiems pažadėjo ir pridėjo dar nemažus priedus.
Atmosfera redakcijoje buvo įtempta. Senieji jautėsi šeimininkais, o mes, naujieji, neprašytais įsiveržėliais. Jie galėjo sėdėti kuriame nors kabinete ir ištisomis dienomis piktintis, o mums reikėjo greitai susikooperuoti, kad sausio 10 dieną jau pasirodytų pirmasis „Dialogo“ numeris. Ir ne tik tekstus reikėjo parengti, bet ir naujas sutartis su spaustuve (spausdinimas), su paštu (platinimas) ir t. t. sudaryti.
Kompiuterių dar nebuvo. Tekstus surinkdavom rašomąja mašinėle redakcijoje, tada veždavom į Matematikos institutą, ten juos surinkdavo kompiuteriu ir tada vakarais A.Driskius maketuodavo laikraštį. Šalia jo dirbdavo dar du redakcijos žmonės: dizaineris Rolandas Rutkauskas ir korektorė Lina Paragytė. Ją tik po vidurinės mokyklos atvedė mama, pati visą gyvenimą korektore dirbusi, ir pažadėjo padėti, jei Lina nesusitvarkys. Lina puikiai susitvarkė tada, puikiai susitvarko ir dabar.
Sumaketuoto laikraščio puslapius išleidėja (buvo ir toks etatas) veždavo į spaustuvę (interneto juk irgi nebuvo), ten gamindavo spausdinimo matricas ir vėlų ketvirtadienio vakarą „Dialogą“ spausdindavo. Leidome nespalvotą, tik 8 puslapių. Kad daugiau tilptų, grūsdavome mažu šriftu, dėl to iš vyresnio amžiaus skaitytojų gaudavome nepasitenkinimo laiškų.
Taigi 1992–1994 metai (kol vėl į valdžią grįžo ekskomunistai) buvo labai išskirtiniai. Žmonės kitaip elgėsi. Daug buvo aktyvių. Atsimenu tiesiog mokytojų delegacijas iš Šiaulių, Kauno, Panevėžio, įžengiančias į kabinetą pareikšti pasipiktinimo ar įteikti raštiškos peticijos, reikalavimo. Paskui tie aktyvūs žmonės kaip vanduo į smėlį susigėrė. Ar tik todėl, kad rajonuose sąjūdiečius buvę partorgai ėmė spausti? Nežinau.
Pirmaisiais nepriklausomybės metais daug žmonių tikėjo galintys paveikti ir toliau nuo jų vykstančius bendresnius procesus. Tas tikėjimas buvo gražus, o veiksmai pilietiški.
Neskanus ano laiko pipiras – anoniminiai laiškai. Deja, jų buvo daug. Kokį žmogų bepriimdavau į redakciją, beveik paskui kiekvieną atslinkdavo anonimis laiškas. Niekam nesakiau, dėjau į seifą, o po keletos metų sunaikinau – labai daug bjaurasties ten tūnojo.
Ir apie mokyklų direktorius daug anoniminių laiškų gaudavom. Neleidom jų į „eterį“ – sustabdyti purvą ties savimi – buvo vienas iš esminių „Dialogo“ principų. Nemažos dalies skaitytojų tai netenkino, nes bendras kontekstas buvo labai palankus ir gal net skatinantis senas sąskaitas suvedinėti.
O mes norėjome supažindinti savo skaitytojus su naujomis – laisvos mokyklos – idėjomis, padaryti mokytojus jų šalininkais. Buvo sumanyta, kad „Dialogas“ operatyviai pristatys, kas, kodėl yra sumanyta švietime keisti, o „Mokykla“ griebs problemas giliau, padės mokytojui stiprinti metodinį darbų sparną. Negaliu sakyti, kad visai nepasisekė to tandemo realizuoti.
Ypač kūrybiškai „Mokyklos“ numerius rengė Lidija Laurinčiukienė. Ji – intensyviai kontaktuodama su dešimtimis mokytojų, asociacijų, ekspertų komisijų – užčiuopdavo mokytojams aktualiausias temas ir versdamasi per galvą sugebėdavo rasti tas temas išgliaudančius autorius. Kai įkibdavo į galintįjį parašyti, nepaleisdavo jo jokiais būdais. Lidija atsimindavo viską: potencialaus autoriaus vaikų vardus, gimimo datas, kažkur pasakytus ar parašytus jo žodžius... Jos įkalbinėjimas parašyti veikdavo kaip žodinė akupunktūra. Daugelis Lidijos atakoms neatsispirdavo.
„Mokyklos“ numerius Lidija su komanda (maketuotoja Tatjana Stasiulionytė, dizainerė Edita Dulskaitė - Prelgauskienė, korektorė Lina Paragytė) paprastai rengdavo savaitgaliais. Žurnalai gimdavo improvizuojant, perdarant, papildant – gana chaotiškai, o gal fraktališkai, bet visada su azartu ir tikru susidomėjimu.
Mokytojai, sprendžiant pagal tiražą (apie 3 000), „Mokyklos“ žurnalą vertino. Gaila, kad jo nė vienais metais neparėmė nei švietimo ir mokslo ministerija, nei Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fordas ir 2001-aisiais skaudančia širdimi jį teko nustoti leisti.
-------
„Dialogo“ istorijos tęsinys. Pradžia : Daktarė Meilė Lukšienė.
2010-06-13 // komentarai(3)
Kai žydi lubinai
Kiekvieną vasarą, kai tik pražysta lubinai, atsimenu vieną labai skaudžią kelionę.
Draugė paskolino „Moskvičių”, kad padaryčiau malonumą savo mamai – nuvežčiau ją aplankyti Elimininkuose (gyvenvietė prie Anykščių) gyvenančios sesers ir kad iki Didžiasalio pavažiuotume, kur tuo metu gyveno ir dirbo mano jauniausias brolis Kęstutis.
Diena buvo graži, saulėta, mes važiavom neskubėdamos, aplink pasidairydamos ir ramiai pasišnekučiuodamos. Pas mamos seserį Adeliutę (taip meiliai vadinome stiprią, diktą tetą) irgi viskas puikiai praėjo. Linksmai pabendravome, teta visokių kaimiškų gėrybių įdėjo – ir išvažiavom į Didžiasalį.
Niekas mums nesignalizavo bėdos. Kadangi pakelėm “degė žvakės lubinų”, sustojom nusifotografuoti. Ta nuotrauka labiausiai atmintyje ir susiejo mano supjaustytą brolį ir lubinus.
Didžiasalyje brolio nebuvome lankiusios, tad namus radome negreitai.
Gerai, kad mamą palikau palaukti mašinoje, – sakau: jei nieko nebus namie, tau nereiks veltui vaikščioti. Ant laiptų prie brolio buto durų tamsavo kažkokia dėmė. Bespaudant skambutį išėjo kaimynė ir pasakė, kad šitas kaimynas be sąmonės, visas kraujais pasruvęs buvo rastas čia prie durų ir išvežtas į Ignaliną, į ligoninę.
- Ar gyvas? – klausiu.
- Nežinau, – atsako man.
Nepamenu, kaip perdaviau šitą žinią mamai, bet pamenu, koks sunkus buvo jos tylėjimas iki Ignalinos. Įėjusi į palatą, kur baltas kaip popierius gulėjo jos jaunėlis sūnus Kęstutis, mama pasakė: ačiū dievui, – ir vėl ilgai tylėjo.
O brolis – kaip katinas pridaręs į kunigo miltus – miaukė mums visokias istorijas, raitė liežuvį kaip įmanydamas , kad tik viskas kuo paprasčiau ir net juokingiau atrodytų.
Taigi viskas buvę labai paprastai: jo žmona Anuška su vaiku išvyko pas savo tėvus, jis, likęs vienas, pasikvietė draugą, jiedu išgėrė, susimušė ir draugas jį bakstelėjo peiliuku.
Susirastas palatos daktaras mums pasakė, kad Tervydžio gyvybė kabėjo – ir pavojus dar nepraėjęs – ant plauko, nes buvo rastas labai nukraujavęs: trys durtinės žaizdos – ne juokas, – pridūrė jis net prikišdamas tris pirštus man prie veido.
Supratau, kad ne juokas, – iš bekraujo brolio veido, kuriame tarsi dvi žibutės (“mėlyna žibutė apšvietė likimą”) dar ryškiau švietė jo akys, ir grįžusi į nusikaltimo vietą: kambaryje buvo tiek kraujo – jau sukrešėjusio, kad iš kampų jį sėmiau metaliniu šiupliuku. Lovos čiužinys buvo kiaurai permirkęs krauju, tad išvežiau jį į sąvartyną. Mamos į kambarį neleidau, regis, ji ir neparodė didelio noro – sėdėjo beveik plynoje aikštelėje prie namo kaip sustabdytas kino kadras.
Vilnių pasiekėm svarstydamos, kodėl toje pačioje šeimoje augę vaikai tokie skirtingi, kas, kada Kęstučio gyvenime apvirto antraip.
Kęstutis tiek nervų Mamai prigadino, kad mes – dar keturi jos vaikai – ir kartu sudėjus jam gal neprilygom. Bet tai nė kiek nemažino Mamos meilės jam. Šiuo atveju labai tinka tas gruziniškas pasakojimas apie išplėštą motinos širdį. Pamenat?
Norėdamas sužavėti gražuolę, džigitas atliko du sunkius darbus, bet simpatijų nepelnė. Parklupęs prieš geidžiamąją ant kelių džigitas maldavo: sakyk, ko dar norėtum, – dėl tavęs viską padarysiu.
Gražuolė ir tarė: išplėšk ir atnešk man savo motinos širdį.
Išplėšė džigitas iš motinos krūtinės širdį, laiko ją kraujuojančią rankoje, šoka ant žirgo ir joja, skuba pas mylimąją. Pusiaukelėje arklys suklumpa, džigitas nukrenta, o motinos širdis ir klausia: sūneli, ar neužsigavai?
Kai Lietuvoje žydi lubinai, visada atsimenu mūsų su mama kelionę pas brolį-sūnų džigitą.
2010-06-08 // komentarai(1)
Kam mirusiajam banko kortelė?
Keturi Rusijos kariuomenės šauktiniai prisipažino, kad Lenkijos politinio elito žūties vietoje (lėktuvo katastrofa netoli Smolensko) rado ir pasisavino vieno žuvusiojo banko kortelę. Iš jos nuimtus pinigus jauni vyrai leido maistui ir alkoholiui.
Lenkijos spauda juos pavadino hienomis.
Žiauru, bet teisinga.
Vaikinų noras pasipelnyti buvo didesnis nei siaubas matant beveik šimto žmonių mirtį. O gal jie, kaip dabar mėgstama sakyti, buvo „realistai“ ir galvojo: kam mirusiajam banko kortelė?
2010-06-02 // komentarai(6)
Daktarė Meilė Lukšienė
Sumaniau savo tinklaraštyje įkurti „Dialogo“ autorių, draugų, bičiulių, kurie neretai yra ir „kiečiausi“ savaitraščio kritikai, galeriją.
Pradėti „ekspoziciją“ turiu ir noriu nuo šviesios atminties daktarės Meilės Lukšienės.
Ji buvo naujo švietimo savaitraščio „Dialogas“ ir mėnraščio „Mokykla“ krikštamotė. O tuometinis kultūros ir švietimo ministras Darius Kuolys – krikštatėvis.
xxx
Besibaigiant 1991-iesiems sulaukiau kvietimo pas ministrą D.Kuolį. Jis – jaunas ir gražus - sėdėjo kabinete Basanavičiaus g. (Kultūros ministerijos pastate). Pasikalbėjom, pasiūlė „iš esmės reformuoti nugyventą pedagoginę spaudą“.
Jo ir visos švietimo reformatorių grupės užmojai buvo dideli. Tai mane traukė, bet įdomus darbas „Literatūros ir meno“ redakcijoje stipriai laikė už skverno.
Labai dvejodama projektėlį apie galimą pedagoginės spaudos (laikraštis „Tėvynės šviesa“ ir žurnalas „Tautinė mokyklą“) vis dėlto parengiau ir į oficialų pokalbį atėjau. Tąkart už stalo sėdėjo dr. M.Lukšienė – švietimo reformos pagrindinis variklis, Žybartas Jackūnas, Pedagogikos mokslinio tyrimo instituto direktorius ir ministras D.Kuolys.
Padiskutavome, ir jie įmetė mane į dviejų redakcijų reorganizavimą - kaip muselę į išrūgas: darbuotojų daug, visi priešiškai nusiteikę. Reikia su jais aiškintis, ir jau naujus leidinius leisti. Buvo karšta.
Pirmieji „Dialogo“ ir „Mokyklos“ leidimo metai buvo produktyvus švietimo naujovių skleidėjų ir pedagoginės spaudos tandemas. Ir tikrai ne todėl, kad tais metais abu leidiniai dar buvo iš ministerijos biudžeto dotuojami.
xxx
Taigi visą laiką ir „Dialogas“, ir „Mokykla“ (leistas iki 2001 m.)buvo dr. M.Lukšienės regos lauke. Yra atsitikę vėlyvų, beveik naktinių skambučių, kai Daktarė panūsdavo pasiaiškinti, ką vienu ar kitu tekstu norime pasakyti Lietuvos mokytojams.
Man regis, M.Lukšienės pervertino spaudos įtaką.
Kartais, turiu pasakyti, ir ji spaudos vengdavo - manydavo, kad kai ką reikia nutylėti. Dažniausiai tai būdavo susiję su visokiais žygiais pas aukščiausius šalies pareigūnus.
Visko per beveik 15 dalykinio bendravimo metų būta – viešų diskusijų, tete-a-tete pokalbių, „kvailysčių“ stabdymo akcijų...
Asmeninis ryšys atsirado Daktarei pasitraukus - ar tapus pastumtai - iš oficialių pareigų.
Kaip didžiausią gyvenimo dovaną menu tas akimirkas, kai prisilenkus, o paskui jau ir už rankų laikydama, kalbėjausi su Išeinančiąja.
Dieve, kokia tvirtybė, kokia švari šviesa ir nežmoniška atsakomybė už kiekvieną savo ilgo gyvenimo žingsnį, veiksmą, net žodį iš Jos sklido.
Dėkinga ET
2010-05-27 // komentarai(3)
Seksas tapo sportu
Taip, seksas jau tapo sportu. Nemažai jaunimo lytinių santykių nebetraktuoja kaip intymaus suartėjimo, paskatinto dvasinės bendrystės arba bent jau stiprių emocijų.
Pasismaginkim, - sako jie. Ir smaginasi.
Štai katalikiškąją Lenkiją sudrebino žinia – vienu metu pastojo penkios moksleivės. Yra pagrindo manyti, kad jos visos žaidė Saulutę, vietos moksleivių pamėgtą seksualinį žaidimą.
Viena tokiose orgijose dalyvavusi mergina dienraščiui „Fakt“ papasakojo, kad žaidžiant šį žaidimą išsinuoginusios moksleivės sugula ant žemės saulutės centre suglausdamos galvas, o vaikinai varžosi, kuris pajėgs jų daugiau pamylėti. Poroms mylintis užtenka vienai merginai suploti rankomis, ir vaikinai pagal laikrodžio rodyklę privalo pereiti prie kitos partnerės. Nugali tas vaikinas, kuris sugeba ištverti ilgiausiai.
Kaip matote, šitame žaidime integruoti visi sportiniai elementai: aiškios taisyklės, kuo daugiau dalyvių, siekis tapti nugalėtoju. Sekso Saulutėje net tautinių šokių elementų randame – suploti rankomis, kad partneris pasikeistų.
Ir Lietuvoje tokie sekso žaidimai žaidžiami, tik vadinami kitaip - Ramunėle. Irgi romantiška!
Elena Tervidytė – profesionali žurnalistė, fotografė. Nuo 1992 m. - švietimo savaitraščio „Dialogas“ vyriausioji redaktorė. Lietuvos fotomenininkų sąjungos narė.