Ričardas Jankauskas: „Skaitau iš veidų“

 

 

Ričardas Jankauskas Vilniaus licėjuje mokytoju dirba jau 10 metų. Dėsto etiką ir kultūros istoriją. Pagal išsilavinimą – muzikas. „Jei nebūtų tokio puikaus mokytojo ir žmogaus kaip Jankauskas – jau seniai iš licėjaus būtų likusi tik šimtukų kalykla“, – prieš gerą pusmetį rašė internete vienas moksleivis komentuodamas „Dialogo“ publikaciją apie Vilniaus licėjų. „Būtent iš Jankio išmokau į daugelį dalykų žvelgti vis kitokiu „kampu“. Fantastiškas žmogus! Niekuomet nepamiršiu“, – dėstė buvusi liceistė, kai 2006-aisiais R.Jankauskas geriausių mokinių eilinį kartą buvo išrinktas geriausiu mokytoju.

Taigi „Dialogas“ kalbina liceistų numylėtinį mokytoją metodininką R.Jankauską.

Jei sugebėtume matyti…

Etika – šiais vertybių pakrikimo laikais… Kokio savo pamokų poveikio mokiniams tikitės? Kokią pamoką laikote pavykusia? Kokiais metodais daugiausia dirbate: provokuojate, aiškinate, pasakojate, tylite?..

Gyvename galingame informacijos sraute. Jos poveikį jaunam žmogui sunku ir apsakyti, nes daug kas susigeria savaime, nesuvokiant – kaip kūdikiui. Todėl manau, kad mokyklos poveikis nėra didelis, bet… Augančiam žmogui vis tiek įdomūs etiniai klausimai. Jam svarbu išsiaiškinti santykius tarp lyčių, draugų, ir gyvenimo prasmės klausimai jam aktualūs. Tokių kalbų poreikis yra, tik kalbėtis reikia ne didaktiškai.

Ką reiškia etikos pamoka? Tu bandai kritiškai perpasakoti gyvenimą. Jei mokinys patiki tavo argumentais – viskas gerai. Ir tai natūralu, nes juoda yra juoda, o balta yra balta, tik kartais gal to nematyti, jei, pavyzdžiui, ne taip krinta šviesa… Provokuoju galvoti, oponuoti. Sutirštinu savo teiginius, kad mokiniai ryškiau matytų.

Gyvenimas yra įvairus. Vienas mąsto taip, kitas kitaip. Pačią pirmą pamoką pasakau, kad dvejus metus šnekėsime apie nieką. Jei reiškinys paprastas, tiesa gal ir yra, bet jei situacija sudėtingesnė, vienos tiesos nėra – jų daug. Jei įsigilinsi, kodėl kitas taip galvoja, pamatysi, kad jis nėra kvailas, kad yra tokio galvojimo priežastys, ir jei tu pajėgsi jas suprasti, tavo gyvenimas prasiplės, atsivers iš to žmogaus taško. Jei sugebėtume taip matyti – kokie turtingi būtume!

Bet per karus filosofai sėdi po lapais – jie nėra reikalingi. Tada veikia masės, kuriomis manipuliuojama. Asmenybė negali nei žudyti, nei griauti. Aš bandau su mokiniais kalbėti apie tikrąjį evoliucionizmą. Summa summarum šneku apie toleranciją. Apie esminį suvokimą, kad visi esame skirtingi, ir ačiū Dievui.

Kontingentas rinktinis

Jaučiu, kad mokiniai bendrauja noriai. Jie turi tikslų, ir ne vien materialistinių. Užsikabinę kapsto giliai… Bet aš kalbu apie licėjaus kontingentą – jis atrinktas per konkursą, tad nežinau, kiek atspindi visą šalies jaunimą. Gal veidrodis šiek tiek iškreiptas. Iš pradžių dirbau kaimuose aplink Vilnių – mačiau ir prasigėrusių traktorininkų vaikų. Bet visi nori ką nors pasiekti. Mokslininkai sako, kad socialiniai poreikiai žmogui įgimti.

Sąlygos daug lemia. Licėjuje besimokantiems vaikams pasisekė – tėvai jais rūpinasi. Bet aš stengiuosi nesidomėti, nežinoti, kas mokinių tėvai, – dažnai „bosus“ pamatau tik per Paskutinį skambutį. Ir štai kalbu, pavyzdžiui, apie pinigų vertę, o gal klasėje sėdi ir tas, kurio tėvas jau ne vieną milijoną susikrovė. Tas vaikas klauso – kalbu atsargiai, nes patys pinigai nėra nei blogis, nei gėris…

Bet Jūs nežinote, į kokią dirvą krinta grūdas.

Kodėl nežinau? Žinau. Aš skaitau iš veidų. Mokinys nebūtinai man turi sakyti. Pamoka irgi yra dialogas – tik monologo čia daugiau. Tam tikra prasme aš esu manipuliatorius, nes žinau, į kurią pusę pokalbį vairuoju. Kas yra geras mokytojas, geras kunigas? Žinau vieną aiškų kriterijų – turi gebėti skaityti raštą žmogaus veide. Jei skaitai ir ką nors aiškindamas supranti, kas su tuo žmogumi vyksta – pritaria, abejoja, atmeta, – viskas gerai. Tai aš vadinu dialogu. Nebūtini žodžiai. Jie dažnai neatskleidžia tiesos. Tai žinojo jau Sokratas, todėl jis nieko nerašė.

Mokytojas gali miegoti ramiau

Improvizuodamas per pamoką daug ką apie save pasakote. Nebijote?

Tai, kas intymiausia, sau palieki, bet… Neseniai per etiką žiūrėjome žurnalą jaunimui, kuriame keturiolikmetė džiaugiasi pasirinkusi geras kontraceptines priemones. Sakau: palaukite, kaip tai suprasti?.. Ėmėme improvizuoti ir priėjome prie to, kad pasakiau jiems, kada pradėjau reguliarų seksualinį gyvenimą. Vyrams juk sunku prisipažinti, kad vėlai, vyrai nori būti „kieti“, didžiuotis: „kaip aš ją paėmiau…“ Kadangi turiu šiokį tokį autoritetą, ir panelės, ir vaikinai suklūsta… Kaip čia yra, klausiu, kodėl iš asocialių šeimų merginos pastoja dažniau? Atkuriame situaciją, kaip susirenka „chebra“, vaikinų „fabrikėliai“ dirba ir reikalauja pašalinti perprodukciją, merginos bijo būti atstumtos, išjuoktos (senamadiška!) – ir pasiduoda. Taip ir šneku. Sakau mokiniams, kad vyras yra vagis, jis stengiasi prasiskverbti. Į butą įleidžiame tik patikimus, pažįstamus žmones, o į save? Jauniems sunku išsiaiškinti, kuris žmogus tikras, o kuris – vagis, – bet apie visa tai reikia su mokiniais „burbuliuoti“.

Ir kuo anksčiau su vaiku pradedi šnekėti, tuo giliau tavo žodžiai į jį įkrinta. Todėl su lopšelinukais, darželinukais, pradinukais dirbti yra daug svarbiau negu su vyresniaisiais. Lietuvoje to dar nesuprantame.

Nežinau, kiek laiko turės praeiti, kol mūsų žmonės suvoks, kad pinigai ne tik galimybes atveria, bet ir žudo. Pinigus darantieji nesuka galvos, ką jie bruka visuomenei. Jei viskas jiems grįžtų per jų vaikus, suvoktų, kad reikia elgtis labai atsargiai. Tačiau savo vaikus jie išsiunčia į Londoną ar Paryžių.

Jei mokytojo darbą palygintume su žurnalisto, mokytojas gali miegoti ramiau – jei jis ką ir apgauna, tai daugiausia 100 žmonių per metus, o žurnalistas vienu brūkštelėjimu – tūkstančius. Galima nemeluoti, bet nepasakyti tiesos, galima tiesą iškreipti…

Bet teigiamų poslinkių yra: iškart po nepriklausomybės atkūrimo pornografiją galėjai žiūrėti nuo 18 val., dabar jau – tik vėlai. Ir tabako reklama apribota…

Lygiomis teisėmis

Esate patrauklus vyriškis. Ar mokinės yra kada nors Jus įsimylėjusios?

Dabar manęs jau neįmanoma įsimylėti – amžius. Kartais merginas paprovokuoju. Sakau: jūsų prosenelės ištekėdavo kokių šešiolikos metų už gerokai vyresnių; ar įsivaizduoji, – klausiu artėdamas, – kad aš galėčiau būti tavo vyras. Iš reakcijos matau, kad merginai tai galvoje netelpa – aš jai visiškas senis.

Kad galėtum įsimylėti asmenybę, pats turi būti asmenybė. Gamta protingai sutvarkiusi – jaunus traukia jauni.

Ar esate turėjęs rimtų konfliktų su mokiniais?

Gal ne. Kartais parėkiu – paskui atsiprašau. Tiesa, yra buvę, kad visą vasarą galvojau: kaip aš – suaugęs žmogus – taip pasakiau… Grįžęs po atostogų ištaikiau progą ir prisipažinau: aš apie tave visą vasarą galvojau, – įkalei tu mane… Jei atsiprašau – pačiam geriau pasidaro. Mes turime žaisti visiškai lygiomis teisėmis, nes visi esame žmonės.

Stengiuosi išlaviruoti, ir kai mokiniams sakau, kad visada reikia iki dešimties suskaičiuoti, o tik paskui sakyti, prisipažįstu, kad man ne visada taip pasiseka. Esu cholerikas, mano kvėpavimas padažnėja, širdis stipriau ima plakti… Bet aš stengiuosi. Tikiu tuo, ką vaikams sakau, ir jie tai jaučia.

Kokį jaunimą šiandien matote?

(Perskaito K.Gibrano eilėraštuką iš etikos vadovėlio – apie tai, kad vaikai mums nepriklauso, E. T. pastaba). Esu totaliai pasmerktas nebesuprasti ateities. Galiu būti ant dabarties supykęs, nenorėti jos priimti, – o jaunimas priima lengvai. Jis yra toks, koks yra, ir – kaip gyvenimas – labai įvairus. Šiuolaikiškas. Daug kas keisis, dabartinė jaunuolių karta turbūt rafinuočiau veidmainiaus, dažniau šypsosis, bet ar nepraras natūralumo? Gal ris vaistus, turės šeimos psichologus… Niekas nežino – viskas labai sudėtinga, todėl sakau: nebūk kvailys – mokėk analizuoti, daryti savo išvadas.

Ko galėjau nepadaryti – jau nepadariau

 Ar turite savų vaikų?

Taip, turiu du bernus, dabar jie jau studentai. Abu mokėsi čia, licėjuje, ir man toks variantas buvo patogus, nes namie filosofijų „nepavarinėsi“ – ten yra komandos: išnešk šiukšles, išvalyk kilimą… O mokykloje aš galiu kalbėti apibendrintai. XIX amžius, kai žmonės namie garsiai skaitydavo knygas ir diskutuodavo, seniai praėjo. O dabar kada padiskutuosi – per „Panoramą“? Tik riktelim: kokie kvaili mūsų seimūnai! – ir visos diskusijos baigiasi. Šeimos sustiprėtų, jei daugiau „filosofuotų“, t. y. aiškintųsi, kas neaišku. Dabar beveik nesusieinama, visų laisvalaikiai skirtingi.

Ką laikote didžiausia savo gyvenimo sėkme? Ar manote teisingu keliu einąs? Ką dar norėtumėte nuveikti, kaip dar norėtumėte pabūti?

Nieko tokio nepasiekiau, ką galėčiau vadinti sėkme. Ir nesėkmių stambių lyg nebuvo. Sakau taip: viską, ko galėjau nepadaryti, aš jau nepadariau. Nesu nuskriaustas, kulniuoju per gyvenimą, ir tiek. Visos filosofijos skatina siekti ramybės. Kad nebūtum nelaimingas. Stengiuosi kiek galima mažiau kvailysčių padaryti, kuo rečiau kitus įžeisti, nuskriausti, gyventi taip, kad nereikėtų atsiprašinėti…

Etika įdomus dalykas. Žinau, kad turiu mokiniams aiškinti, jog negerai vaikus mušti, kad turiu sakyti, jog  tai necivilizuota. Bet kartu turiu prisipažinti, kad nesugebėjau savo sūnų vien žodžiu auklėti – jie nuo manęs gavo. Ir sūnums prie progos tai primenu: gavote nuo manęs, sakau, aš kremtuosi, bet bus blogai, jei ir jūs tos grandinės nenutrauksite ir savo vaikus lupsite. Aš pats stipriai gaudavau į kailį – tokie dalykai nevalingai perimami. Čia viskas labai sudėtinga… Kaip meilė.

Bent vieną moterį padaryti laimingą…

Aš, pavyzdžiui, esu įsitikinęs, kad vyrui meile užpildyti moterį – be šansų. Tai toks tūris! Vyrų prigimtis tokia, kad jie nori daug moterų apdovanoti. Jie nesupranta, kad ir vieną padaryti laimingą neužteks energijos. Man mylinti moteris yra tarsi gravitacinis centras. Vyras laksto aplink, bet jos tūrio užpildyti nepajėgia. Todėl manau: duok Dieve bent vieną moterį padaryti laimingą…

Nežinau, kas yra gyvenimas. Man užtektų, kad kokių nesąmonių nepadaryčiau. Kuo toliau, tuo ramiau noriu pabūti. Gal net tiesiog pabūti. Jau jaučiu ir saulę, ir žolę… Matyt, gamta mane jau traukia prie savęs. Vadinasi, reikia ramiai, be isterijos ruoštis natūraliai išeiti.

Išpažįstate budizmą? Jūsų nuostatos labai panašios…

Ne. Esu netikintis, – sakau tiesiai, nors Lietuvoje tai nemadinga. Daug veidmainių. Esu mokslinio mąstymo žmogus. Kita vertus, man atrodo, kad visos religijos remiasi į pamatinę nuostatą „nedaryk kitam blogo“. Ir budizmas, ir krikščionybė sako: būk žmogus, kitaip tau bus blogai. Religija gąsdina žmogų… Nors V.Kavolis sako, kad moralus esi tada, kai padoriai elgiesi ne iš baimės.

Ačiū už pokalbį. Gražiai Jums pabūti…

Kalbino Elena Tervidytė

Spausdinta „Dialoge“

 

 

Gintaras Vitkus: Taip ir esu kunigas direktorius

Kauno jėzuitų gimnazijos direktorių kun. Gintarą Vitkų SJ kalbina „Dialogo“ vyriausioji redaktorė Elena Tervidytė.

 

 

 

 Meilė atėjo palengva

 Nuo ko prasidėjo Jūsų sielos, dvasios branda? Kaip atsidūrėte, kur dabar esate?

Šiuo metu Lietuvoje esame du kunigai, dirbantys vidurinių mokyklų direktoriais, – Vytautas Brilius, Marijampolės Marijonų vidurinės vadovas, ir aš. Jau šešiolikti metai esu šioje mokykloje: kelerius metus buvau kapelionu, o kai grįžau po studijų Niujorke, mane paskyrė direktoriumi. Nesiekiau to. Savo buvimą mokyklos vadovu apibūdinčiau palygindamas su dviejų žmonių santykiais: būna, kad žmogų apvesdina, ir jis jau gyvendamas kartu su savo antrąja puse ją įsimyli. Nesiekiau mokyklos, bet ją įsimylėjau. Gal jau net tas etapas praėjęs – dabar myliu, branginu ir dėkoju Dievui už tai, kad čia esu.

Kai jėzuitai paskyrė mane mokyklon, išgyvenau įvairiausius jausmus. Nemaniau, kad čia mano vieta, maniau, ligoninėje, nes, kaip žinote, esu baigęs mediciną ir 5 metus praktikavau. Ir atėjęs į seminariją maniau, kad savo medicinos žinias, praktiką geriausiai galėčiau pritaikyti dirbdamas kapelionu ligoninėje arba bioetikos srityje – pavyzdžiui, kaip kunigas A.Narbekovas. Bet atsitiko taip, kad jėzuitams buvo grąžinta ši mokykla ir bažnyčia. Ir pasakyta: arba imate ir darote, arba… (Iš tikrųjų, kaip parodė tolesni įvykiai, vėliau švietimo, kultūros įstaigų niekas nebegrąžino.) Jėzaus draugijos vadovai pasakė: „Imame.“

Tada kilo problema: kas imsis vadovauti, kas pradės tą mokyklos perkeitimą? Pradėjome dviese su kunigu A.Baniuliu. Jis tapo direktorius, jam patikėta ir atstatyti bažnyčią, kuri buvo sandėlis arba sporto salė. Aš tada jau buvau įšventintas kunigu ir paskirtas čia dirbti, bet dar studijavau.

Taip atsidūriau mokykloje. Kokie penkeri metai man buvo tikrai sunkūs. Teturėjau mokinio patirtį (esu baigęs Kauno 4-ąją vidurinę (dabar – Dariaus ir Girėno gimnazija))…

 Turi tikėti, kad transformacija galima

Paskui stažavausi Amerikoje (magistro studijos). Ne tik į teoriją gilinausi, bet ir 2,5-3 mėnesius praktikos mokykloje turėjau – buvau it direktoriaus šešėlis: ką jis daro – tą aš darau. Jėzuitai padėjo suvokti Amerikos švietimo sistemą, jėzuitų pedagogikos principus, susipažinti su vadyba.

Maniau, būsiu demokratiškas vadovas, įgalinsiu kitus konsultuodamasis, skatindamas, drąsindamas. Bet čia radau visai kitą kontekstą ir suvokiau, kad daug ko negaliu pritaikyti. Labai greitai pamačiau, kad ir pačiam sprendimus priimti sunku, kad ir man kartais norisi pasislėpti už kolektyvinių sprendimų, kai sakai: „Tarkimės…“

Taigi penkerius metus vyko – kaip Exupery lapės ir Mažojo princo – prisipratinimas. Manau, kad tas laikotarpis mokyklos vadovui neišvengiamas…

Vėliau ėmiau labiau pasitikėti savimi, suvokti, kad rezultatų reikia laukti labai ilgai, kad reikia ištverti be gerų rezultatų, matant nesėkmes ir ribotumus. Supratau, kad turiu priimti žmones tokius, kokie jie yra, – daug mūsų yra sujauktų, sužeistų… Atrodytų, lengviau būtų pasikviesti „žvaigždes“, ir jos puikiai padarytų darbą. Bet vis dėlto svarbiau turėti kantrybės dirbti su tais žmonėmis, kurie yra, ir dirbti taip, kad jie pasikeistų. Turi tikėti, kad transformacija galima. Šis supratimas padeda nekaltinti savęs, neverkšlenti, jei nesiseka, o išstovėti arba net po truputį eiti į priekį. Dabar jau galiu priimti ir save tokį, koks esu, ir žmones, ir tą erdvę, ir net pasakyti – myliu, noriu čia būti. Taip ir esu kunigas direktorius.

 Sėkmingas medikas

 Kaip iš kunigų “perėjote” į direktorius – paaiškinote labai gražiai. Papasakokite, kaip iš mediko tapote kunigu.

Iš pradžių maniau studijuoti fiziką arba matematiką ir, greičiausiai, būti mokytoju. Bet mano sesuo studijavo mediciną, man patiko jos draugai, gyvenimo būdas. Tai turbūt ir nulėmė. Esu dėkingas Dievui už mediko patirtį.

Į mediciną įstojau iš pirmo karto, nors tada į šią specialybę buvo dideli konkursai. Turbūt esu gimęs po laiminga žvaigžde. 1976 m. Kauno medicinos institute (KMI, dabar – Kauno medicinos universitetas) vyko eksperimentas: turintieji vidurkį 4,2 laikė du egzaminus, ir jei jiems pavykdavo surinkti 9 balus – kitų egzaminų laikyti nereikėjo. Man pavyko surinkti iš fizikos ir chemijos (jų mokiausi papildomai).

1982 m. baigiau Gydomąjį fakultetą (terapeutas, specializacija – plaučių ligos). Kadangi buvau choristas, aktyvus profsąjungos narys ir mokiausi labai neprastai, turėjau galimybę rinktis – likau Tuberkuliozės katedroje, o ją likvidavus, mane paėmė į Vidaus ligų. Ten jau įgijau įvairių specializacijų. Praktikavau kaip gydytojas ir dirbau mokslinį darbą. Vėliau įgijau dar ir kaimo gydytojo patirties: jau žinodamas, kad stosiu į kunigų seminariją, kad būtų mažesnis skandalas, pasitraukiau iš miesto – metus praleidau Prienų poliklinikoje, o paskui dar ir Balbieriškio ambulatorijoje.

Kai įstojau į seminariją, žinoma, buvo kalbų: „Kas čia Vitkui atsitiko?..“ Nemalonumų dėl to turėjo ir Prienų ligoninės vyr. gydytojas, ir KMI: „Kaip jūs pražiūrėjote? Kur jūsų auklėjamasis, ideologinis darbas?“ ir pan.

Revoliucijos nebuvo

Revoliucijos mano kelyje nebuvo – veikiau evoliucija.

Augau tradicinėje katalikų šeimoje, tačiau propaganda veikė ir mane. Maniau, kad mokslas ir religija nesuderinami dalykai, kad vienu metu žinoti ir tikėti negalima, kad šviesus žmogus randa atsakymus, kad materija pati organizuojasi ir kad sąmonė yra aukštai organizuotos materijos produktas, – man tai buvo lyg ir  aišku. Mokykloje nebuvau radęs argumentų už krikščionybę – ji, su savo mišiomis, poteriais, man atrodė nuobodi – Rytų religijos buvo net įdomesnės…

Gal antrame medicinos kurse patyriau apšvietimą. Susitikimą ne su tuo protu pažįstamu Dievu, kurį kartais „atsirenkame“, bet su gyvu Dievu, kuris tau asmeniškai leidžiasi pažįstamas ir sako, kad tu esi pažintas. Tai buvo Dievo priartėjimas, prisilietimas, kai tu pažįsti Jį egzistenciškai, kai suvoki, kad ta realybė nėra kažkur toli danguose, bet gali būti artima. Kai atsiranda asmeninis ryšys.

Tada nuščiuvau, nudžiugau ir sutrikau – o kas toliau? Ko iš manęs norima? Bandžiau delsti – gal „tai“ praeis, nes juk viskas gerai: kur norėjau, įstojau, studijų grupė šauni, esu laimingas… Net kunigų pažįstamų neturėjau. Mokiausi ir laukiau. Maniau: pagyvensiu – pamatysiu…

Baigęs mediciną vis dėlto nuėjau į kunigų seminariją, pasisakiau norįs stoti. Rektorius atsakė, kad pagal įstatymą dar turiu 3 metus atidirbti. „Kreipkis vėliau“, – sako. Paprašiau literatūros – jos kažkodėl nedavė.

Paskui per bendramoksles susipažinau su jėzuitais. Apie savo ieškojimus pasisakiau kunigui A.Dumbliauskui (jis tuo metu jau Karagandoje (Kazachstanas) dirbo, KGB iš Lietuvos „išspaustas“ kaip nepageidaujamas). Jėzuitai veikė pogrindyje, iš jų gavau šiokios tokios literatūros apie tai, kas jie tokie. Atitikimą pajutau „iš pirmo žvilgsnio“, o ir pasirinkimo – pranciškonai, dominikonai ir kt. – tuo metu nebuvo. Susitikau su jėzuitų provincijolu ir tapau kandidatu į vienuolius.

Taip ir gyvenau: dieną „daktarauju“, o vakarais važiuoju į Bijutiškį pas provincijolą. Ten gaunu  literatūros, pamokymų, kalbu apie savo išgyvenimus… Taip pogrindyje prabuvau trejus studijų metus, o paskui ir dar dvejus (mat mano ir brolis studijavo mediciną, tad šeima paprašė luktelti, kad jis ramiai baigtų studijas).

Tada – 1987 m. – įstojau į Kauno tarpdiecezinę kunigų seminariją.

 Buvimas kunigu padeda vadovauti mokyklai ar sunkina šį darbą?

Ir vienaip, ir kitaip būna. Sunkina administruojant, kai turi, kaip vadovas, priimti sunkius sprendimus. Pavyzdžiui, pasakai žmogui, kad yra riba, kurią jis peržengė, o jis sako: „Kaip Jūs, kunigas, neatjaučiate, neatleidžiate. Artimo meilė reikalauja, kad jokių ribų nebūtų. Būk toks atlaidus, kaip Kristus mokė būti…“ Tada reikia aiškinti, kad yra mokytojo atsakomybė prieš vaikus ir t. t. Tada sakau, kad turiu atlikti bent du socialinius vaidmenis – esu ne tik kunigas, bet ir direktorius. Tai nėra lengva, tokie dalykai žeidžia.

„Liudiju viltį – ir man šviesu…“

 Ar galėtumėt nusakyti, ką kunigui, kaip žmogui, duoda išpažinčių klausymas? Kas su jumis vyksta tuo metu, kai klausote žmonių atsivėrimų? Ar yra kokia atsiribojimo praktika? Išpažintys jus veikia ar praeina be pėdsako?

 Skirtingi kunigai tai skirtingai išgyvena. Aš ne tiek daug išpažinčių dabar klausau kaip kiti kunigai. Ir man dažniausiai tai ilgiau užtrunka nei kitiems…

Klausai išpažinties ir suvoki, kad dalyvauji tam tikrame šventime. Matydamas žaizdas, neteisybes, su kuriomis žmonės susiduria, suvoki išpažinties sakramento gydomąjį poveikį – kai padedi vilčiai rastis. Priimdamas išpažintį išgyvenu atlaidumo pilnatvę, nes liudiju, teigiu, kad yra nauja pradžia, nauja galimybė tam tikram prisikėlimui.

Aš asmeniškai neužsikraunu žmonių atsivėrimų. Gal tai charakterio, temperamento ypatumai, gal ir medicinos patirtis – ji leidžia žinoti, koks didingas ir koks trapus yra žmogus. Labai nedaug reikia – kartais tik kokio spyglio įdūrimo, vienos akimirkos vairuojant – ir tu su visais savo laimėjimais, valia ir t. t. gali nuvažiuoti… Tačiau žinai ir tai, kad net po didelių purvynų gali prisikelti. Tai ir liudiji.

Klausydamas išpažinčių jaučiuosi gerai. Tiesa, penkių valandų niekada nesėdėjau klausykloje. Bet kai sėdžiu – išgyvenu viltį ir Dievo gydomąjį veikimą.

Aš netikiu (ir Bažnyčia to neteigia), kad žmogų pakeičia simbolinė atgaila (beje, stengiuosi poterių neduoti). Mes tikime, kad gydo Dievas. Tai nepaneigia žmogaus veiklos svarbos – bendradarbiauti, valingai veikti keičiant gyvenimo įpročius, kokybę. Vis dėlto krikščionybė sako: Dievas veikia pirma, Dievas nori, Dievas tau yra palankus. O ar tu tikrai irgi nori pertvarkos ir prisikėlimo? Dėl vaisių, žinoma, žmogus gali klausti: ar Dievas per mažai veikia, ar aš per mažai įsileidau? Tai sudėtingi klausimai – kaip mano laisvė ir valia su Dievo galia santykiauja. Bet mes tikime, kad Dievas to nori ir kviečia žmogų eiti, keistis… Taigi man yra šviesu. Aš tuo tikiu. Pats save pažįstu, žinau savo ribotumus…

Ir per silpnus, sužeistus žmones Dievo didybė pasireiškia.

Gintaras Vitkus Izraelyje. ET nuotr.

 

 

 

 

 

 

Spausdinta „Dialoge“

 

 

 

 

Arvydas Šliogeris: Iš ano kranto

Ar pastebėjote, kad neįtikėtinai greitai, per keliolika metų, atsidūrėme kitame krante, tarsi nematoma milžiniška katapulta būtų mus švystelėjusi į kitą pasaulį, visai kitokį, nei tas, prie kurio buvome įpratę – pasaulį, kuris primena Orwello utopiją kur kas labiau nei sovietmetis, nors, atrodo, taip neturėtų būti. Bet štai faktai: Didysis Brolis vis įžūliau, vis įkyriau, vis dažniau, vis chamiškiau kišasi į mūsų gyvenimą, diktuoja mums, o juolab mūsų vaikams ir anūkams, mūsų egzistencijos orientyrus. Jis moko mus, kaip turime rengtis, kaip valgyti, kaip ir kada šypsotis, ką sakyti, ką nutylėti, jis, kaip anais laikais bolševikų komisarai ir partijos sekretoriai, reikalauja iš mūsų laikyti tiesa tai, ką tiesa laiko jis pats, o melu tai, ką nutarė laikyti melu jo žydrieji komisarai, valdantys „demokratinio“ gyvulių ūkio kontoras ir visą naująją imperiją, kurios kiaulide vis labiau tampa mūsų Lietuva, lygiai kaip anais laikais ji buvo raudonosios imperijos kiaulidė. Tai dar būtų nieko, tačiau blogiausia tai, kad tas pats Didysis Brolis, nuolat kriuksintis apie globalizacijas, visokiausias sąjungas, projektus, didingą ateitį, tautų brolybę, užuojautą viso pasaulio nelaimėliams ir vis žadantis mums Rojų žemėje, kurį pagamins mistiniai verslininkai, bankininkai, biurokratai ir „mokymasis visą gyvenimą“, vis labiau diegia mums panieką savo kalbai, savo tėvynei, savo namams, netgi savo tėvams ar mokytojams, vis grubiau stumia mūsų jaunimą į pažadėtąją žemę, kurioje jis pasieks kažkokią fantastišką laimę ir amžinąją palaimą, pasiganęs oksfordų pievelėse, Tiuringijos ar Sevilijos braškių plantacijose ar velsų diskotekose, jau nekalbant apie amerikoniškus Rojaus sodus. Bet blogiausia, kad Didysis Brolis, kiaurą parą blerbiantis TV ar PC ekrane, mūsų gyvenimo centrus vis labiau perkelia į tą patį Ekraną, kur, žinoma, irgi kiaurą parą, realizuojasi visos mūsų svajonės. Kadaise komunizmo rojus būdavo vis nukeliamas į neapibrėžtą ateitį, o dabar eurokomunizmo džiaugsmuose atsiduri iškart, vienu mostu, paspaudęs pultelį arba internetinio rojaus vartus atrakinančią pelę. Ir štai rezultatai: pusė milijono išeivių; katastrofiškas narkomanų armijos gausėjimas; savižudybių epidemija; sadizmo seansai, ir ne tik tamsiuose skersgatviuose, bet ir mokyklose, net vaikų darželiuose; panieka sąžiningam darbui ir tiems, kurie vis dar mano, kad darbas nėra pati bjauriausia yda, užtat Didžiojo Brolio pakrikštyti „runkeliais“; legalizuotas valstybės išvogimas, irgi pakrikštytas dailiu rusišku žodeliu „otkatas“; gyvenimas iš pašalpų, atsainiai numetamų to paties Didžiojo Brolio, vien todėl įsitikinusio, kad privalome šokti pagal jo dūdelę; pedofilų ir kitokių eufemizmais aprengtų belyčių padarų šlovinimas ir taip ad infinitum. Tik pagalvokite, kas yra mūsų laikų herojus, kurio šventąją Ikoną Didysis Brolis demonstruoja irgi kiaurą parą, ją pakabinęs Šventojo Televizoriaus Bažnyčios Altoriuje – pačiame Ekrano centre: tai Gangsteris ir Pornogigantas. Gangsteris savo sadistiniuose reality show performansuose nepavargdamas ir neprarasdamas zombiško entuziazmo daužo snukius, demonstruoja savo seksualinį gigantizmą ir moko mus pačios tobuliausios kalbos, kurios nepranokstami specialistai yra trys: Kumštis, Revolveris ir Kekšė, kažkodėl pasivadinusi „žvaigžde“ (kodėl ne lėlyte, eglele ar drebulėle?), naiviai įsitikinusi, kad žmogaus esmė ir didybė inkarnuota pasturgalyje, Didžiojo Brolio išrastu įžymiuoju non stop metodu prievartaujanti mūsų akis savo „seksualiąja“ mėsa, nesibaigiančiu staugimu ar blerbimu, kuris dėl kažkokių man visai nesuprantamų priežasčių vadinamas „dainavimu“, „žvaigždžių duetais“ arba „eurovizija“. Viskas tapo „seksualu“ – net buldozeris arba krokodilas, jau nekalbant apie kiaulienos kotletus ar farširuotą silkę. Ir visa ši pornografinių raganų puota ne tik vadinama „kultūra“, bet dabar jau visiškai monopolizavo mūsų sielos akiratį. „Viešieji ryšiai“, „pijaras“, „VIP“, „prestižas“, „reklama“, „dvi minutės šlovės“ ir taip ad infinitum – faraoniškos kalbos muilo burbulai, žodžiai-sarkofagai, gorilos intelekto liudytojai – štai kuo virto vadinamoji „kultūra“, primesta mums vis to paties nepavargstančio Didžiojo Brolio. Nesu katalikas, netgi kreivokai žiūriu į krikščionybę, ir vis dėlto turiu pripažinti, kad tik Katalikų bažnyčia dar kažkiek priešinasi visai tai Ekraninių homunkulų orgijai; bet ir ji nusilpo. Tuo tarpu mūsų tautos vadai, kažkodėl vadinami politikais, savo didybę demonstruoja irgi Didžiojo Brolio bažnyčioje – staugdami ir darkydamiesi kartu su Ekrano imbecilais. Intelektualai droviai tyli arba inkščia, pliurpdami apie „dvasingumą“, „stereotipų laužymą“, „postmodernistinius iššūkius“, „demokratiją“, „pilietinę visuomenę“ ir nepranokstamą laisvę, garantuojamą higieninių paketų ir stebuklingų dezodorantų. Menininkai gamina „kultūros sostines“, įkūnytas kanalizacijos vamzdžiuose, fejerverkuose ir troleibusų tapyboje. Tašką ant „i“ padeda čigonai: jie vieninteliai žino, ko iš tikrųjų reikia Didžiajam Broliui ir jo komisarams – Šampano ir Kokaino.

Tai toks yra mūsų krantas, realizuotoji utopija, „Dievo“ karalystė žemėje… ne, atsiprašau – Šėtono karalystė Ekrane.

Ši Zitos ir Arvydo Šliogerių nuotrauka daryta Pagirgždūčio kaime, kai mes tryse važiavom Viktorijos (prof.Viktorija Daujotytė) gimtų vietų pažiūrėti. Ypatinga buvo kelionė.

 

 

 

 

 

O kas gi liko aname krante, kurio jau nebemato šio kranto gyventojai? Ten liko nors ir droviai, bet vis dar patekanti Saulė; ten liko Žvaigždės, tikros žvaigždės be mėsingo pasturgalio; ten liko dosnioji žemė, nors ir nuniokota, bet vis dar kantri, kukli ir nuolanki; ten liko padorumas, ištikimybė, drąsa, Grožio ilgesys ir pats grožis, dar nesugadintas „bjaurumo estetikos“; ten liko taurus mokytojo ir mokinio ryšys, dar neišstumtas išsigimėliško vaidmenų pasikeitimo – kai mokytojas tampa mokiniu, o mokinys – mokytoju; ten liko vyriškumas ir moteriškumas, nesuteršti belytiškumo ideologijų; ten liko paprasta meilė be „seksualinių“ kliedesių ir pornografinio nihilizmo; ten liko žmogus, ir dabar manantis, kad būti „runkeliu“ kur kas garbingiau negu būti piniguočiu, pijaru, gangsteriu, politiku, vagimi ar kekše; ten liko šventoji duona, pažymėta kryžiaus ženklu, o ne supermarketų litanijomis; ten liko miškai, upeliai, ežerai ir nekalta vaiko šypsena; ten liko nekaltybė – nesvarbu, moteriška ar vyriška, – visiškai nesidrovinti savęs ir mananti, kad žmogaus pasaulis gali išlikti tik tol, kol jame esama vietos nekaltybės saloms; ten liko Sokrato priesakus vis dar prisimenantis Mokytojas, puoselėjantis gležną jaunystės medelį; ten liko vis dar gyvas mirtingasis, nevirtęs kokia nors mašina – biurokratine ar technokratine; ten liko Dievo dvelksmas, neužgožtas šiukšlynų dvoko; ten liko vis dar rusenantis normalios šeimos židinys; ten liko dievdirbiai ir žvejai; ten liko Dangaus ir Žemės vaikai, įleidę šaknis į mirtingojo žemiškosios būklės džiaugsmą, liūdesį ir tragizmą; ten liko prasmingas gyvenimas, kuriam nereikalingi nei akropoliai, nei siemensai – šitie nešvankybės fabrikai, pastatyti Didžiojo Brolio komisarų.

Bet svarbiausia – bent jau man – kad aname krante vis dar gyvena didieji žmonijos mokytojai: mąstytojai, poetai, moralistai, Dievo ir dievų vaikai, dar nepasidavę Globalopolio pagundoms, dar neužhipnotizuoti Ekrano sirenų giesmių, dar atsparūs Kirkės degtinei, dar nežiaumojantys Lotofagų vaisių; dar išsaugoję ištikimybę Grožiui, Gėriui, Tiesai ir kukliai mirtingojo lemčiai šioje nuostabioje planetoje. Nuostabiausia tai, kad šio kranto gyventojai, Ekrano vergai, nebemato ano kranto, o štai ano kranto gyventojai mato ir savojo kranto Tėvynę, ir globalistinės paranojos homunkulus, lyg Hado šmėklos klaidžiojančius megalopolių labirintuose. Ir jiems, ano kranto gyventojams, gaila šiame krante besiblaškančių hoministinių mašinų. Jie žino, kad toms mašinoms pagelbėti nebeįmanoma, bet, kaip tas Alberto Camus Sizifas, vis tiek stumia akmenį į beprasmybės kalną. Kodėl? Aš nežinau. Arba galbūt todėl, kad jie paprasčiausiai pasmerkti tempti absurdo naštą – būti mokytojais be mokinių, nieko nesitikėti, įsibūti į ramią neviltį, pavaldžią tokiam pat beviltiškam „o vis dėlto!“, „nieko nepaisant!“ imperatyvui. Prieš daugybę metų mane ištiko paprasta mintis, kurią dabar norisi pakartoti: aš žinau, kad žmogaus gyvenimas yra beviltiškas, purvinas ir beprasmis, bet aš privalau gyventi taip, tarsi jis galėtų būti kitoks. Ir šią akimirką galvoju, kad ano kranto gyventojai pritartų šiai stojiškai maksimai.

Ir dar du klausimai. Pirmas: jei esama dviejų krantų, turi būti ir upė? Atsakau: upės nebėra, liko tik išdžiūvusi vaga; o gal geriau pasakyti taip: tarp tų dviejų krantų žiojėja pragarmė – krantai nesusisiekia, jie svetimi vienas kitam; nebeįmanomas joks kompromisas: arba Tu renkiesi pornografinę Didžiojo Brolio imperiją, arba ano kranto pievas, žolynus ir kalvas.

Antras: o kam visi šie nelinksmi šnekėjimai, kam šitas „pesimizmas“? Ar ne geriau Didžiojo Brolio linksmybės ir gerai apmokamas etatinių optimistų „vau!“? Atsakau: tik tam, kad „Dialogui“ nepraeitų ūpas kartkartėmis šauktis ir ano kranto gyventojų balsų.

Arvydas Šliogeris

Spausdinta „Dialoge“