Tai labai rizikingas žiūrėjimas: gali nepastebėti esminių dalykų, bet kitaip nematau – nesame tiek artimos…

Nedidukė, šviesiaplaukė, taisyklingų veido bruožų jauna moteris. Graži. Bet be narciziškumo ar ryškiai išreikštų kompleksų. Dialogiška. Besižavinti Kastaneda ir Šliogeriu. Su armonika rankose. Žiemą besileidžianti Sapieginėje slidėmis, vasarą – automobiliu po Lietuvą ar Europą. Savo sode pati pastačiusi namą… „Ponios Bovari“ pagrindinę pamoką – gyvenimą priimti tokį, koks jis yra, nes išsvajotojo nėra ir nebus – Elena išmokusi puikiai. Mane visada žavėjo jos, kaip moters, sugebėjimas neklausti „Tai ką man dabar daryti?”

Mažytė detalė. Atvažiavusi į ligoninę aplankyti negalinčio sėdėti savo buvusio dėstytojo, ji mikliai apsidairo, išmatuoja lovą ir paaiškina, kokio padėklo jam reikėtų, kad pats galėtų skaityti. Ir per vakarą pati jį iš lentų sukalusi rytą prisistato: „Na, štai, docente, taip bus geriau, o dabar norėčiau interviu”. Savo klausimais ji virkdo ir juokina. Dvi valandos nykioj ligoninės palatoj suparalyžiuotam dėstytojui – tarsi akimirka…

Elena – laikraščio, turinčio konkretų adresatą, redaktorė, kurios organizmas įpratęs gyventi ypatingo spaudimo sąlygomis. Daugelį kartų akcentavęs, jog valstybė, tauta, istorija liks tik sąvokos be turinio, jeigu jos nebus išgyvenamos, „Dialogas” niekada nebijojo tapti nepopuliarus, naivus etc. Suteikęs galimybę išsisakyti visiems – svajokliams ir vienišiams, išmanantiems ir tik bandantiems išmanyti, agresyviems vienos tiesos skelbėjams ir abejojantiems, intelektualams ir lengvabūdiškiems garbėtroškoms, pažemintiesiems ir nuskriaustiesiems – laikraštis kokybiškai ne kartą gal ir nukentėjo, tačiau taip atsiskleidė ne tik mokyklos realybė, bet ir skirtinga žmogiškoji patirtis. Kartais pagalvodavau – gudri lapė toji Tervidytė.

Elena – kaip redaktorė, turinti tokio sveiko, kvailiausią tvarką įveikiančio pasiutimo, puikiai įsisavinusi Voltero mintį „Viskas gyvenime pavojinga, bet viskas būtina”, savo organizuotose konferencijose, interviu, straipsniuose ne sykį apnuoginusi karalių ir jo dvariškius – skirtingų politinių ar profesinių pažiūrų sankirtoje visada gerbė žmogų, neeikvojo savęs juodiems jausmams.

Dar detalė. Sužinojusi, kad apie vieną lituanistų konferenciją yra parašytas ir „aukštesnėms instancijoms” išsiųstas kažkoks paskviliukas, skambinu Elenai ir sakau: spausdinkite, yra intriga. O ji patyli, nukreipia kalbą į šalį ir išspausdina objektyvų, kritišką, konferencijos darbą nušviečiantį straipsnį. Profesionalaus žurnalisto, kuriam mažiausiai rūpi intriga, straipsnį. Pasijutau subtiliai sugėdinta.

Elena – mama, turinti šaunią, glėbiais gyvenimą imančią dukterį, skaitovę, artistę, literatę.

Ir vėl detalė: „Mums abiems darosi sudėtinga. Gabrielę metams išleidžiu į Daniją”, – ištaria Elena. O aš su perekšlei motinai būdingu pasibaisėjimu sušunku: „Ką? Išprotėjai?!”. „Mums būtina laikinai išsiskirti”, – ramiai sako Elena. Ir aš nutylu. Tiesiog gavau dar vieną pamoką.

P.S. Kadangi šį pavasarį, po 36-erių metų, praleistų mokykloje, visam laikui uždarau jos duris, noriu atsakingai pareikšti: kaminkrėtį galima išmokyti, kaip geriau valyti kaminus, bet mokytoją – kaip geriau mokyti – vargu. Taigi. Mieloji Elena, tokia truputį Bridžita Džouns, siūlau tostą už Tave, bet ne už mokytojų mokytoją, o už Redaktorę, taip valstietiškai užsispyrusiai einančią švietimo keliais ir klystkeliais neskubiu tikro meistro žingsniu!

Violeta TAPINIENĖ, Vilniaus šv. Kristoforo vidurinė mokykla

2005 m. spausdinta „Dialoge“