Kelionėse vis kas nors nutinka. Stebėtina, kad dažnai vis pirmą kartą.
Taip ir šiandien. Nemaniau, kad žmonėms taip būna.Galvojau, tik arkliams smile jaustukas
Pamenate istoriją, kai padykę universiteto studentai į Tauro bendrabučio ketvirtą aukštą arklį užvedė? Užvest užvedė, o nuvest niekaip negalėjo. Sako, tik akis užrišę vargšą gyvulį šiaip taip žemyn nubogino.
Taigi šiandien atsitiko panašiai… Lipau į kalną prie Edinburgo (Škotija). Prieš paskutinę viršūnę pasukau į šoną. Periferiniu matymu pastebėjau, kad man iš paskos į tą uolą ėmė lipti ir juodaodis. Pėda į pėdą.
Tik kai atsisėdo beveik šalia, supratau, kad tai mergina. O kai ėmė drebėti, pagalvojau labai negerai. Bet taip nebuvo, kaip aš pagalvojau.
Vos pakilau leistis, ir mergina pakilo ir kaip mat atsitupė. Kiek palaukus pabandė leistis atsitupus užpakaliu liesdama žemę. Bet ten juk ne žemė, o skalda ir uolienos. Keli čiuožtelėjimai ir kelnės ant užpakalio praplėštos.
Pasisiūliau padėti, bet greit paaiškėjo, kad tai kvailas sumanymas. Ji buvo dvigubai už mane stambesnė ir jei būtų kritusi, aš jos nebūčiau išlaikiusi.
Pasakiau, kad paleistų mane. Jai prasidėjo isterija. Šiaip ne taip nuraminau, pasodinau ir visom kalbom, kurių nemoku
aiškinau, kad aš nusileisiu prie tako, kuriuo eina žmonės, ir atvesiu pagalbą. Ji sėdėjo užsimerkusi drebanti ir kažką nesuprantama burbanti. Tokią palikau.
Vienos poros neįprašiau padėti, bet du vaikinai suprato net tai, ko aš nesugebėjau pasakyti, ir užlipo prie mano “draugės”.
Ir ką jūs manot?! Ji jiems nepasidavė. Teko daugiau pagalbos kviesti. Keturi vyrai šiaip ne taip ją atbulą laikydami už pažastų kaip kokį maišą žemyn nutempė.
Atrodė mergina graudžiai.” Perdavėm” ją grupei žemyn besileidžiančių. Gal taku eiti ji nebijos? Gal ją tik ant tos uolos paniška baimė ištiko? Ir ko ji ten lipo?!
Ne mano reikalas tapo kaip ir mano. Gerai, kas gerai baigias.