Burtai: kraujas ir rašalas

IMG_2059 ret w

Kai buvau antroje klasėje, man labai patiko vienas berniukas. Jis buvo iš gretimo kaimo, todėl nei į mokyklą, nei iš mokyklos mes negalėjome eiti kartu. Bet aš kuo dažniau ir ilgiau apie jį galvojau, tuo stipriau norėjau su juo draugauti, o jis – kaip ir priklauso meilės  siužetui – tokio noro visai nerodė. Bandžiau ir šiaip, ir taip jo dėmesį pritraukti – viskas veltui.

Tada nusprendžiau imtis burtų. Niekieno konsultacijos negalėjau prašyti, todėl ir burtažodžius, ir ritualą teko sugalvoti pačiai . Nepamenu, ar ilgai kankinausi, bet viena rytą aštriausiu tėvo peiliu prapjoviau savo piršto paduškėlę, prilašinau kraujo į rašalo buteliuką ir kol ėjau į mokyklą vis kartojau:“ tegu mus amžiams sujungia kraujas ir rašalas“.

Nuėjusi į klasę, tą buteliuką padėjau ant „mylimojo“ stalo. O jo  rašalinę – ant savojo.

Gal tie burtai po kiek laiko ir būtų suveikę, bet po antros pamokos aš neišlaikiau ir prišokusi prie Jo paklausiau: „Ar žinai, kad rašai mano krauju?“

Jis atšlijo. „Na ir durna gi tu“,- pasakė, o paskui ir visiems apie tai papasakojo.

„Nesąmones kalba, nes rašalas ,- žiūrėkit gi,- mėlynas. Tai kur tas jos kraujas?!“

Ko gero, per mažai prilašinau :)

P.S. Nuotrauka asociatyvi :) :)