Laimono Tapino mokytojai

Laimonas Tapinas – žinomas žurnalistas ir rašytojas. Žavi jo lengvas, sklandus stilius, stebina netikėtos įžvalgos, surinktos dokumentikos  gausa. Apie ką jis berašytų – tragiško likimo aktorių B.Babkauską , poetą mistiką O.Milašių ar savo bendrakursius – visada jaučiamas žavus autoriaus trio: jautri širdis, šviesus protas ir jaunatviška žaismė.

Kokius mokytojus turėjo šis neeilinis žmogus? Ar pedagogai darė jam kokią nors įtaką?

„Dialogas“ kalbina Laimoną Tapiną.

Keista tendencija

Pastaraisiais metais pastebiu keistą tendenciją  – savo mokytojus ir mokyklą prisiminti tik iš blogosios pusės. Neprisimenu, kada dienraščiuose skaičiau ar per radiją girdėjau gerą žodį apie mokytoją. Kai vadovavau stojančiųjų į žurnalistus kūrybiniam konkursui,  vienas gabus vaikinas parašė visą seriją juodojo humoro epizodų apie savo mokytojus. Pirmąją savo mokytoją jis pavadino “aborto liekana”.  Komisija pripažino, kad vaikinas gabus, bet dėl etinių sumetimų į žurnalistiką  jo nepriėmė.

Aš apie savo mokytojus negaliu pasakyti nei vieno blogo žodžio. Gal ne visi jie buvo labai  ryškios asmenybės, bet nuo pat pradžios – mažos Kunigiškių pradinės mokyklėlės – man labai pasisekė.

Už gerus darbus bausti negalima

Vienas epizodėlis iš pradinės mokyklos laikų. Nežinau, iš kur atklydo ir prie mūsų žaidimų prisiplakė toks silpnaprotis žmogelis. Jis labai natūraliai įsitraukė  į mūsų žaidimus, o mes tada buvome išprotėję dėl filmo “Tarzanas”. Visi karstėmės medžiais. Prie mokyklos buvo purvinas griovys ir gluosnis. Prie to gluosnio pririšom virves ir įsibėgėję šokdavom per platų griovį. Jei nukrisdavom, tas kuoktelėjęs mūsų Tarzanas mus ištraukdavo, nuvalydavo, žodžiu, gyvenom labai gerai, bet atėjo šalčiai. Tarzanas pasakė eisiąs, kur šilčiau, mes pradėjom svarstyti, kaip jį sulaikyti, ir aš pasiūliau jam pastatyti namą.  Kaip tyčia mokykla buvo aptverta nauja tvora, mes išplėšėm tas lentas ir krūmuose sukalėm  visai padorią būdelę. Atnešėm kažkokių paklotų… Mokyklos vedėja pamačiusi, jog iš jos žaliosios tvoros liko tik pora stulpelių, pasiūlė man atsivesti tėvus, kad jie padengtų padarytus nuostolius. Supratau, kas man bus namuose, todėl vedėjai papasakojau, kodėl mes tą tvorą išardėme. Išklausiusi ji numojo ranka ir pasakė: “Tiek to – už gerus darbus bausti negalima”.

 

Paryžius ir raketos

Nuo penktos klasės mokiausi Palangos vidurinėje. Stebiuosi ir šiandien niekaip negaliu suprasti, kaip mokytojai privertė mus – be gąsdinimų, be prievartos – mokytis. Jie mokėjo kitokių triukų. Pavyzdžiui, klasės auklėtoja Stefanija Bračaitė dėstė prancūzų kalbą ir visą laiką nukrypdavo į Paryžių, Monmartrą, Eliziejaus laukus, Sakreker bažnyčią. Kai šešiasdešimtmečio proga bendrakursiai mums su Violeta (žmona, buvusi garsi mokytoja – red. pastaba) padovanojo kelionę į Paryžių , aš supratau, kad Bračaitės pamokos nenuėjo veltui, kad Paryžius į mane įsigėręs neišplėšiamai.

Kartais mokytoja iškrėsdavo pačių netikėčiausių triukų. Per vieną pamoką pasakiusi,  kad Prancūzijoje antroji sporto šaka yra regbis, ji pakvietė visą klasę tuoj pat eiti jo žaisti. Nors buvo  apkūnoka, pati atsistojo  į vartus, o mes kaip pašėlę davėmės po stadioną.

Fiziką mums dėstė Algirdas Taurinskas. Jam nebuvo nieko svarbiau už fiziką. Kaip vėliau supratau, jis iš mūsų reikalavo, kaip iš antro-trečio kurso fizikos studentų. Jei A. Taurinskas pamatydavo, kad kažkieno akyse užsidega žiburėlis, tą pakviesdavo į savo radiotechnikos būrelį.  Ten mes iš visokių laidų, vielų bei lempelių sukurdavome kažkokį griozdą, kuris staiga imdavo džergžti, groti ar kalbėti, ir   mums visi tie amperai ir hercai tapdavo įdomūs, suprantami. Kartais mokytojas, pažeisdamas visas saugos taisykles, iš kažkur gavęs sieros ir parako, nusivesdavo mus už tvoros raketų gaminti. Raketos šnypšdamos lėkdavo į orą, o mokytojas liepdavo čia pat apskaičiuoti jų greitį.

Puškinas pasakė tą patį

Didžiausią ir gražiausią įspūdį man paliko lietuvių kalbos mokytoja Genovaitė  Čaporienė. Ji skirdavo rašyti įvairius rašinėlius, pavyzdžiui, “Rytas prie jūros”. Aš, aišku, stengdavausi kuo įmantriau parašyti, ir  neretai mano rašinėlius mokytoja skaitydavo prieš klasę. Tai  aš laikiau  didžiausiu tarptautiniu pripažinimu, tačiau po pamokos mokytoja mane pakviesdavo į namus – tais laikais būti pakviestam į mokytojo namus reiškė labai daug – ir  imdavo taršyti mano rašinį. Neseniai tarp savo popierių radau senus sąsiuvinius – mano “Rytas prie jūros” skambėjo maždaug taip: “Švelnūs pasato pirštai ir saulės spinduliai glostė purpurinę jūros krūtinę”. Man tai atrodė be galo gražu, o mokytoja pasakė: “Tapinai, pirmiausia reikia rašyti teisybę ir žinoti, ką rašai. Pasatas yra tropikų kraštų vėjas, o Palangoje pučia šakšinis, ožinis ir  suominis. Antras dalykas – rašinio vertė visai nepriklauso nuo tavo puošnių, barokiškų įvaizdžių.  Tu viską gali pasakyti žymiai paprasčiau, pavyzdžiui: ‘Patekėjo saulė. Lengvas vėjas pašiaušė lygų kaip veidrodis jūros paviršių.’”. Ir fantastika – praėjus daug metų universitete per rusų literatūros seminarą perskaičiau, ką pasakė Puškinas jaunam poetui, atnešusiam eilėraštį – lygiai tokį patį kaip anas mano rašinys. Puškinas jaunam poetui pasakė tą patį, ką mokytoja Čaporienė man – “Patekėjo saulė…”.

Jeigu šiandien mano knygelėse yra viena kita gera vieta, žinoma, tai Genovaitės Čaporienės ir aukštesnėse klasėse dėsčiusio Jono Brinzos dėka.

 Medalis

Visus dalykus mokiausi vienais penketais (penkiabalė vertinimo sistema – red. pastaba), išskyrus muziką ir piešimą. Kad ir kaip kamavausi, niekaip negalėjau įsisavinti solfedžio. Mokytojas Normantas niekaip man negalėjo išaiškinti, kad už tų rutuliukų, pagaliukų slypi garsai, melodija, ir daugiau nei trejeto aš iš muzikos negaudavau. Dirbau kaip žvėris, puoliau taip žemai, kad rytais ateidavau prie mokytojo namų ir padėdavau nešti jo natų prigrūstą portfelį, tačiau nuo to mano solfedžiavimas nepagerėjo. Natos man ir liko kinų raštu.

Nedaug pasiekiau ir piešime – vietoj arklio išeidavo stalas. Ėmiau kopijuoti piešinius iš vadovėlių, knygų, pridariau gal kelis šimtus kopijų, bet atestate iš piešimo buvo keturi ar trys.

Vėliau auklėtoja S.Bračaitė išdavė didžiulę pedagogų tarybos posėdžio paslaptį. Kai direktorius Jonas Kazlauskas apsižiūrėjo, kad penketukininkui Tapinui nepriklauso medalis, tikriausiai sulaužė visas instrukcijas ir leido surengti man specialų piešimo egzaminą. Aš, aišku,  nupiešiau stalą , gavau penketą ir aukso medalį.

Tas medalis buvo tikrai didžiulis įvykis. Susirinko ne tik mano mylimos panelės, kurias buvau beprotiškai įsimylėjęs, bet ir tėvai. Ir kai man užkabino medalį, pamačiau, kad per  tėvo – kieto kuršio – įdegusį skruostą  ritasi ašara. Stovėjo jis apsivilkęs savo vestuviniu kostiumu ir atrodė laimingas. Tais laikais gauti medalį reiškė įstoti į aukštąją be konkurso. Man medalis nepravertė, bet tai, kad mokytojai, net pažeisdami instrukcijas, stengėsi nesugadinti man gyvenimo, prisimenu iki šiol.

„Mūsų durnelis įlindo į politiką”

Pora žodžių apie politiką. Penktoje ar šeštoje klasėje  mane įrašė į pionierius. Nelabai susigaudžiau, kokia jų politinė platforma, bet žinojau, kad jie vaikšto į turistinius žygius, ir tai man patiko. Taigi pasirišęs šilkinį kaklaraištį išdidžiai parėjau namo, o mama pasakė: “Tėvai, atnešk vadeles, mūsų durnelis įlindo į politiką”. Tąsyk apsieita be vadelių, o būti pionieriumi man velniškai patiko, nes, matyt, kirbėjo noras vadovauti ir pirmauti. Greitai buvau išrinktas būrio ar draugovės pirmininku. Kai per šventes mano komanda išsirikiuodavo ir aš surikdavau: “Būrys, lygiuok, ramiai. Už Lenino, Stalino reikalą būk pasiryžęs!”, visi kaip vienas atsakydavo: “Visada pasiryžęs”. Taigi buvimas pionieriumi paliko teigiamus prisiminimus, išskyrus vieną. Pionierių vadovė po kiekvienos pamokos manęs laukdavo prie durų ir paėmusi už parankės vedžiodavosi koridoriais – mes aptardavome visus reikalus. Tačiau man grįžtant iš už kampo iššokdavo bendraklasiai ir sustaugdavo: “Kavalierius su pana virė košę su smala!”. Kad ir kaip stengiausi išvengti šitų “spaceravimų”, nieko neišėjo.

Kitas politinis nuotykis įvyko apie 1960-uosius, kai kraustėmės iš senosios mokyklos prie pirties Pionierių gatvėje į naująją – Jūratės gatvėje. Buvo didžiulė šventė. Visus išrikiavo, ir man kaip pirmūnui bei visuomeninkui davė nešti didelę raudoną vėliavą. Man tai atrodė didelis pagarbos ženklas, tačiau džiaugsmą temdė mane vis fotografuojantis toks Giedra iš aukštesnės klasės.  Artyn pasilenkęs jis sušnabždėdavo: “Palauk, palauk, ateis amerikonai, aš parodysiu, kaip tu vaikštai su raudona vėliava. Ir jie tave pastatys prie sienos”.

Dabar tai atrodo kaip anekdotas, bet tada man gyvenimas buvo apkartintas ilgiems mėnesiams. Aš prisiminiau, kaip iš jūros grįžęs tėvas priglusdavo prie seno aparatuko: “Čia kalba Amerikos balsas iš Vašingtono. Brangūs tautiečiai, tuoj sulauksite amerikiečių”. Niekada taip nesidomėjau politika, kaip tada. Vis laukiau amerikiečių, kurie iš manęs padarys kotletą, bet amerikonai neatėjo, o Giedra su giminaičiu bandė nuvaryti lėktuvą į Švediją. Jiems pavyko įlisti, užvesti lėktuvą, bet kilimo take baigėsi benzinas. Juos “supakavo”, rado raketinių bazių nuotraukų, “pripaišė” tėvynės išdavimą ir įkišo į kalėjimą. Ten Giedra puikiai išmoko anglų kalbą, paleistas išvažiavo į Ameriką, kur gyveno jo tėvas, taip ir neįdavęs manęs amerikonams.

Palangos  „pižonai”

Dažniausiai visiems įstringa literatūros ir istorijos mokytojai. Rečiau – matematikai, fizikai ir visiškai retai – kūno kultūros mokytojai. O iš mano žvaigždžių tokių buvo du: fizinio lavinimo mokytojas  Jonas Zaranka  – jis įtikino, kad norėdamas, ką nors pasiekti, turi dirbti, negailėti savęs, ir tai gyvenime man labai pravertė, – ir Gediminas Kundrotas .  Jis treniravo tinklininkus. Važiuodavom į labai rimtas varžybas Telšiuose, Gargžduose. Kiekviena išvyka mums buvo didžiulis įvykis. Kundrotas visada sakydavo maždaug taip: “Jūs gerai pasiruošę, bet turite ir gerai atrodyti – apsivilkite kostiumą, ne geriausią, bet antrą pagal gerumą”. Viešpatie, kas po karo du kostiumus turėjo?! Bet kelnės būdavo išlygintos , batai nublizginti. Visi suvažiuodavo su treningais, o vaikinai iš Palangos – su kostiumais ir kaklaraiščiais. Vadindavo mus  “pižonais”, bet per šokius merginos graibstydavo kaip šokoladukus.

Kundrotui šovė į galvą dar  viena idėja – kad važinėdami po varžybas veltui laiko negaištume, jis liepė kiekvienam pasiimti knygą: “Pamatysiu slampinėjant be darbo ir neskaitant knygos – netrauksiu į šešetuką”. Puolėm į biblioteką tikėdamiesi pasirinkti Main Ridą, Žiulį Verną ar lektūros apie šnipus, o bibliotekininkė, kaip dabar prisimenu, man padėjo T.Dreizerio “Finansininką”, Dž.Londono “Martyną Ideną”. Bandžiau protestuoti, bet bibliotekininkė paaiškino, kad Kundrotas sudarė sąrašėlį.

Nežinau, ar šiandien kuris nors fizinio lavinimo mokytojas parengtų savo vaikams būtinų perskaityti knygų sąrašėlį.

Dievo ir likimo dovana, kad tokie mokytojai mums teko.

Kalbino ir spaudai parengė Elena Tervidytė

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Gyvenimas Laimono Tapino nepalaužė, nors bandė. Dėkinga ir laiminga savo kelyje  Jį sutikusi.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.