Rita Miliūtė apie mokyklą, eterį ir gyvenimą

Rita Miliūtė baigė Kretingos 3-ąją vidurinę mokyklą, gerai neprisimena, ar 1987 ar 1988-aisiais, bet tikrai dar tarybiniais laikais. Mokytis Ritai nebuvo sunku, bet į mokyklą eiti, ypač paskutiniais metais, labai nesinorėdavo. “Atsibundi ryte ir taip nenori į mokyklą, kad atrodo, ir galvą, ir pilvą skauda…“, – prisimena garsi televizijos žurnalistė.

Už mokslą ji gaudavo penketus (penkiabalė sistema – red. pastaba), bet mokykliniai kontroliniai iki dabar sapnuojasi kaip didžiausi košmarai.

Priešgyniavimo dvasia R.Miliūtei, regis, yra įgimta, nes jau mokykloje “už elgesį” jai raitydavo dvejetus. Dabar ji kontraversiškiausių vertinimų susilaukianti televizijos žurnalistė. Vieni ja žavisi, kiti iš eterio pašalinti reikalauja.

“Dialogas” kalbina griežtąją žurnalistę, LTV laidos “Savaitė” vedėją  Ritą Miliūtę.

 Trys gyvenimo principai

Turbūt esate labai principinga?

Taip, vienas žmogus net yra pasakęs, kad turiu daugiau principų negu proto. Neturiu tų principų daug, tėra keli kertiniai dalykai, kurių aš laikausi. Skambiai sakant, pirmas  būtų toks: nugyventi gyvenimą taip, kad mano vaikui nebūtų gėda  ir jis visą laiką galėtų didžiuotis. Antras – nemušti vaikų. Trečias – negali vienu metu gyventi su dviem vyrais. Skamba gal juokingai, nes vieniems net į galvą neateina, kad galima taip daryti, o kitiems – kad negalima. Žmonės labai skirtingi. Mano gyvenime pagrindinis dalykas – vaikas. Jis jau aštuntokas, mokosi privačioje mokykloje.

 

Nebuvo supratimo

Jūs pati mokėtės anais laikais. Ar jautėte kokį nors tarybinės mokyklos spaudimą?

Turbūt ne, bet aš labai gerai atsimenu, kaip ryte atsibundi ir taip nenori eiti į mokyklą, kad atrodo, ir galvą, ir pilvą skauda… Manau, tai buvo dėl įtemptų santykių su mokytojais, dėl jų požiūrio į mokinius. Nebuvo mokytojų supratimo: vaikeli, ateik aš tau paaiškinsiu. Žinoma, niekas liniuotėmis per nagus nedaužė kaip Dikenso laikais, bet baimė buvo milžiniška.  Aš net dabar kartais sapnuoju, kad man rytoj kontrolinis. Per sapnus grįžta tas mokyklos laikų košmaras.

Anais laikais nemėgo besiginčijančiųjų, o aš ginčydavausi su mokytojais. Labai įstrigo vienas konfliktas, po kurio pradėjau galvoti, kad mokykla nėra ta vieta, į kurią aš norėsiu sugrįžti. Buvau gal dešimtokė, rengėm diskoteką, ir taip jau sutapo, kad ji turėjo įvykti vasario 16 dieną. Viskas buvo suderinta, visi leidimai gauti, mokytojai informuoti, ir staiga direktorė mums pasakė, kad nebus jokių diskotekų, susirinkite savo “žaisliukus” ir kraustykitės lauk. Ji pabijojo galimų nemalonumų. Mes bandėm priešintis, tad buvom pakviesti “ant kilimėlio”. Tais laikais nebuvo toleruojama, kad ginčijiesi ir neklausai.

O man atrodė natūralu nesutikti, jei matai, kad mokytojas sako netiesą. Pavyzdžiui, apie Lietuvos istoriją. Žinoma, mes buvome jauni ir galbūt nepatyrę tiek, kiek mokytojai. Gal jie mus stengėsi apsaugoti nuo saugumo ir kitų nemalonumų. Bet aš nenorėčiau, kad mano vaikas sutiktų su tuo, ką žino esant netiesą.

Mano abu seneliai buvo ištremti, todėl aš žinojau, kaip Lietuva “įstojo” į TSRS. Žinoma, man buvo paaiškinta, kad nereikia apie tai kalbėti, bet  klausydama mokytojų  vis galvodavau, o kodėl jie meluoja.  Juk galėtų tik pasakyti: perskaitykite, kas vadovėlyje parašyta.  Kam pasakoti, su kokiu džiaugsmu mokytojai vyko į TSRS delegatų suvažiavimą?

 

Mokytoją rado ne mokykloje

Ar kuris  nors mokytojas Jums  darė teigiamą poveikį?

Per jokias šventes nekyla noras kurį nors mokytoją pasveikinti. Gal kiek šiltesni santykiai likę su auklėtoja. Labai gerai atsimenu šokių mokytoją Ligiją Vaičiulienę. Kaip dabar suprantu, tai buvo tikrai gera mokytoja – mylėjo vaikus ir jiems padėjo. Mokykloje bręsta kūnai. Mergaitės pradeda diskutuoti: man dygsta, o man ne. Šokių mokytoja mus mokė orumo. Kai kuri nors paauglė  krimsdavosi, kad mano krūtys per didelės, aš nebešoksiu, mokytoja sakydavo: ”Mergaitės, ką turim, tą rodom”. Tai buvo orumo, savo vertės suvokimo mokymas.

Atsimenu ir fizikos mokytoją Garšką, kuris vertė mane mokytis “Fotone”. Bet aš nekenčiau fizikos, išskyrus mechaninę . Tad aš mokykloje neturėjau žmogaus, mokytojo, kuris man būtų imponavęs. O gyvenime – taip. Jį tikrai galiu vadinti žurnalistikos Mokytoju. Tai tuometinis “Amerikos balso” lietuviškų žinių direktorius Romas Sakadolskis. Jis pedagogas iš Dievo. Nuodėmė, kad nedirba pedagoginio darbo. Aš, pavyzdžiui, neturiu kantrybės. Jei pasakau tris kartus, ir žmogus nesupranta, galvoju, koks jis kvailas. O R.Sakadolskis gali kartoti septyniolika kartų, ir jei tu nesupratai, jis galvos, kad pats nemokėjo paaiškinti. Jis mane išmokė visko. Tuo metu tarybinė žurnalistika buvo stipriai kitokia nei Vakaruose.

Profesinė kaukė ar charakteris?

Jūs kaip televizijos žurnalistė susilaukiate pačių kontraversiškiausių vertinimų: nuo susižavėjimo iki pasipiktinimo, kai neetiškai “spaudžiate” pašnekovą. Jūs tik prisiimate “kietos” žurnalistės vaidmenį, ar Jums malonu pateikti žmogui nepatogius klausimus?

Tai tik profesinis bruožas. Turbūt niekam nėra malonu su žmogumi bendraujant  jį spausti į kampą. Jei žmogus kažką slepia, jo tiesiog nėra tarp tau artimų žmonių ir tu su juo nebendrauji.

Aš manau, kad žurnalisto pareiga  – gauti atsakymą. Aišku, būtų miela taip maloniai šnekučiuotis, kaip mes dabar, bet jei pareigūnas vengia atsakymo, vadinasi, klausimas nėra tuščias. Jei jis bėga, žurnalistas turi gaudyti ir sakyti: “Palauk, atsakyk, o ne vyniok į vatą”.

Yra  skirtumas, ar gali mandagiai išgauti atsakymą,  ar turi greitai čiupti už gerklės. Po garsiojo įvykio su K.Prunskiene aš visaip galvojau, nes vertinimai buvo arba geri,  arba blogi – vidurio nebuvo. Manau, jog taip atsitiko todėl, kad visa mano darbo patirtis įgyta žinių laidose, kai visada trūksta laiko. Jei aš būčiau turėjusi kokią valandinę laidą, ko gero, būtų susiformavę kitokie įgūdžiai, bet žinių studijoje turi interviu skirtas 4 minutes, ir nėra kada pašnekovo apglostyti, apšokti. Tau visą laiką į ausį dudenama: “Liko minutė, liko 30 sekundžių”. 30 sekundžių –  baisiai daug, kai nepilstoma iš tuščio į kiaurą ir tu stengiesi neleisti pilstyti.

Tai, ką aš darau darbe, ir tėra tik darbas. Ritai Miliūtei, kuri vaikšto su šunimi ir sūnumi, ponia Prunskienė visiškai neįdomi.

Mėginote pasitraukti iš televizijos į pramogų verslą.

Kai ėjau iš televizijos, tikrai galvojau, kad niekada negrįšiu, nes nieko čia neįmanoma padaryti. Galvojau, kad einu į kažką baisiai naujo, – nieko naujo ten nebuvo. Aš tada išėjau iš direktorės  pareigų. Jei dabar palikčiau tikrąją žurnalistiką, tai… Sugrįžimas buvo lengvesnis, nei galvojau. Aišku, pirmą kartą sėdint studijoje daužėsi ir širdis, ir plaučiai.

Turėti ir netekti

Prieš ketverius metus netekote vyro. Kaip tvarkėtės su tuo praradimo skausmu?

Aš nežinau, ar su tuo įmanoma susitvarkyti. Tai pakeičia žmogų negrįžtamai. Aš tikrai esu kitokia nei iki vyro mirties. Perėjau visokias stadijas – nevilties, pykčio ir t. t. Vienu metu save guodžiau taip: aš buvau laiminga, o yra žmonių, kurie to niekada nepatyrė, todėl reikia džiaugtis tuo, kas buvo. Visai neseniai mačiau filmą, kuriame irgi našlei pasakoma: “Kiti nepatyrė laimės, o tu tik jos netekai”. Herojė atsako: “O tu pabandyk turėti ir netekti”. Tad gal iš tikrųjų geriau nežinoti, kas yra laimė. Kai gyveni, atrodo, lyg ir viskas tvarkoj, kiti žmonės gal net mano, kad esi laimingas…

Nesate laiminga?

Ne. Man trūksta didelės gyvenimo dalies. Aš nebeturiu didžiosios savo gyvenimo meilės…

Kalbino Elena Tervidytė, „Dialogo“ vyriausioji redaktorė

Spausdinta 2004 m. „Dialoge“.

2016 m.nuotrauka, skelbta „Vakarų eksprese“.

 

 

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.