Už tuos, kurie nutildyti…

 „Tariamas iš tamsos“ – naujoji Vandos Juknaitės knyga. Pašnekesių. Autorė kalbasi su ypatingo likimo vaikais – nereginčiais, negirdinčiais, nusikaltusiais, sutrikusio intelekto, komplikuoto gyvenimo. Kalba beveik netaisyta…

Rašytoją Vandą Juknaitę kalbina „Dialogo“ vyriausioji redaktorė Elena Tervidytė.

 

Pasaulis už kalbos ribų

Ką norėjai pasakyti šia knyga?

Apie šią knygą teko duoti daug interviu. Ir pamačiau, kad kuo daugiau kalbi, tuo mažiau pasakai. „Literatūrai ir menui“ atsakiau raštu, perskaičiau, kai išspausdino, pamačiau… Ten mano sakiniai – niekas nepakeitė nė vieno žodžio, bet ten grubi, buka, tiesmuka tiesa.

Susimąsčiau: kaip čia taip gali atsitikti? Ir supratau, kad tame interviu aš automatiškai grįžau prie įprastos kalbos, kuri iš esmės yra galios, jėgos kalba. Jos mokiausi labai sunkiai. Man buvo keblu suregzti logišką sakinį. Ir kai išmokau, supratau, kad žodžiu gali užmušti, – tai yra užmušinėjanti kalba.

Rašant šitą knygą sunkiausia buvo, kol perpratau, kol išmokau kitą kalbą. Tai, – vėl grįžtame prie grubių sąvokų, – silpnojo kalba. Tai yra kalba, į kurią gali nekreipti dėmesio. Ji niekada nepretenduoja į tiesą, kurios privalai laikytis. Pasaulis, iš kurio kalba tie negirdintys, akli, proto negalę turintys vaikai, yra už kalbos ribų ir jis milijonus kartų platesnis už kalbą. Po vieną žodelį man pavyksta vis ką nors įvardyti.

Su Roku, – tai vaikas, kuriam dėl ligos sunku kalbėti, – mes kalbamės po žodelį, po pusę. Tas pokalbis stumiasi į priekį kaip kamuoliukais – paukšt, paukšt… Ir kai „prieiname“ prie papūgiuko, kuris mirė, užsimezga ryšys – iš to vaiko noro pasakyti, koks tas paukštelis jam brangus ir kaip jis jį mylėjo. Bet jis neturi žodžių. Tik iš akių, mimikos, kvėpavimo, judesių matai, kaip jis žūtbūt nori pasakyti. Taigi jei vertintume vien lingvistiniu požiūriu – pokalbis tarsi ir nevyksta. Bet po „tuo“ pajuda vandenys, užsimezga ryšys iš dalykų, kuriuos mes visi suprantame vienodai ir kurie yra gyvybiniai kiekvienam iš mūsų.

Iliuzija, kad esame vieni kitiems nereikalingi. Nė dienos negalėtume išgyventi be žmonių. Net jei nematome, kur jie yra, net jei jie tiesiogiai ir nedalyvauja mūsų gyvenime…

Kai rengiau šią knygą ir buvo be galo sunku, pasižadėjau sau: eisiu ir kalbėsiu visiems, kas tik manęs klaus. Ir štai matau, jog kai kalbu, prasideda pedagogika, sociologija…

 

Bet kas gi įvyksta? Ar žodžių yra tiek daug, kad jie mums trukdo iškelti tuos vidinius vandenis ir jausmus? Ar kas kita?

Tie dalykai iš esmės priklauso tylai. Beribė, visą pasaulį aprėpianti tyla yra sąlyga, kad galėtum kalbėti ir susikalbėti. Panašiai kaip yra diena ir naktis, tamsa ir šviesa – jos viena be kitos negali.

 

Absoliučiai kiti matai

Pamėginai įžengti į tą tylos, nekalbėjimo teritoriją? Jautei, kad turi pasakyti už tuos vaikus?     

Taip.  Atsimenu, buvau Čikagoje „Santaros–Šviesos“ konferencijoje. Tai buvo dar prieš knygą „Išsiduosi. Balsu“. Ir kažkas manęs paklausė, ką aš rašau, ar ketinu rašyti. Buvau tam nepasiruošusi, – o gal kaip tik seniai tam ruošiausi, – tad atsakiau: „Jeigu dar rašyčiau, norėčiau kalbėti už tuos, kurie yra nutildyti.“

 Kodėl to nori?

Tai susiję su mano gyvenimo patirtimi. Turėjau senelį, 14 metų gulėjusį ant patalo, – prie jo praleidau visą vaikystę. Turiu kuprotą – gal metro ūgio – krikšto mamą, ji tebėra gyva. Tai žmogus, iš kurio išmokau mylėti, iš kurio buvo atimtas atrodymas, bet duota visiškai tyra, nepalaužiama meilė gyvenimui. Nebuvo kas galėtų ją sunaikinti ar iškreipti. Tai du man labai svarbūs žmonės. Dar buvo mano vaikystės draugas – jis negalėjo kalbėti – tik mykdavo. Jo šeima buvo mūsų artimiausi kaimynai, tad mes kartu su tuo berniuku užaugome – ir susišnekėdavome. O klasėje sėdėjau su Stasiuku, kuris buvo smarkiai neprigirdintis, ir ką mokytojas sakydavo, jis keletą kartų perklausdavo…

Aš susiformavau turėdama labai arti kitokius – kitaip jaučiančius, kitaip matančius – žmones. Ir tik dabar supratau, kad mano kalbinti kankiniai ir atstumtieji turi panašų statusą kaip mūsų vienintelės metafizinės knygos žmonės. Per juos natūraliai atsiveria visiškai kitoks gyvenimas, absoliučiai kiti matai.

Džiaugsmas, kad gali…

Gal dėl to, kad taip augau, visą gyvenimą negalėjau suvokti, kodėl žmogui taip sunku padėti kitam. Atrodytų, ėmei ir padarei – tai juk toks didelis džiaugsmas. Džiaugsmas, kad gali.

Kol mes turime dvi kojas, kol bėgiojame, šokame, galime nuvažiuoti kur sumanę, – nežinome, kad kojas turime, o štai kai jų netenkame, sužinome, koks džiaugsmas yra bėgioti… Ir Justas sako: gal kai turi didesnių problemų, kitos atrodo mažos.

Cz. Miloszas yra rašęs, kad Amerikoje kažkada seniau, gal prieš 15 metų, leidžiant K.Anderseno pasakas iš visų buvo išbrauktas žodis „mirtis“ – kad vaikai nesigąsdintų, nenusimintų. Modernu. Bet ką daryti tam vaikui, kuriam gyvenimas pasiūlo ne tik šį žodį, bet ir faktą? Kaip jam gyventi? Kaip jaučiasi, kur atsiduria žmogus, kurio tikrovė net iš kultūros yra išbraukta? Tada jis parijų parijas, jis tarsi nusikaltėlis…

Empatija, užuojauta visiškai ištrintos iš mūsų kasdienės patirties. Mes sukūrėme pasaulį, kuriame visi šąlame, stingstame į ledą, mūsų vaikai nyksta, gyvena kaip šaldytuve, žudosi.

Tai ta knyga buvo reikalinga, kad pamatytume pasaulį kito akimis?

Taip. Ką aš radau? Pavyzdžiui, Loreta – ypač tragiško likimo mergaitė, kuri nemato, sunkiai juda, kuri išgyveno tėvo ir sesers mirtį, – ji globoja savo geriančią mamą, ją drąsina, palaiko, myli, jos nesmerkia. Arba Liudukas, vaikas, kuris neapsakomai kenčia dėl tėvų skyrybų. Jis sako: o ką gi daryti, jeigu jie negali kartu gyventi. Aš pats, – sako, – taip nedaryčiau, bet jie neturi kitos išeities.

Šių vaikų tikrovėje radau gebėjimą pamatyti pasaulį kito akimis. Keistas paradoksas: jie gali pamatyti pasaulį mūsų akimis, o mes jų akimis – nepajėgiame.

Žmogus iš prigimties yra vartotojas. Jam viskas – tai akimirkai. Jis viską pamiršta. O štai aklasis negali pamiršti, kad jis aklas. Turi gyventi, susitaikyti su tuo, kas duota, ko neįmanoma išvengti. Jis turi kitą atsakomybės jausmą, kitą santykį. Taip, būtent santykis yra viskas, – tik dabar tai supratau…

Kodėl getai – negerai?

Kai vieną pokalbį perskaičiau viešai, manęs paklausė: „Ar gali vaikai taip kalbėti?“ To pokalbio vaikai turi nedidelę proto negalę, todėl kalba suaugusiųjų žodžiais. Tik mums sunku patikėti, kad jų pasaulis gali būti turtingesnis už mūsų. Mes – protingi, girdintys, matantys, vadinasi, visi turi matyti ir girdėti. O jeigu žmogus nenori / negali? Privalo… Čia pamatai, kiek yra įsigalėjęs teroras: tu turi taip galvoti kaip aš; tau turi būti gera tai, kas gera man; tu privalai išpažinti tą tiesą, kurią išpažįstu aš, – tada mes būsime draugai…

O dėl ko blogai, jeigu draugėn bursis išpažįstantieji tik šitai arba tik tai ?

Getai.

 Kodėl getai yra blogai? 

Puikus išradimas… Ir lageriai, ir koncentracijos stovyklos – civilizacijos pasiekimai. Mes tuo keliu ir einame. Pavyzdžiui, beprotybė dabar yra gete, negalia –gete, neregiai – kas juos mato? Ypač mūsų visuomenėje. Man greitai bus 60 metų – pas negirdinčiuosius aš buvau pirmą kartą gyvenime. Nebent troleibuse pamatydavau, kad makaluoja rankomis, – tegu makaluoja, man netrukdo. Ligoniai juk irgi miršta gete – ne namie, sunku tikėtis, kad kas svetimas paimtų palaikyti jų ranką.

Kai pamatai, kad pats esi aklas ir kurčias – ir ne bet kaip, o nuožmiai aklas ir kurčias, kad nematai žmogaus, kuris yra šalia, – tada susimąstai, kas yra aklumas.

Jeigu nematome kito, mes iš esmės nematome savęs…

Kito veide atpažįstame save, mes esame vienas kito akivaizdoje, – tai E.Levino mintis. Kai žiūri į veidrodį ar į nuotrauką, ne matai, bet apžiūrinėji save – kaip daiktą. O kito akyse save atpažįsti. Kai jis šypsosi, suvoki, kad esi laukiamas, kad esi mylimas. Tik kito akyse gali būti vertingas. Veidrodyje nematome savo žmogiškumo. Taigi vėl grįžtame prie santykio…

Patys prisivirėm – patys ir srėbsim

Matome, jaučiame, kad yra negerai: ką kiekvienas asmeniškai tokioje situacijoje gali?

Labai paprasta. Labai daug daroma. Pavyzdžiui, Obeliuose yra internatas. Žmonės pasiima vaikus Kalėdoms, per kitas šventes – iš tikrųjų namie daug jaukiau. Visai neseniai matėme, kaip vyrų choras atvažiavęs į Šiaulius tvarkė globos namus. Tai dideli žingsniai.

Manai, kad žmonių, kurie padeda kitiems, pastangos gali keisti bendrą atmosferą?

Žinoma. Tik jos ir gali. Juk visa, kas dabar yra negerai, – žmogaus sukurta. Tai kam, jei ne žmogui, teks ir tenka tai taisyti?

Paradoksalu: totalitarizmas buvo susietas su dideliais žmonių suvaržymais, su skurdu – su negatyviais dalykais. O vartojimo ideologija žmogų paima malonumais. Čia mušama žmogui į silpniausią tašką negalvojant apie padarinius…

Knygoje yra pokalbis su berniuku iš devynių vaikų šeimos. Jis jokių egocentrizmo kompleksų neturi. Jis net nežino, kad gali būti sunku padėti kitam, dalytis su kitu, mažiukus sergančius prižiūrėti. Ir – paradoksas – jis praktiškai vienintelis absoliučiai laimingas vaikas iš visos knygos. Dėl to, kad tėvai religingi, jie yra devyni, ir visi tradiciniai dalykai toje šeimoje tebegyvena. Tradicija, religija saugo (saugojo?) daugybę svarbių dalykų…

Suveržkime, ką padarei šiuo savo darbu: įšokai į tamsų vandenį, įnėrei gilyn, ten suradai pasaulį ir knyga iškėlei jį tiems, kurie neneria?

Noriu parodyti, kad tas pasaulis yra… Kai skaitai tą tekstą (patyriau tai skaitydama korektūrą), jis tiesiog gręžia, rauna tave į šviesą. Žinojau, kad ji ten yra. Ją teko daug sykių gyvenime matyti. Norėjau kitam parodyti – tą tyrą nesuteptą gyvenimo spindesį.

Ačiū.

Spausdinta „Dialoge“

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.