Ričardas Jankauskas: „Skaitau iš veidų“

 

 

Ričardas Jankauskas Vilniaus licėjuje mokytoju dirba jau 10 metų. Dėsto etiką ir kultūros istoriją. Pagal išsilavinimą – muzikas. „Jei nebūtų tokio puikaus mokytojo ir žmogaus kaip Jankauskas – jau seniai iš licėjaus būtų likusi tik šimtukų kalykla“, – prieš gerą pusmetį rašė internete vienas moksleivis komentuodamas „Dialogo“ publikaciją apie Vilniaus licėjų. „Būtent iš Jankio išmokau į daugelį dalykų žvelgti vis kitokiu „kampu“. Fantastiškas žmogus! Niekuomet nepamiršiu“, – dėstė buvusi liceistė, kai 2006-aisiais R.Jankauskas geriausių mokinių eilinį kartą buvo išrinktas geriausiu mokytoju.

Taigi „Dialogas“ kalbina liceistų numylėtinį mokytoją metodininką R.Jankauską.

Jei sugebėtume matyti…

Etika – šiais vertybių pakrikimo laikais… Kokio savo pamokų poveikio mokiniams tikitės? Kokią pamoką laikote pavykusia? Kokiais metodais daugiausia dirbate: provokuojate, aiškinate, pasakojate, tylite?..

Gyvename galingame informacijos sraute. Jos poveikį jaunam žmogui sunku ir apsakyti, nes daug kas susigeria savaime, nesuvokiant – kaip kūdikiui. Todėl manau, kad mokyklos poveikis nėra didelis, bet… Augančiam žmogui vis tiek įdomūs etiniai klausimai. Jam svarbu išsiaiškinti santykius tarp lyčių, draugų, ir gyvenimo prasmės klausimai jam aktualūs. Tokių kalbų poreikis yra, tik kalbėtis reikia ne didaktiškai.

Ką reiškia etikos pamoka? Tu bandai kritiškai perpasakoti gyvenimą. Jei mokinys patiki tavo argumentais – viskas gerai. Ir tai natūralu, nes juoda yra juoda, o balta yra balta, tik kartais gal to nematyti, jei, pavyzdžiui, ne taip krinta šviesa… Provokuoju galvoti, oponuoti. Sutirštinu savo teiginius, kad mokiniai ryškiau matytų.

Gyvenimas yra įvairus. Vienas mąsto taip, kitas kitaip. Pačią pirmą pamoką pasakau, kad dvejus metus šnekėsime apie nieką. Jei reiškinys paprastas, tiesa gal ir yra, bet jei situacija sudėtingesnė, vienos tiesos nėra – jų daug. Jei įsigilinsi, kodėl kitas taip galvoja, pamatysi, kad jis nėra kvailas, kad yra tokio galvojimo priežastys, ir jei tu pajėgsi jas suprasti, tavo gyvenimas prasiplės, atsivers iš to žmogaus taško. Jei sugebėtume taip matyti – kokie turtingi būtume!

Bet per karus filosofai sėdi po lapais – jie nėra reikalingi. Tada veikia masės, kuriomis manipuliuojama. Asmenybė negali nei žudyti, nei griauti. Aš bandau su mokiniais kalbėti apie tikrąjį evoliucionizmą. Summa summarum šneku apie toleranciją. Apie esminį suvokimą, kad visi esame skirtingi, ir ačiū Dievui.

Kontingentas rinktinis

Jaučiu, kad mokiniai bendrauja noriai. Jie turi tikslų, ir ne vien materialistinių. Užsikabinę kapsto giliai… Bet aš kalbu apie licėjaus kontingentą – jis atrinktas per konkursą, tad nežinau, kiek atspindi visą šalies jaunimą. Gal veidrodis šiek tiek iškreiptas. Iš pradžių dirbau kaimuose aplink Vilnių – mačiau ir prasigėrusių traktorininkų vaikų. Bet visi nori ką nors pasiekti. Mokslininkai sako, kad socialiniai poreikiai žmogui įgimti.

Sąlygos daug lemia. Licėjuje besimokantiems vaikams pasisekė – tėvai jais rūpinasi. Bet aš stengiuosi nesidomėti, nežinoti, kas mokinių tėvai, – dažnai „bosus“ pamatau tik per Paskutinį skambutį. Ir štai kalbu, pavyzdžiui, apie pinigų vertę, o gal klasėje sėdi ir tas, kurio tėvas jau ne vieną milijoną susikrovė. Tas vaikas klauso – kalbu atsargiai, nes patys pinigai nėra nei blogis, nei gėris…

Bet Jūs nežinote, į kokią dirvą krinta grūdas.

Kodėl nežinau? Žinau. Aš skaitau iš veidų. Mokinys nebūtinai man turi sakyti. Pamoka irgi yra dialogas – tik monologo čia daugiau. Tam tikra prasme aš esu manipuliatorius, nes žinau, į kurią pusę pokalbį vairuoju. Kas yra geras mokytojas, geras kunigas? Žinau vieną aiškų kriterijų – turi gebėti skaityti raštą žmogaus veide. Jei skaitai ir ką nors aiškindamas supranti, kas su tuo žmogumi vyksta – pritaria, abejoja, atmeta, – viskas gerai. Tai aš vadinu dialogu. Nebūtini žodžiai. Jie dažnai neatskleidžia tiesos. Tai žinojo jau Sokratas, todėl jis nieko nerašė.

Mokytojas gali miegoti ramiau

Improvizuodamas per pamoką daug ką apie save pasakote. Nebijote?

Tai, kas intymiausia, sau palieki, bet… Neseniai per etiką žiūrėjome žurnalą jaunimui, kuriame keturiolikmetė džiaugiasi pasirinkusi geras kontraceptines priemones. Sakau: palaukite, kaip tai suprasti?.. Ėmėme improvizuoti ir priėjome prie to, kad pasakiau jiems, kada pradėjau reguliarų seksualinį gyvenimą. Vyrams juk sunku prisipažinti, kad vėlai, vyrai nori būti „kieti“, didžiuotis: „kaip aš ją paėmiau…“ Kadangi turiu šiokį tokį autoritetą, ir panelės, ir vaikinai suklūsta… Kaip čia yra, klausiu, kodėl iš asocialių šeimų merginos pastoja dažniau? Atkuriame situaciją, kaip susirenka „chebra“, vaikinų „fabrikėliai“ dirba ir reikalauja pašalinti perprodukciją, merginos bijo būti atstumtos, išjuoktos (senamadiška!) – ir pasiduoda. Taip ir šneku. Sakau mokiniams, kad vyras yra vagis, jis stengiasi prasiskverbti. Į butą įleidžiame tik patikimus, pažįstamus žmones, o į save? Jauniems sunku išsiaiškinti, kuris žmogus tikras, o kuris – vagis, – bet apie visa tai reikia su mokiniais „burbuliuoti“.

Ir kuo anksčiau su vaiku pradedi šnekėti, tuo giliau tavo žodžiai į jį įkrinta. Todėl su lopšelinukais, darželinukais, pradinukais dirbti yra daug svarbiau negu su vyresniaisiais. Lietuvoje to dar nesuprantame.

Nežinau, kiek laiko turės praeiti, kol mūsų žmonės suvoks, kad pinigai ne tik galimybes atveria, bet ir žudo. Pinigus darantieji nesuka galvos, ką jie bruka visuomenei. Jei viskas jiems grįžtų per jų vaikus, suvoktų, kad reikia elgtis labai atsargiai. Tačiau savo vaikus jie išsiunčia į Londoną ar Paryžių.

Jei mokytojo darbą palygintume su žurnalisto, mokytojas gali miegoti ramiau – jei jis ką ir apgauna, tai daugiausia 100 žmonių per metus, o žurnalistas vienu brūkštelėjimu – tūkstančius. Galima nemeluoti, bet nepasakyti tiesos, galima tiesą iškreipti…

Bet teigiamų poslinkių yra: iškart po nepriklausomybės atkūrimo pornografiją galėjai žiūrėti nuo 18 val., dabar jau – tik vėlai. Ir tabako reklama apribota…

Lygiomis teisėmis

Esate patrauklus vyriškis. Ar mokinės yra kada nors Jus įsimylėjusios?

Dabar manęs jau neįmanoma įsimylėti – amžius. Kartais merginas paprovokuoju. Sakau: jūsų prosenelės ištekėdavo kokių šešiolikos metų už gerokai vyresnių; ar įsivaizduoji, – klausiu artėdamas, – kad aš galėčiau būti tavo vyras. Iš reakcijos matau, kad merginai tai galvoje netelpa – aš jai visiškas senis.

Kad galėtum įsimylėti asmenybę, pats turi būti asmenybė. Gamta protingai sutvarkiusi – jaunus traukia jauni.

Ar esate turėjęs rimtų konfliktų su mokiniais?

Gal ne. Kartais parėkiu – paskui atsiprašau. Tiesa, yra buvę, kad visą vasarą galvojau: kaip aš – suaugęs žmogus – taip pasakiau… Grįžęs po atostogų ištaikiau progą ir prisipažinau: aš apie tave visą vasarą galvojau, – įkalei tu mane… Jei atsiprašau – pačiam geriau pasidaro. Mes turime žaisti visiškai lygiomis teisėmis, nes visi esame žmonės.

Stengiuosi išlaviruoti, ir kai mokiniams sakau, kad visada reikia iki dešimties suskaičiuoti, o tik paskui sakyti, prisipažįstu, kad man ne visada taip pasiseka. Esu cholerikas, mano kvėpavimas padažnėja, širdis stipriau ima plakti… Bet aš stengiuosi. Tikiu tuo, ką vaikams sakau, ir jie tai jaučia.

Kokį jaunimą šiandien matote?

(Perskaito K.Gibrano eilėraštuką iš etikos vadovėlio – apie tai, kad vaikai mums nepriklauso, E. T. pastaba). Esu totaliai pasmerktas nebesuprasti ateities. Galiu būti ant dabarties supykęs, nenorėti jos priimti, – o jaunimas priima lengvai. Jis yra toks, koks yra, ir – kaip gyvenimas – labai įvairus. Šiuolaikiškas. Daug kas keisis, dabartinė jaunuolių karta turbūt rafinuočiau veidmainiaus, dažniau šypsosis, bet ar nepraras natūralumo? Gal ris vaistus, turės šeimos psichologus… Niekas nežino – viskas labai sudėtinga, todėl sakau: nebūk kvailys – mokėk analizuoti, daryti savo išvadas.

Ko galėjau nepadaryti – jau nepadariau

 Ar turite savų vaikų?

Taip, turiu du bernus, dabar jie jau studentai. Abu mokėsi čia, licėjuje, ir man toks variantas buvo patogus, nes namie filosofijų „nepavarinėsi“ – ten yra komandos: išnešk šiukšles, išvalyk kilimą… O mokykloje aš galiu kalbėti apibendrintai. XIX amžius, kai žmonės namie garsiai skaitydavo knygas ir diskutuodavo, seniai praėjo. O dabar kada padiskutuosi – per „Panoramą“? Tik riktelim: kokie kvaili mūsų seimūnai! – ir visos diskusijos baigiasi. Šeimos sustiprėtų, jei daugiau „filosofuotų“, t. y. aiškintųsi, kas neaišku. Dabar beveik nesusieinama, visų laisvalaikiai skirtingi.

Ką laikote didžiausia savo gyvenimo sėkme? Ar manote teisingu keliu einąs? Ką dar norėtumėte nuveikti, kaip dar norėtumėte pabūti?

Nieko tokio nepasiekiau, ką galėčiau vadinti sėkme. Ir nesėkmių stambių lyg nebuvo. Sakau taip: viską, ko galėjau nepadaryti, aš jau nepadariau. Nesu nuskriaustas, kulniuoju per gyvenimą, ir tiek. Visos filosofijos skatina siekti ramybės. Kad nebūtum nelaimingas. Stengiuosi kiek galima mažiau kvailysčių padaryti, kuo rečiau kitus įžeisti, nuskriausti, gyventi taip, kad nereikėtų atsiprašinėti…

Etika įdomus dalykas. Žinau, kad turiu mokiniams aiškinti, jog negerai vaikus mušti, kad turiu sakyti, jog  tai necivilizuota. Bet kartu turiu prisipažinti, kad nesugebėjau savo sūnų vien žodžiu auklėti – jie nuo manęs gavo. Ir sūnums prie progos tai primenu: gavote nuo manęs, sakau, aš kremtuosi, bet bus blogai, jei ir jūs tos grandinės nenutrauksite ir savo vaikus lupsite. Aš pats stipriai gaudavau į kailį – tokie dalykai nevalingai perimami. Čia viskas labai sudėtinga… Kaip meilė.

Bent vieną moterį padaryti laimingą…

Aš, pavyzdžiui, esu įsitikinęs, kad vyrui meile užpildyti moterį – be šansų. Tai toks tūris! Vyrų prigimtis tokia, kad jie nori daug moterų apdovanoti. Jie nesupranta, kad ir vieną padaryti laimingą neužteks energijos. Man mylinti moteris yra tarsi gravitacinis centras. Vyras laksto aplink, bet jos tūrio užpildyti nepajėgia. Todėl manau: duok Dieve bent vieną moterį padaryti laimingą…

Nežinau, kas yra gyvenimas. Man užtektų, kad kokių nesąmonių nepadaryčiau. Kuo toliau, tuo ramiau noriu pabūti. Gal net tiesiog pabūti. Jau jaučiu ir saulę, ir žolę… Matyt, gamta mane jau traukia prie savęs. Vadinasi, reikia ramiai, be isterijos ruoštis natūraliai išeiti.

Išpažįstate budizmą? Jūsų nuostatos labai panašios…

Ne. Esu netikintis, – sakau tiesiai, nors Lietuvoje tai nemadinga. Daug veidmainių. Esu mokslinio mąstymo žmogus. Kita vertus, man atrodo, kad visos religijos remiasi į pamatinę nuostatą „nedaryk kitam blogo“. Ir budizmas, ir krikščionybė sako: būk žmogus, kitaip tau bus blogai. Religija gąsdina žmogų… Nors V.Kavolis sako, kad moralus esi tada, kai padoriai elgiesi ne iš baimės.

Ačiū už pokalbį. Gražiai Jums pabūti…

Kalbino Elena Tervidytė

Spausdinta „Dialoge“

 

 

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.