Autoriaus Archyvai: Elena Tervidytė

Elena Tervidytė

Gimiau. Gyvenu. Mirsiu.

Gyventa. 11

Prieš daug metų mačiau, kaip moteris, gera mano pažįstama, valė, tvarkė tėvų namus, kurie jau buvo parduoti, tereikėjo perduoti raktus. Ypač įstrigo grindų plovimas. Tai buvo lyg paslaptingų ženklų braižymas brangioje jai erdvėje. Pasieniais judesiai ilgi ir tiesūs, kampuose – trumpi ir statmeni, prie slenksčio – apvalūs, minkšti. Paliekamus namus ji plovė ramiai ir ritmingai, lyg girdėdama kokią tai vidinę melodiją…
Gyventa.