Autoriaus Archyvai: Elena Tervidytė

Elena Tervidytė

Gimiau. Gyvenu. Mirsiu.

Nuostabi šios nuotraukos istorija 


Vežimėlyje sėdinčiąją ji pasiekė po 90 metų (be kelių mėnesių). 
Net nežinau, kaip čia glaustai ir papasakoti. Man tai dar viena istorija, kuri rodo, kad egzistuoja tokie ryšiai, saitai, kurių mes nei matome, nei suvokiame, tik karts nuo karto patiriame.
Taigi 1930 m.žiema. Marijampolė. Nuotr. Jaunas leitenantas Stasys Baniulis su žmona ir pirmagime dukrele Ina Baniulyte.
Ina šios nuotraukos vaikystėje nematė. Paskui karas, baisus sunkus pokaris, nes S.Baniulis pasitraukė į Vakarus (per Vokietiją į JAV), ir Baniulienė buvo areštuota, tardyta, ir ji su dviem vaikais keletą metų sėdėjo ant būtiniausių daiktų prikrautų maišų, jei kartais vežtų Sibiran.
Tad tikrai ne nuotraukos rūpėjo. Tarp tų, kurios šeimoje išliko, šitos nuotraukos nebuvo.
Antra linija – kolekcionierius. 
Kartą viena pažįstama atvedė į Inos namus kolekcionierių, kuris domisi ir renka viską, kas susiję su anos Lietuvos kariuomene. Taip jie susipažino. Karts nuo karto pabendraudavo. Kolekcionierius atnešdavo Inai įvairių knygų, albumų.
Ir visai neseniai ans atėjo pas Inutę su šia nuotrauka. Jis ją iš kažko nupirko, nes, sako, kad atpažino S.Baniulį, kurio gyvo, aišku, nebuvo matęs, bet jo nuotrauką ne vieną žiūrėjęs. 
Ina santūri. Todėl man nepasakojo apie savo jausmus gavus tokią dovaną po 90 metų.
Man tai rauna stogą. Om

Vežimėlyje sėdinčiąją ji pasiekė po 90 metų (be kelių mėnesių). 
Net nežinau, kaip čia glaustai ir papasakoti. Man tai dar viena istorija, kuri rodo, kad egzistuoja tokie ryšiai, saitai, kurių mes nei matome, nei suvokiame, tik karts nuo karto patiriame.
Taigi 1930 m.žiema. Marijampolė. Nuotr. Jaunas leitenantas Stasys Baniulis su žmona ir pirmagime dukrele Ina Baniulyte.
Ina šios nuotraukos vaikystėje nematė. Paskui karas, baisus sunkus pokaris, nes S.Baniulis pasitraukė į Vakarus (per Vokietiją į JAV), ir Baniulienė buvo areštuota, tardyta, ir ji su dviem vaikais keletą metų sėdėjo ant būtiniausių daiktų prikrautų maišų, jei kartais vežtų Sibiran.
Tad tikrai ne nuotraukos rūpėjo. Tarp tų, kurios šeimoje išliko, šitos nuotraukos nebuvo.
Antra linija – kolekcionierius. 
Kartą viena pažįstama atvedė į Inos namus kolekcionierių, kuris domisi ir renka viską, kas susiję su anos Lietuvos kariuomene. Taip jie susipažino. Karts nuo karto pabendraudavo. Kolekcionierius atnešdavo Inai įvairių knygų, albumų.
Ir visai neseniai ans atėjo pas Inutę su šia nuotrauka. Jis ją iš kažko nupirko, nes, sako, kad atpažino S.Baniulį, kurio gyvo, aišku, nebuvo matęs, bet jo nuotrauką ne vieną žiūrėjęs. 
Ina santūri. Todėl man nepasakojo apie savo jausmus gavus tokią dovaną po 90 metų.
Man tai rauna stogą. Om

Dvi skirtingos Tailando salos

Na, iš nuostabios kelionės po Tailandą (2019 m. vasaris – kovas) dar norėčiau keletą „suzipuotų“ žodžių parašyti apie dvi salas, kuriose buvtelėjau.

Pirma Ko Payam, netoli Ranong. Labai tinkama adaptacijai, kaip ir sakė ją rekomendavęs Richardas Jonaitis. Ji tinkama ir norintiems pabūti ramiai arba geriau susipažinti su įdomiausiu personažu – pačiu savimi.

Sala nedidelė – motoroleriu gali apvažiuoti per kelias valandas. Yra pliažai, kuriuose gali maudytis, kur valgyti, kur atsiduoti į stiprias masažistės rankas.

Įdomiausia vieta, mano akimis, šioje saloje – hipių buveinė. Rojaus kampelį šie laisvūnai atrado dar tada, kai „baltieji“ nelabai lankė Thai. Hipiai tempė pakrantėn viską, ką rado aplinkui, ir surentė namelius, pastoges, tvoras… Gėlių vaikų fantaziją ir išradingumą , pasireiškusį keistos gyvenvietės statybose šiame Andamandų jūros ruože neparūkius žolelės,  žodžiais nupasakoti sunku. Tad žiūrėkite nuotraukas, 1/100 jos perteiks, o kitą dalį teprijungia jūsų fantazija.

Dalykinė informacija. Atskrendate ar atvažiuojate į Ranong ir laiveliu arba keltu (pirmasis pigiau ir greičiau) persikeliate į salą. Ten jūsų laukia motorolerius apžergę vietiniai ir pigiai nušvilpina, kur jums reikia. Jei reikia netoliese, jie gali apsukti ratą kitą, kad nesigailėtumėte, jog nėjote pėsti .

Aš gyvenau bungalow. Viskas gerai, bet elektra dieną išjungiama ir šilto vandens, aišku, nėra. Bet galva gerai išsiplauna ir jūroje,  ypač kai ryški mėnesiena:)

Laisvi nuo žodžių vaizdai iš Ko Payam salos:

Ko Lanta – antroji sala, kurioje smagiai praleidau 5 dienas. Ji yra labiau į Thailando pietus – Krabi regione.

Galima į salą ir nesikelti, o gyventi, pvz.,  Krabi ir kasdieną važinėti į kurį nors netoli esantį paplūdimį. Jie švarūs ir netirštai „apgyvendinti“.

Ir pačiam Krabi yra kuo užsiimti. Bet aš kėliausi į Ko Lanta.

Kas yra sala? Toks Žemės  gabalėlis lyg vaikas atskirtas nuo mamos dideliais vandenimis. Tokia metafizinė patirtis, kai neiškeliausi iš čia kada panorėjęs. 

Taigi pasiplausiojusi apie Krabi keltu persikėliau į Ko Lanta.

Užsisakydama nakvynę šį kartą susimoviau – pasiėmiau rytinėje salos dalyje, o ten maudytis negalima.

Net nepagalvojau, kad taip gali būti, bet realiai šitą ypatumą pamačiusi – nenusiminiau, išsinuomavau motorolerį ir smagiai važinėjau į vakarinę salos pakrantę, kur paplūdimys už paplūdimį gražesnis, tik reikia į juos nusileisti arba ilgais laiptais pro restoranas, arba per šabakštynus. Turistų saugumas čia pačių turistų reikalas.

Vakarinėje Ko Lanta pakrantėje gyvenimas kunkuliuoja. Pavalgyti siūloma kas žingsnį. Gatvės maistas puikus, bet virtuvės kambarioko geriau nematyti:)

Pačiame Ko Lanta  salos smaigalyje yra nacionalinis parkas. Labai giriamas. Aš susilaikau.

Gražioje parko vietoje yra švyturys, daug beždžionių (viena buvo nutvėrus mano kuprinę ir staigiai įsivaizdavau, kaip jos ieškau 60 hektarų plote. Ir ne tik ant žemės, bet ir medžiuose -tapčiau tarzane.

Kur gyventi, visada galima pairinkti. Štai jums du būstai :

Saloje dirbančios turistinės firmos suteikia daug galimybių paplaukioti aplinkui. Galima dideliais laivais, galima kateriais, galima ir mažomis medinėmis valtimis. 

Paprastai tokiais laiveliais turistai nuplukdomi iki negyvenamų salų, ten persodinami į kajakus ar baidares, ir atsiranda puiki galimybė iš arti pamatyti nuostabių vaizdų.

Antroje nuotraukoje (žr.žemyn) mūsų gidas lupa kriaukleles iš uolos. Jos atsidengę po atoslūgio. Skanios bjaurybės:)

Komentarų gal ir nereikalaujantys dar keli saloje pamatyti žmonės ir  vaizdai:

Po šiaurės Tailandą su mašina. IV dalis

Grožybės šalia Chiang Mai

Trumpa, bet talpi Fb žinutė iš dabar su motociklu po šiaurės Tailandą keliaujančio vaikino patikino, kad mano skelbiama informacija kai kam praverčia. Smagu. Tad tęsiu pasakojimą apie kelionę su mašina po šiaurės Tailandą. Tai paskutinė dalis apie šį nuostabų regioną.

III d.čia

II d.čia

I d. čia

Taigi, į ką akis paganyti aplink Chiang Mai? Pristatysiu keturias vietas.

Pirmoji – Auksinė šventykla.

Į ją galima nuvažiuoti ir autobusu, ir dviračiu. Mačiau ir pėstute keliaujančių. Turistiniai bukletai reklamuoja pakeliui esančią apžvalgos aikštelę, nuo kurios matoma Chiang Mai miesto panorama.

Šalia aikštelės įsikūrę maistu prekiaujantys ir net portretus piešiantys gatvės dailininkai.

Smagus toks bendras – turistų ir vietinių – šurmulys.

Į Auksinę šventyklą veda ilgi gražūs laiptai. Ant jų sėdi mergaitės aprengtos tautiniais tajų drabužiais. Nuobodžiauja. Nedaug kas joms aukoja, bet per dieną, matyt, šiek tiek prisirenka. Tailande, kaip žinome, vaikai ir daug sunkesniais būdais uždarbiauja.

Šitoje šventykloje sunkoka susikaupti, nes tikrai daug turistų. Tačiau galima įsigyti mantrų lapelių ir juos skaitant keliauti ratu apie gulintį budą.

Šitoje pat kryptyje yra ir Tailando karaliaus vasaros rezidencija.

Puošniai sutvarkyta, griežtai saugoma. Spalvinga, gėlinga.

Jei vilki drabužius atidengtais keliais ar neuždengtais pečiais – neįeisi. Nenusimink😊 Čia pat Tamstai išnuomos didelį šalį, juo apvynios ir įleis. Vaikščioti galima kiek nori.

Perlas šalia Chiang Mai – Do Inthanon nacionalinis parkas.

Į prie jo esančią apžvalgos aikštelę įvairiomis transporto priemonėmis suvežami ar patys atkeliauja turistai, kad pamatytų saulės patekėjimą. Visi apsimiegoję, bet šaltis greitai miegus išvaiko. Turistai apsirengia, apsimuturiuoja, bet šilta netampa. Net sunku suprasti, iš kur tas kūną stingdantis šaltis. Bet praeina pora valandų, ir jau gyventi galima, ir traukti į ekskursiją po nac.parko džiungles labai verta.

Bilietai nebrangūs. Ar vienas eisi, ar su grupe – lydės gidas. Jis nieko nepapasakos, nes nekalba angliškai, bet praves turistams numatytais takeliais ir šiek tiek užsidirbs pragyvenimui. Tad negailėkite tų batų*!

Karaliaus ir karalienės šventyklos.

Jei nepatingėjote anksti keltis, tai rytinės saulės užlietų vaizdų dar spėsite pamatyti ir keliaudami per džiungles. Apžvalgos aikštelės įrengtos gerose vietose. Į jas susispiečia daug turistų ir visi darosi selfi. Kažkaip net nejauku. Atrodo, kad jiems tas kalnų, augmenijos grožis tėra fonas saves įamžinimui. Ir taip visose vietose. Nesuprantu, kam tie šimtai tavo face gali būti įdomūs😊

Nuo vieno nacionalinio parko kalno galima pamatyti Karaliaus ir Karalienės šventyklas. Jos netoliese įėjimo į parką. Ir baigus kelionę po džiungles (trumpiausias maršrutas apie 5- 7 km.) verta užsukti prie karališkųjų šventyklų. Įėjimas mokamas, bet keliaujant tokiems reikalams batų* gailėti tikrai neverta.

*Tailando pinigai.

Smagių kelionių – ne tik po pasaulį, bet ir po save – nuoširdžiai visiems mums linkiu.

 

Su mašina po šiaurės Tailandą. III dalis – Chiang Mai

Nors dar nedaug laiko praėjo po kelionės po Tailandą, bet kažkaip jau tingisi smulkiai pasakoti įspūdžius. Tačiau ir pamesti viską kelionės pusiaukelėje lyg nei šis, nei tas.

Tad Chiang Mai – didžiausias miestas Tailando šiaurėje.

Fantastiškas miestas. Įsimylėjau jį ir praleidau čia bei jo apylinkėse daugiausiai sėslaus kelionės laiko ( 8 paras).

Čiangmajus įsigyvenęs slėnyje tarp kalnų bei Ping upės ir vadinamas “Šiaurės rože”.

Mieste tiek daug šventyklų, kad po kurio laiko jų vaizdai ėmė lietis, ir tada susiradau vieną labiausiai patinkančia – ir prisijaukinau. Kas dieną į ją eidavau, ir net katė mane sava pripažino. Įsitaisydavo ant kelių.

 

„Kvadrato“ sienos likutis.

Čhian Mai ypatumas – taisyklingas senamiesčio kvartalas. Jame bei apie jį ir sukasi pagrindinis miesto gyvenimas. Vakariniame kairiajame kvadrato kampe – nuostabus parkas. Gėlynai,fontanai, vandens telkinys su didžiulėmis, spalvotomis žuvimis.

Parką pamėgę mankštinantys savo kūną. Iš tiesų, čia rojus palyginus, pvz., su sąlygomis Bankoke. Ten daug kur mačiau sportuojančius, šokančius prie kokio vieno, kito medžio dulkėtoje aikštėje šalia judrios gatvės.

Thai shi mokytojasTeko laimė šiame mieste pamatyti viso Tailando gėlių festivalį, globojamą paties karaliaus, ir įspūdingą koncertą vakare.

Ne visos šios moterys yra moterys :) Transvestitai Tailande stebina gal tik turistus…

Kitame tekste trumpai papasakosiu apie tris, o gal net keturias,  vietas, kurių tiesiog būtina nepraleisti keliaujantiems po šiaurės Tailandą.

 

Su mašina po šiaurės Tailandą. II dalis

Pirmoje dalyje (http://www.tervidyte.com/wp-admin/post.php?post=2504&action=edit) pasakojau, ką pavyko pamatyti ir ko ne šiauriausiame Tailando mieste Chiang Rai. Dabar aprašysiu mūsų trumpą viešnagę nedideliame miestelyje irgi šiaurinėje dalyje –  Pai.

Mes į jį važiavome iš Chiang Mai.  Mai  palieku pasakojimo apie keliones su mašina pabaigai, nes tai ypatingas miestas ir ypatingos vietos apie jį. Teks įdėti daugiau darbelio :)

 

 

Šiame tekstelyje kreipsiu jūsų mintis ir akis į tris dalykus, nes jie man labiausiai patiko.

Pirma, kelias iš Chiang Mai į Pai. Visi gąsdino, bet velnias pasirodė ne toks baisus, tikslaiu, visai nebaisus.

Antra, nuostabus Pai kanjonas ( įkelsiu video).

Trečia, hipiškos smarvelės kupinas pats Pai miestukas.

Kelias

Dar Ko Payam saloje mūsų bungalow šeimininkui užsiminę apie planus nuomotis mašiną ir pakeliauti po Tailando šiaurę, išgirdome, kad nuo Chiang Mai iki Pai teks įveikti virš tūkstančio posūkių. Pagąsdinimų netrūko ir interneto platybėse. Tad neslėpsiu, kad iš Chiang Mai į Pai išvairavau išgėrusi ne kavos, o geroką dozę nerimo.

Paaiškėjo, kas,paprastai, visada paaiškėja: nerimauti nebuvo ko. Kelias tikrai vingiuotas ir siauras, bet puikiai išasfaltuotas. Važiuoji ir širdis džiaugiasi, ir akys kartais spėja vien kitą gražų vaizdą pamatyti šalia. Bet nedaug pamatai, nes posūkiai paima veik visą dėmesį. Jų 628.

Mes važiavom ryte, ir rūkas kilo, o gal leidosi – ir buvo labai gražu.

 

Mietelis Pai

Gaila, kad jam turėjom nepilną dieną. Drauge su Oksana pietavom tokioje „švediško“ stalo kavinėje. Gali pusantros ar dvi valandas būti ir valgyti, ko nori ir kiek nori. Mes keletą patiekalų suvalgėm visai ne taip kaip reikia, pora nuo gretimo stalo mums draugiškai ėmė aiškinti, ką ir kaip daryti… Oksana liko skanauti, aš išėjau į mietą. Ir prisipažinsiu –  kelias valandas prasėdėjau vienoje kavinėje tiesiog stebėdama jos lankytojus. Daug įdomių veidų, nemažai nebejaunų hipių.

  •  Buvusių hipių nebūna.

Vieša paslaptis, kad šitam mieste nesunku gauti žolės. Jos kvapą junti beveik kaip Amsterdamo kai kuriose gatvėse. Ypatingas.

Prieš tai apžiūrėjau pora daržovių turgaus eilių. Bet nejauku ilgai maklinėti nieko neperkant. O turguje pirkti tikrai verta. Ir šviežia, ir šioks toks palaikymas tų varganai besiverčiančių žmonių.

Man dabar gėda, kad pirkdama Tailande daug kur derėjausi.

Ilgokai spoksojau į šokančius miestelėnus. Įvairaus amžiaus, įvairaus sudėjimo. Bet ir tokioje sueigoje matyti turtiniai skirtumai.

Šalia Pai yra Baltojo budos didžiulė skulptūra. Ji matyti iš miestelio, tad su šiuo Buda pasisveikinau tik iš tolo.

Kanjonas

Nuostabus, gražus, įspūdintas ir dar visoks kitoks. Internete pridėta daug šio kanjono nuotraukų. Viena jo ketera –  su siaura įduba, joje koja netelpa, tad stabiliai nestovi, bet nebailūs vis tiek nueina iki jos krašto ir nusifotografuoja. Neatsilaikiau ir aš.

Nuo kanjono nuostabūs vaizdai atsiveria ir saulei tekant, ir jai leidžiantis. Mes buvom ryte. Mes dvi ir vienas „kietas“ dzen praktikuotojas rusas. Kiti turistai dar saldžiai miegojo. Pastebėjau, kad visam Tailande didysis žmonių sujudimas prasideda tik apie 10 val.ryto.

*Kai tik sutvarkysiu video klipo dydį, įkelsiu jį čia – užfiksuoti vaizdai nuo kanjono.

Pakeliui į Pai arba važiuojant atgal verta užsukti prie vandens krioklio. Yra nuoroda.

Priėjimas prie šio krioklio civilizuotas ir smagus, nes eina palei energingai šnekantį upelį. Tik nepamirškite pasiimti maudimukų :)

Kilometrų nuo Chiang Mai iki Pai nedaug, bet verta skirti bent 4 val., nes pakeliui yra daug gražaus. Na, ėmiau rašyti, kaip turistinės agentūros darbuotoja, tai sustosiu. Om.

Mašina po šiaurės Tailandą. I dalis

Kaip minėjau savo punktyrinėje ataskaitoje  apie visą kelionę po Tailandą http://www.tervidyte.com/2019/02/25/tailandas-ataskaita/ , šiaurės Tailandas labai kitoks. Kodėl? Galbūt labiausiai tai nulemta istorijos.

Viduramžiais šiaurės Tailando žemėse egzistavo Lanna arba Lannatai karalystė, kuri reiškia „milijoną ryžių laukų“. 14-15 amžiais  vyko  nuolatiniai karai su Ayutthaya (dabar senoji Tailando sostinė) ir Birma. Pastaroji išnaudojo Laną 200 metų. Tik XVIII a. pabaigoje Ayutthaya išlaisvino Laną iš Birmos vergystės. Lanna tapo Chiang Mai karalyste ir…  Bankoko vasalu.

Kaip žinia, istorija turi įtakos ir žmonių chrakteriams. Man šiauriečiais pasirodė kitu pasitikintys, draugiški, mielai bendraujantys. Pietiečiai, mano galva, jau seniai pajungti turistams ir nebe gyvena autentiško gyvenimo.

Bet visi apibendrinimai pavojingi, nes gali būti neteisingi. 

Tad grįžkime prie keliavimo reikalų.

 

Internete netrūksta įvairių maršrutų nuorodų, kaip  su mašina keliauti po šiaurinį Thai regioną, ypač rusai daug maršrutų schemų yra patalpinę.

Man dienų skaičius lėmė maršruto pasirinkimą. O dienų skaičių lėmė mano mielos bendrakeleivės Okasanos atostogų trukmė.Beveik kaip pasakoje apie lazdyno suplėšytas kelnes :)

Taigi, leiskimės į kelią dėl nieko nedrebėdami, nes viskas bus taip, kaip tegali būti –  geriausiai. Dabar ir visados :)

Iš Ranong lėktuvu atskrendame į šiauriausią Tailando miestą Chiang Rai. Pirmas malonus nustebimas – užsakytas taksi mūsų laukia, nors vėluojame daugiau nei valandą. Maža to, bevažiuodamos išsiaiškiname ( patarimas: kelionėse klauskite visko ir visų 😊 , kad jie -vairuotojas bei mergina – ir mašinas nuomoja. Du zuikiai iš karto. 

Jau kitą dieną ir išsinuomavome iš jų naujutėlaitę (trys mėn.nuo pirkimo) mašiną už 800 batų per parą. Ir svarbiausia – sutarėme, kad mašiną grąžinsime kitame mieste, t.y. Chiang Mai. Nesiaiškinau kodėl, bet nuomotojai prašė, jei sustabdys policija, sakyti, kad tai draugų mašina, o ne kad nuomuota. Matyt, dėl kokių nors mokesčių.

Mūsų viešbutuką „taksistai“ rado ne iš karto. Labai atidžiai reikia GPS rinkti pavadinimus, nes panašių ten netrūksta. Ir antras patarimas: neapsistokite, jei galite, pačiuose pigiausiuose Thai viešbučiuose. Nuo 650 batų už naktį – jau visai nieko😊

Ką apžiūrėjome Chiang Rai?

Pagrindinės turistų gundymo vietos –  šventyklos. Mes pasibuvome  dviejose: Wite Temple ir Blue Temple. 

Jos skirtingos. Pirmoji, neseniai pastatyta vieno Tailando milijardieriaus lėšomis. Tikrai įspūdinga. Su daugybe intelektą provokuojančių šiuolaikiškų elementų. Kai kas sako –  kičas. Nežinau. Tikrai aišku, kad ji visai kitokia nei tradicinės budistų šventyklos.

Wite Temple

Wite Temple (Baltoji šventykla) yra netoli miesto. Nuvažiuoti patogu autobusu iš autobusų stoties. Bilietai pigūs. Į šventyklos teritoriją įeinant reikia pirkti bilietą, bet jis pigus. O pasibūti ir pasidairyti po visa teritoriją tikrai labai įdomu. Su Oksana juokėmės, kad tokiame kaip prie šventyklos įrengtame tualete – ne be reikalo auksiniu vadinamas  –  turbūt nebeteks būti :) 

Nedidelis nuostolis.

Rašoma, kad šios šventykos sumanytojas taip įsivaizduoja rojų, o pasirinkta vien balta spalva esą simbolizuoja Budos švarumą.

Dauguma, o gal ir visos, skulptūros, architektūros detalės papuoštos veidrodžių gabaliukais. Tad  saulėtą dieną šventykla tiesiog spindi ir šviečia.

Įspūdinga, bet fotografui imti vaizdą gana keblu.

Šventyklos viduje fotografuoti draudžiama, bet vieną nuotrauką iš Ten jūs galite pamatyti mano galerijoje viršuje – dvylikta. Tik niekam nesakykite, kad kartais aš nepaisau draudimų –  viskas tik dėl jūsų akių mėlynų :)

Blue Temple – visai kitokia. Bet irgi kaip iš pasakos.

Ypatingai įdomios šioje šventyklos sienos. Galima būtų tyrinėti valandų valandas, nes čia nėra beprasmių ženklų.

Susižavėjimą keliančios atskiros detalės.

Liko nepamatyta arti Chiang Rai : kaimas, kurio moterims ant kaklų dedami specialūs žiedai , ir jos tampa ilgakaklės ; trijų valstybių (Tailandas, Laosas ir Kombodža)  sueitis 😊 vienoje vietoje.

Tęsinys bus apie įdomią reputaciją turintį miestelį Pai ir nuostabųjį Chiang Mai.

Iki malonaus :)