Autoriaus Archyvai: Elena Tervidytė

Elena Tervidytė

Gimiau. Gyvenu. Mirsiu.

Nuostabi šios nuotraukos istorija 


Vežimėlyje sėdinčiąją ji pasiekė po 90 metų (be kelių mėnesių). 
Net nežinau, kaip čia glaustai ir papasakoti. Man tai dar viena istorija, kuri rodo, kad egzistuoja tokie ryšiai, saitai, kurių mes nei matome, nei suvokiame, tik karts nuo karto patiriame.
Taigi 1930 m.žiema. Marijampolė. Nuotr. Jaunas leitenantas Stasys Baniulis su žmona ir pirmagime dukrele Ina Baniulyte.
Ina šios nuotraukos vaikystėje nematė. Paskui karas, baisus sunkus pokaris, nes S.Baniulis pasitraukė į Vakarus (per Vokietiją į JAV), ir Baniulienė buvo areštuota, tardyta, ir ji su dviem vaikais keletą metų sėdėjo ant būtiniausių daiktų prikrautų maišų, jei 
Vežimėlyje sėdinčiąją ji pasiekė po 90 metų (be kelių mėnesių). 
Net nežinau, kaip čia glaustai ir papasakoti. Man tai dar viena istorija, kuri rodo, kad egzistuoja tokie ryšiai, saitai, kurių mes nei matome, nei suvokiame, tik karts nuo karto patiriame.
Taigi 1930 m.žiema. Marijampolė. Nuotr. Jaunas leitenantas Stasys Baniulis su žmona ir pirmagime dukrele Ina Baniulyte.
Ina šios nuotraukos vaikystėje nematė. Paskui karas, baisus sunkus pokaris, nes S.Baniulis pasitraukė į Vakarus (per Vokietiją į JAV), ir Baniulienė buvo areštuota, tardyta, ir ji su dviem vaikais keletą metų sėdėjo ant būtiniausių daiktų prikrautų maišų, jei kartais vežtų Sibiran.
Tad tikrai ne nuotraukos rūpėjo. Tarp tų, kurios šeimoje išliko, šitos nuotraukos nebuvo.
Antra linija – kolekcionierius. 
Kartą viena pažįstama atvedė į Inos namus kolekcionierių, kuris domisi ir renka viską, kas susiję su anos Lietuvos kariuomene. Taip jie susipažino. Karts nuo karto pabendraudavo. Kolekcionierius atnešdavo Inai įvairių knygų, albumų.
Ir visai neseniai ans atėjo pas Inutę su šia nuotrauka. Jis ją iš kažko nupirko, nes, sako, kad atpažino S.Baniulį, kurio gyvo, aišku, nebuvo matęs, bet jo nuotrauką ne vieną žiūrėjęs. 
Ina santūri. Todėl man nepasakojo apie savo jausmus gavus tokią dovaną po 90 metų.
Man tai rauna stogą. Om

Dvi skirtingos Tailando salos

Na, iš nuostabios kelionės po Tailandą (2019 m. vasaris – kovas) dar norėčiau keletą „suzipuotų“ žodžių parašyti apie dvi salas, kuriose buvtelėjau.

Pirma Ko Payam, netoli Ranong. Labai tinkama adaptacijai, kaip ir sakė ją rekomendavęs Richardas Jonaitis. Ji tinkama ir norintiems pabūti ramiai arba geriau susipažinti su įdomiausiu personažu – pačiu savimi.

Sala nedidelė – motoroleriu gali apvažiuoti per kelias valandas. Yra pliažai, kuriuose gali maudytis, kur valgyti, kur atsiduoti į stiprias masažistės rankas.

Įdomiausia vieta, mano akimis, šioje saloje – hipių buveinė. Rojaus kampelį šie laisvūnai atrado dar tada, kai „baltieji“ nelabai lankė Thai. Hipiai tempė pakrantėn viską, ką rado aplinkui, ir surentė namelius, pastoges, tvoras… Gėlių vaikų fantaziją ir išradingumą , pasireiškusį keistos gyvenvietės statybose šiame Andamandų jūros ruože neparūkius žolelės,  žodžiais nupasakoti sunku. Tad žiūrėkite nuotraukas, 1/100 jos perteiks, o kitą dalį teprijungia jūsų fantazija.

Dalykinė informacija. Atskrendate ar atvažiuojate į Ranong ir laiveliu arba keltu (pirmasis pigiau ir greičiau) persikeliate į salą. Ten jūsų laukia motorolerius apžergę vietiniai ir pigiai nušvilpina, kur jums reikia. Jei reikia netoliese, jie gali apsukti ratą kitą, kad nesigailėtumėte, jog nėjote pėsti .

Aš gyvenau bungalow. Viskas gerai, bet elektra dieną išjungiama ir šilto vandens, aišku, nėra. Bet galva gerai išsiplauna ir jūroje,  ypač kai ryški mėnesiena:)

Laisvi nuo žodžių vaizdai iš Ko Payam salos:

Ko Lanta – antroji sala, kurioje smagiai praleidau 5 dienas. Ji yra labiau į Thailando pietus – Krabi regione.

Galima į salą ir nesikelti, o gyventi, pvz.,  Krabi ir kasdieną važinėti į kurį nors netoli esantį paplūdimį. Jie švarūs ir netirštai „apgyvendinti“.

Ir pačiam Krabi yra kuo užsiimti. Bet aš kėliausi į Ko Lanta.

Kas yra sala? Toks Žemės  gabalėlis lyg vaikas atskirtas nuo mamos dideliais vandenimis. Tokia metafizinė patirtis, kai neiškeliausi iš čia kada panorėjęs. 

Taigi pasiplausiojusi apie Krabi keltu persikėliau į Ko Lanta.

Užsisakydama nakvynę šį kartą susimoviau – pasiėmiau rytinėje salos dalyje, o ten maudytis negalima.

Net nepagalvojau, kad taip gali būti, bet realiai šitą ypatumą pamačiusi – nenusiminiau, išsinuomavau motorolerį ir smagiai važinėjau į vakarinę salos pakrantę, kur paplūdimys už paplūdimį gražesnis, tik reikia į juos nusileisti arba ilgais laiptais pro restoranas, arba per šabakštynus. Turistų saugumas čia pačių turistų reikalas.

Vakarinėje Ko Lanta pakrantėje gyvenimas kunkuliuoja. Pavalgyti siūloma kas žingsnį. Gatvės maistas puikus, bet virtuvės kambarioko geriau nematyti:)

Pačiame Ko Lanta  salos smaigalyje yra nacionalinis parkas. Labai giriamas. Aš susilaikau.

Gražioje parko vietoje yra švyturys, daug beždžionių (viena buvo nutvėrus mano kuprinę ir staigiai įsivaizdavau, kaip jos ieškau 60 hektarų plote. Ir ne tik ant žemės, bet ir medžiuose -tapčiau tarzane.

Kur gyventi, visada galima pairinkti. Štai jums du būstai :

Saloje dirbančios turistinės firmos suteikia daug galimybių paplaukioti aplinkui. Galima dideliais laivais, galima kateriais, galima ir mažomis medinėmis valtimis. 

Paprastai tokiais laiveliais turistai nuplukdomi iki negyvenamų salų, ten persodinami į kajakus ar baidares, ir atsiranda puiki galimybė iš arti pamatyti nuostabių vaizdų.

Antroje nuotraukoje (žr.žemyn) mūsų gidas lupa kriaukleles iš uolos. Jos atsidengę po atoslūgio. Skanios bjaurybės:)

Komentarų gal ir nereikalaujantys dar keli saloje pamatyti žmonės ir  vaizdai: