Kategorijos archyvas: Kiti apie ET

Kiti apie ET

Filosofas Arvydas Šliogeris apie Elenos Tervidytės fotografijas

…vienintelė vieta, kurioje mirtingajam atsiveria amžinybė yra akimirka. Kodėl? Ogi todėl, kad kitos vietos paprasčiausiai nėra. Vienintelis menas, mums atveriantis akimirką ir visą jos pilnatvę, yra fotografija, – šitaip, per akimirką, ji atveria ir mums pasiekiamos amžinybės pilnatvę. Tikras fotografas yra tas, kuris pasitiki akimirka žinodamas, kad už jos nieko nėra.

Elena tiesiog intuityviai pasitiki akimirka. Tai rodo du dalykai, akivaizdžiai matomi jos fotovaizduose. Pirmiausia, ji nesistengia specializuotis; jos fotovaizdai nepririšti prie vienos rūšies daiktų ar situacijų. Šitaip ji lieka ištikima mūsų gyvenimo akimirkų gyvenimui – jame nėra privilegijuotų ar nereikšmingų atverčių, – žinoma, jei sugebi tai suprasti. Visos akimirkos vienodai svarbios, kiekvienas daiktas, žmogus ar įvykis – tiltas, vaikas sūpuoklėse, Valionis, senas fotoaparatas, grikių raudoniu nutviekstas laukas, griuvėsiai, kelias, bičiulė su cigarete dantyse – gali tapti amžinybės atsivėrimo vieta – epifanija. Šituo atvirumu visoms akimirkoms fotografas mėgėjas, – kad ir kaip tai keistai skambėtų, – pranašesnis už fotoprofesionalą, nes pastarasis specializuojasi, ir… praranda visų ir kiekvienos akimirkos pilnatvę.

Antras dalykas, parodantis Elenos fotovaizdo autentiškumą, – ji pasitiki pačiais daiktais ir leidžia jiems pasirodyti tokiems, kokie jie esti savaime – visiškai uždari, paprasti, tylūs, bekalbiai ir abejingi tam, kuris į juos žiūri arba juos fotografuoja. Elena myli savo fotografuojamus daiktus. Ji leidžia jiems apsireikšti jų neprievartaudama, neversdama jų kalbėti jiems svetima kalba, ji nepaverčia jų kalbos maišais, savo jausmų, sentimentų, savo evoliucijos, simpatijų ar antipatijų rezervuarais. Jos fotovaizdų herojai nerašo disertacijų, nepretenduoja į visokiausias „gelmes“ ar „simbolizmus“. Jie atsiveria tokie, kokie galėtų būti tada, kai lieka vieni, kai šalia jų ar priešais juos nėra jokio žmogaus, net fotografo.

Štai kodėl man patinka Elenos fotovaizdai – paprasti, nepretenzingi, tvirtai suręsti ir savaip reiklūs, – jie sako: pažvelk į mus ir užsičiaupk. Tiesiog pažvelk ir patylėk, nes dabar kalbame mes, vieninteliai Tavo amžinybės žinianešiai…

 Įžanginis žodis Elenos Tervidytės fotoparodai 

 

 

Be perspektyvos nurimti (Lizeta Lozuraitytė apie Eleną Tervidytę)

22 Liz ziema05- 032 w

 

Ar jums yra tekę matyti kalnų upę, kurios srovė apglėbia ir nusineša viską, kas pasitaiko jos kely – uolų gabalus, išvirtusius medžius, smėlį, neatsargų gyvį? Šis vaizdinys vienas pirmųjų ateina man į galvą, neatsakingai pasiryžus tarti žodį apie žmogų, kuriam apibūdinti žodžių nepakanka. Žmogų, kurio polėkiui, aistringumui ir jėgai sunku likti abejingam – kaip sunku likti abejingam kalnų upei, ypač jei likimas lemia atsidurti jos kely…

Kas bent kiek pažįsta Eleną Tervidytę, puikiai įsivaizduos ją vedančią vyrų grupes į sudėtingiausius žiemos žygius ar raitą ant motociklo lekiančią sveiku protu nesuvokiamomis trasomis. Štai, veržliai ieškodama tinkamesnio kampo nufotografuoti apledėjusią patiltę, ji su kailiniais įpuola į jūrą ar užmiršusi apie tai, jog ji – ir fizinis kūnas, metasi gelbėti nepažįstamų autokatastrofos aukų, kurių automobilis baudžiasi tuoj tuoj susprogti. Pačios ekstremaliausios, žmogaus esmę atidengiančios situacijos, regis, yra tikroji šios moters stichija. Rutina, atrodo, jai išvis neegzistuoja. O kasdienybė, kuri daugeliui asocijuojasi su pilkuma, susidūrusi su Elena Tervidyte, tampa stulbinamai į ją panaši – ekstremali ir nenuspėjama.

Iki pažinties su šia moterim maniau, kad žmogus vienu metu gali mintyti tik vieną mintį ir kad tas, kuris varto kalnus, nekreipia dėmesio į smėlio smilčių raštą. Dabar suprantu – klydau: žmogaus dėmesys išsyk gali aprėpti ir kalną, ir smiltį, vakar dieną, šiandieną ir rytdieną. Bendraudamas su Elena Tervidyte – maža to – imi suvokti, jog kalnas niekuo ne svarbesnis už smiltį, jog pats šis perskyrimas neturi prasmės, nes tai, kas tau atrodo bereikšmė dulkelė, tame žmoguje staiga sukelia kalnų griūtį, o didžiausias, tavo supratimu, žemės drebėjimas ne tik neišmuša jo iš pusiausvyros, bet dargi atgaivina it šviežio oro gūsis.

Nuostabiai gudriai mokame išsisukinėti nuo akistatos su nepatraukliais savo bruožais. Ir nepajėgdami įveikti vieno ar kito kliūčių ruožo, dažniausiai vengiame prisiimti už tai atsakomybę, – permetame ją kitiems. Šiuo požiūriu Elena Tervidytė pašėlusiai neparankus žmogiškojo dialogo partneris: ji nesuteiks tau galimybės saldžiai apsigaudinėti ar užmigti ant puikybės laurų – nepajėgdamas pakankamai jų (ir geros kokybės) tiekti kasdienos “sriubai”, būsi žaibiškai ne tik nuvainikuotas, bet ir nupeštas. Ji neleis tau prisidengti žodžiais, jei nesugebėsi tiksliai ir nepriekaištingai veikti. Kita vertus – ji ignoruos tavo veiksmus, jei reikiamu laiku ir deramoje vietoje nemokėsi rasti tinkamų žodžių…

Jei tave ištiko bėda, ši moteris greičiausiai bus tas žmogus, kuris pirmas (o gal ir vienintelis) išties ranką. Ji nepails įtikinėti, kad tu gali kalnus nuversti, net jei žvyras, kurį tepajėgi žarstyti, skaudžiai žeis ją pačią. Keliais žodžiais ji įkvėps tave rimčiausiems darbams ir kitą sykį – taip pat grakščiai – išmuš tau žemę iš po kojų, sutrins tave į miltus: detalės ir visumos meistrė, ji sunkiai pakelia kitų aplaidumą ir klaidas (savo – juolab). Ir nepasiguosi tuo, kad iš kito ji niekada nepareikalaus daugiau, nei reikalauja iš savęs, nes – o varge! – kiek ji iš savęs reikalauja…

Kažkokiu nesuvokiamu būdu gyvas joje tobulo pasaulio ir tobulo žmogaus pirmavaizdis konformizmą daro neįmanomą. O drauge turbūt – ir ramybę. Nes argi gali nurimti žmogus, kurį asmeniškai fundamentiškai žeidžia kiekviena primityvizmo, kvailumo ar netvarkos apraiška? Ar gali nurimti žmogus, kuris kaskart kuo nuoširdžiausiai nustemba susidūręs su neteisybe ar nemokšiškumu? (Visa tai taip retai sutinkama…). Ir kaip nelengva turi būti gyventi žmogui, kuris – nevalingai turbūt – jaučiasi atsakingas už viską, ką užmato. O užmato neįtikėtinai toli ir plačiai, nes – paradoksalu – šiam žmogui viskas labai įdomu.

Dar vienas šios neįtikėtinos moters bruožas, kuris nepaliauja stebinti – aiški kiekvieno, regis, net paties menkiausio veiksmo motyvacija. Vis galvoju: kokį darnų ir vientisą pasaulio – realaus ar siektino? – vaizdą žmogus savy nešiojasi, jei bet kurią akimirką sučiupęs save už rankos gali pasakyti, kodėl ir vardan ko ją pakėlė būtent taip, o ne kitaip. Gal tai vadinasi sąmoningumu? (Beje, kartais, kai ta ranka sąmoningai leidžiasi, geriau po ja nepasipainioti…).

Jei jums kyla klausimų, kaip Viešpats iš nieko, neturėdamas jokių pavyzdžių sukūrė tokį įvairų ir sudėtingą pasaulį, pažintis su „Dialogo” vyriausiąja redaktore jums galėtų daug ką paaiškinti: tais retais atvejais, kai kokį pusdienį iš „Dialogo” širdies neiššauna bent keli netikėčiausių idėjų „paketėliai”, sielon ima smelktis nerimas: ar nesusvyravo pasaulio tvarkos pamatai? Bet jie nesvyruoja – todėl „Dialogas” švenčia savo dešimtmetį.

Lizeta LOZURAITYTĖ

2005 m.spausdinta „Dialoge“ savaitraščio 10-mečio proga

Žvelgiant iš profilio (Violeta Tapinienė apie Eleną Tervidytę)

Tai labai rizikingas žiūrėjimas: gali nepastebėti esminių dalykų, bet kitaip nematau – nesame tiek artimos…

Nedidukė, šviesiaplaukė, taisyklingų veido bruožų jauna moteris. Graži. Bet be narciziškumo ar ryškiai išreikštų kompleksų. Dialogiška. Besižavinti Kastaneda ir Šliogeriu. Su armonika rankose. Žiemą besileidžianti Sapieginėje slidėmis, vasarą – automobiliu po Lietuvą ar Europą. Savo sode pati pastačiusi namą… „Ponios Bovari“ pagrindinę pamoką – gyvenimą priimti tokį, koks jis yra, nes išsvajotojo nėra ir nebus – Elena išmokusi puikiai. Mane visada žavėjo jos, kaip moters, sugebėjimas neklausti „Tai ką man dabar daryti?”

Mažytė detalė. Atvažiavusi į ligoninę aplankyti negalinčio sėdėti savo buvusio dėstytojo, ji mikliai apsidairo, išmatuoja lovą ir paaiškina, kokio padėklo jam reikėtų, kad pats galėtų skaityti. Ir per vakarą pati jį iš lentų sukalusi rytą prisistato: „Na, štai, docente, taip bus geriau, o dabar norėčiau interviu”. Savo klausimais ji virkdo ir juokina. Dvi valandos nykioj ligoninės palatoj suparalyžiuotam dėstytojui – tarsi akimirka…

Elena – laikraščio, turinčio konkretų adresatą, redaktorė, kurios organizmas įpratęs gyventi ypatingo spaudimo sąlygomis. Daugelį kartų akcentavęs, jog valstybė, tauta, istorija liks tik sąvokos be turinio, jeigu jos nebus išgyvenamos, „Dialogas” niekada nebijojo tapti nepopuliarus, naivus etc. Suteikęs galimybę išsisakyti visiems – svajokliams ir vienišiams, išmanantiems ir tik bandantiems išmanyti, agresyviems vienos tiesos skelbėjams ir abejojantiems, intelektualams ir lengvabūdiškiems garbėtroškoms, pažemintiesiems ir nuskriaustiesiems – laikraštis kokybiškai ne kartą gal ir nukentėjo, tačiau taip atsiskleidė ne tik mokyklos realybė, bet ir skirtinga žmogiškoji patirtis. Kartais pagalvodavau – gudri lapė toji Tervidytė.

Elena – kaip redaktorė, turinti tokio sveiko, kvailiausią tvarką įveikiančio pasiutimo, puikiai įsisavinusi Voltero mintį „Viskas gyvenime pavojinga, bet viskas būtina”, savo organizuotose konferencijose, interviu, straipsniuose ne sykį apnuoginusi karalių ir jo dvariškius – skirtingų politinių ar profesinių pažiūrų sankirtoje visada gerbė žmogų, neeikvojo savęs juodiems jausmams.

Dar detalė. Sužinojusi, kad apie vieną lituanistų konferenciją yra parašytas ir „aukštesnėms instancijoms” išsiųstas kažkoks paskviliukas, skambinu Elenai ir sakau: spausdinkite, yra intriga. O ji patyli, nukreipia kalbą į šalį ir išspausdina objektyvų, kritišką, konferencijos darbą nušviečiantį straipsnį. Profesionalaus žurnalisto, kuriam mažiausiai rūpi intriga, straipsnį. Pasijutau subtiliai sugėdinta.

Elena – mama, turinti šaunią, glėbiais gyvenimą imančią dukterį, skaitovę, artistę, literatę.

Ir vėl detalė: „Mums abiems darosi sudėtinga. Gabrielę metams išleidžiu į Daniją”, – ištaria Elena. O aš su perekšlei motinai būdingu pasibaisėjimu sušunku: „Ką? Išprotėjai?!”. „Mums būtina laikinai išsiskirti”, – ramiai sako Elena. Ir aš nutylu. Tiesiog gavau dar vieną pamoką.

P.S. Kadangi šį pavasarį, po 36-erių metų, praleistų mokykloje, visam laikui uždarau jos duris, noriu atsakingai pareikšti: kaminkrėtį galima išmokyti, kaip geriau valyti kaminus, bet mokytoją – kaip geriau mokyti – vargu. Taigi. Mieloji Elena, tokia truputį Bridžita Džouns, siūlau tostą už Tave, bet ne už mokytojų mokytoją, o už Redaktorę, taip valstietiškai užsispyrusiai einančią švietimo keliais ir klystkeliais neskubiu tikro meistro žingsniu!

Violeta TAPINIENĖ, Vilniaus šv. Kristoforo vidurinė mokykla

2005 m. spausdinta „Dialoge“

tapinienes rastelis et w