Kategorijos archyvas: Straipsniai

Apie ką tyli Selindžeris?

Sukanka 50 m. nuo jaunus amerikiečius labiausiai paveikusios knygos – Džeromo Selindžerio “Rugiuose prie bedugnės”- pasirodymo.
D.Selindžeris (g. 1919 m.) ir po šios apysakos pasirodymo parašė nemažai kūrinių, pačiam jam net svarbesnių, bet skaitytojai liko ištikimi pirmajai rašytojo knygai. Visos amerikiečių kartos perserga šia knyga kaip vėjaraupiais ar kiaulyte. D.Selindžerio apysaka, kaip rašo kritikai, tapo neišvengiamu brendimo ritualu. Su tuo susitaikę suaugusieji padarė viską, ką galėjo: užuot slėpę Selindžerį nuo vaikų, jie atidavė jį į mokyklą. Iš esmės tai tas pat, kaip vienuolynui užprenumeruoti bedievystę propaguojantį žurnalą.
Selindžerio knyga prisodrinta antipatijų mokyklai, negana to – ji teigia mokyklos negalimumą.”Rugiuose prie bedugnės” įrodinėjama, kad viena karta negali perduoti savo patirties kitai. Nieko negalima išmokyti – pagrindinis knygos leitmotyvas.
Vienas kritikas šią Selindžerio idėją atpasakoja taip: Mokytojai skelbia savo tiesas, viso gyvenimo patirtį per bedugnę. Kitame krante stovinčius mokinius pasiekia tik vėjo, bangų ošimas ir banalybių nuotrupos.
Banalybe Selindžeris laiko kiekvieną pasakytą mintį. Ji todėl ir banali, kad pasakyta. Viskas, kas nepatirta, nenusipelno tikėjimo, o kai patirtis tampa sava, mums nebereikalingi globėjai. Mes patys tampame globėjais. Šis tragiškas paradoksas griauna visas pedagogines pretenzijas. Nepaisant to, amerikietiška mokykla užsikrovė ant pečių nepasiekiamą tikslą – reguliuoti priešininko ataką.
Amerikoje nėra privalomos literatūros sąrašo. Skaitomos, analizuojamos tos knygos, kurias mėgsta mokiniai, mokytojai arba kurių reikia politiniam korektiškumui palaikyti. Selindžerio “Rugiuose prie bedugnės” – reta išimtis. Ji nagrinėjama visur ir visais laikais.
Radijo stotis “Svoboda” kalbino Amerikos pedagogą, tris dešimtmečius mokiniams dėstantį Selindžerio “Rugiuose prie bedugnės”.
– Kaip skirtingų kartų mokiniai priima šią apysaką?
– Dabartiniai moksleiviai į knygą reaguoja panašiai, kaip ir mokiniai prieš 10,20,30 metų. Dauguma paauglių išgyvena Houldeno kompleksą. Keturiolikmečiams – sepyniolikmečiams, kaip ir Houldenui, suaugusiųjų pasaulis – melagingas. Jie neigia tėvų ir visų suaugusiųjų vertybes. Visų kartų vaikai atpažįsta savyje Houldeną. Kad ir koks naivus atrodytų jo protestas, iš to išaugo visa bitnikų karta. Tam tikrą laiką bitnikams pasisekė įgyvendinti Houldeno svajonę – jie atsisakė dalyvauti suaugusiųjų gyvenime ir pasiliko vaikais. Mano visų kartų mokiniai juokiasi iš Houldeno ir verkia kartu su juo.
– Ar knyga “Rugiuose prie bedugnės” įtraukta į privalomos literatūros sąrašą? Ar Amerikos mokyklose yra toks sąrašas?
– Apskritai daug tekstų į mokyklų programas pakliūva ne pagal nurodymus iš viršaus, o todėl, kad traukia visuomenės dėmesį ir atlaiko laiko išbandymus. Tokia klasika tapo ir Selindžerio knyga “Rugiuose prie bedugnės”. Įdomu, kad tik pasirodžiusi ši knyga buvo uždrausta, tiksliau — buvo primygtinai patariama jos neskaityti mokyklose . Apysaką laikė netinkama jaunajai kartai auklėti. Kenksminga ir moksleiviams, ir jauniems mokytojams. Tada buvo nepriimtinas toks dėmesys savo asmeniui, savo seksualumui. Šiuo metu panašūs draudimai juokingi. Kultūra tapo kitokia, ir mums dabar sunku įsivaizduoti, kaip ši knyga šokiravo visuomenę prieš 50 metų.
– Jūsų paties dukra moksleivė, kaip ji reaguoja į Selindžerio knygą?
– Ji neseniai perskaitė ir susižavėjo. Kai kurios Selindžerio mintys prigijo, ir tai tarsi padeda dukrai su manimi kariauti. Dukros bendraamžiai, dažnai būnantys mūsų namuose, man regis, jaučiasi jaunesnieji Houldeno broliai ir seserys. Niujorko vaikai turbūt aštriau tai jaučia, nes, kaip prisimenate, dalis veiksmo vyksta būtent Niujorke.
– Kai buvau Jūsų dukros amžiaus, man Selindžeris padėjo kovoti, perskaitęs šitą knygą po 40 metų, manau, kad Houldenui paprasčiausiai reikia psichiatro arba bent neuropatologo pagalbos.
– Iš tikrųjų Houldenas ne tik maištininkas ir idealistas, jis – emocinis ligonis. Tai pirmasis romanas apie nervinį priepuolį. Mes, suaugusieji, matome šį knygos aspektą, o vaikams artimesnis jo maištas. Bet viena nepanaikina kita, ir namažai moksleivių tai supranta. Pavyzdžiui, mano dukra rašinyje parašė, kad Houldenas, kaip ir dauguma jos bendraamžių, bijo pasimesti suaugusiųjų pasaulyje. Ji supranta, kad paauglystė – kai jausmai aštrėja, aštrėja ir prieina ribą – praeina.
Kiekvienas, kas skaitė Selindžerį, prisimena Houldeno pokalbį su taksistu:
Atvažiavęs į Niujorką, aš pirmiausia ėjau žiūrėti to tvenkinio, iš kurio lyg išskrenda, lyg ne antys? . Turint kišenėje du dolerius, buvo svarbesnių reikalų, bet tada man taip neatrodė. Kaip neatrodo ir daugeliui kitų jaunuolių, pirmą kartą atvažiuojančių į Niujorką.
Absurdiška apysakos detalė įsirėžia į sąmonę ir tampa savotišku slaptažodžiu. Žinodamas jį patenki ne pietvakarinę parko dalį, o į tą, kaip dabar sakoma, pakitusią samonės būseną, kurioje yra Selindžerio herojus.Būdamas nervinės įtampos viršūnėje, Houldenas viską mato liguistai paaštrintai. Jo akyse kiekviena detalė išauga lyg po padidinamuoju stiklu. Viskas atrodo kaip lemtingi ženklai.Gerokai vėliau panašią būseną Selindžeris aprašė savo autobiografinėje išpažintyje.
Egzistuoja vienas kraupus bruožas, būdingas visiems Dievo ieškotojams.Jie Dievo ieško radijo reklamoje, taksi skaitiklyje – visur, pačiose netinkamiausiose ir keisčiausiose vietose. Bet visada sėkmingai. Tai tinka ir Houldinui, kuris keliauja per knygos puslapius tikėdamasis netikėto atradimo, praregėjimo. Tuoj tuoj turi išsispręsti klausimas, kaip Dostojevskio romanuose, ir herojus taps kitoks – kaip visi. To neįvyksta. Houldenas priartėja prie bedugnės, bet nežengia į ją.
Tačiau ši nestabili padėtis ir mus išveda iš pusiausvyros. Selindžerio negalima skaityti be jaudulio, be egzistencinio nerimo, nes jis pats jį jautė. Laikydamas rašymą religiniu tarnavimu, rašytojas kiekvieną puslapį rašė kaip paskutinį ir atidavinėjo skaitytojui su vis didėjančiu pasibjaurėjimu. Šis procesas baigėsi labai logiškai – Selindžeris nustojo spausdintis ir tapo atsiskyrėliu. Jau trečdalį amžiaus jis gyvena nedideliame miestelyje. Tik gaisrinė tai gyvenvietei duoda miestelio statusą. Jos gaisrininkai išgelbėjo pusę Selindžerio namo nuo gaisro, kurio metu galbūt sudegė rankraščiai, prie kurių rašytojas dirbo visus uždaro gyvenimo metus. Niekas nežino, buvo ar ne tie rankraščiai, bet visi nori tikėti, kad buvo. Mums labai svarbu sužinoti, apie ką tyli Selindžeris.
Kitų rašytojų šlovė neužgožė tylinčio Selindžerio.
x x x
Vienas Selindžerio mėgstamas rašytojas, sakė: Kilpa reikalinga, kad pagautum kiškį. Kai kiškis pagaunamas, kilpa pamirštama. Žodžiai reikalingi, kad pagautum mintį. Kai mintis pagaunama, apie žodžius pamirštama. Kaip man rasti žmogų, pamiršusį žodžius, ir su juo pasikalbėti. Tokio žmogaus paieškos pasmerkė Selindžerį bejėgystei. Bet iš tiesų jo tylėjimas prasidėjo prieš 50 metų, kairašytojas užkrėtė savo herojų neuroze. Visa, ką Houldinas Kolfildas pasako knygoje “Rugiuose prie bedugnės”, yra nesvarbu. Jis nekalba, o keikiasi dėl bejėgystės pasakyti ką nors svarbaus. Pasaulis Houldenui niekuo nenusikalto. Bėda ne ta, kad jis sutinka blogų žmonių, o ta, kad jis negali iki jų prasiveržti. Kiekvieną tarsi beprotnamyje supa vatos siena. Ji filtruoja visus nuoširdžius proveržius. Tai neišvengiama, nes pati civilizacija yra apgaulė, daranti mūsų gyvenimą įmanomą ir veidmainišką. Kalba yra spąstai, nes atpasakoja mūsų jausmus svetimais žodžiais. Kovodamas su kalba, Houldenas nori pats tapti nebyliu ir susirasti tokią žmoną. Selindžeris beveik taip ir padarė.
Nutraukdamas saitus su pasauliu, jis pabandė žodžius pakeisti garsais. Priešiški rašytojui kritikai vadino jį darželinukų Dostojevskiu. Šiuose žodžiuose buvo dalis tiesos. Jo apsakymų herojai vis jaunėjo. Rašytojas bandė surasti tą laiką, kai žmogus lygus pats sau, kai visuomenė dar nepaliko jame savo kanopos pėdsako.
Selindžeris visada veržėsi į neverbalizuotą kalbėjimą. Iš žodžių jis pynė tinklą žodžiais neišreiškiamam turiniui pagauti. Jo prozojevartojami žodžiai ne pagal paskirtį: ne turiniui atskleisti, o turiniui paslėpti po bereikšmėmis replikomis. Nuimdamas sluoksnį po sluoksnio skaitytojas randa užpildytą tuštumą.
Nuo to laiko, kai Selindžeris užsidarė mažame miestelyje, apie jį nežinoma nieko, išskyrus tai , kad jis mėgsta riestainius. Matyt, todėl, kad svarbiausia juose – skylė.

Parengė Elena TERVIDYTĖ

Spausdinta 2005 m. „Dialoge“

Filosofas Vytautas Vinciūnas

Vytautas Vinciūnas – filosofas, pedagogas,tapytojas. Aistringas pašnekovas, talentingas diskusijų provokatorius.

Su šiuo neeiliniu žmogumi susipažinau gal kokiais 1975-ais.Gyventi Jam buvo likę ketveri metai. Jau operuotos, berods, du kartus smegenys, jau paralyžuota viena kūno pusė, bet nepaisant to – visada gera nuotaika, subtili ironija, atidus dėmesys.

Dažnai užsispirdavo kaip paauglys ir  lydėdavo mane pėsčiomis iš centro į Naujininkus. Jaunystėje Jis buvo sportininkas, geras ieties metikas, ir ligoms nepasidavė iki paėjo.

Ritualizuodavo net kavos virimą savo  Čiurlionio gatvės bute. Su kiekvienu žmogumi kitaip.

Stebino tada Jo bendravimas su paaugle dukra. Jis skatindavo ją susieti, regis,  nesusiejamus dalykus. Gal ir todėl dabar Nerija Vinciūnaitė- Žurauskienė  – garsi mokslininkė. Fizikė.  Nei vieno „paprastam žmogui“ suprantamo žodžio jos disertacijos pavadinime nėra…

V.Vinciūnas buvo tris kartus vedęs. Pirmoji jo žmona po skyrybų emigravo į Izraelį. Sūnus Arūnas liko  Lietuvoje. Dukra Nerija gimė antroje santuokoje  su ponia Elena. Ši šauni moteris (87 m.) dabar gyvena pas dukrą  Trečioji žmona Janina palaidota šalia V.Vinciūno Saltoniškių kapinėse Vilniuje.

Kodėl tai rašau? Aptikau, kad internete nieko nėra apie šį nuostabų žmogų.

Bandydama šią spragą nors kiek užpildyti turėjau malonumo pabendrauti su jį gerai pažinojusiais :

  • su Albinu Lozuraičiu, buvusiu V.Vinciūno kolega ir draugu. Jis rimtai kaudavosi prie šachmatų lentos, prie Žeimenos važinėdavo grybauti.
  • su Gema Jurkūnaite, dirbusia Filosofijos katedroje, daug bendravusia su Vinciūnu. Ji prisiminė pokalbį – atsisveikinimą prieš pirmąją operaciją, išvyką į jos tėviškę, kur Vinciūnas padarė dešimtis gražių nuotraukų.
  • su profesoriumi Arvydu Šliogeriu, kuris Vinciūną atsimena kaip šviesų žmogų, ištikimiausią Meškausko mokinį – „liberalų marksistą“.
  • Profesorė Jūratė Baranova tik paskelbus FB nuotrauką, kurioje buvo ir Vinciūnas iš karto prisiminė: „Dėstė pažinimo teoriją. Jau po operacijos, sergantis, pusiau suparalyžuotas. Paliko neišdildomą įspūdį. Nieko neteigdavo, tik klausdavo. Vedė iš proto. Kai trečiame kurse atėjęs į pirmą paskaitą paklausė , „ką jūs , Patkauskaite, labiau vertinate – marksizmą ar pozityvizmą“, nekenčiau jo, nes man nerūpėjo nei vienas, nei kitas. Bet kai atėjau dėstyti pati , bandžiau prisiminti geriausius dėstytojus. Tokiais tapo Arvydas Šliogeris (minties raiškos skaidrumas) ir Vytautas Vinciūnas. Manau kelti klausimą išmokau iš jo.“
  • Su V.Vinciūno sūnumi Arūnu ir dukra Nerija (nuotoliniu būdu);
  • Su Krescensijumi Stoškumi, kuris patyrė šoką, kai paprašytas nuotraukų  savo albumuose nerado paties Vinciūno nuotraukų, tik dešimtis jo darytų. Taip, V.Vinciūnas buvo Filosofijos katedros fotometraštininkas.

Tad visų pastangomis  į interneto platybes paleidžiu :

1) Krescensijaus  Stoškaus puikų straipsnį  – įžangą V.Vinciūno knygai „Gnoseologija“ (Mintis, 1988). (Žr. toliau).

2)  V.Vinciūno tapybos kelis paveikslus.

3) Keletą V.Vinciūno gyvenimo akimirkų, užfiksuotų nuotraukose.

Elena Tervidytė

J.V.Vinciūno asmenybė ir kūryba

(Pratarmė jo knygai RAŠTAI/GNOSEOLOGIJA, Mintis, 1988)

Yra žmonių, kurių kūryba taip pranoksta jų visą pilką, ordinarišką gyvenimą, kad belieka tik stebėtis, iš kur įmasi jų polėkis, minties originalumas. Bet yra ir tokių, kurių gyvenimas kunkuliuoja, verda, kurie daug kam imponuoja, daro įtaką, nors jų sąmoninga kūrybinė produkcija, atrodo, lieka tik nedideliu tos veiklos fragment. Prie pastarojo tipo žmonių priklausytų ir Juozas Vytautas Vinciūnas.

Jis gimė 1929 m. birželio 11 d. Švenčionių rajone, Poguliankos kaime. Vilniaus universitete studijavo chemiją.Baigęs chemijos studijas, buvo priimtas į filosofijos katedros aspirantūrą.  Nuo 1956 m. pradėjo dirbti katedros dėstytoju. 1971 m. apgynė kandidato disertaciją, vėliau jam buvo suteiktas docento vardas. Čia praėjo ir visas jo kūrybinis gyvenimas. 1979 m. birželio mėn. 3 d., ištvėręs keletą sudėtingų smegenų operacijų, J. V. Vinciūnas mirė.

Daugelį brandžiausių gyvenimo metų jis buvo priverstas grumtis su lėtai, bet grėsmingai progresuojančia liga. Tai turėjo įtakos jo kūrybos mastams, jo gyvenimui, elgsenai. Tiesa, su liga jis ne tiek grūmėsi, kiek nesiskaitė ar net demonstratyviai ją ignoravo. Jis veikiau buvo linkęs rizikuoti, negu laukti eilinio priepuolio. Niekada savo padėties nedramatizavo. Reikalaui esant, tik pranešdavo apie savo būseną arba paprašydavo pagalbos, paprastai ir dalykiškai. Jo stipri fizinė galia kadaise patraukė net į sportinį ringą ir žadėjo neblogas perspektyvas, ne ma-iau tvirta vaalia ir ryžtingumas privertė ne sykį radikaliai apsispręsti, beveik iki paskutinių dienų jis išsaugojo tiesiog nepagydomą optimizmą. Ir tai ne patalogiškas optimizmas, kurio kartais kaip vienintelės atramos griebiasi liguisti žmonės, o jo gyvenimo principas ir įsitikimas, plaukęs iš jo jausenos ir galvosenos, iš jo teorinių studijų. Tiesiog scientistiškai pasitikėjo žmogaus proto, žinojimo, visos visuomenės pažanga. Dažnai net atrodydavo, kad jis nelabai suvokia šiuolaikinio pasaulio dramatizmą ir pernelyg pasikliauja istorijos „gera valia“. Betgi tai buvo veiklos, o ne vertinimų, meditacijos žmogus. Visuomenės ir mokslo pakitimuose jis pirmiausia matė žmogaus galią, jėgą, laimėjimus. Pralaimėjimai jo nedomino. Temperamentingai džiaugėsi kibernetikos ir kitų naujų mokslų reabilitacija, uoliai sekė jų pažangą, žavėjjosi astronomijos, molekulinės biologijos, genetikos atradimais. Negąsdino nei pirmieji inžinerinės genetikos žingsniai: mokslui negali būti jokių apribojimų, – samprotavo jis. Buvo linkęs veikiau pervertinti šių mokslų, ypač jų naujausių atradimų, reikšmę, negu ją sumenkinti.

Jis buvo ekstravertiško tipo žmogus. Mėgo imponuoti, stebinti, šokiruoti. Bet kokioje situacijoje, appiberdamas partner savotiškomis mįslėmis, klausimais pramaišiui su komplimentais, be didesnių ceremonijų jis sugebėdavo greitai užmegzti pažintį, išprovokuoti dėmesį ir palankų nusiteikimą. Apskritai jis buvo neeilinis ironiško bendravimo meistras. Mažiau jį pažįstantis žmogus, klausydamas jo žodžių, dažnai pasimesdavo, nes nelengva buvo atskirti, kada kalbama rimtai, o kada tik juokaujama, kada tik klausiama ar aiškinamasi, o kada tik apsimetama, kada juoreikia tikėti, kada ne. Buitinio bendravimo ironiškumą aititko ir papildė profesinio bendravimo problemiškumas. Permanentinė diskusija – pagtrindinis jo profesinės veiklos metodas. Ir ne tik metodas. Diskusija buvo jo stichija, jo kūrybinio mąstymo, jo pedagogikos forma, diskusija su auditorija, su kolegomis, su vadovėliais, su pirmtakais. Kartais atrodė, kad jie negalėjo net produktyviai galvoti neturėdamas prieš save gyvo partnerio, kurį galima klausinėti, kuriam galima primesti diskusiją ir kurio sprendimus galima ginčyti. Partneriui su juo nebuvo lengva. Nebuvo lengva sekti jo greitos orientacijos į skirtingas gyvenimo sritis genamus paradoksalius minties šuolius, netikėtus pavyzd-ius susieti su teorija. Nors neretai galėjai justi, kad į keliamus klausimus jis turi iš anksto parengtus atsakymus, vie dėlto diskusija jam paprastai nebūdavo gryna pramoga. Jis buvo pedagogas, ir jam knietėte knietėjo graiuti pigų sveiko proto pasitikėjimą, atskirų mokslų ribotumo diktuojamus galvojimo steoretipus arba tiesiog pasenusias koncepcijas, perkeltas į šiuolaikinę pažinimo teoriją. Ir tai buvo daroma su nemažu atkaklumu ir pasimėgavimu.

Poleminiam įkarščiui nemažą reikšmę, matyt, turėjo ir tai, kad savo partnerių galvosenoje jis dažnokai apčiuopdavo arba įrtardavo esant savo apties išaugtas schemas. Kitų kritika jam turėjo ir netiesioginės savikritikos prasmę. Jis stengėsi atsiriboti nuo napamatuojamo jaunystės kategoriškumo, lėkšto ir nedialektiško tyrinėtojų skirsdtymo į juodus ir baltus, svetimus ir savus, o teorijų grupavimo į visiškai klaidingas ir visiškai teisingas, nuo lengvabūdiškai mokykliško priešininkų pažiūrų sukaritatūrinimo ir panašių tendencijų, randamų jo ankstesniuose rašiniuose. Tuo turbūt ir galima paaiškinti, kodėl kai kurie dialektikos momentaijam įgijo ypatingą, išskirtinę reikšmę.

Jam labiausiai rūpėjo parodyti visų mokslo apibrėžimų nepakankamumą, sąvokų neapibrėžtumą, tyrimų realiatyvumą, teorijų neišsamumą. Kartais net susidarydavo įspūdis, kad dialektinė filosofija jam yra tik gana destryktyvi visuotinio neigimo teorija, kad jos uždavinys – tik nutrinti visas ribas, kurias yra nustačiusi ankstesnė filosofija, specialūs mokslai ir kasdieninė patirtis. Tačiau tai iš tiesų tik pirmas įspūdis, kilęs dėl jo poleminės nuostatos. Chroniškas abejojimas, skepticizmas jam buvo visai svetimi.

Neatsitiktinai jį domino pažinimo kūrybinis aspektas, t.y. ne jo preciziškumas, sistemiškumas, bet tai, kas verčia peržengti paties mokslo nustatytas ribas. Tam ir skiriamas pagrindinis teorinis darbas „Pažinimo proceso kūrybinis pobūdis ir jo visuomeninės istorinės prielaidos“. Jame mėginama gnoseologinį pažinimo aspektą nuosekliai atriboti nuo psichologinio. Gnoseologiniu požiūriu pažinimas traktuojamas kaip istoriškai kintantis tikrovės aiškinimas, savotiška jo rekonstrukcija, pasireiškianti teorijosmis, hipotezėmis, sąvokomis, ženklais, simboliais ir panašiomis formomis. Svarbiausiu dalyku čia laikoma teorija, nes tik ją galima gretinti su tikrove ir nustatyti jos objektyvumą. Bet ir tokį gretinimą galima atlikti ne tiesiogiai, o tik tarpininkaujant praktinei veiklai. Sąvokos yra priklausomos nuo teorijos. Dėl to priklausymo jų negalima iki galo apibrėžti nei turinio, nei apimties atžvilgiu. Sąvokų neapibrėžtumas laikomas visuomeninės patirties kaupimo bei pažinties kūrybos sąlyga. Nuo to neapibrėžtumo priklausąs ir mąstymo universalumas, t.y. jo galimybės aprėpti naujus pasaulio reiškinius, pritaikyti turimas sąvokas visoms tikrovės sritims. Savo ruoštu, kurdamas naujas teorijas faktams aiškinti, žmogus keičia ir sąvokų turinį.

Naujos teorijos logiškai negrindžiamos senosiomis. Jos net turi įveikti senųjų teorijų logikos inerciją, jų vienareikšmiškumą. Tam būtina intuicija. Tačiau jos jėgą, žmogaus pajėgumą kurti teorijas lemia ne jutimo organų jautrumas, o teorinis pasirengimas, t.y.perimta istorinė visuomenės patirtis.

Štai pažinimo kūrybiškumo sampratai ar net jos teorinei terminologijai susiformuoti didžiausią įtaką turėjo E.Meškausko, P.Kopnino, E.Iljenkovo idėjos. Jų darbais J.V.Vinciūnas nuolat rėmėsi ne tik savo tyrinėjimuose, bet ir pedagoginėje veikloje. Kai kuriais atvejais jis net apsiribodavo jų minčių atpasakojimu bei komentavimu. Jam imponavo kai kurie V.Tiuchtino darbai, F.Michailovo „Žmogiškojo „Aš“ mįslė“, V.Bilerio „Mąstymas kaip kūryba“ ir kai kurie kiti tarybinių autorių veikalai. Iš XXa. užsienio filosofų bene labiausiai jis mėgo B.Raselą.

Nors ir turėdamas savo mėgstamą, įdomų teorinio tyrimo objektą, J.V.Vinciūnas vis dėlto netapo savarankišku teoretiku. Jo pašaukimas, talentas buvo kitur. Pagrindinė J.V.Vinciūno filosofinės veiklos sritis, svarbiausias baras, pagrindinė aistra buvo pedagogika. Jis skaitė marksistinės filosofijos paskaitų kursus studentams, marksizmo-leninizmo universiteto ir radijo klausytojams – ir rado čia pasitenkinimą. J.V.Vinciūnas mėgo auditoriją, o auditorija – jį. Požiūris į marksistinę filosofiją buvo pamatas, ant kurio formavosi jo pedagoginė metodika. Siekdamas maksimaliai suprobleminti tirimąjį dalyką, gama efektyviai jis naudojo jau minėtą ribų trynimo principą. Mėgdavo parodyti, kad kiekvienas teiginys gali būti teoriškai kvestionuojamas irk ad tik žinantis priešingus vieno klausimo sprendimus studentas gali būti paskatintas savarankiškai imtis protinio darbo. Dėl to savo metodiką J.V.Vinciūnas yra nusakęs kaip būdą „sukti studentams galvas“. Jis veikiau buvo linkęs palikti suproblemintą situaciją, neišspręstus uždavinius, negu pasitenkinti mechanišku, protą bukinančiu filosofijos teiginių perteikimu ir įtvirtinimu. Pirmuoju atveju bent lieka sužadintas smalsumas ieškoti atsakymo, kūrybinei veiklai sukurstytas protas, antruoju – paprastas automatas, išmokstomis frazėmis atsakinėjąs į tas situacijas, kurios reikalauja originalių sprendimų.Siekdamas išmušti iš galvos mechaniškai perimtus sprendimus, teorines schemas bei stereotipinius atsakymus, stimuliuoti student minties aktyvumą, jis kartais pasiūlydavo studentams užmiršti viską, ką jie iki tol yra išmokę, pradėti iš pat pradžių.

Apskritai J.V.Vinciūnas buvo vienas iš nedaugelio pionierių ir gynėjų to probleminio paskaitų metodo, kuris šiandien pradėtas plačiai propaguoti mūsų pedagogikoje. Jo pedagogika labai tolima sausam, akademiškam dėstymui. Paskaitos buvo savotiškas poleminis siautulys, pokalbis, atitikęs jo prigimtį, jo sugebėjimą bendrauti ir imponuoti. Kaip apsėstasis jis kibdavo, provokuodavo, puldavo ir gindavosi. Džiūgaudavo, kaip kūdikis, kai jam pavykdavo sugriauti klausytojų paprastu tikėjimu priimtas formules, o paskui iš tų nuolaužų jų pastangomis sulipdyti kažką panašaus į savarankišką išradimą. Paskaitos suartėdavo su seminarais, o seminarai buvo ne išmoktos medžiagos patikrinimas ar interpretavimas, bet ieškojimas ir atskleidimas būdų, kaip pasiekti tų išvadų ir rezultatįų, kurių kadaise priėjo marksizmo klasikai. Tai buvo nelengvas darbas, jis reikalavo nemažos ne tik dvasinių, bet ir fizinių jėgų įtampos. Bet tai buvo jo gyvenimo prasmė. Nesunkiai jis galėjo sau pasakyti negalįs parašyti užplanuoto straipsnio, bet beveik iki amžiaus galo negalėjo prisipažinti, kad nepajėgia skaityti paskaitos. Net gulėdamas mirties patale, jis konsultavo savo diplomantus.

Dar viena J.V.Vinciūno kūrybos sritis atsiskleidė tik jo gyvenimo pabaigoje, maždaug nuo 1973-174 metų. Savo viršūnę ji pasiekė apie 1976 -1977 metus. Tai buvo tapyba. Ji prasidėjo nuo nerūpestingo žaismo grafinėmis figūromis, apskritai nuo gražią rašyseną turėjusios rankos lavinimo, ir baigėsi rimtu spalvinių formų konstravimu, primenančiu daugiaprasmius peizažus bei natiurmortus. Kartu tai buvo ir atbudusio chemiko eksperizemtai su dažais ir kitomis medžiagomis mėginant išgauti originalesnę faktūrą bei spalvinį efektą. Ilgainiui tapyba tapo ne tik pomėgiu, bet ir būtinybe, kompensavusia jo priverstinį atotrūkį nuo teorinių studijų. Įgūdusi akis tapybos darbuose, kurių sukurta  daugiau nei 40, gali pastebėti sekimo,stilistinio eklektiškumo, „išvargtų“  formų, bet ji negali nematyti ir labai sparčiai progresavusios disciplines, linijų ir spalvų ekspresyvumo, bedros tapybos kultūros, įkūniusios retą dramatinę įtampą.

Tapyboje atsivėrė naujas J.V.Vinciūno dvasinio gyvenimo aspektas, ta jo psichinė magma, kuri beveik neprasiverždavo į paviršių pro jo disciplinuojančią optimistinę nuostatą, nors tarpais jos negalėjai nejusti, nenumanyti, nenuspėti. Gūdū, suluošinti medžiai, apleistos užkaltais langais kaimo tobos nerving medžių šakų raizgyne, nykūs laiptai su krintančiu ant kažkokios būtybės šešėliu, susipynusias medžio šaknis ar šakas primenantis auglys – tai vis temos, išdavusios tiek paties autoriaus, tiek ir apskritai šiuolaikinio žmogaus gyvenimo dramatinį aspektą. Tą dramatizmą gimdė ne tik blogėjanti sveikata, bet ir kai kurie dvasiniai konfliktai, iškilę dėl jam būdingo greito apsisprendimo ambivalentiškose situacijose ir dorovinių įsipareigojimų susidūrimo su buitinio gyvenimo prakticizmu. O praktiškumo jam niekada nestigo. Tiesiog stebino jo sprendimų ryžtingumas, nesivaržymas, sugebėjimas opratyviai tvarkyti buitinius reikalus, nesvarstant padėti kitam ir net palaikyti naudingus ryšius.

Tegul šis darbų rinkinys išsaugo bent vieną fragmentą  tos daugialypės, spalvingos asmenybės, kokia buvo Juozas Vytautas Vinciūnas*.

 

*Toliau 3 pastraipos apie knygos struktūrą, padėka padėjusiems ją rengti .

 

Nuo 2014-ųjų sausio „Dialogo“ leidyba nutraukiama

Beliko septyni mūsų draugystės ir bendravimo numeriai.

Nuo 2014-ųjų sausio „Dialogo“ leidyba nutraukiama.

Galima rinktis: liūdėti, kad „Dialogas“ nebebus leidžiamas, ar džiaugtis, kad iš tikrųjų nepriklausomas švietimo savaitraštis išsilaikė net 22 metus.

Mes, redakcijos žmonės, džiaugiamės, kad daugiau nei du dešimtmečius buvome reikalingi Lietuvos mokytojams, vadovams, darželių darbuotojams. Visų skaitytojų kategorijų neišvardysime, tačiau žinote, kad branginome ir vertinome su Jumis užsimezgusį ir dalykinį, ir emocinį ryšį.

Daug pūdų druskos kartu suvalgyta. Su lituanistais ne viena respublikinė konferencija surengta. Su kai kuriomis profesinėmis sąjungomis, asociacijomis iki užkimimo diskutuota. Net su dešimčia švietimo ir mokslo ministrų ir kontaktuota, ir konfliktuota.

„Dialogas“ dažniausiai šukavo prieš plauką. Todėl valdininkų nebuvo mėgstamas. Kol valstybės tarnautojai manys, kad spaudos paskirtis – jų darbus šlovinti, tol bet kokiai visuomenės gyvenimo sričiai užsiangažavusi nepriklausoma spauda viena koja šlubuos, nes tikras dialogas tarp „liaudies ir valdžios“ nevyks.

xxx

Redakcija yra labai dėkinga visiems į „Dialogą“ rašiusiesiems.

Dėkojame probleminių straipsnių autoriams. Jų pavardes (A.Zabulionis, R.Dilienė, S.Jurkevičius, V.Paulauskas, I.Videikaitė ir kiti) Jūs, gerbiami skaitytojai, puikiai žinote. Jie buvo ir lieka aukšto rango švietimo ekspertais. Jų įžvalgomis jau pažymėta Lietuvos švietimo istorija.

Daug švietimui neabejingų žmonių – ir politikų, ir moksleivių, ir kultūros žmonių – „Dialoge“ yra išdėstę savo požiūrį į aktualiausias problemas. Aukščiausio rango kūrėjai – M.Martinaitis, Just.Marcinkevičius, V.Daujotytė, A.Šliogeris, D.Kajokas ir kiti – niekada neatsisakė prabilti į mokytojus per mūsų savaitraštį. Jų reikštas prielankumas tebūna Jums, mieli mokytojai, kasdienoje lydinčiu palaikymu.

xxx

Mūsų žiniomis, nė vienoje Europos Sąjungos šalyje nėra nepriklausomo švietimo leidinio. Lietuvoje toks buvo „Dialogas“.

Šaunu.

Atsisveikiname su Jumis nepalaužti, nesužlugdyti.

Atsisveikiname mylėdami ir gerbdami Jus, mieli DIALOGO skaitytojai ir autoriai.

Dar pabendraukime laisvai, smagiai ir įdomiai iki 2014-ųjų!

Pagarbiai Jūsų Elena TERVIDYTĖ, „Dialogo“ vyriausioji redaktorė

„Dialogas“, 2013, nr. 41

Gyvenimo žaidime tai svarbu

Visi žinome, kad vaikus geriausia auklėti ne žodžiais, o savo pavyzdžiu, tačiau dažnai darome atvirkščiai. Tai, ko gero, iš noro, kad vaikai būtų už mus darbštesni, tvarkingesni, mokytesni.

Dar kebliau elgiamės su savo troškimu, kad vaikai būtų laimingesni. Čia visiškai kertam pro šalį, nes tą vaiko laimingumą nukeliame kažkur į ateitį, kitaip sakant, – į dausas, o dieną kasdienę – iš esmės vienintelę tikrai realią – paliekam buitinėms kirvarpoms graužti.

– Sušiko mama nuotaiką, – mokyklos kieme draugui ryte sako trečiokas.

– Ką ji tau padarė? – klausia draugelis.

– Liepė košę valgyt. Aš ne koks darželinukas, bl***, – kad tvirčiau skambėtų keiksmažodžiu pasakojimą užbaigia košės nemėgėjas.

Gali būti, kad ta košė jam visai skaniai valgytųsi, jei ne asociacija su darželiu: juk jis jau jaučiasi esąs vyras ir nori, kad su juo būtų elgiamasi kaip su tokiu! Ar sunku mamai tokį sūnaus norą suprasti? Ne, tik reikia norėti! Argi neverta pasistengti, kad berniokas iš namų išeitų geros nuotaikos?

Deja, dažniausiai elgiamės mechaniškai: kol vaikas paklūsta, liepiam, kai nebepaklūsta, ranka numojam – daryk, kaip žinai.

Mano galva, ir šeimos, ir mokyklos pedagogikoje per maža įtikinėjimo ir argumentavimo. Vyrauja modelis: arba paklusk, arba aš nuo šitų tavo veiksmų atsiriboju.

O atsiribojimo kaip tik niekada neturėtume vaikams demonstruoti.

Jei visada suteiktume vaikui galimybę argumentuoti savo apsisprendimą, išloštume labai daug. Aiškesnius santykius, geresnį vaiko pažinimą ir pan. Ir svarbiausia pačiam augančiajam padėtume geriau suprasti save, ugdytis įprotį kuo autentiškiau sau ir kitiems pasakyti, kaip jis jaučiasi. Gyvenime tai praverčia.

Kodėl nedažnai taip elgiamės? Teisinamės, kad vis užsiėmę, kad neturime laiko. O kas mums to laiko gali suteikti? Tik mes patys.

Kai atsiranda prioritetas, atsiranda ir laiko. Jei vaikas man nėra prioritetas, nėra jam ir laiko.

***

Iš tiesų trumpo, paviršutiniško kalbėjimosi su vaikais priežastys yra visai kitos. Bendriausios – mūsų nekantrumas ir negebėjimas iš esmės domėtis kitu žmogumi.

Jei klausiame, tai dažniausiai jau būdami pasiruošę kontraargumentuoti ar komentuoti tai, ką mums pasakys. Jei teigiame, tai nepalikdami galimybės su tuo nesutikti. Tai nėra pokalbiai su kitu, tai pokalbiai su savim. Vaikai labai greitai tokį „kalbėjimąsi“ pagauna. Ir pradeda būtent tokį suaugusiųjų poreikį tenkinti.

„Užkabinti“ juos galime tik tada, kai tas kelias minutes esame nusiteikę tikrai kažką esmingo sužinoti ar pasakyti. Tam reikia prisimerkti J ir įsivaizduoti, kad kalbamės paskutinį kartą.

Kas labai bijo minties apie mirtį, gali apie tą paskutinį kartą galvoti kitaip: ši akimirka ir situacija nebepasikartos…

Tik iš norėjimo tikrai suprasti gimsta esmingi pokalbiai, tarpusavio ir savęs supratimas.

Ir paaiškėja, kad ne bendravimo laikas, o pokalbio svarumas, sodrumas ir intencija nulemia santykius.

Penkios minutės moteriško pasikuždėjimo ar vyriškai santūraus persimetimo keliais tikrais sakiniais gali nurungti visus bendrus vakarus prie televizoriaus.

***

Nepaveikūs bendraujant yra ir tokio stiliaus retoriniai teiginiai bei klausimai: „Kaip tau negėda?!.“ Vaikas ramiai gali atsakyti: „Negėda. Ir ką?“

Jei siekiame, kad vaikas dėl savo netinkamo, mūsų akimis, poelgio pajustų gėdą, turime sukelti jam tą emociją. Ne paklausti, kodėl jis jos nejaučia (jis negalės į tokį klausimą atsakyti, ir mes negalėtume), o pabandyti ją sužadinti. Skirtumas didžiulis. Tiesa, ir sąnaudos esmingai skirtingos.

Tačiau tai yra emocinio ugdymo ir ugdymosi kelias.

Dabar atliekami tyrimai konstatuoja vis siaurėjančią statistinio žmogaus emocijų paletę. Pvz., visi gyvūnus ar žmones žudantieji nejaučia savo aukoms jokio gailesčio. Garsiausias Lietuvos samdomas žudikas (trylika žmonių aukų) ramiai sako: „Tai buvo tik darbas.“

***

Emocijos žmogui svarbu. Tai galinga – tiek kurianti, tiek ir griaunanti – jėga. Tad, manyčiau, tikrai derėtų pasistengti su jomis skaitytis bendraujant ir su savais vaikais, ir su mokiniais.

Spausdinta „Dialoge“ (2013, nr.21)