Temos Archyvai: Už nuotraukos slypinti istorija

Prisiminimai, tarybiniai laikais

Mano muzikos mokytoja

Muzikos mokytoja Krištaponienė mus išmokė ne tik dainavimo pagrindų, bet ir laikysenos scenoje. Jos „Na, merginos” suvargusias kaimų mergeles paversdavo gulbėmis :) Suburtos į ansamblį „Pašvaistė“ tapome kviečiamos į kitų rajono mokyklų, kolūkių šventes.
Apkabinau savo mieląją Mokytoją po daugybės metų. Nelengva lemtis Jai teko: po automobilio ratais žuvo mažas sūnelis, anksti mirė vyras, svetur gyvena dukra. Bet Mokytoja nepasiduoda. Aldona Krištaponienė apie 20 metų vadovauja Rokiškio „Bočiams“. 20 metų kiekvieną pirmadienį veda repeticijas. Toks muzikos kareivis.
Pečiuose nuo sunkaus akordeono diržų jau gilios įdubos… o Ji vis groja. Nuostabioji.

Taip tądien buvo sujungtas dangus su žeme

1998 m., Gruzdžiai. Mokytoja Laima Abraitytė ir Laimos Tupikienės anūkę Laimutę apkabinusi

Meilė Lukšienė.

Už nuotraukos slypinti istorija

Gruzdžių mokykla (Šiaulių r.) su „Dialogo“redakcija 1998 m. organizavo švietimo reformatorės Laimos Tupikienės paminėjimą.

L.Tupikienė ir tarybiniais laikais buvo garsi lituanistė, tad natūralu, kad prasidėjus didžiajam Sąjūdžiui ji drauge su Meile Lukšiene įsitraukė į Lietuvos švietimo esminę pertvarką. Tai nebuvo vien dokumentų kūrimo metas, kaip pasakojama išleistose  švietimo istorijose,- tai buvo ir arši nuomonių kova tarp buvusių kolegų, buvusių bendražygių. Vienos tokios žodinės kovos metu (per posėdį) neatlaikė Laimos Tupikienės širdis.

Pasijutom kaip , anot mokytojos Laimos Abraitytės, Grainio liepą nukirtus.

Taigi 1998-ieji, daktarei M.Lukšienei jau 85-eri, bet paminėjimo organizatoriai, žinoma, nori, kad ji dalyvautų . Aš labai atsargiai Daktarę pakalbinu, bet labiau atlikdama pažadą mokytojams, nei tikėdamasi ją suagituoti – kelias tolimas, kelios valandos mašinoje ir jaunesniam kūnui nelengvos. Viską išklausiusi Daktarė iš karto sutinka ir kai aš net bandau užgesinti jos pasiryžimą ji nepasiduoda. Taip, priėmusi sprendimą ji naujai jį retai pervarstydavo.

Tad tvirtai sukomplektuotas ekipažas: M. Lukšienė, L.Abraitytė, „Dialogo“ žurnalistė  ir aš – ankstų rytą išvažiavome  link Gruzdžių.

Diena buvo graži. Pora valandų pavažiavus Daktarė paprašė sustoti, kad pajustume žemę po kojomis.

Tik vėliau supratau, koks prasmingas buvo tas Jos pasakymas, o tuo metu galvojau, kad nuo greito važiavimo truputį pradeda suktis planetos ir reikia išlipti iš tos „konservų dėžutės“. Juolab, kai ji maža, nestabili, prastai vėdinasi…

L.Tupikienės paminėjimas Gruzdžiuose praėjo sklandžiai. Buvo ir sakrali akimirka: visa salė atsistojo. Neprašyta. Tiesiog kelias dešimtis žmonių vienu metu iš vietų pakėlė pagarbos ir bendrystės pajauta.

Po oficialiosios dalies buvo ir neoficialioji. Pedagogai laukė visų vaišėmės nukrautais stalais ir noru neformaliai pabendrauti. Mums, vilnietėms, buvo numatę nakvynę. Lyg  su tokiomis mintimis ir sėdome prie vaišių stalo. Bet neužilgo Daktarė labai delikačiai pasakė, kad ji labiau norėtų šiandien grįžti namo.

Einant į mašiną pamačiau Jos kojas – taip sutinę, kad lipa iš batelių. Bet įkalbėti, kad sėstųsi ant galinės sėdynės ir ištiestų  sutinusias kojas – nepavyko. Ir grįžtant ji tiesi kaip žvakė sėdėjo priekyje, šalia vairuotojos. „Man patinka matyti kelią“,- sakė.

Sutemo. Kažkur pusiaukelėje nusprendėm kojas pamankštinti, gal ir kokios arbatos išgerti. Užmačius tokią užeigą, užsukau. Daktarę iš mašinos beveik ištraukėme, abi su mokytoja Abraityte už parankių suėmę beveik nešame ją į tą „knaipę“. Ir tik žiūrim po kojom, kad už ko nors neužkliūtume ir visos trys neišsitiestume kaip ilgos. O Daktarė guviu balsu mums sako : „Pažiūrėkit, koks dangus !“

Taip tądien ir buvo sujungtas dangus su žeme.

Ryte pastatė ant žemės ,vakare nukreipė žvilgsnius  į dangų. Tokia Ji buvo. Ir liko.

 

Laidotuvės ir sovietiniai kvailiai

Šios dvi istorijos atsitiko tarybiniais laikais. Abi jos susiję su mano buvusiu vyriausiuoju redaktoriumi.

Į jo tėviškę kažkuriam kaime netoli Širvintų teko  važiuoti du kartus.

Pirmą kartą buvo žiema. Šalta, keliai slidūs. Bendradarbis, kurio „Žiguliukais“ išvažiavom  atvežti šefo mamos, iš karto už Vilniaus nučiuožė į pakelės griovį ir nubalęs  kimiu balsu pasakė: „aš toliau nevairuosiu.“

Man gi buvo aiškiau nei aišku, kad močiutę į anūko laidotuves turim atvežti. Bendradarbis sutiko, kad toliau vairuosiu aš. Važiavimas buvo ypatingas. Judant  kaimo keliukais ties viena nuokalne kolega paprašė sustoti.

Šiaip ne taip pavyko sustoti nenuslydus nuo kelio. Jis lėtai išlipo, slidinėdamas pasiekė šalikelę ir tik tada tarė: leiskis viena.

Per kelias valandas mes vis tik pasiekėm šefo tėviškę.

Močiutė sėdėjo prie stalo pilnai susiruošus kelionei. Neverkė. Tylėdama įsėdo į mašiną. Į mano paburbėjimą, kad visko gali nutikti, nes kelias labai slidus, ji atsakė: baisiau jau nebus.

Nepamenu, kaip pasiekėm Vilnių.

Atsimenu, kad močiutei įėjus  į šarvojimo salę, šefo žmoną ištiko isterija.

Tai jos sūnus gulėjo negyvas, ir visi  ateidinėjo tuo negyvumu įsitikinti. Taip per nevaldomą verksmą ji aiškino, kai bandydama apraminti ratu vedžiojau apie sūnaus karstą.

Jaunuolio mirtis visiems buvo netikėta. Jis, pirmo kurso studentas, neseniai palikęs griežtos tvarkos tėvų namus Vilniuje , su savo mergina iš Kauno nuvažiavo į Kėdainius. Kambarėlyje tebuvo pečius. Jiedu per anksti uždarė dūmų angą. Mergina liko gyva, nes ji nejudėjo, o vaikinas kėlėsi, bandė atidaryti langą,- daugiau prikvėpavo ir  mirė nuo apsinuodijo smalkėmis. Bent taip aiškino gydytojai.

O močiūtė poteriaudama šalia anūko karsto karts nuo karto vis pogarsiai ištardavo: „Dieve tėve, juk  jis buvo geras vaikas“… Ir vienas stotingas dėdė neišlaikė: „Gal nereikia čia to dievo vis minėti?!“

Kvailys.

Xxx

Po keletos metų mirė ir vyr.redaktoriaus mama,pirmos istorijos močiutė,  ir keli bendradarbiai važiavom padėti šefui mamą „palydėti į paskutinę kelionę“. Nevažiavo pirminės partinės organizacijos sekretorius, nors artimiausiai su vyr.redaktoriumi bendravo.

Kodėl? Jis bijojo.

Kodėl šefas nebijojo – nežinau. Jis buvo komunistas, partijos statytinis žurnale, o mamą  laidojo su kunigu. Nežinau, kaip jis tai paaiškino CK ir kaip išsisuko nuo partinių nuobaudų, nes kitą bendradarbį už tai, kad per savo mamos laidotuves kartu su visais įėjo į bažnyčią, nutarkavo partiečiai kaip reikiant.

Štai tokie marazmai vyko.

Ir apie juos priminė ši nuotrauka, daryta per mano buvusio redaktoriaus mamos laidotuves kažkur netoli Širvintų.

 

Elena Tervidytė