2010-06-13 // komentarai(3)

Kai žydi lubinai

Kiekvieną vasarą, kai tik pražysta lubinai, atsimenu vieną labai skaudžią kelionę.

Draugė paskolino „Moskvičių”, kad padaryčiau malonumą savo mamai – nuvežčiau ją aplankyti Elimininkuose (gyvenvietė prie Anykščių) gyvenančios sesers ir kad iki Didžiasalio pavažiuotume, kur tuo metu gyveno ir dirbo mano jauniausias brolis Kęstutis.

Diena buvo graži, saulėta, mes važiavom neskubėdamos, aplink pasidairydamos ir ramiai pasišnekučiuodamos. Pas mamos seserį Adeliutę (taip meiliai vadinome stiprią, diktą tetą) irgi viskas puikiai praėjo. Linksmai pabendravome, teta visokių kaimiškų gėrybių įdėjo – ir išvažiavom į Didžiasalį.

Niekas mums nesignalizavo bėdos. Kadangi pakelėm “degė žvakės lubinų”, sustojom nusifotografuoti. Ta nuotrauka labiausiai atmintyje  ir susiejo mano supjaustytą brolį ir lubinus.

Didžiasalyje brolio nebuvome lankiusios, tad  namus radome negreitai.

Gerai, kad mamą palikau palaukti mašinoje, – sakau: jei nieko nebus namie, tau nereiks veltui vaikščioti. Ant laiptų prie brolio buto durų tamsavo kažkokia dėmė. Bespaudant  skambutį  išėjo kaimynė ir pasakė, kad šitas kaimynas  be sąmonės, visas kraujais pasruvęs buvo rastas čia prie durų ir išvežtas į Ignaliną, į ligoninę.

• Ar gyvas? – klausiu.
• Nežinau, – atsako man.

Nepamenu, kaip perdaviau šitą žinią mamai, bet pamenu, koks sunkus buvo jos tylėjimas iki Ignalinos. Įėjusi į palatą, kur baltas kaip popierius gulėjo jos jaunėlis sūnus Kęstutis, mama pasakė: ačiū dievui, – ir vėl ilgai tylėjo.

O brolis – kaip katinas pridaręs į kunigo miltus – miaukė mums visokias istorijas, raitė liežuvį kaip įmanydamas , kad tik viskas kuo paprasčiau ir net juokingiau atrodytų.

Taigi viskas buvę labai paprastai: jo žmona Anuška su vaiku išvyko pas savo tėvus, jis, likęs vienas, pasikvietė draugą, jiedu išgėrė, susimušė ir draugas jį bakstelėjo peiliuku.

Susirastas palatos daktaras mums pasakė, kad Tervydžio  gyvybė kabėjo – ir pavojus dar nepraėjęs – ant plauko, nes buvo rastas labai nukraujavęs: trys durtinės žaizdos  – ne juokas, – pridūrė jis net prikišdamas tris pirštus man prie veido.

Supratau, kad ne juokas, – iš bekraujo  brolio veido, kuriame tarsi dvi žibutės (“mėlyna žibutė apšvietė likimą”) dar ryškiau švietė jo akys, ir grįžusi į nusikaltimo vietą: kambaryje buvo tiek kraujo – jau sukrešėjusio, kad iš kampų jį sėmiau metaliniu šiupliuku. Lovos čiužinys buvo kiaurai  permirkęs krauju, tad išvežiau jį į sąvartyną. Mamos į kambarį neleidau, regis, ji ir neparodė didelio noro – sėdėjo beveik plynoje aikštelėje prie namo kaip sustabdytas kino kadras.

Vilnių pasiekėm svarstydamos, kodėl toje pačioje šeimoje augę vaikai tokie skirtingi, kas, kada Kęstučio gyvenime apvirto antraip.

Kęstutis tiek nervų Mamai prigadino, kad mes – dar keturi jos vaikai – ir kartu sudėjus jam gal neprilygom. Bet tai nė kiek nemažino Mamos meilės jam. Šiuo atveju labai tinka tas gruziniškas pasakojimas apie išplėštą motinos širdį. Pamenat?

Norėdamas sužavėti gražuolę, džigitas atliko du sunkius darbus, bet simpatijų nepelnė. Parklupęs prieš geidžiamąją ant kelių džigitas maldavo: sakyk, ko dar norėtum, – dėl tavęs viską padarysiu.

Gražuolė ir tarė: išplėšk ir atnešk man savo motinos širdį.

Išplėšė džigitas iš motinos krūtinės širdį, laiko ją kraujuojančią rankoje, šoka ant žirgo ir joja, skuba pas mylimąją. Pusiaukelėje arklys suklumpa, džigitas nukrenta, o motinos širdis ir klausia: sūneli, ar neužsigavai?

Kai Lietuvoje žydi lubinai, visada atsimenu mūsų su mama kelionę pas brolį-sūnų džigitą.

Tėkmė:

• Der bewaffnete Widerstand in Litauen (1944-1952)
• Lietuva, mano brangi Tėvyne
• Kūnas ir siela
• Skaitytojai bus užkariauti
• Maža ar didelė šakelė?

Elena Tervidytė – profesionali žurnalistė, fotografė. Nuo 1992 m. - švietimo savaitraščio „Dialogas“ vyriausioji redaktorė. Lietuvos fotomenininkų sąjungos narė.

• Rašyti laišką ET
• RSS srauto prenumerata

ET Facebook'e