Pirmosios „Dialogo“ ir „Mokyklos“ komandos formavimas (II)

2010-06-17 // komentarai(1)

1991-ųjų pabaiga. Kultūros, švietimo ir mokslo ministras Darius Kuolys paskiria Eleną Tervidytę dviejų reorganizuojamų leidinių (laikraščio „Tėvynės šviesa“ ir žurnalo „Tautinė mokykla“) vyriausiąja redaktore.

Reikia suformuoti naują redakciją, kuri būtų potenciali leisti savaitraštį „Dialogas“ ir mėnraštį „Mokykla“. Paskelbiamas konkursas žurnalistams. Buvusiųjų redakcijų dauguma darbuotojų (apie 30 žmonių) atsisako dalyvauti – tai esą juos žemina. Renkami nauji žmonės. Pamenu, visi turėjo parašyti po tekstą „Dialogui“ ir tada kalbėtis su specialiai sudaryta komisija. Tikrai žinau, kad joje, be manęs ir dr. Meilės Lukšienės, buvo mokytoja Violeta Tapinienė. Priėmimas vyko Antakalnio (Nr. 31) patalpose. Iš „Tėvynės šviesos“ paveldėjome daug kabinetų (14) ir ir WC patalpas, ir garažą, ir seną „Moskvičių“ su vairuotoju. Išvažiavus į pirmą komandiruotę netoli Kauno jis (automobilis, ne vairuotojas) „užkalė“.

Konkursą praėjo ir komisijos palaiminimą gavo šie žmonės: poetė Onė Baliukonytė, žurnalistė Ramutė Bruzgelevičienė (jos abi buvo dirbusios „Moksleivio“ redakcijoje), Vilniaus pedagoginio instituto dėstytoja Lidija Laurinčiukienė (kviesta darbui „Mokyklos“ žurnale), etnologė Gražina Kadžytė, Kristina Sprindžiūnaitė (vėliau, kiek žinau, pasirinkusi vertėjos iš vokiečių kalbos kelią), Linas Senkus (iš „Tautinės mokyklos“ redakcijos darbui atsakinguoju sekretoriumi), Stasė Kirkienė (iš „Tautinės mokyklos“ redakcijos darbui stiliste). Neatsimenu, ar iš karto, ar vėliau buvo priimtas ir poetas Raimondas Jonutis. Dirbo jis neilgai – užgėrė, grįžo, vėl užgėrė ir jau nebegrįžo, o dar po kiek laiko buvo rastas pasmaugtas ant Lukiškių aikštės suolelio.

Kadangi nedaug iki pensijos bebuvo likę Juliui Norkevičiui iš „Tevynės šviesos“, tai ir jis liko. Regis, dėl tos pačios priežasties buvo palikta ir Vanda Semaškienė. Deja, nieko ryškesnio tie „paliktieji“ neparašė (naujai perverčiau visą gerokai apšiurusį 1992 m. „Dialogo“ komplektą). Parašytus tekstus, pamenu, reikėdavo stipriai redaguoti. Nebeleidome daugiažodžiavimo, tariamo vaizdaus aprašymo, savo emocijų perpasakojimo. Ne tik todėl, kad „Dialogo“ numeris tuomet teturėjo 8 puslapius. Buvome pilni vilties, kad pavyks sukurti kitokį – dalykiškesnį – kalbėjimo su skaitytojais stilių. Manau, kad nemažą dalį skaitytojų būtent dėl to ir praradome – „Tarybinis mokytojas“ ir „Tėvynės šviesa“ buvo suformavę savą rašymo stilių. Per daug metų pedagoginės spaudos skaitytojai prie jo įprato. Be to, mokytojai patys mėgsta pagražbyliauti.

Visų naujosios redakcijos darbuotojų neprisiminsiu, archyvo kelti dabar neturiu jokio noro – žinau, kad darbuotojų buvo tikrai daug. Vien mašininkių – trys, nekalbant apie du vyriausiuosius redaktorius, du pavaduotojus, du atsakinguosius sekretorius, dvi valytojas, dvi buhalteres ir visą tuntą rašančiųjų. Didžiąją daugumą reikėjo atleisti. Jiems buvo išmokėtos neblogos išeitinės, o kad būtų mažiau nepatenkintųjų, pats ministras atvažiavęs į susirinkimą redakcijoje jiems pažadėjo ir pridėjo dar nemažus priedus.

Atmosfera redakcijoje buvo įtempta. Senieji jautėsi šeimininkais, o mes, naujieji, neprašytais įsiveržėliais. Jie galėjo sėdėti kuriame nors kabinete ir ištisomis dienomis piktintis, o mums reikėjo greitai susikooperuoti, kad sausio 10 dieną jau pasirodytų pirmasis „Dialogo“ numeris. Ir ne tik tekstus reikėjo parengti, bet ir naujas sutartis su spaustuve (spausdinimas), su paštu (platinimas) ir t. t. sudaryti.

Kompiuterių dar nebuvo. Tekstus surinkdavom rašomąja mašinėle redakcijoje, tada veždavom į Matematikos institutą, ten juos surinkdavo kompiuteriu ir tada vakarais A.Driskius maketuodavo laikraštį. Šalia jo dirbdavo dar du redakcijos žmonės: dizaineris Rolandas Rutkauskas ir korektorė Lina Paragytė. Ją tik po vidurinės mokyklos atvedė mama, pati visą gyvenimą korektore dirbusi, ir pažadėjo padėti, jei Lina nesusitvarkys. Lina puikiai susitvarkė tada, puikiai susitvarko ir dabar.

Sumaketuoto laikraščio puslapius išleidėja (buvo ir toks etatas) veždavo į spaustuvę (interneto juk irgi nebuvo), ten gamindavo spausdinimo matricas ir vėlų ketvirtadienio vakarą „Dialogą“ spausdindavo. Leidome nespalvotą, tik 8 puslapių. Kad daugiau tilptų, grūsdavome mažu šriftu, dėl to iš vyresnio amžiaus skaitytojų gaudavome nepasitenkinimo laiškų.

Taigi 1992–1994 metai (kol vėl į valdžią grįžo ekskomunistai) buvo labai išskirtiniai. Žmonės kitaip elgėsi. Daug buvo aktyvių. Atsimenu tiesiog mokytojų delegacijas iš Šiaulių, Kauno, Panevėžio, įžengiančias į kabinetą pareikšti pasipiktinimo ar įteikti raštiškos peticijos, reikalavimo. Paskui tie aktyvūs žmonės kaip vanduo į smėlį susigėrė. Ar tik todėl, kad rajonuose sąjūdiečius buvę partorgai ėmė spausti? Nežinau.

Pirmaisiais nepriklausomybės metais daug žmonių tikėjo galintys paveikti ir toliau nuo jų vykstančius bendresnius procesus. Tas tikėjimas buvo gražus, o veiksmai pilietiški.

Neskanus ano laiko pipiras – anoniminiai laiškai. Deja, jų buvo daug. Kokį žmogų bepriimdavau į redakciją, beveik paskui kiekvieną atslinkdavo anonimis laiškas. Niekam nesakiau, dėjau į seifą, o po keletos metų sunaikinau – labai daug bjaurasties ten tūnojo.

Ir apie mokyklų direktorius daug anoniminių laiškų gaudavom. Neleidom jų į „eterį“ – sustabdyti purvą ties savimi – buvo vienas iš esminių „Dialogo“ principų. Nemažos dalies skaitytojų tai netenkino, nes bendras kontekstas buvo labai palankus ir gal net skatinantis senas sąskaitas suvedinėti.

O mes norėjome supažindinti savo skaitytojus su naujomis – laisvos mokyklos – idėjomis, padaryti mokytojus jų šalininkais. Buvo sumanyta, kad „Dialogas“ operatyviai pristatys, kas, kodėl yra sumanyta švietime keisti, o „Mokykla“ griebs problemas giliau, padės mokytojui stiprinti metodinį darbų sparną. Negaliu sakyti, kad visai nepasisekė to tandemo realizuoti.

Ypač kūrybiškai „Mokyklos“ numerius rengė Lidija Laurinčiukienė. Ji – intensyviai kontaktuodama su dešimtimis mokytojų, asociacijų, ekspertų komisijų – užčiuopdavo mokytojams aktualiausias temas ir versdamasi per galvą sugebėdavo rasti tas temas išgliaudančius autorius. Kai įkibdavo į galintįjį parašyti, nepaleisdavo jo jokiais būdais. Lidija atsimindavo viską: potencialaus autoriaus vaikų vardus, gimimo datas, kažkur pasakytus ar parašytus jo žodžius... Jos įkalbinėjimas parašyti veikdavo kaip žodinė akupunktūra. Daugelis Lidijos atakoms neatsispirdavo.

„Mokyklos“ numerius Lidija su komanda (maketuotoja Tatjana Stasiulionytė, dizainerė Edita Dulskaitė - Prelgauskienė, korektorė Lina Paragytė) paprastai rengdavo savaitgaliais. Žurnalai gimdavo improvizuojant, perdarant, papildant – gana chaotiškai, o gal fraktališkai, bet visada su azartu ir tikru susidomėjimu.

Mokytojai, sprendžiant pagal tiražą (apie 3 000), „Mokyklos“ žurnalą vertino. Gaila, kad jo nė vienais metais neparėmė nei švietimo ir mokslo ministerija, nei Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fordas ir 2001-aisiais skaudančia širdimi jį teko nustoti leisti.

-------

„Dialogo“ istorijos tęsinys. Pradžia : Daktarė Meilė Lukšienė.

Komentarai (1)

Vytenis

2010-06-25 08:33

Gražūs tie atsivėrimai. Tai man ne atsiminimai, o esamo apmąstymo forma. Manau, jog Elena tai atlieka simpatiškai.

Tėkmė: