Lietuva, mano brangi Tėvyne
Šis “Dialogo” numeris skirtas ne nepriklausomos Lietuvos 15-osioms metinėms, o bendrapiliečiams – dar mylintiems ir gerbiantiems savo Tėvynę, dar trokštantiems ir dirbantiems, kad čia ir dabar, ir rytoj Žmogui būtų gera.
Gyvenimo realybė kiša mums panosėn visokius smirdalus – politikų amoralumą, korupcijos skandalus, baisiausias žmogžudystes – ir laukia, rupūžė, ir tikisi, kad mes nuvargsim ir pasakysim: velniop tą demokratiją, kiek galima vargti - duokit mums sotesnį ir ramesnį gyvenimą.
Neišdegs. Lietuvis neišduos Tėvynės. Tikiu. Bet dabar rašau smaugiama to susikaupusio kasdienybės sunkio ir neišsakytų gerų jausmų savo Tėvynei. Kas padarė taip, kad šiandien ne vienam laisvos Lietuvos piliečiui jau nepatogu tarti gerą žodį apie Lietuvą, apie savus? Kas iš mūsų atėmė tą pasidžiavimą laisvos, demokratiškos valstybės kūrimu? Nejau leidome nudrengti tai, apie ką giliausioje širdies kertelėje godojo ir ką saugojo mūsų tėvai, seneliai, – laisvo, oraus gyvenimo ilgesį?
Ne. Netikiu.
1990 m. kovo 11 dieną, sekmadienį, Lietuvos Parlamentas skelbė šalies nepriklausomybę, o Francois Mitterand’as rašė: “Lietuviai viską sužlugdys. Jie beveik niekada nebuvo laisvi. Kai buvo, tai režimas – diktatūra. Pasigailėjimo verti žmonės. Suprasčiau, jei Gorbačiovas turėtų griebtis jėgos”.
Prancūzijos prezidentas netikėjo mūsų sėkme, jis įžeidė mūsų orumą. Gal kviesime jį į dvikovą? Ne. Savo valstybę gerbiančio ir gebančio joje tvarkytis autoritetas nepelnomas jokiose dvikovose. Bet mestą pirštinę mes pakelsime.
Jus mylinti ir gerbianti Elena Tervidytė, “Dialogo” vyriausioji redaktorė
Komentarai (0)
Elena Tervidytė – profesionali žurnalistė, fotografė. Nuo 1992 m. - švietimo savaitraščio „Dialogas“ vyriausioji redaktorė. Lietuvos fotomenininkų sąjungos narė.