Žymų Archyvai: Arvydas Šliogeris

Arvydas Šliogeris: Iš ano kranto

Ar pastebėjote, kad neįtikėtinai greitai, per keliolika metų, atsidūrėme kitame krante, tarsi nematoma milžiniška katapulta būtų mus švystelėjusi į kitą pasaulį, visai kitokį, nei tas, prie kurio buvome įpratę – pasaulį, kuris primena Orwello utopiją kur kas labiau nei sovietmetis, nors, atrodo, taip neturėtų būti. Bet štai faktai: Didysis Brolis vis įžūliau, vis įkyriau, vis dažniau, vis chamiškiau kišasi į mūsų gyvenimą, diktuoja mums, o juolab mūsų vaikams ir anūkams, mūsų egzistencijos orientyrus. Jis moko mus, kaip turime rengtis, kaip valgyti, kaip ir kada šypsotis, ką sakyti, ką nutylėti, jis, kaip anais laikais bolševikų komisarai ir partijos sekretoriai, reikalauja iš mūsų laikyti tiesa tai, ką tiesa laiko jis pats, o melu tai, ką nutarė laikyti melu jo žydrieji komisarai, valdantys „demokratinio“ gyvulių ūkio kontoras ir visą naująją imperiją, kurios kiaulide vis labiau tampa mūsų Lietuva, lygiai kaip anais laikais ji buvo raudonosios imperijos kiaulidė. Tai dar būtų nieko, tačiau blogiausia tai, kad tas pats Didysis Brolis, nuolat kriuksintis apie globalizacijas, visokiausias sąjungas, projektus, didingą ateitį, tautų brolybę, užuojautą viso pasaulio nelaimėliams ir vis žadantis mums Rojų žemėje, kurį pagamins mistiniai verslininkai, bankininkai, biurokratai ir „mokymasis visą gyvenimą“, vis labiau diegia mums panieką savo kalbai, savo tėvynei, savo namams, netgi savo tėvams ar mokytojams, vis grubiau stumia mūsų jaunimą į pažadėtąją žemę, kurioje jis pasieks kažkokią fantastišką laimę ir amžinąją palaimą, pasiganęs oksfordų pievelėse, Tiuringijos ar Sevilijos braškių plantacijose ar velsų diskotekose, jau nekalbant apie amerikoniškus Rojaus sodus. Bet blogiausia, kad Didysis Brolis, kiaurą parą blerbiantis TV ar PC ekrane, mūsų gyvenimo centrus vis labiau perkelia į tą patį Ekraną, kur, žinoma, irgi kiaurą parą, realizuojasi visos mūsų svajonės. Kadaise komunizmo rojus būdavo vis nukeliamas į neapibrėžtą ateitį, o dabar eurokomunizmo džiaugsmuose atsiduri iškart, vienu mostu, paspaudęs pultelį arba internetinio rojaus vartus atrakinančią pelę. Ir štai rezultatai: pusė milijono išeivių; katastrofiškas narkomanų armijos gausėjimas; savižudybių epidemija; sadizmo seansai, ir ne tik tamsiuose skersgatviuose, bet ir mokyklose, net vaikų darželiuose; panieka sąžiningam darbui ir tiems, kurie vis dar mano, kad darbas nėra pati bjauriausia yda, užtat Didžiojo Brolio pakrikštyti „runkeliais“; legalizuotas valstybės išvogimas, irgi pakrikštytas dailiu rusišku žodeliu „otkatas“; gyvenimas iš pašalpų, atsainiai numetamų to paties Didžiojo Brolio, vien todėl įsitikinusio, kad privalome šokti pagal jo dūdelę; pedofilų ir kitokių eufemizmais aprengtų belyčių padarų šlovinimas ir taip ad infinitum. Tik pagalvokite, kas yra mūsų laikų herojus, kurio šventąją Ikoną Didysis Brolis demonstruoja irgi kiaurą parą, ją pakabinęs Šventojo Televizoriaus Bažnyčios Altoriuje – pačiame Ekrano centre: tai Gangsteris ir Pornogigantas. Gangsteris savo sadistiniuose reality show performansuose nepavargdamas ir neprarasdamas zombiško entuziazmo daužo snukius, demonstruoja savo seksualinį gigantizmą ir moko mus pačios tobuliausios kalbos, kurios nepranokstami specialistai yra trys: Kumštis, Revolveris ir Kekšė, kažkodėl pasivadinusi „žvaigžde“ (kodėl ne lėlyte, eglele ar drebulėle?), naiviai įsitikinusi, kad žmogaus esmė ir didybė inkarnuota pasturgalyje, Didžiojo Brolio išrastu įžymiuoju non stop metodu prievartaujanti mūsų akis savo „seksualiąja“ mėsa, nesibaigiančiu staugimu ar blerbimu, kuris dėl kažkokių man visai nesuprantamų priežasčių vadinamas „dainavimu“, „žvaigždžių duetais“ arba „eurovizija“. Viskas tapo „seksualu“ – net buldozeris arba krokodilas, jau nekalbant apie kiaulienos kotletus ar farširuotą silkę. Ir visa ši pornografinių raganų puota ne tik vadinama „kultūra“, bet dabar jau visiškai monopolizavo mūsų sielos akiratį. „Viešieji ryšiai“, „pijaras“, „VIP“, „prestižas“, „reklama“, „dvi minutės šlovės“ ir taip ad infinitum – faraoniškos kalbos muilo burbulai, žodžiai-sarkofagai, gorilos intelekto liudytojai – štai kuo virto vadinamoji „kultūra“, primesta mums vis to paties nepavargstančio Didžiojo Brolio. Nesu katalikas, netgi kreivokai žiūriu į krikščionybę, ir vis dėlto turiu pripažinti, kad tik Katalikų bažnyčia dar kažkiek priešinasi visai tai Ekraninių homunkulų orgijai; bet ir ji nusilpo. Tuo tarpu mūsų tautos vadai, kažkodėl vadinami politikais, savo didybę demonstruoja irgi Didžiojo Brolio bažnyčioje – staugdami ir darkydamiesi kartu su Ekrano imbecilais. Intelektualai droviai tyli arba inkščia, pliurpdami apie „dvasingumą“, „stereotipų laužymą“, „postmodernistinius iššūkius“, „demokratiją“, „pilietinę visuomenę“ ir nepranokstamą laisvę, garantuojamą higieninių paketų ir stebuklingų dezodorantų. Menininkai gamina „kultūros sostines“, įkūnytas kanalizacijos vamzdžiuose, fejerverkuose ir troleibusų tapyboje. Tašką ant „i“ padeda čigonai: jie vieninteliai žino, ko iš tikrųjų reikia Didžiajam Broliui ir jo komisarams – Šampano ir Kokaino.

Tai toks yra mūsų krantas, realizuotoji utopija, „Dievo“ karalystė žemėje… ne, atsiprašau – Šėtono karalystė Ekrane.

Ši Zitos ir Arvydo Šliogerių nuotrauka daryta Pagirgždūčio kaime, kai mes tryse važiavom Viktorijos (prof.Viktorija Daujotytė) gimtų vietų pažiūrėti. Ypatinga buvo kelionė.

 

 

 

 

 

O kas gi liko aname krante, kurio jau nebemato šio kranto gyventojai? Ten liko nors ir droviai, bet vis dar patekanti Saulė; ten liko Žvaigždės, tikros žvaigždės be mėsingo pasturgalio; ten liko dosnioji žemė, nors ir nuniokota, bet vis dar kantri, kukli ir nuolanki; ten liko padorumas, ištikimybė, drąsa, Grožio ilgesys ir pats grožis, dar nesugadintas „bjaurumo estetikos“; ten liko taurus mokytojo ir mokinio ryšys, dar neišstumtas išsigimėliško vaidmenų pasikeitimo – kai mokytojas tampa mokiniu, o mokinys – mokytoju; ten liko vyriškumas ir moteriškumas, nesuteršti belytiškumo ideologijų; ten liko paprasta meilė be „seksualinių“ kliedesių ir pornografinio nihilizmo; ten liko žmogus, ir dabar manantis, kad būti „runkeliu“ kur kas garbingiau negu būti piniguočiu, pijaru, gangsteriu, politiku, vagimi ar kekše; ten liko šventoji duona, pažymėta kryžiaus ženklu, o ne supermarketų litanijomis; ten liko miškai, upeliai, ežerai ir nekalta vaiko šypsena; ten liko nekaltybė – nesvarbu, moteriška ar vyriška, – visiškai nesidrovinti savęs ir mananti, kad žmogaus pasaulis gali išlikti tik tol, kol jame esama vietos nekaltybės saloms; ten liko Sokrato priesakus vis dar prisimenantis Mokytojas, puoselėjantis gležną jaunystės medelį; ten liko vis dar gyvas mirtingasis, nevirtęs kokia nors mašina – biurokratine ar technokratine; ten liko Dievo dvelksmas, neužgožtas šiukšlynų dvoko; ten liko vis dar rusenantis normalios šeimos židinys; ten liko dievdirbiai ir žvejai; ten liko Dangaus ir Žemės vaikai, įleidę šaknis į mirtingojo žemiškosios būklės džiaugsmą, liūdesį ir tragizmą; ten liko prasmingas gyvenimas, kuriam nereikalingi nei akropoliai, nei siemensai – šitie nešvankybės fabrikai, pastatyti Didžiojo Brolio komisarų.

Bet svarbiausia – bent jau man – kad aname krante vis dar gyvena didieji žmonijos mokytojai: mąstytojai, poetai, moralistai, Dievo ir dievų vaikai, dar nepasidavę Globalopolio pagundoms, dar neužhipnotizuoti Ekrano sirenų giesmių, dar atsparūs Kirkės degtinei, dar nežiaumojantys Lotofagų vaisių; dar išsaugoję ištikimybę Grožiui, Gėriui, Tiesai ir kukliai mirtingojo lemčiai šioje nuostabioje planetoje. Nuostabiausia tai, kad šio kranto gyventojai, Ekrano vergai, nebemato ano kranto, o štai ano kranto gyventojai mato ir savojo kranto Tėvynę, ir globalistinės paranojos homunkulus, lyg Hado šmėklos klaidžiojančius megalopolių labirintuose. Ir jiems, ano kranto gyventojams, gaila šiame krante besiblaškančių hoministinių mašinų. Jie žino, kad toms mašinoms pagelbėti nebeįmanoma, bet, kaip tas Alberto Camus Sizifas, vis tiek stumia akmenį į beprasmybės kalną. Kodėl? Aš nežinau. Arba galbūt todėl, kad jie paprasčiausiai pasmerkti tempti absurdo naštą – būti mokytojais be mokinių, nieko nesitikėti, įsibūti į ramią neviltį, pavaldžią tokiam pat beviltiškam „o vis dėlto!“, „nieko nepaisant!“ imperatyvui. Prieš daugybę metų mane ištiko paprasta mintis, kurią dabar norisi pakartoti: aš žinau, kad žmogaus gyvenimas yra beviltiškas, purvinas ir beprasmis, bet aš privalau gyventi taip, tarsi jis galėtų būti kitoks. Ir šią akimirką galvoju, kad ano kranto gyventojai pritartų šiai stojiškai maksimai.

Ir dar du klausimai. Pirmas: jei esama dviejų krantų, turi būti ir upė? Atsakau: upės nebėra, liko tik išdžiūvusi vaga; o gal geriau pasakyti taip: tarp tų dviejų krantų žiojėja pragarmė – krantai nesusisiekia, jie svetimi vienas kitam; nebeįmanomas joks kompromisas: arba Tu renkiesi pornografinę Didžiojo Brolio imperiją, arba ano kranto pievas, žolynus ir kalvas.

Antras: o kam visi šie nelinksmi šnekėjimai, kam šitas „pesimizmas“? Ar ne geriau Didžiojo Brolio linksmybės ir gerai apmokamas etatinių optimistų „vau!“? Atsakau: tik tam, kad „Dialogui“ nepraeitų ūpas kartkartėmis šauktis ir ano kranto gyventojų balsų.

Arvydas Šliogeris

Spausdinta „Dialoge“

Sigitas Geda: didis poetas, gyvenimo diletantas

Kai su filosofu Arvydu Šliogeriu pasiryžtame kalbėtis apie kokį nors neeilinį Lietuvos žmogų, keičiame įprastinę mūsų sėdėjimo vietą: iš jaukiai „apgyventos“ virtuvės pereiname į „sterilų“ saloną. Net dopingų – kavos ir cigarečių – nepasiimame. Visiškas susikaupimas.

Taip padarėme ir sutarę kalbėtis apie išskirtinį Lietuvos poetą Sigitą Gedą. Paprastai žodžio kišenėje neieškantis A.Šliogeris šį kartą dažnai „klupo“.

Ar kvepia Nobeliu?

ET: Pradėkime nuo neoficialių kalbų, esą Sigitas Geda yra pasiūlytas Nobelio premijai.

Pats faktas, kad tokia legenda egzistuoja, iškalbingas. Tie, kurie esam bent pirštų galelius įmerkę į aukštąją lietuvių kultūrą (kiek jos telikę!), tie, kurie turim šiokį tokį supratimą apie dabartinę Vakarų poeziją, literatūrą, – mums akivaizdu, kad Sigitas yra aukštesnio rango poetas nei jau šia premija apdovanoti kalbos žmonės, tarkim, Czeslawas Miloszas. Neseniai perskaičiau Cz.Miloszą, ir drąsiai sakau: Sigitas yra bent trimis galvomis už jį aukštesnis, gaivalingesnis ir pranašesnis poetinio žodžio magas. Tai, ką rašo Cz.Miloszas, griežtai vertinant, nebegali vadintis poezija, – tai poetinė publicistika. Arba Wislawa Szymborska – irgi Nobelio premijos laureatė – sentimentali eiliakalė, jeigu ją palyginame su S.Geda. Jokio jos poezijos genialumo, galingo, kaip Sigito, kalbos gyvenimo, kalbos skrydžio jos kūryboje nematau. Vidutinė eiliuojanti dama. Apskritai pastarąjį dešimtmetį Nobelio premija apdovanojami labai neaukšto rango poetai ir mokslininkai.

Sigitas priklauso ne šitai epochai. S.Gedos vieta greta Alberto Camus arba Williamo Faulknerio. Jis priklauso anai kartai, ir akivaizdu, kad ne tik atitinka dabartinio Nobelio premijos laureato lygį, bet gerokai jį pranoksta. Po šeštojo dešimtmečio Vakarų kultūroje vyksta tikras dekadansas. Poeziją galutinai išstumia eiliuota publicistika su nemaloniu nereikalingumo prieskoniu.

O kaip Jūs tą lygį nustatote?

Nežinau. Nemėgstu žodžio „mistinis“, bet šitie dalykai yra beveik mistiniai. Pati puikiai supranti, kad nėra tokio kompiuterio, ir gal niekados nebus, kuris, į jį įvedus grafomano tekstą, pasakytų – „grafomanas“, o įvedus Sigito eilėraštį, išmestų verdiktą – „genialus poetas“. Negalima įrodyti, kad Sigitas yra didis poetas. Tokius dalykus reikia paprasčiausiai matyti, kaip tiesą ar grožį. Jei nematai, niekas tau neįrodys ir neparodys. Aklam – tamsa.

Gal prieš 20 metų man buvo kilusi mintis atrinkti ir atskiru leidinuku išleisti 40 geriausių S.Gedos eilėraščių. Pasakiau šią idėją pačiam Sigitui, jis tuoj paklausė: „Kodėl 40?“ Aiškinau, kad ir jis yra parašęs prastų dalykų, o man norėtųsi tik pačių geriausių. Sutiko. Kai būdavo blaivus, su juo būdavo įmanoma susišnekėti.

Kultūros reikaluose nepatyrę žmonės linkę manyti, kad genialūs kūrėjai vien genialius tekstus rašo. Taip nėra. Pažiūrėkim, pavyzdžiui, į J.W.Goethe’ę. Iš 50 ar daugiau jo akademinio leidinio tomų galima būtų atrinkti vienintelę vidutinės apimties knygą, sudarytą vien tik iš šedevrų. Visa kita – šiaip sau, literatūrinės pratybos. Arba didysis Marcelis Proustas – prirašyti 7 stori tomai, o galėtų likti 400 puslapių knyga – visa kita balastas.

Ir Sigitas toks pat. Jis buvo antžmogiško kūrybiškumo, kito tokio žmogaus savo gyvenime nesu sutikęs – tikras kalbos vulkanas. Jis daug prirašė, tad, natūralu, nemažai yra ir šlako. Arba M. Heideggeris, kurį labai gerbiu, laikau savo mokytoju, – iš akademinės rašliavos, sudėstytos į 55 tomus, aukščiausios prabos yra daugiausia 2 tomai. Ir mano paties kūryboje šlako pakankamai. Tai būdinga visiems kuriantiesiems – mirtingojo galios ribotos.

Tačiau pačiuose geriausiuose Sigito eilėraščiuose pasiekta pati poezijos esmė – lietuvių kalba dar niekad nebuvo pražydusi taip prašmatniai ir dosniai.

S.Geda buvo kalbos žmogus, aš irgi, bet tokio santykio su kalba nesu aptikęs ne tik tarp gyvųjų, bet ir tarp jau nebesančių lietuvių poetų. Jis gyveno prie pat bekalbių kalbos šaknų. Kalba jam nebuvo tik literatūrinis ar laboratorinis instrumentas. Kalba, perfrazuojant Heideggerį, išties buvo jo sielos (o gal net ir kūno) namai. Filologai ypač mėgsta samprotauti apie kalbėjimo ar rašymo manierą: šitame tekste žodžiai taip sudėlioti, aname kitaip, žodžiu, kaip tą akimirką užsigeidžia autorius… Trumpiau sakant, jie kalbą įsivaizduoja kaip, tarkim, rašiklį – su juo ir šitaip rašau, ir anaip, taigi rašau kaip man patinka šiandien, o jau rytoj rašysiu kitaip, nesgi esu visiškas kalbos šeiminkas. Tai naivus instrumentiškas santykis su kalba. Sigitas, nežinau nė kaip pasakyti, pats buvo kalbos vulkanas. Kiekvienoje savo knygoje jis visai kitoks – atsiveria vis naujas kalbinis ar egzistencinis klodas – ir sykiu visąlaik tas pats Sigito vulkaniškumas nepaaiškinamas. Net žodis „poetas“ Sigitui netinka, nes jis toks sentimentalizuotas, labiau tinkantis senmergėms ir gimnazistėms… Geda gyveno kalba. Tikroji jo žemė ir tėvynė buvo kalba, ne kas kita. Kalba jam buvo likimas. Tai Sigito unikalumas. Kito tokio žmogaus Lietuvoje nėra. Visiems kitiems kalba – instrumentas. Sigitas buvo kalbos vergas: ne jis valdė kalbą, o kalba – jį.

Kalbos sudraskytas

Gal tai lėmė ir jo gyvenimo dramatiškumą. Juk ne jis valdė charakterį, o charakteris valdė jį.

Be jokios abejonės. Tačiau šiuo požiūriu Sigito gyvenimas niekuo nėra unikalus. Sigitui kalba buvo jo charakteris, jis buvo jos tarnas ir marionetė, ir tam tikra prasme kalba jį sudraskė. Jo privataus gyvenimo nesėkmės kilo iš to paties šaltinio. Jis kaip ir visi didieji menininkai buvo gyvenimo diletantas. Kai kalbos vulkanas tokį žmogų kaip Sigitas išspjauna į normalių žmogelių teritoriją, jis tampa bejėgis, visiškai nesiorientuojantis naudos medžiotojų gyvenime. Sigitą kalba tiek išsunkdavo, tiek jėgų atimdavo, kad jis likdavo kaip skuduras. Nieko nepadarysi, tenka pasakyti, kad privačiame gyvenime jis buvo menkysta. O kaip kitaip? Jei visą energiją pasisavindavo kalba, tai kitkam nieko nelikdavo. Ir Sigitas praktiniame gyvenime buvo visiškas vaikas. Ir visos tos jo nelaimės – su moterimis, su šeima, su dukra – atsirado dėl to, kad kalba jį nuniokojo. Taip yra atsitikę ne vien Sigitui; priminsiu Van Gogh’ą, Baudelaire’ą, Kierkegaard’ą ar jau minėtą Proustą.

Realaus gyvenimo praradimas – tokia talento kaina?

Tokiems žmonėms kaip Sigitas realus gyvenimas yra ne tai, ką mes įsivaizduojame. Aš nesakau, kad genijus – tai gerai, o konvejerio žmogus, anot A.Schopenhauerio, blogai. Ne. Aš visada esu už normalų žmogų – su jais maloniausia ir bendrauti, ir gyventi, ir visuomenei jie savo duoklę atiduoda. Genialumas visų pirma yra prakeikimas ir visų pirma todėl, kad energija atiduodama ne tam vadinamajam kasdieniam gyvenimui. Beveik be išimčių visi didieji kūrėjai paprastame gyvenime yra bejėgiai. Pagal romantikų įtvirtintus standartus tariama taip: jei tapybos, kalbos, muzikos, filosofijos ar politikos įtrauktas kūrėjas kartu geba ir vidutinioko gyvenime orientuotis, tai jau negerai, tai jau kažkas ne taip. Štai apie J.W.Goethe’ę dažnai sakoma: na, žinoma, didis kūrėjas, bet, tik pažiūrėkite, kartu koks banalus miesčionis. Tai tariama kaip priekaištas, o man nuostabu, kad žmogus gali suderinti tokias skirtingas sritis – kasdienio gyvenimo banalybę ir, sykiu, šuolius į užusielius. Tačiau tai labai retas atvejis.

Prisiminkim Bronių Radzevičių. S.Geda ir B.Radzevičius – du didžiausi mūsų kalbos žmonės per pastaruosius 50 metų. Ir abu kalbos sudraskyti. Juk B.Radzevičiaus likimas toks pat baisus, gal net dar baisesnis nei S.Gedos: parašęs romaną, jis nusižudė.

Taigi gyvenimo profesionalų požiūriu Sigitas buvo gyvenimo diletantas. Jis, kaip sakoma, nemokėjo gyventi. Gyvenimas jam buvo kančia, bet tai nereiškia, kad jis nepatyrė laimės. Mano nuomone, tokie žmonės kaip tik ir patiria didžiausią įmanomą laimę, kokią mirtingasis gali patirti. Bet, kaip supranti, ir šitų dalykų niekaip nepamatuosi. Aš tikiu, kad Sigitas buvo laimingas. Bet už tokią laimę reikia daug mokėti. Jo genialumas jį sudraskė.

Dar vienas niuansas – anksčiau ar vėliau žmogus pavargsta, net jei būtų apdovanotas galingu temperamentu ir didžiule energija, kaip Sigitas. Metų daugėja, jėgų mažėja.

Po Atgimimo Sigitas nebeparašė nieko tokio, kas prilygtų geriausiems eilėraščiams, parašytiems sovietiniais metais. Galimas daiktas dėl to, kad priartėjo senatvė.

Lava jau buvo išsiveržus

Bet jis intensyviai dirbo prie sudėtingų vertimų, kurie, regis, jam irgi buvo kūryba.

Na, mano galva, Sigitas nebuvo vertėjas iš pašaukimo; versdavo tik iš reikalo, spaudžiamas kasdienų būtinybių. Kalbų jis mažai mokėjo. Kažkas jam pažodžiui išversdavo A.Dantę iš italų ar Koraną iš arabų, o jis supoetindavo – sutinku, tai irgi kūryba, bet vis tiek vertimas yra antrarūšė kūryba.

Lava iš Sigito kalbos vulkano jau buvo išsiveržusi. O tragiška gyvenimo pabaiga rodo, kad buvo išsekę ir gyvybiniai jo ištekliai. Jis visiškai nebegalėjo savęs kontroliuoti ir pasimetė virtuvės labirintuose.

Man atrodo, kad prie to prisidėjo ir televizija, kuri S.Gedą tiesiog persekiojo. Buvo tiesiog justi kažkoks nesąmoningas noras jį pažeminti, parodyti, kad jis silpnas ir apgailėtinas…

Puikus tavo pastebėjimas – pritariu 100 procentų. Pasakyčiau dar kiečiau – tai buvo noras jį sunaikinti. Kai kas nors užsimena apie televiziją, man norisi rusiškai keiktis, – tai padugnių tribūna. Todėl natūralu, kad šitos padugnės mato tik tai, kuo pačios gyvena. Kitokie žmonės turi būti sunaikinti. Daroma tai kūdikiškai naiviai, gal net manant, kad taip atskleidžiama tiesa… Juk jeigu kalbėsim apie dabartinę Lietuvą, tai sovietų laikais tokio kultūros nuosmukio nebuvo. Man gėda pripažinti, bet, deja, yra taip. Sigitas buvo kaip monumentas, kaip aukštosios kultūros liekana, todėl visa ta smulkmė, visi tie medijų šakalai, o ypač televizija, tie prakeikti „žurnaliūgos“, sekiojo Sigitą rodydami: „Žiūrėkit, koks jis! Jūs manėte, kad tai didis poetas, o jis tik menkas žmogelis, tik pamazgų generolas. Visai toks pat, kaip mes su jumis!“ Puolė kaip maitvanagiai. Natūralu, kad aukšto rango žmogų jie geidžia nužeminti iki savęs, iki telepadugnių lygio. Tai ateina iš amerikonizuotų Vakarų, iš holivudų ir kaliforniškojo stiliaus pornofabrikų. Visuose televiešnamiuose su pasimėgavimu ieškoma išskirtinių žmonių silpnybių. Ir apsidžiaugiama radus – matai, Barbe, jis gi lygiai toks pat kaip ir tu!

Lietuvoje Sigitą Gedą norėta prilyginti zvonkei. Bet čia nieko naujo – visais laikais zvonkė kitame žmoguje ieško tik zvonkės.

Bet juk žmogus yra unikalus ir įdomus ne tuo, kuo jis į kitus panašus, o tuo, kuo išsiskiria.

Žinoma. Visi mes valgom, tuštinamės, poruojamės, bet tai nėra išskirtinio žmogaus esmė. Kalbant apie Sigitą, jo esmė yra ne tai, kas jį daro panašų į abiejų lyčių kekšeles, o tai, kas jį skiria nuo jų. Manau, kad ir jam, ir, be jokios abejonės, mums svarbiausia ta jo sielos vieta, iš kurios ištryško nuostabi poezija, o ne ta, iš kurios veržėsi jo juodi instinktai ar polinkis į girtuokliavimą. Man visai nesvarbu, kad V. van Goghas išprotėjo, – ne čia jo esmė. Arba S.Kierkegaard’as, jo biografiją dabar vis krapšto: vieni teigia, kad jis buvo impotentas, kiti – kad sifiliu užsikrėtęs! Argi tai svarbu?! Svarbiausia, kad tik jis parašė genialųjį „Arba – arba“. Ir Sigitas ne vienas gėrė, ne vienas chaotiškai gyveno, bet tik jis vienas parašė tokių Lietuvai unikalių, nebepakartojamų eilėraščių, gyvensiančių tol, kol bus gyva mūsų gentis ir mūsų kalba. Kaip tik tai yra Sigito Gedos esmė. Antra vertus, galima sakyti, kad Sigitas buvo sveikiausias žmogus, nes tik jis vienas taip skaidriai ir aiškiai matė tą pasaulį, kurio mes nematom, ir mokėjo įspūdingai apie jį papasakoti. Tik jis vienas.

Jo „Septynių vasarų giesmės“ – yra lietuvių poezijos viršūnė.

Ačiū už pokalbį.

Filosofą Arvydą Šliogerį kalbino „Dialogo“ vyriausioji redaktorė Elena Tervidytė.

Zitos Šliogerienės nuotrauka.

Spausdinta „Dialoge“ 2009 m.

Filosofas Vytautas Vinciūnas

Vytautas Vinciūnas – filosofas, pedagogas,tapytojas. Aistringas pašnekovas, talentingas diskusijų provokatorius.

Su šiuo neeiliniu žmogumi susipažinau gal kokiais 1975-ais.Gyventi Jam buvo likę ketveri metai. Jau operuotos, berods, du kartus smegenys, jau paralyžuota viena kūno pusė, bet nepaisant to – visada gera nuotaika, subtili ironija, atidus dėmesys.

Dažnai užsispirdavo kaip paauglys ir  lydėdavo mane pėsčiomis iš centro į Naujininkus. Jaunystėje Jis buvo sportininkas, geras ieties metikas, ir ligoms nepasidavė iki paėjo.

Ritualizuodavo net kavos virimą savo  Čiurlionio gatvės bute. Su kiekvienu žmogumi kitaip.

Stebino tada Jo bendravimas su paaugle dukra. Jis skatindavo ją susieti, regis,  nesusiejamus dalykus. Gal ir todėl dabar Nerija Vinciūnaitė- Žurauskienė  – garsi mokslininkė. Fizikė.  Nei vieno „paprastam žmogui“ suprantamo žodžio jos disertacijos pavadinime nėra…

V.Vinciūnas buvo tris kartus vedęs. Pirmoji jo žmona po skyrybų emigravo į Izraelį. Sūnus Arūnas liko  Lietuvoje. Dukra Nerija gimė antroje santuokoje  su ponia Elena. Ši šauni moteris (87 m.) dabar gyvena pas dukrą  Trečioji žmona Janina palaidota šalia V.Vinciūno Saltoniškių kapinėse Vilniuje.

Kodėl tai rašau? Aptikau, kad internete nieko nėra apie šį nuostabų žmogų.

Bandydama šią spragą nors kiek užpildyti turėjau malonumo pabendrauti su jį gerai pažinojusiais :

  • su Albinu Lozuraičiu, buvusiu V.Vinciūno kolega ir draugu. Jis rimtai kaudavosi prie šachmatų lentos, prie Žeimenos važinėdavo grybauti.
  • su Gema Jurkūnaite, dirbusia Filosofijos katedroje, daug bendravusia su Vinciūnu. Ji prisiminė pokalbį – atsisveikinimą prieš pirmąją operaciją, išvyką į jos tėviškę, kur Vinciūnas padarė dešimtis gražių nuotraukų.
  • su profesoriumi Arvydu Šliogeriu, kuris Vinciūną atsimena kaip šviesų žmogų, ištikimiausią Meškausko mokinį – „liberalų marksistą“.
  • Profesorė Jūratė Baranova tik paskelbus FB nuotrauką, kurioje buvo ir Vinciūnas iš karto prisiminė: „Dėstė pažinimo teoriją. Jau po operacijos, sergantis, pusiau suparalyžuotas. Paliko neišdildomą įspūdį. Nieko neteigdavo, tik klausdavo. Vedė iš proto. Kai trečiame kurse atėjęs į pirmą paskaitą paklausė , „ką jūs , Patkauskaite, labiau vertinate – marksizmą ar pozityvizmą”, nekenčiau jo, nes man nerūpėjo nei vienas, nei kitas. Bet kai atėjau dėstyti pati , bandžiau prisiminti geriausius dėstytojus. Tokiais tapo Arvydas Šliogeris (minties raiškos skaidrumas) ir Vytautas Vinciūnas. Manau kelti klausimą išmokau iš jo.“
  • Su V.Vinciūno sūnumi Arūnu ir dukra Nerija (nuotoliniu būdu);
  • Su Krescensijumi Stoškumi, kuris patyrė šoką, kai paprašytas nuotraukų  savo albumuose nerado paties Vinciūno nuotraukų, tik dešimtis jo darytų. Taip, V.Vinciūnas buvo Filosofijos katedros fotometraštininkas.

Tad visų pastangomis  į interneto platybes paleidžiu :

1) Krescensijaus  Stoškaus puikų straipsnį  – įžangą V.Vinciūno knygai „Gnoseologija“ (Mintis, 1988). (Žr. toliau).

2)  V.Vinciūno tapybos kelis paveikslus.

3) Keletą V.Vinciūno gyvenimo akimirkų, užfiksuotų nuotraukose.

Elena Tervidytė

J.V.Vinciūno asmenybė ir kūryba

(Pratarmė jo knygai RAŠTAI/GNOSEOLOGIJA, Mintis, 1988)

Yra žmonių, kurių kūryba taip pranoksta jų visą pilką, ordinarišką gyvenimą, kad belieka tik stebėtis, iš kur įmasi jų polėkis, minties originalumas. Bet yra ir tokių, kurių gyvenimas kunkuliuoja, verda, kurie daug kam imponuoja, daro įtaką, nors jų sąmoninga kūrybinė produkcija, atrodo, lieka tik nedideliu tos veiklos fragment. Prie pastarojo tipo žmonių priklausytų ir Juozas Vytautas Vinciūnas.

Jis gimė 1929 m. birželio 11 d. Švenčionių rajone, Poguliankos kaime. Vilniaus universitete studijavo chemiją.Baigęs chemijos studijas, buvo priimtas į filosofijos katedros aspirantūrą.  Nuo 1956 m. pradėjo dirbti katedros dėstytoju. 1971 m. apgynė kandidato disertaciją, vėliau jam buvo suteiktas docento vardas. Čia praėjo ir visas jo kūrybinis gyvenimas. 1979 m. birželio mėn. 3 d., ištvėręs keletą sudėtingų smegenų operacijų, J. V. Vinciūnas mirė.

Daugelį brandžiausių gyvenimo metų jis buvo priverstas grumtis su lėtai, bet grėsmingai progresuojančia liga. Tai turėjo įtakos jo kūrybos mastams, jo gyvenimui, elgsenai. Tiesa, su liga jis ne tiek grūmėsi, kiek nesiskaitė ar net demonstratyviai ją ignoravo. Jis veikiau buvo linkęs rizikuoti, negu laukti eilinio priepuolio. Niekada savo padėties nedramatizavo. Reikalaui esant, tik pranešdavo apie savo būseną arba paprašydavo pagalbos, paprastai ir dalykiškai. Jo stipri fizinė galia kadaise patraukė net į sportinį ringą ir žadėjo neblogas perspektyvas, ne ma-iau tvirta vaalia ir ryžtingumas privertė ne sykį radikaliai apsispręsti, beveik iki paskutinių dienų jis išsaugojo tiesiog nepagydomą optimizmą. Ir tai ne patalogiškas optimizmas, kurio kartais kaip vienintelės atramos griebiasi liguisti žmonės, o jo gyvenimo principas ir įsitikimas, plaukęs iš jo jausenos ir galvosenos, iš jo teorinių studijų. Tiesiog scientistiškai pasitikėjo žmogaus proto, žinojimo, visos visuomenės pažanga. Dažnai net atrodydavo, kad jis nelabai suvokia šiuolaikinio pasaulio dramatizmą ir pernelyg pasikliauja istorijos „gera valia“. Betgi tai buvo veiklos, o ne vertinimų, meditacijos žmogus. Visuomenės ir mokslo pakitimuose jis pirmiausia matė žmogaus galią, jėgą, laimėjimus. Pralaimėjimai jo nedomino. Temperamentingai džiaugėsi kibernetikos ir kitų naujų mokslų reabilitacija, uoliai sekė jų pažangą, žavėjjosi astronomijos, molekulinės biologijos, genetikos atradimais. Negąsdino nei pirmieji inžinerinės genetikos žingsniai: mokslui negali būti jokių apribojimų, – samprotavo jis. Buvo linkęs veikiau pervertinti šių mokslų, ypač jų naujausių atradimų, reikšmę, negu ją sumenkinti.

Jis buvo ekstravertiško tipo žmogus. Mėgo imponuoti, stebinti, šokiruoti. Bet kokioje situacijoje, appiberdamas partner savotiškomis mįslėmis, klausimais pramaišiui su komplimentais, be didesnių ceremonijų jis sugebėdavo greitai užmegzti pažintį, išprovokuoti dėmesį ir palankų nusiteikimą. Apskritai jis buvo neeilinis ironiško bendravimo meistras. Mažiau jį pažįstantis žmogus, klausydamas jo žodžių, dažnai pasimesdavo, nes nelengva buvo atskirti, kada kalbama rimtai, o kada tik juokaujama, kada tik klausiama ar aiškinamasi, o kada tik apsimetama, kada juoreikia tikėti, kada ne. Buitinio bendravimo ironiškumą aititko ir papildė profesinio bendravimo problemiškumas. Permanentinė diskusija – pagtrindinis jo profesinės veiklos metodas. Ir ne tik metodas. Diskusija buvo jo stichija, jo kūrybinio mąstymo, jo pedagogikos forma, diskusija su auditorija, su kolegomis, su vadovėliais, su pirmtakais. Kartais atrodė, kad jie negalėjo net produktyviai galvoti neturėdamas prieš save gyvo partnerio, kurį galima klausinėti, kuriam galima primesti diskusiją ir kurio sprendimus galima ginčyti. Partneriui su juo nebuvo lengva. Nebuvo lengva sekti jo greitos orientacijos į skirtingas gyvenimo sritis genamus paradoksalius minties šuolius, netikėtus pavyzd-ius susieti su teorija. Nors neretai galėjai justi, kad į keliamus klausimus jis turi iš anksto parengtus atsakymus, vie dėlto diskusija jam paprastai nebūdavo gryna pramoga. Jis buvo pedagogas, ir jam knietėte knietėjo graiuti pigų sveiko proto pasitikėjimą, atskirų mokslų ribotumo diktuojamus galvojimo steoretipus arba tiesiog pasenusias koncepcijas, perkeltas į šiuolaikinę pažinimo teoriją. Ir tai buvo daroma su nemažu atkaklumu ir pasimėgavimu.

Poleminiam įkarščiui nemažą reikšmę, matyt, turėjo ir tai, kad savo partnerių galvosenoje jis dažnokai apčiuopdavo arba įrtardavo esant savo apties išaugtas schemas. Kitų kritika jam turėjo ir netiesioginės savikritikos prasmę. Jis stengėsi atsiriboti nuo napamatuojamo jaunystės kategoriškumo, lėkšto ir nedialektiško tyrinėtojų skirsdtymo į juodus ir baltus, svetimus ir savus, o teorijų grupavimo į visiškai klaidingas ir visiškai teisingas, nuo lengvabūdiškai mokykliško priešininkų pažiūrų sukaritatūrinimo ir panašių tendencijų, randamų jo ankstesniuose rašiniuose. Tuo turbūt ir galima paaiškinti, kodėl kai kurie dialektikos momentaijam įgijo ypatingą, išskirtinę reikšmę.

Jam labiausiai rūpėjo parodyti visų mokslo apibrėžimų nepakankamumą, sąvokų neapibrėžtumą, tyrimų realiatyvumą, teorijų neišsamumą. Kartais net susidarydavo įspūdis, kad dialektinė filosofija jam yra tik gana destryktyvi visuotinio neigimo teorija, kad jos uždavinys – tik nutrinti visas ribas, kurias yra nustačiusi ankstesnė filosofija, specialūs mokslai ir kasdieninė patirtis. Tačiau tai iš tiesų tik pirmas įspūdis, kilęs dėl jo poleminės nuostatos. Chroniškas abejojimas, skepticizmas jam buvo visai svetimi.

Neatsitiktinai jį domino pažinimo kūrybinis aspektas, t.y. ne jo preciziškumas, sistemiškumas, bet tai, kas verčia peržengti paties mokslo nustatytas ribas. Tam ir skiriamas pagrindinis teorinis darbas „Pažinimo proceso kūrybinis pobūdis ir jo visuomeninės istorinės prielaidos“. Jame mėginama gnoseologinį pažinimo aspektą nuosekliai atriboti nuo psichologinio. Gnoseologiniu požiūriu pažinimas traktuojamas kaip istoriškai kintantis tikrovės aiškinimas, savotiška jo rekonstrukcija, pasireiškianti teorijosmis, hipotezėmis, sąvokomis, ženklais, simboliais ir panašiomis formomis. Svarbiausiu dalyku čia laikoma teorija, nes tik ją galima gretinti su tikrove ir nustatyti jos objektyvumą. Bet ir tokį gretinimą galima atlikti ne tiesiogiai, o tik tarpininkaujant praktinei veiklai. Sąvokos yra priklausomos nuo teorijos. Dėl to priklausymo jų negalima iki galo apibrėžti nei turinio, nei apimties atžvilgiu. Sąvokų neapibrėžtumas laikomas visuomeninės patirties kaupimo bei pažinties kūrybos sąlyga. Nuo to neapibrėžtumo priklausąs ir mąstymo universalumas, t.y. jo galimybės aprėpti naujus pasaulio reiškinius, pritaikyti turimas sąvokas visoms tikrovės sritims. Savo ruoštu, kurdamas naujas teorijas faktams aiškinti, žmogus keičia ir sąvokų turinį.

Naujos teorijos logiškai negrindžiamos senosiomis. Jos net turi įveikti senųjų teorijų logikos inerciją, jų vienareikšmiškumą. Tam būtina intuicija. Tačiau jos jėgą, žmogaus pajėgumą kurti teorijas lemia ne jutimo organų jautrumas, o teorinis pasirengimas, t.y.perimta istorinė visuomenės patirtis.

Štai pažinimo kūrybiškumo sampratai ar net jos teorinei terminologijai susiformuoti didžiausią įtaką turėjo E.Meškausko, P.Kopnino, E.Iljenkovo idėjos. Jų darbais J.V.Vinciūnas nuolat rėmėsi ne tik savo tyrinėjimuose, bet ir pedagoginėje veikloje. Kai kuriais atvejais jis net apsiribodavo jų minčių atpasakojimu bei komentavimu. Jam imponavo kai kurie V.Tiuchtino darbai, F.Michailovo „Žmogiškojo „Aš“ mįslė“, V.Bilerio „Mąstymas kaip kūryba“ ir kai kurie kiti tarybinių autorių veikalai. Iš XXa. užsienio filosofų bene labiausiai jis mėgo B.Raselą.

Nors ir turėdamas savo mėgstamą, įdomų teorinio tyrimo objektą, J.V.Vinciūnas vis dėlto netapo savarankišku teoretiku. Jo pašaukimas, talentas buvo kitur. Pagrindinė J.V.Vinciūno filosofinės veiklos sritis, svarbiausias baras, pagrindinė aistra buvo pedagogika. Jis skaitė marksistinės filosofijos paskaitų kursus studentams, marksizmo-leninizmo universiteto ir radijo klausytojams – ir rado čia pasitenkinimą. J.V.Vinciūnas mėgo auditoriją, o auditorija – jį. Požiūris į marksistinę filosofiją buvo pamatas, ant kurio formavosi jo pedagoginė metodika. Siekdamas maksimaliai suprobleminti tirimąjį dalyką, gama efektyviai jis naudojo jau minėtą ribų trynimo principą. Mėgdavo parodyti, kad kiekvienas teiginys gali būti teoriškai kvestionuojamas irk ad tik žinantis priešingus vieno klausimo sprendimus studentas gali būti paskatintas savarankiškai imtis protinio darbo. Dėl to savo metodiką J.V.Vinciūnas yra nusakęs kaip būdą „sukti studentams galvas“. Jis veikiau buvo linkęs palikti suproblemintą situaciją, neišspręstus uždavinius, negu pasitenkinti mechanišku, protą bukinančiu filosofijos teiginių perteikimu ir įtvirtinimu. Pirmuoju atveju bent lieka sužadintas smalsumas ieškoti atsakymo, kūrybinei veiklai sukurstytas protas, antruoju – paprastas automatas, išmokstomis frazėmis atsakinėjąs į tas situacijas, kurios reikalauja originalių sprendimų.Siekdamas išmušti iš galvos mechaniškai perimtus sprendimus, teorines schemas bei stereotipinius atsakymus, stimuliuoti student minties aktyvumą, jis kartais pasiūlydavo studentams užmiršti viską, ką jie iki tol yra išmokę, pradėti iš pat pradžių.

Apskritai J.V.Vinciūnas buvo vienas iš nedaugelio pionierių ir gynėjų to probleminio paskaitų metodo, kuris šiandien pradėtas plačiai propaguoti mūsų pedagogikoje. Jo pedagogika labai tolima sausam, akademiškam dėstymui. Paskaitos buvo savotiškas poleminis siautulys, pokalbis, atitikęs jo prigimtį, jo sugebėjimą bendrauti ir imponuoti. Kaip apsėstasis jis kibdavo, provokuodavo, puldavo ir gindavosi. Džiūgaudavo, kaip kūdikis, kai jam pavykdavo sugriauti klausytojų paprastu tikėjimu priimtas formules, o paskui iš tų nuolaužų jų pastangomis sulipdyti kažką panašaus į savarankišką išradimą. Paskaitos suartėdavo su seminarais, o seminarai buvo ne išmoktos medžiagos patikrinimas ar interpretavimas, bet ieškojimas ir atskleidimas būdų, kaip pasiekti tų išvadų ir rezultatįų, kurių kadaise priėjo marksizmo klasikai. Tai buvo nelengvas darbas, jis reikalavo nemažos ne tik dvasinių, bet ir fizinių jėgų įtampos. Bet tai buvo jo gyvenimo prasmė. Nesunkiai jis galėjo sau pasakyti negalįs parašyti užplanuoto straipsnio, bet beveik iki amžiaus galo negalėjo prisipažinti, kad nepajėgia skaityti paskaitos. Net gulėdamas mirties patale, jis konsultavo savo diplomantus.

Dar viena J.V.Vinciūno kūrybos sritis atsiskleidė tik jo gyvenimo pabaigoje, maždaug nuo 1973-174 metų. Savo viršūnę ji pasiekė apie 1976 -1977 metus. Tai buvo tapyba. Ji prasidėjo nuo nerūpestingo žaismo grafinėmis figūromis, apskritai nuo gražią rašyseną turėjusios rankos lavinimo, ir baigėsi rimtu spalvinių formų konstravimu, primenančiu daugiaprasmius peizažus bei natiurmortus. Kartu tai buvo ir atbudusio chemiko eksperizemtai su dažais ir kitomis medžiagomis mėginant išgauti originalesnę faktūrą bei spalvinį efektą. Ilgainiui tapyba tapo ne tik pomėgiu, bet ir būtinybe, kompensavusia jo priverstinį atotrūkį nuo teorinių studijų. Įgūdusi akis tapybos darbuose, kurių sukurta  daugiau nei 40, gali pastebėti sekimo,stilistinio eklektiškumo, „išvargtų“  formų, bet ji negali nematyti ir labai sparčiai progresavusios disciplines, linijų ir spalvų ekspresyvumo, bedros tapybos kultūros, įkūniusios retą dramatinę įtampą.

Tapyboje atsivėrė naujas J.V.Vinciūno dvasinio gyvenimo aspektas, ta jo psichinė magma, kuri beveik neprasiverždavo į paviršių pro jo disciplinuojančią optimistinę nuostatą, nors tarpais jos negalėjai nejusti, nenumanyti, nenuspėti. Gūdū, suluošinti medžiai, apleistos užkaltais langais kaimo tobos nerving medžių šakų raizgyne, nykūs laiptai su krintančiu ant kažkokios būtybės šešėliu, susipynusias medžio šaknis ar šakas primenantis auglys – tai vis temos, išdavusios tiek paties autoriaus, tiek ir apskritai šiuolaikinio žmogaus gyvenimo dramatinį aspektą. Tą dramatizmą gimdė ne tik blogėjanti sveikata, bet ir kai kurie dvasiniai konfliktai, iškilę dėl jam būdingo greito apsisprendimo ambivalentiškose situacijose ir dorovinių įsipareigojimų susidūrimo su buitinio gyvenimo prakticizmu. O praktiškumo jam niekada nestigo. Tiesiog stebino jo sprendimų ryžtingumas, nesivaržymas, sugebėjimas opratyviai tvarkyti buitinius reikalus, nesvarstant padėti kitam ir net palaikyti naudingus ryšius.

Tegul šis darbų rinkinys išsaugo bent vieną fragmentą  tos daugialypės, spalvingos asmenybės, kokia buvo Juozas Vytautas Vinciūnas*.

 

*Toliau 3 pastraipos apie knygos struktūrą, padėka padėjusiems ją rengti .