Žymos archyvas: Dialogas

Be perspektyvos nurimti (Lizeta Lozuraitytė apie Eleną Tervidytę)

22 Liz ziema05- 032 w

 

Ar jums yra tekę matyti kalnų upę, kurios srovė apglėbia ir nusineša viską, kas pasitaiko jos kely – uolų gabalus, išvirtusius medžius, smėlį, neatsargų gyvį? Šis vaizdinys vienas pirmųjų ateina man į galvą, neatsakingai pasiryžus tarti žodį apie žmogų, kuriam apibūdinti žodžių nepakanka. Žmogų, kurio polėkiui, aistringumui ir jėgai sunku likti abejingam – kaip sunku likti abejingam kalnų upei, ypač jei likimas lemia atsidurti jos kely…

Kas bent kiek pažįsta Eleną Tervidytę, puikiai įsivaizduos ją vedančią vyrų grupes į sudėtingiausius žiemos žygius ar raitą ant motociklo lekiančią sveiku protu nesuvokiamomis trasomis. Štai, veržliai ieškodama tinkamesnio kampo nufotografuoti apledėjusią patiltę, ji su kailiniais įpuola į jūrą ar užmiršusi apie tai, jog ji – ir fizinis kūnas, metasi gelbėti nepažįstamų autokatastrofos aukų, kurių automobilis baudžiasi tuoj tuoj susprogti. Pačios ekstremaliausios, žmogaus esmę atidengiančios situacijos, regis, yra tikroji šios moters stichija. Rutina, atrodo, jai išvis neegzistuoja. O kasdienybė, kuri daugeliui asocijuojasi su pilkuma, susidūrusi su Elena Tervidyte, tampa stulbinamai į ją panaši – ekstremali ir nenuspėjama.

Iki pažinties su šia moterim maniau, kad žmogus vienu metu gali mintyti tik vieną mintį ir kad tas, kuris varto kalnus, nekreipia dėmesio į smėlio smilčių raštą. Dabar suprantu – klydau: žmogaus dėmesys išsyk gali aprėpti ir kalną, ir smiltį, vakar dieną, šiandieną ir rytdieną. Bendraudamas su Elena Tervidyte – maža to – imi suvokti, jog kalnas niekuo ne svarbesnis už smiltį, jog pats šis perskyrimas neturi prasmės, nes tai, kas tau atrodo bereikšmė dulkelė, tame žmoguje staiga sukelia kalnų griūtį, o didžiausias, tavo supratimu, žemės drebėjimas ne tik neišmuša jo iš pusiausvyros, bet dargi atgaivina it šviežio oro gūsis.

Nuostabiai gudriai mokame išsisukinėti nuo akistatos su nepatraukliais savo bruožais. Ir nepajėgdami įveikti vieno ar kito kliūčių ruožo, dažniausiai vengiame prisiimti už tai atsakomybę, – permetame ją kitiems. Šiuo požiūriu Elena Tervidytė pašėlusiai neparankus žmogiškojo dialogo partneris: ji nesuteiks tau galimybės saldžiai apsigaudinėti ar užmigti ant puikybės laurų – nepajėgdamas pakankamai jų (ir geros kokybės) tiekti kasdienos “sriubai”, būsi žaibiškai ne tik nuvainikuotas, bet ir nupeštas. Ji neleis tau prisidengti žodžiais, jei nesugebėsi tiksliai ir nepriekaištingai veikti. Kita vertus – ji ignoruos tavo veiksmus, jei reikiamu laiku ir deramoje vietoje nemokėsi rasti tinkamų žodžių…

Jei tave ištiko bėda, ši moteris greičiausiai bus tas žmogus, kuris pirmas (o gal ir vienintelis) išties ranką. Ji nepails įtikinėti, kad tu gali kalnus nuversti, net jei žvyras, kurį tepajėgi žarstyti, skaudžiai žeis ją pačią. Keliais žodžiais ji įkvėps tave rimčiausiems darbams ir kitą sykį – taip pat grakščiai – išmuš tau žemę iš po kojų, sutrins tave į miltus: detalės ir visumos meistrė, ji sunkiai pakelia kitų aplaidumą ir klaidas (savo – juolab). Ir nepasiguosi tuo, kad iš kito ji niekada nepareikalaus daugiau, nei reikalauja iš savęs, nes – o varge! – kiek ji iš savęs reikalauja…

Kažkokiu nesuvokiamu būdu gyvas joje tobulo pasaulio ir tobulo žmogaus pirmavaizdis konformizmą daro neįmanomą. O drauge turbūt – ir ramybę. Nes argi gali nurimti žmogus, kurį asmeniškai fundamentiškai žeidžia kiekviena primityvizmo, kvailumo ar netvarkos apraiška? Ar gali nurimti žmogus, kuris kaskart kuo nuoširdžiausiai nustemba susidūręs su neteisybe ar nemokšiškumu? (Visa tai taip retai sutinkama…). Ir kaip nelengva turi būti gyventi žmogui, kuris – nevalingai turbūt – jaučiasi atsakingas už viską, ką užmato. O užmato neįtikėtinai toli ir plačiai, nes – paradoksalu – šiam žmogui viskas labai įdomu.

Dar vienas šios neįtikėtinos moters bruožas, kuris nepaliauja stebinti – aiški kiekvieno, regis, net paties menkiausio veiksmo motyvacija. Vis galvoju: kokį darnų ir vientisą pasaulio – realaus ar siektino? – vaizdą žmogus savy nešiojasi, jei bet kurią akimirką sučiupęs save už rankos gali pasakyti, kodėl ir vardan ko ją pakėlė būtent taip, o ne kitaip. Gal tai vadinasi sąmoningumu? (Beje, kartais, kai ta ranka sąmoningai leidžiasi, geriau po ja nepasipainioti…).

Jei jums kyla klausimų, kaip Viešpats iš nieko, neturėdamas jokių pavyzdžių sukūrė tokį įvairų ir sudėtingą pasaulį, pažintis su „Dialogo” vyriausiąja redaktore jums galėtų daug ką paaiškinti: tais retais atvejais, kai kokį pusdienį iš „Dialogo” širdies neiššauna bent keli netikėčiausių idėjų „paketėliai”, sielon ima smelktis nerimas: ar nesusvyravo pasaulio tvarkos pamatai? Bet jie nesvyruoja – todėl „Dialogas” švenčia savo dešimtmetį.

Lizeta LOZURAITYTĖ

2005 m.spausdinta „Dialoge“ savaitraščio 10-mečio proga

Žvelgiant iš profilio (Violeta Tapinienė apie Eleną Tervidytę)

Tai labai rizikingas žiūrėjimas: gali nepastebėti esminių dalykų, bet kitaip nematau – nesame tiek artimos…

Nedidukė, šviesiaplaukė, taisyklingų veido bruožų jauna moteris. Graži. Bet be narciziškumo ar ryškiai išreikštų kompleksų. Dialogiška. Besižavinti Kastaneda ir Šliogeriu. Su armonika rankose. Žiemą besileidžianti Sapieginėje slidėmis, vasarą – automobiliu po Lietuvą ar Europą. Savo sode pati pastačiusi namą… „Ponios Bovari“ pagrindinę pamoką – gyvenimą priimti tokį, koks jis yra, nes išsvajotojo nėra ir nebus – Elena išmokusi puikiai. Mane visada žavėjo jos, kaip moters, sugebėjimas neklausti „Tai ką man dabar daryti?”

Mažytė detalė. Atvažiavusi į ligoninę aplankyti negalinčio sėdėti savo buvusio dėstytojo, ji mikliai apsidairo, išmatuoja lovą ir paaiškina, kokio padėklo jam reikėtų, kad pats galėtų skaityti. Ir per vakarą pati jį iš lentų sukalusi rytą prisistato: „Na, štai, docente, taip bus geriau, o dabar norėčiau interviu”. Savo klausimais ji virkdo ir juokina. Dvi valandos nykioj ligoninės palatoj suparalyžiuotam dėstytojui – tarsi akimirka…

Elena – laikraščio, turinčio konkretų adresatą, redaktorė, kurios organizmas įpratęs gyventi ypatingo spaudimo sąlygomis. Daugelį kartų akcentavęs, jog valstybė, tauta, istorija liks tik sąvokos be turinio, jeigu jos nebus išgyvenamos, „Dialogas” niekada nebijojo tapti nepopuliarus, naivus etc. Suteikęs galimybę išsisakyti visiems – svajokliams ir vienišiams, išmanantiems ir tik bandantiems išmanyti, agresyviems vienos tiesos skelbėjams ir abejojantiems, intelektualams ir lengvabūdiškiems garbėtroškoms, pažemintiesiems ir nuskriaustiesiems – laikraštis kokybiškai ne kartą gal ir nukentėjo, tačiau taip atsiskleidė ne tik mokyklos realybė, bet ir skirtinga žmogiškoji patirtis. Kartais pagalvodavau – gudri lapė toji Tervidytė.

Elena – kaip redaktorė, turinti tokio sveiko, kvailiausią tvarką įveikiančio pasiutimo, puikiai įsisavinusi Voltero mintį „Viskas gyvenime pavojinga, bet viskas būtina”, savo organizuotose konferencijose, interviu, straipsniuose ne sykį apnuoginusi karalių ir jo dvariškius – skirtingų politinių ar profesinių pažiūrų sankirtoje visada gerbė žmogų, neeikvojo savęs juodiems jausmams.

Dar detalė. Sužinojusi, kad apie vieną lituanistų konferenciją yra parašytas ir „aukštesnėms instancijoms” išsiųstas kažkoks paskviliukas, skambinu Elenai ir sakau: spausdinkite, yra intriga. O ji patyli, nukreipia kalbą į šalį ir išspausdina objektyvų, kritišką, konferencijos darbą nušviečiantį straipsnį. Profesionalaus žurnalisto, kuriam mažiausiai rūpi intriga, straipsnį. Pasijutau subtiliai sugėdinta.

Elena – mama, turinti šaunią, glėbiais gyvenimą imančią dukterį, skaitovę, artistę, literatę.

Ir vėl detalė: „Mums abiems darosi sudėtinga. Gabrielę metams išleidžiu į Daniją”, – ištaria Elena. O aš su perekšlei motinai būdingu pasibaisėjimu sušunku: „Ką? Išprotėjai?!”. „Mums būtina laikinai išsiskirti”, – ramiai sako Elena. Ir aš nutylu. Tiesiog gavau dar vieną pamoką.

P.S. Kadangi šį pavasarį, po 36-erių metų, praleistų mokykloje, visam laikui uždarau jos duris, noriu atsakingai pareikšti: kaminkrėtį galima išmokyti, kaip geriau valyti kaminus, bet mokytoją – kaip geriau mokyti – vargu. Taigi. Mieloji Elena, tokia truputį Bridžita Džouns, siūlau tostą už Tave, bet ne už mokytojų mokytoją, o už Redaktorę, taip valstietiškai užsispyrusiai einančią švietimo keliais ir klystkeliais neskubiu tikro meistro žingsniu!

Violeta TAPINIENĖ, Vilniaus šv. Kristoforo vidurinė mokykla

2005 m. spausdinta „Dialoge“

tapinienes rastelis et w

Kaip aš vos neišgarsėjau

Neseniai Facebooko draugams prisipažinau, kad remontuosiu balkoną. Pati, aišku. Nors galėčiau samdyti meistrus, nes juk dirbdama „Dialogo“ vyriausiąja redaktore taip pralobau, kad turtai į deklaracijų eilutes netelpa. Bet turtuoliai, žinot gi, – gobšūs.

Tad ramiai ėmiausi namų darbų. Išardžiau seną spintą, išplėšiau susidėvėjusias grindis, nuplėšiau poros sienelių dailylentes. Nes vaizdas jau buvo kaip sostinės komisariate.

Tiems patiems Facebooko draugams pasiguodžiau, kad truputį bijau, kaip pavyks pakloti grindų plyteles, nes tesu sodo priestatėlyje eksperimentavusi.

Darbams pasiruošiau rimtai. Net plytelių pjovimo įrenginį Senukuose nusipirkau. Ne profesionalų, žinoma, o mėgėjišką. Bet tai buvo veltui išmesti pinigai – tas peilis gali nebent kaliošą supjaustyti. Tad teko įsigyti deimantinį diską, skirtą specialiai keraminėms plytelėms pjauti. Šis neblogai varo, bet tiek smulkių dulkių aplinkui paskleidžia, kad gali visus kaimynus apčiaudėti.

Tingiu smulkiai aprašinėti darbų eigą (jei reikia, kreipkitės privačiai; konsultacijos – mokamos), bet po kelių dienų į tą patį visagalį Facebooką įkėliau savo nuoširdžių pastangų rezultatą – plytelėmis išklotų grindų nuotrauką.

Ir ką jūs manote? Šlovė atėjo beveik iš karto! Jei bogu, – kaip sako mados guru Juozas.

Suskambo telefonas ir jaunas balsas (supratau, kodėl Marijai Aušrinei patinka jauni vyrai) taip pakėlė mano darbų nuspaustą tonusą, kad aš čiulbėjau kaip socdemų Vilija – niekur neužsikirsdama.

Taigi tas balsas manęs paklausė ir pats atsakė: „Laba diena, tai jūs esate ponia Elena. Puiku. Aš (toks ir toks) skambinu garsios laidos (pypt-pypt) prodiuserio vardu. Žinome, kad jūs pati plytelėmis balkoną išklojote.

– O taip, – erotiškai įsiterpiu aš.

– Tai mes kviečiame jus į mūsų pokalbių laidą.

Toliau jis non stop pavaro, kokia tai nuostabi, visur – net kūdikių namuose – žiūrima laida, kokie aukšti jos reitingai. Ir kokia man garbė bei laimė bus joje dalyvauti.

Ilgai pasimėgavusi ta jauna giesme, dalykiškai tariu:

– Gerai, sutinku, net temą jau turiu.

– Sakykit, sakykit, – labai jausmingai jis paskatina mane.

– Aš galėčiau papasakoti, kaip iškloti plyteles nesusigadinus manikiūro.

Norėjau sakyti „nenusilaužus nagų“. Bet laiku prisiminiau, kad apie vienos žvaigždės nulaužtą nagą kokį pusmetį jau visoje nacionalinėje spaudoje buvo rašoma ir visais TV kanalais kalbama, tad laiku pakoregavau galimą aktualią temą.

Jaunas vyras diplomatiškai atsakė, kad tema įdomi, bet jis dar turės ją suderinti su prodiuseriu.

Čia jau aš ėmiau jį spausti. „Ne, – tariau, – jei ši tema netiks, aš nedalyvausiu laidoje.“ Jaunas, bet, matyt, patyręs TV atstovas nesutriko, jis dar kartą kaip iš kulkosvaidžio ištratino, kad kiti kaži ką už tokią galimybę atiduotų; aš jau viską, – šnabždu jam, – jaunystėje atidaviau; jis rimtai nuramina, kad – nieko, jie dar rasią, ką iš manęs paimti. Ir pasako laiką bei vietą, kur turiu atvykti.

Man nebelieka nieko kito, kaip iš svaigulio grįžti į žiaurią realybę ir tradiciškai nuobodžiai jaunam balsui paaiškinti, kad aš tikrai nedalyvausiu jų nuostabioje laidoje, kad man tai neįdomu ir t. t., ir panašiai, kaip sako politikos unguriai.

Jaunojo balso reakcijos neatpasakosiu. Tą nuostabos ir nusivylimo kaskadą galėtų perteikti tik autentiškas garso įrašas. Ir tai net nejautriems paaugliams, neabejoju, paliktų gilų įspūdį.

Atsisveikinam taip šaltai, kaip gali atsisveikinti tik viens kitam gyvenimą sugriovę draugai.

Jis pasakė: jūs nesuprantate, ką prarandate; aš sutikau, bet padėties tai nebepataisė. Aš jį visiškai nuvyliau.

Ir likau viena su gražiomis plytelėmis ir dar gražesniais prisiminimais, kaip filologyno apolonai akimirksniu sugaudavo ironijos strėlę ir švysteldavo atgal pervėrę kokiu kontekstiniu lapeliu ar undergroundo gėlele… „Visa prapuolę; tik ant lauko pliko kelios… apykreivės liko!“

Tikrą tiesą, ir tik tiesą, rašo „Dialogą“ ir jo redaktorę mylintys anonimai, atsiprašau, komentatoriai: laikas, Tervidyte, tau į pensiją. 22 metus laikraštį leisdama nė vienam prodiuseriui nerūpėjai, o 22 plyteles paklojus – į šlovės ekraną pakviesta buvai. Štai kaip galima išgarsėti!

Elena Tervidytė, „Dialogo“ vyriausioji redaktorė.

Spausdintas 2013 m. 43 DIALOGO nr.