Žymos archyvas: kraujas

Apie trečią brolį Kęstutį

kestutis-skriduliuos-wSako, jis buvo gražiausias iš mūsų penkių. Nežinau, bet moterys prie jo lipo kaip bitės prie medaus. Kai paryčiais pareidavo išgėręs, prikeldavo Mamą ir imdavo pasakoti, kad šita (Irena, Janina, Polina etc) tai nuostabiausia, gražiausia, šauniausia. Ir kad su ja tikrai ženysis, ir ji Mamą ant rankų nešios.

Mama su viskuo sutikdavo ir šiaip ne taip įkalbėdavo jį eit gult.

Nesiženijo Kęstutis ilgai.

Mama atlaikė daug nuo jo verkiančių ir vistiek jį mylinčių. Bent taip jau jos šnarbščiodavos sakydavo. Mama ramindavo jas savotiškai: „nepergyvenk, mieloji, jis toks chuliganas, nesigailėk, kad ir išsiskiriate.”

Vedė Kęstutis tyliai ir didžiai mūsų nuostabai baltarusę. Nustebom todėl, kad jis mums visada atrodė toks kaimiškas nacionalistas. Jo pasirinktoji buvo graži. Jie susilaukė dukros. Bet mes nieko apie judvi nežinom jau daugybę metų.

Ir Kęstutis iš ano pasaulio neduoda jokios žinios, nors vis dainuodavo: „aš ir numiręs pas tave ateisiu, ir šaltas kojas pakišiu po dekiu”.

Daug stiprių potyrių teko dėl jaunausiojo brolio išgyventi.

Stipriausias – kai Jo kraują teko semti metaliniu šiupeliuku.

Xxx

Tuomet su šeima jis  gyveno Didžiasalyje. Abu su žmona gavo ir darbą, ir kambarį bendrabutyje. Tai buvo Didžiasalio kūrimosi pradžia. Daug įvairių žmonių ten suplaukė.

Kartą su Mama nutarėm Kęstutį aplankyti. Draugai man paskolino raudoną “Moskvičių”, ir abi laimingos patraukėm Didžiasalin dar užsukdamos į Anykščius pas mamos seserį. Kai esi laimingas nori su visaisdrauge  pabūti.

Mama visą kelią džiaugėsi, kad pagaliau ir Kęstučio gyvenimas susitvarkė.

Xxx

Kur jau ne!

Laimė, kad Mamą palikau mašinoje!

Viena  užėjau į tą bendrabutį, pakilau prie adrese nurodyto kambario ir jau prie slenksčio pamačiau kraują. Durų niekas neatidarė. Beldžiau kaip pašėlus. Galvą iš gretimo buto  iškišusi kaimynė rusiškai paaiškino, kad Kęstas susimušė, kad jį peiliu subadė, kad jie tik ryte jį pamatė ant slenksčio gulintį  ir iškvietė greitąją. “ On ješčio dyšal” (Jis dar kvėpavo),- žiūrėdama man virš galvos tyliai pasakė moteris ir atsargiai uždarė savo buto duris. Paskui pravėrė ir padavė man raktą nuo brolio buto.

Įėjau ir patyriau tokį siaubą, kokį patirdavau maža, kai paskui pasakų merginą „užeidavau“ į uždraustą kambarį ir ten pamatydavou ant kablių pakabintas merginų galvas, bačkose panardintus kūnus … Ir dar garsus.. Dabar tai  buvo katė. Mane pamačiusi ji kaip išprotėjus ėmė baisiai kniaukti ir spaustis prie lango stiklo. Tik palangė ir buvo nekraujuota. Jos baltumas net rėžė akį.

Išbėgau įkalbėti Mamos, kad tik ji čia neitų ir lauktų manęs apačioje.

Dabar nesuprantu, kodėl iš karto puoliau tą  kambarį  kuopti. Kraujas jau vistiek buvo sudžiuvęs, tik kampuose, kur tiesiog balutėm subėgęs, dar buvo šiupliuku pasemiamas. Vonią kraujuotum rankom išdekoruotą įveikiau gan lengvai – gausus vanduo ir ūkinis  muilas gerai ima..

Lovos patalynė, čiužinys viskas buvo permerkta krauju ir skleidė šleikštų kvapą. Pykinoį. Tik romanuose apie karą buvau skaičiusi, kad žmogaus kraujo kvapas ypač bjaurus. Viską nuo lovos išverčiau ant grindų ir desperatiškai  ieškojau didelių polietileninių maišų, į kuriuos šituos  kruvinus  patalus galėčiau sukišti. Parodytam savartyne juos išmetus kažkokiais geležgaliais prispaudžiau ir nevalingai persižegnojau.

Tik visa tai padariusi, atgręžiau mašiną į Ignaliną susipratau parodyti dėmesį Mamai.

Xxx

Palatos lovoje brolio veido veik nesimatė – spalva nesiskyrė nuo pilkai baltos  patalynės – tik juodų plaukų ševeliūra plačiai išsidriekus. Jis pabudo, net atsimerkė ir, aišku, nusišypsojo. Kaip visada norėjo atrodyti erelis. Bet kai laideliais, vamzdeliais apraizgyta ranka suėmė Mamos ranką ir pakėlė prie nubalusių lūpų, jo skruostais nuriedėjo ašaros.

Keista, bet nepamenu, ką kalbėjo Mama. Žinau, kad ji pravirko tik sėdus mašinon.. Bet greit susitvardė ir papasakojo apie  Kęstutį nuo gimimo per karą iki šios dienos. Tai buvo lyg filmo kadrai – ryškūs, lyg niekuo nesusieti, o iš tikrųjų suvyti stipria egzistencine virve.

Taip kalbėti geba tik motinos.

Ir tai ne visos.

Unikalios tos akimirkos, valandos, kai kažkokia jėga atitraukia žmogaus protą nuo konkrečios situacijos, išlaisvina nuo platų matymą pančiojančių emocijų ir pakelia viską į kitą lygmenį.

Pati tik kelis kartus per visą gyvenimą tokią suvokties palaimą esu patyrus. Ir tai stipriausia mano gyvenime.

 

ET

Burtai: kraujas ir rašalas

IMG_2059 ret w

Kai buvau antroje klasėje, man labai patiko vienas berniukas. Jis buvo iš gretimo kaimo, todėl nei į mokyklą, nei iš mokyklos mes negalėjome eiti kartu. Bet aš kuo dažniau ir ilgiau apie jį galvojau, tuo stipriau norėjau su juo draugauti, o jis – kaip ir priklauso meilės  siužetui – tokio noro visai nerodė. Bandžiau ir šiaip, ir taip jo dėmesį pritraukti – viskas veltui.

Tada nusprendžiau imtis burtų. Niekieno konsultacijos negalėjau prašyti, todėl ir burtažodžius, ir ritualą teko sugalvoti pačiai . Nepamenu, ar ilgai kankinausi, bet viena rytą aštriausiu tėvo peiliu prapjoviau savo piršto paduškėlę, prilašinau kraujo į rašalo buteliuką ir kol ėjau į mokyklą vis kartojau:“ tegu mus amžiams sujungia kraujas ir rašalas“.

Nuėjusi į klasę, tą buteliuką padėjau ant „mylimojo“ stalo. O jo  rašalinę – ant savojo.

Gal tie burtai po kiek laiko ir būtų suveikę, bet po antros pamokos aš neišlaikiau ir prišokusi prie Jo paklausiau: „Ar žinai, kad rašai mano krauju?“

Jis atšlijo. „Na ir durna gi tu“,- pasakė, o paskui ir visiems apie tai papasakojo.

„Nesąmones kalba, nes rašalas ,- žiūrėkit gi,- mėlynas. Tai kur tas jos kraujas?!“

Ko gero, per mažai prilašinau :)

P.S. Nuotrauka asociatyvi :) :)