Žymos archyvas: mama

Audėja

Mano Mama buvo audėja.

Ją augino svetimi. Nes kai jos mama mirė, tėvas vedė antrą kartą , paskui trečią. Ir jau senas sėdėdamas ant Mamos namų slenksčio, paklaustas apie žmonas, pasakė: pirma nuo Dievo, antra nuo žmonių, trečia – nuo velnio.

Taigi Mamą augino Junokai – nejauna pora, neturėjusi savo vaikų. Mama pasakodavo, kad gerai buvo pas Junokus, bet ji vis tiek labai ilgėjosi savų ir gulėdama ant pečiaus dainuodavo visokias liūdnas dainas, ir graudindavo geraširdžių globėjų širdis.

Dar neturėdama šešiolikos ji pabandė įsidarbinti Oskaro Trėjaus fabrike (žr.nuotr.)  ir buvo priimta, nes buvo aukšta ir , matyt, atrodė vyresnė. O dokumentų tais laikais nelabai kas prašydavo.

Mamai teko dirbti įvairiuose fabrikuose: O.Trėjaus ( Juodupė),„Litekso“ (Kaunas), paskui Bajoruose (Kretingos r.), paskui vėl Kaune ir vėl Juodupėje. Po 12 valandų prie 6- 8 staklių. Tikras konvejeris. Iki šiol neįsivaizduoju, kaip galima vienu metu matyti, ar nenutrūko siūlas šešiose audimo staklėse.

XXX

Iš O.Trėjaus fabriko „atsiradęs“ Juodupės vilnonių audinių fabrikas „Nemunas“ buvo plačiai  žinomas, ypač  sovietų laikais. Produkcija – kokybiška ir paklausi. Žmonės dirbo ir …vogė. Kur ir kaip išneša (prie fabriko vartų budėdavo apsauga) siūlus pasakodavo beveik atvirai. Fantazijos netrūko, o sąžinė kažkodėl negraužė.  Pamenu, Mama pasakojo, kad kartą ir  ją apsauga sustabdė. O ji kaip tik „nešė“ (taip tatai vadindavo) – apie šlaunis buvo apsiviniojusi siūlų. „Jie suprato, kad aš „nešu“, nes man pasidarė silpna, vos nenualpau…Matyt, pagailėjo, nes „nerado“. Nuėjau prie Juodupės prūdo ir verkiau verkiau… kad tapau vagilka, kad negalim pragyventi, kad  vaikai maži ir vis alkani”.

Gailiuosi, kad niekada nešovė į galvą paklausti  Mamos, ar tokie išgyvenimai ją paskatino iš fabriko pereiti dirbti į tarybinį ūkį.

Mes daug ko savo tėvų nepaklausiame.

Būtent dėl fabriko Juodupė  išaugo, išgražėjo.

Bet nieko nėra pastovaus. Atkūrus nepriklausomybę per tuos sumaištinguosius 1992 -1994 m. banditėliai iš Kauno įsigijo „Nemuną“  ir  sužlugdė.  Kartu žlugo ir žmonių gerbūvis, ir viskas.

Tačiau yra ir viltingų ženklų. Juk šiais laikais nebebūtina būti audėjėle …

*Juodupės miestelis – Rokiškio rajono savivaldybės seniūnijos centras, įsikūręs prie Juodupės ir Vyžuonos upių santakos. Manoma, kad 1769 m. minimas Pajuodupio muitinės postas yra dabartinės Juodupės pradžia. Pradėjo augti  XX a. pradžioje, kai 1907 m. Oskaras Trėjus, nuomavęs iš grafų Pžezdzieckių seną malūną, jame įkūrė vilnų verpyklą, karšyklą, o po to įtaisė ir audimo stakles. Juodupės audiniai pradėjo garsėti dar iki Pirmojo pasaulinio karo. 1931 m. Trėjaus firmai bankrutavus, jos turtą perėmė „Nemuno“ bendrovė. Gamyba vėl pradėjo augti, iš nedidelės dirbtuvės išaugo vilnonių audinių fabrikas „Nemunas“, dabar uždaroji akcinė bendrovė „Baltic Mills“. Dar 1956 m. prie fabriko išaugusiai gyvenvietei buvo suteiktos miesto tipo gyvenvietės teisės; 2002 m. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu pavadinta Juodupės miesteliu.

 

 

Kas yra tyla?

Aš, kaip ir visi vaikai, tėvams, dažniausiai Mamai, užduodavau įvairiausių klausimų. Vienas mano klausimų iš Mamos pareikalavo nemenkų pastangų :)
Vieną naktį Ji mane pakėlė iš miego, pasakė nieko neklausinėti, aprengė ir išsivedė į lauką. Švietė ryškus mėnulis. Sniegas žėrėjo.
Mama paėmė už rankos ir tylėdama vedėsi keliuku link miško. Netoli pamiškės išsukom iš keliuko ir patraukėm per didelį lauką. Aš klimpau sniege. Tada Mama paliepė eiti jos pėdom ir tipeno mažais žingsneliais, kad aš įtaikyčiau į jos pėdas.
Kai pasiekėm vidurį lauko, Mama sustojo ir aš sustojau. Ji užvertė galvą į dangų, ir aš užverčiau.
Man atrodo, kad ilgai taip stovėjom. Aš net nugriuvau ant nugaros. Ir Mama prisėdo į sniegą.
Po kurio laiko Ji paklausė: ką girdi?
Aš negirdėjau nieko. Ištraukiau iš kepurės abi ausis – vis tiek nieko. „Aš nieko negirdžiu, Mama“.
– Tai ir yra tyla, vaikeli.
Grįžtant namo nebepaėjau, o šaltis griebė, ir Mama turėjo mane kaip maišelį užsimesti ant pečių – neturėjom rogučių.

dsc_3162-jb-fb