Žymų Archyvai: rašytoja

Už tuos, kurie nutildyti…

 „Tariamas iš tamsos“ – naujoji Vandos Juknaitės knyga. Pašnekesių. Autorė kalbasi su ypatingo likimo vaikais – nereginčiais, negirdinčiais, nusikaltusiais, sutrikusio intelekto, komplikuoto gyvenimo. Kalba beveik netaisyta…

Rašytoją Vandą Juknaitę kalbina „Dialogo“ vyriausioji redaktorė Elena Tervidytė.

 

Pasaulis už kalbos ribų

Ką norėjai pasakyti šia knyga?

Apie šią knygą teko duoti daug interviu. Ir pamačiau, kad kuo daugiau kalbi, tuo mažiau pasakai. „Literatūrai ir menui“ atsakiau raštu, perskaičiau, kai išspausdino, pamačiau… Ten mano sakiniai – niekas nepakeitė nė vieno žodžio, bet ten grubi, buka, tiesmuka tiesa.

Susimąsčiau: kaip čia taip gali atsitikti? Ir supratau, kad tame interviu aš automatiškai grįžau prie įprastos kalbos, kuri iš esmės yra galios, jėgos kalba. Jos mokiausi labai sunkiai. Man buvo keblu suregzti logišką sakinį. Ir kai išmokau, supratau, kad žodžiu gali užmušti, – tai yra užmušinėjanti kalba.

Rašant šitą knygą sunkiausia buvo, kol perpratau, kol išmokau kitą kalbą. Tai, – vėl grįžtame prie grubių sąvokų, – silpnojo kalba. Tai yra kalba, į kurią gali nekreipti dėmesio. Ji niekada nepretenduoja į tiesą, kurios privalai laikytis. Pasaulis, iš kurio kalba tie negirdintys, akli, proto negalę turintys vaikai, yra už kalbos ribų ir jis milijonus kartų platesnis už kalbą. Po vieną žodelį man pavyksta vis ką nors įvardyti.

Su Roku, – tai vaikas, kuriam dėl ligos sunku kalbėti, – mes kalbamės po žodelį, po pusę. Tas pokalbis stumiasi į priekį kaip kamuoliukais – paukšt, paukšt… Ir kai „prieiname“ prie papūgiuko, kuris mirė, užsimezga ryšys – iš to vaiko noro pasakyti, koks tas paukštelis jam brangus ir kaip jis jį mylėjo. Bet jis neturi žodžių. Tik iš akių, mimikos, kvėpavimo, judesių matai, kaip jis žūtbūt nori pasakyti. Taigi jei vertintume vien lingvistiniu požiūriu – pokalbis tarsi ir nevyksta. Bet po „tuo“ pajuda vandenys, užsimezga ryšys iš dalykų, kuriuos mes visi suprantame vienodai ir kurie yra gyvybiniai kiekvienam iš mūsų.

Iliuzija, kad esame vieni kitiems nereikalingi. Nė dienos negalėtume išgyventi be žmonių. Net jei nematome, kur jie yra, net jei jie tiesiogiai ir nedalyvauja mūsų gyvenime…

Kai rengiau šią knygą ir buvo be galo sunku, pasižadėjau sau: eisiu ir kalbėsiu visiems, kas tik manęs klaus. Ir štai matau, jog kai kalbu, prasideda pedagogika, sociologija…

 

Bet kas gi įvyksta? Ar žodžių yra tiek daug, kad jie mums trukdo iškelti tuos vidinius vandenis ir jausmus? Ar kas kita?

Tie dalykai iš esmės priklauso tylai. Beribė, visą pasaulį aprėpianti tyla yra sąlyga, kad galėtum kalbėti ir susikalbėti. Panašiai kaip yra diena ir naktis, tamsa ir šviesa – jos viena be kitos negali.

 

Absoliučiai kiti matai

Pamėginai įžengti į tą tylos, nekalbėjimo teritoriją? Jautei, kad turi pasakyti už tuos vaikus?     

Taip.  Atsimenu, buvau Čikagoje „Santaros–Šviesos“ konferencijoje. Tai buvo dar prieš knygą „Išsiduosi. Balsu“. Ir kažkas manęs paklausė, ką aš rašau, ar ketinu rašyti. Buvau tam nepasiruošusi, – o gal kaip tik seniai tam ruošiausi, – tad atsakiau: „Jeigu dar rašyčiau, norėčiau kalbėti už tuos, kurie yra nutildyti.“

 Kodėl to nori?

Tai susiję su mano gyvenimo patirtimi. Turėjau senelį, 14 metų gulėjusį ant patalo, – prie jo praleidau visą vaikystę. Turiu kuprotą – gal metro ūgio – krikšto mamą, ji tebėra gyva. Tai žmogus, iš kurio išmokau mylėti, iš kurio buvo atimtas atrodymas, bet duota visiškai tyra, nepalaužiama meilė gyvenimui. Nebuvo kas galėtų ją sunaikinti ar iškreipti. Tai du man labai svarbūs žmonės. Dar buvo mano vaikystės draugas – jis negalėjo kalbėti – tik mykdavo. Jo šeima buvo mūsų artimiausi kaimynai, tad mes kartu su tuo berniuku užaugome – ir susišnekėdavome. O klasėje sėdėjau su Stasiuku, kuris buvo smarkiai neprigirdintis, ir ką mokytojas sakydavo, jis keletą kartų perklausdavo…

Aš susiformavau turėdama labai arti kitokius – kitaip jaučiančius, kitaip matančius – žmones. Ir tik dabar supratau, kad mano kalbinti kankiniai ir atstumtieji turi panašų statusą kaip mūsų vienintelės metafizinės knygos žmonės. Per juos natūraliai atsiveria visiškai kitoks gyvenimas, absoliučiai kiti matai.

Džiaugsmas, kad gali…

Gal dėl to, kad taip augau, visą gyvenimą negalėjau suvokti, kodėl žmogui taip sunku padėti kitam. Atrodytų, ėmei ir padarei – tai juk toks didelis džiaugsmas. Džiaugsmas, kad gali.

Kol mes turime dvi kojas, kol bėgiojame, šokame, galime nuvažiuoti kur sumanę, – nežinome, kad kojas turime, o štai kai jų netenkame, sužinome, koks džiaugsmas yra bėgioti… Ir Justas sako: gal kai turi didesnių problemų, kitos atrodo mažos.

Cz. Miloszas yra rašęs, kad Amerikoje kažkada seniau, gal prieš 15 metų, leidžiant K.Anderseno pasakas iš visų buvo išbrauktas žodis „mirtis“ – kad vaikai nesigąsdintų, nenusimintų. Modernu. Bet ką daryti tam vaikui, kuriam gyvenimas pasiūlo ne tik šį žodį, bet ir faktą? Kaip jam gyventi? Kaip jaučiasi, kur atsiduria žmogus, kurio tikrovė net iš kultūros yra išbraukta? Tada jis parijų parijas, jis tarsi nusikaltėlis…

Empatija, užuojauta visiškai ištrintos iš mūsų kasdienės patirties. Mes sukūrėme pasaulį, kuriame visi šąlame, stingstame į ledą, mūsų vaikai nyksta, gyvena kaip šaldytuve, žudosi.

Tai ta knyga buvo reikalinga, kad pamatytume pasaulį kito akimis?

Taip. Ką aš radau? Pavyzdžiui, Loreta – ypač tragiško likimo mergaitė, kuri nemato, sunkiai juda, kuri išgyveno tėvo ir sesers mirtį, – ji globoja savo geriančią mamą, ją drąsina, palaiko, myli, jos nesmerkia. Arba Liudukas, vaikas, kuris neapsakomai kenčia dėl tėvų skyrybų. Jis sako: o ką gi daryti, jeigu jie negali kartu gyventi. Aš pats, – sako, – taip nedaryčiau, bet jie neturi kitos išeities.

Šių vaikų tikrovėje radau gebėjimą pamatyti pasaulį kito akimis. Keistas paradoksas: jie gali pamatyti pasaulį mūsų akimis, o mes jų akimis – nepajėgiame.

Žmogus iš prigimties yra vartotojas. Jam viskas – tai akimirkai. Jis viską pamiršta. O štai aklasis negali pamiršti, kad jis aklas. Turi gyventi, susitaikyti su tuo, kas duota, ko neįmanoma išvengti. Jis turi kitą atsakomybės jausmą, kitą santykį. Taip, būtent santykis yra viskas, – tik dabar tai supratau…

Kodėl getai – negerai?

Kai vieną pokalbį perskaičiau viešai, manęs paklausė: „Ar gali vaikai taip kalbėti?“ To pokalbio vaikai turi nedidelę proto negalę, todėl kalba suaugusiųjų žodžiais. Tik mums sunku patikėti, kad jų pasaulis gali būti turtingesnis už mūsų. Mes – protingi, girdintys, matantys, vadinasi, visi turi matyti ir girdėti. O jeigu žmogus nenori / negali? Privalo… Čia pamatai, kiek yra įsigalėjęs teroras: tu turi taip galvoti kaip aš; tau turi būti gera tai, kas gera man; tu privalai išpažinti tą tiesą, kurią išpažįstu aš, – tada mes būsime draugai…

O dėl ko blogai, jeigu draugėn bursis išpažįstantieji tik šitai arba tik tai ?

Getai.

 Kodėl getai yra blogai? 

Puikus išradimas… Ir lageriai, ir koncentracijos stovyklos – civilizacijos pasiekimai. Mes tuo keliu ir einame. Pavyzdžiui, beprotybė dabar yra gete, negalia –gete, neregiai – kas juos mato? Ypač mūsų visuomenėje. Man greitai bus 60 metų – pas negirdinčiuosius aš buvau pirmą kartą gyvenime. Nebent troleibuse pamatydavau, kad makaluoja rankomis, – tegu makaluoja, man netrukdo. Ligoniai juk irgi miršta gete – ne namie, sunku tikėtis, kad kas svetimas paimtų palaikyti jų ranką.

Kai pamatai, kad pats esi aklas ir kurčias – ir ne bet kaip, o nuožmiai aklas ir kurčias, kad nematai žmogaus, kuris yra šalia, – tada susimąstai, kas yra aklumas.

Jeigu nematome kito, mes iš esmės nematome savęs…

Kito veide atpažįstame save, mes esame vienas kito akivaizdoje, – tai E.Levino mintis. Kai žiūri į veidrodį ar į nuotrauką, ne matai, bet apžiūrinėji save – kaip daiktą. O kito akyse save atpažįsti. Kai jis šypsosi, suvoki, kad esi laukiamas, kad esi mylimas. Tik kito akyse gali būti vertingas. Veidrodyje nematome savo žmogiškumo. Taigi vėl grįžtame prie santykio…

Patys prisivirėm – patys ir srėbsim

Matome, jaučiame, kad yra negerai: ką kiekvienas asmeniškai tokioje situacijoje gali?

Labai paprasta. Labai daug daroma. Pavyzdžiui, Obeliuose yra internatas. Žmonės pasiima vaikus Kalėdoms, per kitas šventes – iš tikrųjų namie daug jaukiau. Visai neseniai matėme, kaip vyrų choras atvažiavęs į Šiaulius tvarkė globos namus. Tai dideli žingsniai.

Manai, kad žmonių, kurie padeda kitiems, pastangos gali keisti bendrą atmosferą?

Žinoma. Tik jos ir gali. Juk visa, kas dabar yra negerai, – žmogaus sukurta. Tai kam, jei ne žmogui, teks ir tenka tai taisyti?

Paradoksalu: totalitarizmas buvo susietas su dideliais žmonių suvaržymais, su skurdu – su negatyviais dalykais. O vartojimo ideologija žmogų paima malonumais. Čia mušama žmogui į silpniausią tašką negalvojant apie padarinius…

Knygoje yra pokalbis su berniuku iš devynių vaikų šeimos. Jis jokių egocentrizmo kompleksų neturi. Jis net nežino, kad gali būti sunku padėti kitam, dalytis su kitu, mažiukus sergančius prižiūrėti. Ir – paradoksas – jis praktiškai vienintelis absoliučiai laimingas vaikas iš visos knygos. Dėl to, kad tėvai religingi, jie yra devyni, ir visi tradiciniai dalykai toje šeimoje tebegyvena. Tradicija, religija saugo (saugojo?) daugybę svarbių dalykų…

Suveržkime, ką padarei šiuo savo darbu: įšokai į tamsų vandenį, įnėrei gilyn, ten suradai pasaulį ir knyga iškėlei jį tiems, kurie neneria?

Noriu parodyti, kad tas pasaulis yra… Kai skaitai tą tekstą (patyriau tai skaitydama korektūrą), jis tiesiog gręžia, rauna tave į šviesą. Žinojau, kad ji ten yra. Ją teko daug sykių gyvenime matyti. Norėjau kitam parodyti – tą tyrą nesuteptą gyvenimo spindesį.

Ačiū.

Spausdinta „Dialoge“

Laura Sintija ir jos gyvenimas

Garbūs kritikai tvirtina, kad Laura Sintija Černiauskaitė – viena ryškiausių ir populiariausių šiandienos jaunųjų rašytojų. Savo pirmąją apsakymų knygą L.S.Černiauskaitė išleido tik baigusi sostinės Senvagės vidurinę. Rašytoja mano, kad jeigu ne jos kalbos ir literatūros mokytoja Rima Mackevičienė – gal ir mokyklos nebūtų baigusi.

Tad šis tekstas bus ne tik apie Laurą Sintiją Černiauskaitę, bet ir šiek tiek apie jos mokytoją, kuri savo nuopelnus atkakliai neigia.

 xxx

Pasikalbėti su rašytoja sutarėme Vilniaus Užupio kavinėje. Nežinojau, kad būtent čia buvo Lauros Sintijos ir Regimanto Tamošaičio mėgstamiausia pasimatymų vieta, kai jie dar buvo nelegalai (rašytojos terminas). Tiesą sakant, iš viso nežinojau, kad garsus literatūrologas ir L.S.Černiauskaitė yra pora ir jau turi metų ir aštuonių mėnesių dukrytę Eleną Gelminę. Ačiū Dievui, mano neinformuotumas pašnekovės „neuždarė“ ir ji kalbėjo labai atvirai.

 Piktybiškai nesimokiau

Žinau, kad vidurinėje mokėtės prastai. Gabumų trūko ar dėl kokių kitų priežasčių?

Iki kokių 15 metų mokiausi tarybinėje, vėliau jau nepriklausomos Lietuvos mokykloje. Tačiau vienodai maištavau prieš bet kokią man primestą suaugusiųjų tvarką. Tai pasireiškė tuo, kad piktybiškai nesimokiau. Būdavau tai užsidariusi, nutolusi nuo visų, tai staiga pratrūkdavau plepėti ir juokinti klasę – nuotaikų kaita buvo ryški. Baigiamosiose klasėse buvau dvejetukininkė. Vienintelis ryšys užsimezgė su kalbos ir literatūros mokytoja R. Mackevičiene, kuri mane mokė nuo V klasės. Rašinėlius rašydavau gerai, visai klasei skaitydavo, bet kai prasidėjo interpretacijos, pasikeitė reikalavimai, lioviausi į juos gilintis. Užuot tai dariusi, rašydavau laiškus mokytojai, o ji man atsakydavo raudonu parkeriu tiesiai į sąsiuvinį. Taip vyko bendravimas, ugdymas. Neseniai mokytoja patvirtino tai, ką visą laiką nujaučiau, – aukštesnėse klasėse ji kone kiekvieno trimestro pabaigoje įkalbėdavo tiksliųjų mokslų mokytojus išvesti man trejetą. „Nežlugdykite Černiauskaitės, parašykit jai tą trejetą – iš jos kažkas bus.“ Visada jaučiau mokytojos ranką, įtaką.

Ar gaunami dvejetai nežeidė Jūsų paaugliškų ambicijų?

Buvau užsidėjusi kaukę – man tas pats, man į viską nusispjauti.

Tai gal už mokyklos sienų savivertę lengvai susigrąžindavote?

Čia buvo įdomiau, virė gyvenimas. Nuo kokių 16 metų pradėjau bastytis po senamiestį. Susipažinau su neformalais, šiek tiek už mane vyresniais – iš universiteto, Dailės akademijos. Nebuvo vienos kompanijos, tiesiog susimesdavom vieną sykį su vienais, kitą sykį su kitais. Gerdavom vyną, rūkydavom, trindavomės Pilies gatvės kavinėse. Jau buvau pradėjusi rašyti. Ta pati literatūros mokytoja nukreipdavo mane į konkursus. Jei ne ji, pati nieko nebūčiau dariusi. Taip atėjo pirmieji laimėjimai.

 Jie labai susuko Jums galvą?

Buvo džiugu, bet… Paauglystėje sunkiai gyvenau. Iš namų bėgau, su tėvais nesutariau, gyventi nenorėjau. Apskritai esu iš tų sunkiai viduje gyvenančių žmonių. Laimėjimai man buvo kaip kompensacija. Jie šiek tiek atsvėrė gyvenimo sunkį.

 Ar jau supratote, kodėl Jūsų vidinis gyvenimas toks sunkus?

Manau, kad didžiąja dalimi tai nulemta prigimties. Be to, tėvai mane griežtai auklėjo. Kai vieną pavasarį artėjant baigiamiesiems egzaminams savaitei dingau iš namų, tėtis nusivedė pas psichoterapeutą. Diagnozė buvo tokia: paauglystės krizė, ar kažkas panašaus. Specialistas kalbėjosi ir su tėvais. Tada jie staiga pakeitė auklėjimo taktiką. Iki tiek, kad man leido rūkyti namie, balkone, – o buvau gal vos šešiolikos metų.

Ar tikite, kad ir tėvai, ir vaikai mums yra šansas save keisti?

Tik taip ir priimu artimuosius. Dabar mano sūnui jie atiduoda tai, ko nespėjo išgyventi su manimi.

Sūnus – iš pirmos santuokos, dukra – iš antros?

Nebuvau nė karto ištekėjusi. Kol kas gyvename kaip barbarai, susimetę (juokiasi). Laikas, kai galėjau ištekėti iš jaunystės ir kvailystės, jau praėjo. Dar brandinu savo protą ir jausmus šiam savanoriškam širdžių kalėjimui (vėl juokiasi).

 Lemtingas susitikimas redakcijoje

Su Regimantu esame artimi. Gal plika akimi to nematyti, bet yra giluminis, nuolat juntamas ryšys. Dar kai jis man universitete dėstė (L.S.Černiauskaitė neakivaizdžiai studijavo filologiją – E.T. pastaba.), atrodydavo toks susigūžęs, išbadėjęs šilumos ir kartu suprantamas, savas. Buvau dar labai jauna, o Regimantas – per daug pasinėręs į save. Išlaikiau egzaminą, kursinį pas jį rašiau – ir viskas. Artimiau susipažinome prieš trejus metus.

Tada nunešiau du naujus apsakymus P. Dirgėlai į „Metų“ redakciją, ogi žiūriu – ir mano dėstytojas ten sėdi. Toks energingas kaip žiogas. Pradėjo mane fotografuoti, nes žurnalui reikėjo nuotraukos. Tada ėjome gerti arbatos, paskui vėl gėrėme arbatą ir vėl… Žiūriu, kad mes jau ne tik arbatą geriame (smagiai juokiasi pašnekovė).

 Ar skirtingas judviejų amžius, statusas Jūsų netrikdo? Kas jūsų variklis?

Intuicija. Ją turiu žvėrišką. Nežinau, ar kada yra mane apgavusi, nebent kai užslopindavau ją troškimais, vienatvės baime ir pan.

Gyvenau audringai, paklusdavau jausmams, gal nelabai ir suvokdama, ką vadinu tais jausmais. O su Regimantu viskas buvo skaidru, neužteršta jokiomis aistromis, susižavėjimais, fantazijomis. Tiesiog apsireiškė suvokimas, kad sutikau artimą savo. Labai ramiai. Susėdome redakcijoje prie kompiuterio, kad atrinktume mano nuotrauką… Buvo ruduo. Ką tik buvau išgyvenusi labai sunkią – ribinę – vasarą. Atrodo, tam nebuvo jokių priežasčių ar nepalankių aplinkybių, bet jaučiau, kad arba mirsiu, arba išprotėsiu, arba pereisiu į naują gyvenimo kokybę. Nusivežiau sūnų prie jūros ir ten valiausi, valiausi, valiausi. Ir peržengiau kažkokį slenkstį. Nuskaidrėjau, apsiraminau. Susitaikiau su tuo, kokia esu. Kad gal niekada neturėsiu šeimos, visko, ką turi normalios moterys, ir kad turiu liautis sau dėl to priekaištavusi. Susitaikiau, nusiraminau ir tokia – nustojusi norėti – nuėjau į „Metų“ redakciją. Tada šalia atsirado Regimantas. Tąsyk dar pamaniau: jis toks sudėtingas žmogus, o aš nebenoriu sudėtingumo. Ir, nors mačiau, kad esame potencialiai artimi, nusprendžiau nė piršto nepajudinti. Be to, žinojau, kad yra vedęs. Maniau – jeigu lemta, aplinkybės viską padarys už mudu. Jei ne – nutolsime „kaip jūroje laivai“. Ir ką gi – dėl poros lemtingų nesusipratimų užsimerkėme ir puolėme vienas kitam į glėbį (juokiasi). Vėliau Regimantas pasakojo, kad tuo metu jau irgi buvo susitaikęs su tuo, kad jam neduotas laimingas vedybinis gyvenimas.

 Elena Gelminė viską sustygavo

Visada traukiau vyresnius vyrus – dešimties metų skirtumas man yra norma. Kai paragauji brandaus vyro meilės, prie „žalumynų“ kažkaip nebetraukia. Kol su Regimantu dar slapstėmės tamsiose kavinukėse, jausdavau tiriančius žvilgsnius, ypač moterų. Tai, be abejo, glumino. Klausiau savęs: kas yra, ko aš bijau? Ar tik ne visuomenės nuomonės? Tos visuomenės, kuri niekada negyvens mano gyvenimo, už mane nemylės ir su žvake tarp mudviejų nestovės, kad apšviestų, kas iš tikrųjų mudu sieja. Tai ko čia virpėti, ko gąsčiotis? Taigi abejonės ir netikrumas užplūsdavo tik tada, kai, užspeista nepažįstamų žmonių žvilgsnių, imdavau vertinti mudu iš šalies, „visuomenės“ akimis. Ačiū Dievui, kad davė man tokią išprotėjusią prigimtį – be didelių kančių paklusau tam, kas mudu su Regimantu sieja. Dukters gimimas viską tik įtvirtino. Dabar universiteto kiemeliais einame už rankų susikibę. Ir kai užplūsta nenumaldomas noras bučiuotis viešose vietose, visuomenės leidimo neklausiame (juokiasi).

Sakėte, kad Jums nepatiko turėti du vardus – jautėtės tarp jų lyg pasiklydusi. Tai kodėl savo dukrai du vardus davėte?

Dėl tų vardų truputį koketuoju. Kai laukiausi ir dar nežinojau, kas gims – berniukas ar mergaitė, visą laiką galvoje sukosi moteriški biblijiniai vardai: Elena, Marija, Elžbieta, Magdalena. Sykį, kai važiavome iš darželio, pasakiau sūnui, kad turės broliuką arba sesytę. Buvo žiema, jis ir sako: „Lipkim greičiau iš troleibuso ir eikim kepurės pirkti, jis gi sušals!“ Jis įsivaizdavo, kad vaikelis gims labai greitai. Tą akimirką man kaip kometa praskrido toks tekstas: „Aš nešioju Gelminę.“ Net nežinojau, kad toks vardas yra. Knygos aiškina, kad Gelminė yra tai, ko pasiilgsti taip, kad net širdį gelia. Regimantui šis vardas nelipo, jam rūpestį kėlė tai, kad pagal sanskritą priebalsiai glmn išreiškia gaivališkas stichijas, iracionalumą. Sutarėme, kad Gelminės gaivališkumą reikia sutramdyti, sukultūrinti, pridengti Elenos vardu (Elena buvo ir Regimanto mama). Taigi auginame mąslią, žaismingą, užsispyrusią kaip jautukas mergytę su dviem vardais.

 Ties skurdo riba

Ar tiesa, kad atsisakėte rašyti pelningus scenarijus televizijai?

Nežinau, kiek jie buvo pelningi, bet šitai dar palauks.

Neverčia gyvenimo aplinkybės?

Verčia, bet, kol gaunu Kultūros ministerijos stipendiją, noriu turiningiau išnaudoti laiką. Iki 2009–ųjų turiu užbaigti dvi knygas. Tokia prabanga gali paskui ilgai nebepasitaikyti. Jei apsiimsiu rašyti scenarijus – televizija mane išsiurbs. Dar spėsiu „prisizombinėti“. Už tokią kūrybinę laisvę mokame gyvenimu ties skurdo riba. Neturime savo namų, įstengiame nuomotis tik šiokią tokią skylę su daliniais patogumais (drėgmė, kūrenamės malkomis, šąlame neapšildomoje virtuvėje ir vonioje), virš mūsų girtaudavo garsaus fotografo žudikai, dabar kiek ramiau. Bet vieta puiki – Užupis, Vilnelė kone per kiemą teka. Pagaliau patys pasirinkome tokį gyvenimą. Juk Regimantas jau turėjo visus patogumus – net trijų kambarių bute.

Ačiū už pokalbį. Sėkmės judviem.

Kalbino Elena Tervidytė

2008 m. spausdintas „Dialoge“

 

Savo archyve rašytojos nuotraukos neradau (keista), tai pasiskolinau „šviežią“ (2017 12 09) iš Regimanto Tamošaičio FB.