Žymų Archyvai: Viktorija Daujotytė

Arvydas Šliogeris: Iš ano kranto

Ar pastebėjote, kad neįtikėtinai greitai, per keliolika metų, atsidūrėme kitame krante, tarsi nematoma milžiniška katapulta būtų mus švystelėjusi į kitą pasaulį, visai kitokį, nei tas, prie kurio buvome įpratę – pasaulį, kuris primena Orwello utopiją kur kas labiau nei sovietmetis, nors, atrodo, taip neturėtų būti. Bet štai faktai: Didysis Brolis vis įžūliau, vis įkyriau, vis dažniau, vis chamiškiau kišasi į mūsų gyvenimą, diktuoja mums, o juolab mūsų vaikams ir anūkams, mūsų egzistencijos orientyrus. Jis moko mus, kaip turime rengtis, kaip valgyti, kaip ir kada šypsotis, ką sakyti, ką nutylėti, jis, kaip anais laikais bolševikų komisarai ir partijos sekretoriai, reikalauja iš mūsų laikyti tiesa tai, ką tiesa laiko jis pats, o melu tai, ką nutarė laikyti melu jo žydrieji komisarai, valdantys „demokratinio“ gyvulių ūkio kontoras ir visą naująją imperiją, kurios kiaulide vis labiau tampa mūsų Lietuva, lygiai kaip anais laikais ji buvo raudonosios imperijos kiaulidė. Tai dar būtų nieko, tačiau blogiausia tai, kad tas pats Didysis Brolis, nuolat kriuksintis apie globalizacijas, visokiausias sąjungas, projektus, didingą ateitį, tautų brolybę, užuojautą viso pasaulio nelaimėliams ir vis žadantis mums Rojų žemėje, kurį pagamins mistiniai verslininkai, bankininkai, biurokratai ir „mokymasis visą gyvenimą“, vis labiau diegia mums panieką savo kalbai, savo tėvynei, savo namams, netgi savo tėvams ar mokytojams, vis grubiau stumia mūsų jaunimą į pažadėtąją žemę, kurioje jis pasieks kažkokią fantastišką laimę ir amžinąją palaimą, pasiganęs oksfordų pievelėse, Tiuringijos ar Sevilijos braškių plantacijose ar velsų diskotekose, jau nekalbant apie amerikoniškus Rojaus sodus. Bet blogiausia, kad Didysis Brolis, kiaurą parą blerbiantis TV ar PC ekrane, mūsų gyvenimo centrus vis labiau perkelia į tą patį Ekraną, kur, žinoma, irgi kiaurą parą, realizuojasi visos mūsų svajonės. Kadaise komunizmo rojus būdavo vis nukeliamas į neapibrėžtą ateitį, o dabar eurokomunizmo džiaugsmuose atsiduri iškart, vienu mostu, paspaudęs pultelį arba internetinio rojaus vartus atrakinančią pelę. Ir štai rezultatai: pusė milijono išeivių; katastrofiškas narkomanų armijos gausėjimas; savižudybių epidemija; sadizmo seansai, ir ne tik tamsiuose skersgatviuose, bet ir mokyklose, net vaikų darželiuose; panieka sąžiningam darbui ir tiems, kurie vis dar mano, kad darbas nėra pati bjauriausia yda, užtat Didžiojo Brolio pakrikštyti „runkeliais“; legalizuotas valstybės išvogimas, irgi pakrikštytas dailiu rusišku žodeliu „otkatas“; gyvenimas iš pašalpų, atsainiai numetamų to paties Didžiojo Brolio, vien todėl įsitikinusio, kad privalome šokti pagal jo dūdelę; pedofilų ir kitokių eufemizmais aprengtų belyčių padarų šlovinimas ir taip ad infinitum. Tik pagalvokite, kas yra mūsų laikų herojus, kurio šventąją Ikoną Didysis Brolis demonstruoja irgi kiaurą parą, ją pakabinęs Šventojo Televizoriaus Bažnyčios Altoriuje – pačiame Ekrano centre: tai Gangsteris ir Pornogigantas. Gangsteris savo sadistiniuose reality show performansuose nepavargdamas ir neprarasdamas zombiško entuziazmo daužo snukius, demonstruoja savo seksualinį gigantizmą ir moko mus pačios tobuliausios kalbos, kurios nepranokstami specialistai yra trys: Kumštis, Revolveris ir Kekšė, kažkodėl pasivadinusi „žvaigžde“ (kodėl ne lėlyte, eglele ar drebulėle?), naiviai įsitikinusi, kad žmogaus esmė ir didybė inkarnuota pasturgalyje, Didžiojo Brolio išrastu įžymiuoju non stop metodu prievartaujanti mūsų akis savo „seksualiąja“ mėsa, nesibaigiančiu staugimu ar blerbimu, kuris dėl kažkokių man visai nesuprantamų priežasčių vadinamas „dainavimu“, „žvaigždžių duetais“ arba „eurovizija“. Viskas tapo „seksualu“ – net buldozeris arba krokodilas, jau nekalbant apie kiaulienos kotletus ar farširuotą silkę. Ir visa ši pornografinių raganų puota ne tik vadinama „kultūra“, bet dabar jau visiškai monopolizavo mūsų sielos akiratį. „Viešieji ryšiai“, „pijaras“, „VIP“, „prestižas“, „reklama“, „dvi minutės šlovės“ ir taip ad infinitum – faraoniškos kalbos muilo burbulai, žodžiai-sarkofagai, gorilos intelekto liudytojai – štai kuo virto vadinamoji „kultūra“, primesta mums vis to paties nepavargstančio Didžiojo Brolio. Nesu katalikas, netgi kreivokai žiūriu į krikščionybę, ir vis dėlto turiu pripažinti, kad tik Katalikų bažnyčia dar kažkiek priešinasi visai tai Ekraninių homunkulų orgijai; bet ir ji nusilpo. Tuo tarpu mūsų tautos vadai, kažkodėl vadinami politikais, savo didybę demonstruoja irgi Didžiojo Brolio bažnyčioje – staugdami ir darkydamiesi kartu su Ekrano imbecilais. Intelektualai droviai tyli arba inkščia, pliurpdami apie „dvasingumą“, „stereotipų laužymą“, „postmodernistinius iššūkius“, „demokratiją“, „pilietinę visuomenę“ ir nepranokstamą laisvę, garantuojamą higieninių paketų ir stebuklingų dezodorantų. Menininkai gamina „kultūros sostines“, įkūnytas kanalizacijos vamzdžiuose, fejerverkuose ir troleibusų tapyboje. Tašką ant „i“ padeda čigonai: jie vieninteliai žino, ko iš tikrųjų reikia Didžiajam Broliui ir jo komisarams – Šampano ir Kokaino.

Tai toks yra mūsų krantas, realizuotoji utopija, „Dievo“ karalystė žemėje… ne, atsiprašau – Šėtono karalystė Ekrane.

Ši Zitos ir Arvydo Šliogerių nuotrauka daryta Pagirgždūčio kaime, kai mes tryse važiavom Viktorijos (prof.Viktorija Daujotytė) gimtų vietų pažiūrėti. Ypatinga buvo kelionė.

 

 

 

 

 

O kas gi liko aname krante, kurio jau nebemato šio kranto gyventojai? Ten liko nors ir droviai, bet vis dar patekanti Saulė; ten liko Žvaigždės, tikros žvaigždės be mėsingo pasturgalio; ten liko dosnioji žemė, nors ir nuniokota, bet vis dar kantri, kukli ir nuolanki; ten liko padorumas, ištikimybė, drąsa, Grožio ilgesys ir pats grožis, dar nesugadintas „bjaurumo estetikos“; ten liko taurus mokytojo ir mokinio ryšys, dar neišstumtas išsigimėliško vaidmenų pasikeitimo – kai mokytojas tampa mokiniu, o mokinys – mokytoju; ten liko vyriškumas ir moteriškumas, nesuteršti belytiškumo ideologijų; ten liko paprasta meilė be „seksualinių“ kliedesių ir pornografinio nihilizmo; ten liko žmogus, ir dabar manantis, kad būti „runkeliu“ kur kas garbingiau negu būti piniguočiu, pijaru, gangsteriu, politiku, vagimi ar kekše; ten liko šventoji duona, pažymėta kryžiaus ženklu, o ne supermarketų litanijomis; ten liko miškai, upeliai, ežerai ir nekalta vaiko šypsena; ten liko nekaltybė – nesvarbu, moteriška ar vyriška, – visiškai nesidrovinti savęs ir mananti, kad žmogaus pasaulis gali išlikti tik tol, kol jame esama vietos nekaltybės saloms; ten liko Sokrato priesakus vis dar prisimenantis Mokytojas, puoselėjantis gležną jaunystės medelį; ten liko vis dar gyvas mirtingasis, nevirtęs kokia nors mašina – biurokratine ar technokratine; ten liko Dievo dvelksmas, neužgožtas šiukšlynų dvoko; ten liko vis dar rusenantis normalios šeimos židinys; ten liko dievdirbiai ir žvejai; ten liko Dangaus ir Žemės vaikai, įleidę šaknis į mirtingojo žemiškosios būklės džiaugsmą, liūdesį ir tragizmą; ten liko prasmingas gyvenimas, kuriam nereikalingi nei akropoliai, nei siemensai – šitie nešvankybės fabrikai, pastatyti Didžiojo Brolio komisarų.

Bet svarbiausia – bent jau man – kad aname krante vis dar gyvena didieji žmonijos mokytojai: mąstytojai, poetai, moralistai, Dievo ir dievų vaikai, dar nepasidavę Globalopolio pagundoms, dar neužhipnotizuoti Ekrano sirenų giesmių, dar atsparūs Kirkės degtinei, dar nežiaumojantys Lotofagų vaisių; dar išsaugoję ištikimybę Grožiui, Gėriui, Tiesai ir kukliai mirtingojo lemčiai šioje nuostabioje planetoje. Nuostabiausia tai, kad šio kranto gyventojai, Ekrano vergai, nebemato ano kranto, o štai ano kranto gyventojai mato ir savojo kranto Tėvynę, ir globalistinės paranojos homunkulus, lyg Hado šmėklos klaidžiojančius megalopolių labirintuose. Ir jiems, ano kranto gyventojams, gaila šiame krante besiblaškančių hoministinių mašinų. Jie žino, kad toms mašinoms pagelbėti nebeįmanoma, bet, kaip tas Alberto Camus Sizifas, vis tiek stumia akmenį į beprasmybės kalną. Kodėl? Aš nežinau. Arba galbūt todėl, kad jie paprasčiausiai pasmerkti tempti absurdo naštą – būti mokytojais be mokinių, nieko nesitikėti, įsibūti į ramią neviltį, pavaldžią tokiam pat beviltiškam „o vis dėlto!“, „nieko nepaisant!“ imperatyvui. Prieš daugybę metų mane ištiko paprasta mintis, kurią dabar norisi pakartoti: aš žinau, kad žmogaus gyvenimas yra beviltiškas, purvinas ir beprasmis, bet aš privalau gyventi taip, tarsi jis galėtų būti kitoks. Ir šią akimirką galvoju, kad ano kranto gyventojai pritartų šiai stojiškai maksimai.

Ir dar du klausimai. Pirmas: jei esama dviejų krantų, turi būti ir upė? Atsakau: upės nebėra, liko tik išdžiūvusi vaga; o gal geriau pasakyti taip: tarp tų dviejų krantų žiojėja pragarmė – krantai nesusisiekia, jie svetimi vienas kitam; nebeįmanomas joks kompromisas: arba Tu renkiesi pornografinę Didžiojo Brolio imperiją, arba ano kranto pievas, žolynus ir kalvas.

Antras: o kam visi šie nelinksmi šnekėjimai, kam šitas „pesimizmas“? Ar ne geriau Didžiojo Brolio linksmybės ir gerai apmokamas etatinių optimistų „vau!“? Atsakau: tik tam, kad „Dialogui“ nepraeitų ūpas kartkartėmis šauktis ir ano kranto gyventojų balsų.

Arvydas Šliogeris

Spausdinta „Dialoge“

V.Daujotytė: „Nežinau, kas yra antrinė tikrovė…“

Profesorė Viktorija Daujotytė baigė savo, kaip dėstytojos, veiklą. Ką tai reiškia – į literatūros pasaulį būti pavedėtam V.Daujotytės, tegali suprasti tas, kam aplinkybės lėmė šį komfortą patirti. Nes, – kad ir kaip tai būtų paradoksalu, – šis patyrimas yra iš srities anapus žodžių.

O kuo pasikeitė pačios Profesorės gyvenimas, baigus dėstytojauti? „Prisidėjo apmąstymų apie gyvenimą, kuris baigėsi“, – sako viena iškiliausių mūsų kultūros asmenybių.

Profesorę Viktoriją Daujotytę kalbina „Dialogo“ vyriausioji redaktorė Elena Tervidytė.

 

Pradėkime kiek iš toliau: kas yra tas dėstytojavimas, mokytojavimas? Kokia tai veikla, koks tai darbas? Kaip galima nusakyti kitiems, kurie to nėra ragavę?

Buvimas ne tik su kitais, bet ir prieš kitus. Be galo viešas buvimas. Kai aš atsistodavau prieš auditoriją, prieš studentus, kartais ir fiziškai jausdavau, kad esu lyg peršviesta. Visiškas gyvenimo viešumas. Ir kai pagalvodavau, kas tuomet yra koks nors atviras pasakymas, visa tai man atrodydavo labai mažai – labai mažai ką begalima pasakyti atvirai, kai stovi šitaip visiškai viešai, peršviečiamai. Jei paskaita arba koks seminaras pasisekdavo, tai reikšdavo, kad tas viešumas buvo prasmingas.

Ar nuolatinis štai toks buvimas slegia?

Manęs jis neslėgė. Žinau, kad tai yra būsena, kurią atlaikyti yra nelengva. Bet kai pajėgi ją atlaikyti, pajunti džiaugsmą. Štai pernai, kai maniau, jog jau paskutinis sykis – paskaita, seminaras, konsultacijos ar pratybos, dažnai bandydavau save įvertinti. Ir kai galėdavau pasakyti: tu dar gali tai atlaikyti, – būdavau savim patenkinta. O kai kartais pajusdavau, kad jau lyg ir ne, – tada irgi būdavau patenkinta… Patenkinta tuo, kad mano sprendimas yra teisingas ir kad galiu tą tarpsnį užbaigti nemažindama sau reikalavimų.

Kas lėmė tą Jūsų apsisprendimą? Nes sveikata leidžia, patirties turite kaip niekad daug, studentai į paskaitas dar turbūt vaikščiojo, – žodžiu, visi išoriniai parametrai liudytų, kad dar galėjot tęsti tą darbą.

Teisybė, dar galėjau tęsti… Paprastai pasakysiu: galėjau, bet nebenorėjau. Ir bijojau sulaukti laiko, kai reiktų tarti priešingai – „norėčiau, bet nebegaliu“. Norėjau galėti tol, kol sugebu nebenorėti to darbo. Ir jaučiau, kad jau atėjo laikas, kai galiu nuo jo atsiskirti. Galiu, pajėgiu… Galvojau ir dabar galvoju, kad viešo gyvenimo žmonėms – o tokie yra mokytojai, dėstytojai, aktoriai ir t. t. – blogiausia, kai jie visame tame viešume pasirodo tokie bejėgiai, kartais truputį juokingi ir įsikibę iš paskutiniųjų į savo paramščius. Kadangi mačiau tokių atvejų, tai manau, kad kiek įmanoma reikia savo orumą gelbėti.

Kieno gi čia eilėrašty yra (ar ne Baltakio?) – „ir nulūžt su aukščiausia banga“…

Taip. Dar norėčiau pasakyt, kad nebebuvo tai „aukščiausia banga“, bet vis tiek dar aukšta, na, nežadinanti gailesčio. Vis tiek aš visą laiką jaučiau ir tebejaučiu: gailėtis žmonių yra gražu, teisinga, humaniška, tačiau tam, kurio gailimasi, jei jis tai pajėgia suvokti, tai yra nepakeliamas jausmas.

Ar smarkiai pasikeitė Jūsų gyvenimas, kai nebereikia eiti į paskaitas, į universitetą?

Jis pasikeitė. Ir pasikeitė pagal tą pagrindinį parametrą, kad aš nebeturiu rengtis paskaitoms, rytais karštligiškai (pagal savo tokį įgimtą netvarkingumą, na, jei taip be gailesčio sakyčiau…) ieškoti kažkokios knygos, kurios man reikia seminarui ar pratyboms… Nebeskaitau studentų darbų, na, nebent dar disertacijas. Tai yra esminiai pasikeitimai, nes didžioji laiko dalis juk buvo skirta tam. Nuolat ant stalo arba dar ir ant kėdžių, kur sėdėdavau, gulėdavo studentų darbų, kurių kartais vėl pradėdavau ieškot, kai jie kur nors man užsidėdavo kitomis knygomis… Šito dabar nebėra mano gyvenime.

O „galvos veiklos“ nepakeitėt?

Jos turbūt ir negaliu pakeisti. Vis tiek ryte (dabar  daugiau yra tokių rytų, kokių būdavo retai…) atsikeliu anksti, na, kažką dar ten darau, kokius pusryčius ar ką, tada kavos puodelis, žingsnis – pirmu žingsniu įsižiebiu lemputę ant stalo, nes paprastai dar yra tamsu, kai aš prie jo sėdu. Antras judesys – įsijungiu muziką, kokią nors klasiką kokia ten įdėta… Trečias judesys – jau atsiverčiu ką nors. Ir taip, va, prasideda rytas. Ir aš be galo branginu štai šitą ryto visumą, ryto ritmą.

Ir iki kelių Jums tas rytinis laikas?

Na, tikiuosi tai išlaikyti iki dvyliktos. O paskui jau – kaip pavyksta. Bet rytinis metas – mano…

Ar tai ir skaitymas, ir rašymas?

Daugiausia, deja, rašymas. Sakau „deja“. Norėčiau daugiau skaityti, bet… Ir aš, kaip „čiukčė“, labiau esu rašanti negu skaitanti.

O ar po to pasikeitimo Jums, sakykite, kokie nors socialiniai pojūčiai paaštrėjo? Ar patyrėte ką nors tokio, ko nesitikėjote? Kaip jaučiatės dabar, kai daugybės pareigų kitiems tarsi ir nebėra? Dabar tik sau galit turėti įsipareigojimų…

Na, mano sąmonėj, deja, nesusiformavo tokia palaiminga būsena, kurios gal ir tikėjausi. Tokio gyvenimo sau. Na, tenka konstatuot, kad, vadinasi, niekad aš ir neturėjau to gyvenimo sau. Kad neturiu kur grįžti, kad to prieglobsčio nėra. Kad aš jo niekada ir nepalikau – to kažkokio gyvenimo sau. Aš net nežinau, tiesą sakant, kas jis yra, nežinau, kaip jis atrodo, kokios jo formos.

Vadinasi, galima sakyti, kad tai, ką Jūs rašot, ir yra Viktorija Daujotytė?

Greičiausiai taip ir yra. Aš nelabai žinau, kur dar būnu autentiškiau, – jeigu taip galima pasakyt. Visur kitur, jeigu ką darau – ar ten kartais išeidama į tą sodelį, ar kitur – visad pagaunu save mąstančią, kad tie mano judesiai nėra pakankamai autentiški. Kad aš daugiau galvoju apie tai, jog jeigu aš truputį atitrūksiu nuo to darbo, pailsėsiu, gal man galvą mažiau skaudės ir galėsiu grįžti, dar galėsiu ką nors paskaityti… Tas traukos laukas visą laiką yra tas pats.

Ir aš negaliu pasakyti, kad dėl to jau taip labai džiaugčiausi. Kai Arvydas (Šliogeris – red. pastaba) praėjusią vasarą paskambino, kad jau išvažiuoja ir atsisveikina vasarai, tarp viso kito palinkėjo – „kad kuo mažiau rašytum“. Ir aš jam buvau dėkinga už šitą linkėjimą, pritariu jam.

O dėl bendresnio socialinio aspekto… Tas socialinis vertinimas, galvojimas ir apie universitetą, ir apie jaunus žmones, ir apie mokyklą – jis tebėra toks pat aštrus. Aš tikrai save raminu, vis stengiuosi sau įteigti, kad jau… na, esu  paraštėse, kad jau nebeturiu jaudintis, kad nebe daug ką galiu čia ar padaryti, ar reikšti. Bet nepriklausomai nuo to sąmonė budi. Vis tiek ji budi…

Ar tai nesekina?

Be abejo, tai sekina. Bet klausimas yra kitas: ką sekina? Kur būtų tas dar kitas gyvenimas, kurio nesekintų? Jo nėra – to kitokio gyvenimo. Ir jei tik pabandau sakyt sau, jog turiu save taupyti, kad tas nuolatinis intensyvumas manęs taip nesekintų, ar panašiai, tada tuoj klausiu savęs: o kam ir ką aš galėčiau taupyti? Vardan ko ir kodėl?

Toks yra tas mano gyvenimas.

Bet ar Jūs tokio linkėtumėt, sakykim, kokiems nors savo artimiausiems ir mylimiausiems žmonėms? Ar Jums atrodo, kad tai yra sėkmingas modelis?

Negalvoju apie tai nei kaip apie sėkmingą, nei kaip apie nesėkmingą modelį. Manau, kad jis – toks modelis – egzistuoja ir kad jis yra man tekęs. Ir taip pat aiškiai žinau, kad gyvenimo modelio negalima išvengti, negalima jo norėti, negalima jį kaip nors pasiimti. Jis yra. Kuo toliau, tuo labiau aš tikiu, kad kiekvienas žmogaus gyvenimas yra toks – „tik jam vienam“. Tik jam vienam jis yra toks.

O dėl linkėjimo artimiems žmonėms… Nei norėčiau, nei kaip nors stengčiausi apsaugoti nuo tokio gyvenimo. Jau nedaryčiau to. Nepriklausyčiau prie tų išmintingų aktorių, kurie nenori, kad jų vaikai būtų aktoriai. Aš sutikčiau.

Esate sakiusi, kad nesate aktyvi savo gyvenimo darytoja, kad daug kur lėmė aplinkybės, Jus palaikę žmonės. Žiūrint į Jūsų visuomeninę veiklą ir visą rašymą, atrodo, kad esate labai aktyvi.  O savo gyvenime – pasyvi?

Taip. Sutikčiau, kad aš esu pasyvaus gyvenimo žmogus. Apskritai pasyvumas greičiausiai dominuoja.

Tai irgi nulemta?

Greičiausiai. Galbūt dar sustiprinta mano nesąmoningo galvojimo. Aš dažnai nenoriu ko nors ryžtingai keisti savyje, nenoriu naikinti net savo liūdesio dėl gyvenimo, kurio jau neturiu, dėl auditorijos, dar dėl ko nors… Aš netgi mąstau, kad tas pasigedimas, trūkumas ko nors – jis yra mano gyvenimo dalis. Ir aš tą gyvenimo dalį galiu taip išgyventi – liūdėdama, pasigesdama. Ir kad tas pasigedimas yra tokia gyvybės dalis ir aš nenoriu jos nei užmiršti, nei kaip nors taip aktyviai pasakyt: „Na, tu baigei ir tau prieš akis kitas gyvenimas!“ Aš niekad to nedariau.

Ar esate gyvenime dariusi kokių nors kardinalių, esmingai ką nors keičiančių žingsnių?

Manau, kad ne…

Viskas vienoj tėkmėj?

Tėkmėj… Aš apskritai manau, kad vandens formos yra labai gilios. Galvoju, kad jos yra gal net tvaresnės už kietųjų kūnų formas. Už akmenines ar geležines. Apskritai vandens struktūros man yra be galo artimos. Ir dar aš tikiu minkštų dalykų kietumu.

Visuomenė Jus labiau pažįsta kaip proto žmogų. O emocinį Jūsų gyvenimą galbūt labiau žino Jūsų artimųjų ratas?

Na, manau, kad ne. Aš esu iš uždarųjų žmonių.

Tai dėl savisaugos?

Ne, – dėl saugumo. Tai skirtingi dalykai. Bet ir tai nėra kaip nors pasirinkta – tai man duota. Žmogus turi būti savyje kažkaip saugus, kaip uždara sistema. Jeigu jis atsiveria arba, kaip aš sakiau, jei esi viešas ir peršviečiamas kokioje nors paskaitoje, – tai nesikerta. Kad galėtum tapti viešas, turi būti labai neviešas žmogus. Labai uždaras, labai atskiras, labai sutelktas, kad ateitų akimirka ir visa tai galėtų skleistis. Bet ne tokiomis formomis, kurių tu negalėtum kontroliuoti. Visos tos formos vis tiek mano yra kontroliuojamos. Tad galbūt tai ir yra uždarumas – ta kontrolė.

Bet jei žmogus yra toks uždaras, jei jis neįsileidžia vidun, neatsiveria, – kas jam gali duoti tą pilnatvę? Ar nėra tada ta emocinė pilnatvė tik su antrine tikrove – su knygomis, su muzika, bet ne su pačiu gyvenimu?

Nežinau, tiesą sakant, kas yra antrinė tikrovė. Man atrodo, kad ten, kur aš susitinku ar su muzika, ar su literatūra, kur iš tiesų aš esu paliesta ir paliečiu, tas santykis mane liečia ir aš liečiu. Aš taip susitinku su gyvenimu. Man tai yra gyvenimas.

Bet tai išgalvotos istorijos.

Ne. Aš jaučiu, kad už viso to plazda tikrasis gyvasis gyvenimas: negalima nieko sugalvoti, ko negalėtų gyvenime būti. Viską maitina tikrasis gyvenimas. Jeigu tik aš pradedu justi tą gyvos versmės pulsavimą – esu tikra, kad susitinku su gyvenimu. Jeigu nejaučiu – ten man nėra nei pirminės, nei antrinės tikrovės. Jokios. Tuščia. Bereikalinga. Užversta.

Ar Jūs ir bendraudama su žmonėmis taip jaučiate?

Taip. Labai aiškiai. Ir nepriklausomai nuo to, kad aš, atrodo, ir bendrauju, ir visiškai korektiškai, iš tiesų daugeliu atveju aš kaip ir nebendrauju. Kaip ir nedalyvauju. Bet jeigu jau pajuntu šitą gyvastį kažkokią, tada viskas many ima dalyvauti. Principas iš tiesų visiškai tas pats. Ir ten, ir ten. Kaip vientisa. Užtat aš ir neskiriu šitų dalykų. Arba yra tikrumas, arba nėra jokio – nei pirminio, nei antrinio. Jokio.

Ar galėtumėt taip drąsiai tvirtinti, kad su ta antrine, kaip aš ją vadinu, tikrove – literatūra ir viskuo, ką žmogus yra sukūręs, – bendrauti yra daug paprasčiau nei su žmogum?

Man nėra paprasčiau.

Bet juk „imti“ iš literatūros yra paprasčiau negu iš gyvenimo. Ar ne?

Vienodai. Jei negali paimti iš gyvenimo – nepaimsi ir iš literatūros.

Bet joks literatūros veikėjas dėl Jūsų vienokio ar kitokio reagavimo nepradės elgtis kitaip. Tos formos yra nekintančios. 

Ne, jos yra kintančios – mano sąmonėje jos yra kintančios. Jos gali iškelti, sužadinti manyje tai, kas suteikia dar papildomo skaudumo arba neramumo… Man nuo daugelio dalykų darosi kažkaip neramu. Ir darosi iš literatūros, iš filosofijos…

Ar galėtumėte kokį pavyzdį pasakyt, kad pajėgčiau suvokti?

Ne, nesakysiu, nes jau labai čia būtų komplikuota…

Nuotr. V. Daujotytė 2002 m. kovą po avarijos. 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Taigi Jūsų santykis yra vienodas – galite vienodai reaguoti ir į tai, kas gyvenime atsitinka, ir į tai, kas atsitinka literatūroj ar kino filme…

Ne į tai, kas atsitinka, – reaguoti ne į nuotykį, bet į tą formą, kuri sukurta kaip instrumentas gyvenimui pajusti. Aš reaguoju į formą.

Sakydama „forma“ Jūs turi galvoje kūrinį?

Nieką kitą – tik kūrinį. Forma man reiškia tik kūrinį.

Bet Jūs nesustojate ties ta kūrinio forma – einate kiaurai, į kūrinio vidų?

Vidus ir išorė – jie neatsiskiria. Kiaurai? Ne, aš atsiremiu į formą, sustoju. Negalima jos išardyt. Jeigu eitum, ją suardytum. Aš turiu sustoti, kaip priešais kokį kristalą. Aš turiu jį jausti, matyti, girdėti. Jis leidžiasi kažkaip man matomas, lytimas…

Tai literatūros priėmimas, suvokimas, – jis ateina iš gyvenimo?

Paprastai pasakyčiau: literatūra yra gyvenimo kristalai, nušlifuoti tau. Tu matai gyvenimą kaip nešlifuotus kristalus. Tu daug ko negali. Nešlifuotas gali atrodyti kaip koks visa kuo aplipęs akmuo. Literatūra duoda tau nušlifuotą kristalą arba bent tiek apšlifuotą, kad tu jį pamatytum… Aš matau tą sąlytį kaip tokį. Arba galbūt net atvirkščiai: tai, ką tu galbūt gyvenime gali pamatyti kaip kokį bandytą, bet nepabaigtą šlifuoti pusfabrikatį, – literatūra tau grąžina į pirminį pavidalą, tokio pirminio mineralo. Ir tu matai jo grožį, tokį grubų, gal net kampuotą…

Vadinasi, Jūs tikite, kad literatūra ir menas gali padaryti žmogų geresnį, jautresnį, labiau suprantantį?

Na, taip. Dabar turėčiau pasakyt, kad tikiu, jog literatūra ir menas leidžia žmogaus sąmonei suvokti tokius dalykus, kurių be meno, be literatūros suvokt nebūtų įmanoma. Ir tikiu, kad kuo platesnė ir gilesnė yra žmogaus to suvokimo, įsigyvenimo, buvimo skalė, tuo žmogus yra… Ar jis yra geresnis? Šitą man sunku pasakyt, ar ji padaro jį geresnį. Tiesiog padaro jį imlesnį, gyvesnį, stipresnį, sąmoningesnį, – taip pasakyčiau. Gerumas – jis yra labai sunkiai pamatuojamas. Na, jeigu matuotumėm tik tuo vienu matu – jog gerumas – tai kai žmogus sąmoningai nedaro blogo, tokiu pamatavimu, tikiu, kad taip. Nes literatūra leidžia pamatyti, kur gali nuvesti kokie nors nepakankamai sąmoningi žmogaus gestai. Kaip galima blogo pridaryti net to nenorint. Literatūra ir menas vis dėlto perspėja žmogų. Ir tas perspėjimo kodas yra veikiantis. Tai šia prasme aš tikėčiau, kad žmogus, jeigu ir netampa geresnis, jis vis dėlto įgyja galimybę į šitą kelią – sąmoningo priešinimosi blogiui – pasukti. Bent jau tiek. Arba suvokti, kad gėris yra tai, dėl ko vis tik reikia dėti pastangų. Arba tiesiog atsistoti į jo pusę.

Aš galvoju: o kaip gyvena tie žmonės, kurie iš viso neskaito jokios literatūros? Juk pasaulyje tokių žmonių dauguma…

Aš taip pat esu galvojusi apie tai. Tiesiog manau, kad šių žmonių dvasios gyvenimas toks labai minimalus…

Tiesa, čia kaip tik pasakysiu tokį savo labai seną galvojimą apie tai, kad yra prigimčių – tiesiog tokių savaiminių lyg kristalų „savaimukų“, kaip aš sakau, kurie savo dvasia gali nueiti labai ilgą žmogaus sąmonėjimo kelią be knygų, be kultūros. Jie gali tą kelią nueiti ir įveikti. Taip galima paaiškinti, kodėl tokia beraštė lietuvių senoji kultūra, ta prigimtoji, arba etninė, kultūra, remiasi labai aukštos savaiminės prigimties žmonėmis, kurie pasiekia aukštą sąmonės lygį savaime. Didžioji jų mokykla yra gamta. Jie turi prigimtą galimybę matyti, žiūrėti, stebėti, justi ir jautriai reaguoja į visą šitą mokyklą. Ir išeina lyg kokį universitetą, ir užtat ta pirminė išmintis yra labai skaidri, labai gili.  Niekad negalima šito užmiršti. Ir tada galima suprasti, iš kur yra tas savaiminis žmonių inteligentiškumas, kuris kartais švyti žmonėse, nors jie nei ten labai ką nors skaito, nei ką… Tokie tiesiog savaime turi tą dvasinį kristalą. Aš linkusi labai pasitikėti šita savaiminės sąmonės šviesa. Yra žmogaus prigimty galimybė be jokių kitų intelektinių paramsčių nueiti tą dvasios kelią. Ir labai aukštai pasiekti. Tad visad reikia šitai atsiminti, kad nesuabsoliutintume, maždaug: tu skaityk – ir viską pasieksi. Yra dar prigimties dalykai. Gali juos turėti ir gali jų neturėti, ir tada negalėti įsigyti jokiais būdais. Šiek tiek galima pralaužti žmogų, bet vis tiek jau yra riba, kurios jis neperžengia.

Ačiū, profesore.

Spausdinta „Dialoge“.