Temos Archyvai: Tekstai

Apie trečią brolį Kęstutį

kestutis-skriduliuos-wSako, jis buvo gražiausias iš mūsų penkių. Nežinau, bet moterys prie jo lipo kaip bitės prie medaus. Kai paryčiais pareidavo išgėręs, prikeldavo Mamą ir imdavo pasakoti, kad šita (Irena, Janina, Polina etc) tai nuostabiausia, gražiausia, šauniausia. Ir kad su ja tikrai ženysis, ir ji Mamą ant rankų nešios.

Mama su viskuo sutikdavo ir šiaip ne taip įkalbėdavo jį eit gult.

Nesiženijo Kęstutis ilgai.

Mama atlaikė daug nuo jo verkiančių ir vistiek jį mylinčių. Bent taip jau jos šnarbščiodavos sakydavo. Mama ramindavo jas savotiškai: „nepergyvenk, mieloji, jis toks chuliganas, nesigailėk, kad ir išsiskiriate.”

Vedė Kęstutis tyliai ir didžiai mūsų nuostabai baltarusę. Nustebom todėl, kad jis mums visada atrodė toks kaimiškas nacionalistas. Jo pasirinktoji buvo graži. Jie susilaukė dukros. Bet mes nieko apie judvi nežinom jau daugybę metų.

Ir Kęstutis iš ano pasaulio neduoda jokios žinios, nors vis dainuodavo: „aš ir numiręs pas tave ateisiu, ir šaltas kojas pakišiu po dekiu”.

Daug stiprių potyrių teko dėl jaunausiojo brolio išgyventi.

Stipriausias – kai Jo kraują teko semti metaliniu šiupeliuku.

Xxx

Tuomet su šeima jis  gyveno Didžiasalyje. Abu su žmona gavo ir darbą, ir kambarį bendrabutyje. Tai buvo Didžiasalio kūrimosi pradžia. Daug įvairių žmonių ten suplaukė.

Kartą su Mama nutarėm Kęstutį aplankyti. Draugai man paskolino raudoną “Moskvičių”, ir abi laimingos patraukėm Didžiasalin dar užsukdamos į Anykščius pas mamos seserį. Kai esi laimingas nori su visaisdrauge  pabūti.

Mama visą kelią džiaugėsi, kad pagaliau ir Kęstučio gyvenimas susitvarkė.

Xxx

Kur jau ne!

Laimė, kad Mamą palikau mašinoje!

Viena  užėjau į tą bendrabutį, pakilau prie adrese nurodyto kambario ir jau prie slenksčio pamačiau kraują. Durų niekas neatidarė. Beldžiau kaip pašėlus. Galvą iš gretimo buto  iškišusi kaimynė rusiškai paaiškino, kad Kęstas susimušė, kad jį peiliu subadė, kad jie tik ryte jį pamatė ant slenksčio gulintį  ir iškvietė greitąją. “ On ješčio dyšal” (Jis dar kvėpavo),- žiūrėdama man virš galvos tyliai pasakė moteris ir atsargiai uždarė savo buto duris. Paskui pravėrė ir padavė man raktą nuo brolio buto.

Įėjau ir patyriau tokį siaubą, kokį patirdavau maža, kai paskui pasakų merginą „užeidavau“ į uždraustą kambarį ir ten pamatydavou ant kablių pakabintas merginų galvas, bačkose panardintus kūnus … Ir dar garsus.. Dabar tai  buvo katė. Mane pamačiusi ji kaip išprotėjus ėmė baisiai kniaukti ir spaustis prie lango stiklo. Tik palangė ir buvo nekraujuota. Jos baltumas net rėžė akį.

Išbėgau įkalbėti Mamos, kad tik ji čia neitų ir lauktų manęs apačioje.

Dabar nesuprantu, kodėl iš karto puoliau tą  kambarį  kuopti. Kraujas jau vistiek buvo sudžiuvęs, tik kampuose, kur tiesiog balutėm subėgęs, dar buvo šiupliuku pasemiamas. Vonią kraujuotum rankom išdekoruotą įveikiau gan lengvai – gausus vanduo ir ūkinis  muilas gerai ima..

Lovos patalynė, čiužinys viskas buvo permerkta krauju ir skleidė šleikštų kvapą. Pykinoį. Tik romanuose apie karą buvau skaičiusi, kad žmogaus kraujo kvapas ypač bjaurus. Viską nuo lovos išverčiau ant grindų ir desperatiškai  ieškojau didelių polietileninių maišų, į kuriuos šituos  kruvinus  patalus galėčiau sukišti. Parodytam savartyne juos išmetus kažkokiais geležgaliais prispaudžiau ir nevalingai persižegnojau.

Tik visa tai padariusi, atgręžiau mašiną į Ignaliną susipratau parodyti dėmesį Mamai.

Xxx

Palatos lovoje brolio veido veik nesimatė – spalva nesiskyrė nuo pilkai baltos  patalynės – tik juodų plaukų ševeliūra plačiai išsidriekus. Jis pabudo, net atsimerkė ir, aišku, nusišypsojo. Kaip visada norėjo atrodyti erelis. Bet kai laideliais, vamzdeliais apraizgyta ranka suėmė Mamos ranką ir pakėlė prie nubalusių lūpų, jo skruostais nuriedėjo ašaros.

Keista, bet nepamenu, ką kalbėjo Mama. Žinau, kad ji pravirko tik sėdus mašinon.. Bet greit susitvardė ir papasakojo apie  Kęstutį nuo gimimo per karą iki šios dienos. Tai buvo lyg filmo kadrai – ryškūs, lyg niekuo nesusieti, o iš tikrųjų suvyti stipria egzistencine virve.

Taip kalbėti geba tik motinos.

Ir tai ne visos.

Unikalios tos akimirkos, valandos, kai kažkokia jėga atitraukia žmogaus protą nuo konkrečios situacijos, išlaisvina nuo platų matymą pančiojančių emocijų ir pakelia viską į kitą lygmenį.

Pati tik kelis kartus per visą gyvenimą tokią suvokties palaimą esu patyrus. Ir tai stipriausia mano gyvenime.

 

ET

Antausis ar palaiminimas?

Nuotr. Mama ,sesuo Nijolė, aš ir brolis Ramutis.

Vasario 9 prasidės ugninės Beždžionės metai (pagal Rytų kalendorių). Gimusiems Tigro metais jie žadami labai blogi. Esą sumenks gyvybinė energija, kils problemų su sveikata, aplankys finansinės problemos. Na, beveik smerčius.
Kad nors kiek viską amortizuotume ir išgyventume iki Tigrams nepalankių metų pabaigos (2017 sausio 28) siūloma daug medituoti ir pasikeisti savo vardą. Tą kaip matote aš padariau – prijungiau antrą vardą Ona, gautą bernavojimo/ sutvirtinimo metu.
xxx
Kažkaip tėvai ilgokai neprisiruošė manęs pabermavoti (taip pas mus sakydavo), ir rengiausi tai šventei gal kokių 5-6 būdama. Lankiau pamokėlės bažnyčioje ir jaučiausi ramiai ir džiugiai. Tik štai paskutinę dieną broliai pasikvietė mane už alyvų krūmo ir liūdnais veidais pranešė, kad turi pasakyti, kaip bus iš tikrųjų.
Detalių jau neprisimenu, bet esmės nepamiršau. Jie pasakė, kad kai kunigas sukalbės maldelę, jis man trenks antausį. Tu, sako, tvirtai atsistok, kad nenugriūtum, nes kuo didesnis vaikas, tuo jam smarkiau kunigas kerta. Mat, didesni vaikai didesnių ir nuodėmių yra padarę.
Kai visus vaikus išrikiavo, aš pertempiau savo „krikštamotę“ į patį eilės galą. Galvoju, kol visiems tuos antausius skaldys, kunigui ranka pavargs, ir man ne taip skaudžiai klius. O kunigas ne nuo tos pusės pradėjo, ir prie manęs pirmos priartėjo. Viskas buvo kaip broliai sakė. Po trumpos maldos jis pakėlė ranką – aš staigiau atsitūpiau. Dar nebuvau pasiruošus smūgio priimti.
Kol už smakro paėmęs kunigas mane tiesino ir kažką kalbėjo, susitaikiau su žiauriu likimu…ir jokio antausio nebuvo, tik atsargus prisilietimas prie skruosto ir palaiminimas.

Stiklinė akis

Nežinau, kas man vaikystėje, pradinėse klasėse, buvo užėję, bet labai panorėjau akinių. Dėjau kapeiką prie kapeikos ir susitaupiau autobuso bilietui į Rokiškį ir atgal.

Tėvams, aišku, nesakiau, kad į mokyklą neisiu, o važiuosiu į Rokiškį akių tikrintis. Niekam nieko nesakiau. Maniau, sakysiu daktarui, kad nematau, ir man išrašys receptą akiniams. Tada susitaupysiu ir nusipirksiu su rudais rėmeliais. Niekada ant jų neatsisėsiu, visada žinosiu kur yra, kai norėsiu skaityti.

Jau neprisimenu, kaip ten mane užrašė pas okulistą (naujas buvo žodis!) – juk neturėjau jokio siuntimo ar paciento kortelės. Gal registratorei kokią graudžią istoriją papasakojau.

Bet sėdėjau prie to okulisto kabineto turbūt visą dieną. Visus kviečia, manęs ne. Atsibodo viskas, valgyt norisi, ėmiau visur šmirinėti. Kai į kabinetą įėjo moteris su berniuku, aš prisikišau prie rakto skylutės – gydytojo stalas matėsi gerai. Berniuką pasodino į gyvenime man nematytą krėslą. Seselė užėjo iš nugaros ir abiem rankom jam suėmė už galvos. Berniukas susuko kojas per čiurnas. Gydytojas priėjo iš šono, rankoj stilkinė, galvoju duos berniukui atsigerti, – o jis tik makt nykščiu į akį ir anoji įkrito į stiklinę.

Iš siaubo atgriuvau nuo durų – tokiai procedūrai aš nebuvau pasiruošusi.

Vėju atskridau į autobusų stotį ir važiuodama namo vis mirksėjau ir čiupinėjau savo akis.

Bijodama gauti velnių niekada nesiaiškinau, kaip tas akis tikrina, ar visada išverčia į stiklinę.

Po daugel metų ryte pabudau ir ant viešbučio spintelės prie lovos pamačiau akį stiklinėje. Pasaulis išsiplėtė ir susiaurėjo vienu metu. Aš buvau ir viešbutyje, ir Rokiškyje. Ir gyva, ir mirusi.

Melsva akis vyzdžiu atsisukusi į mano pusę gulėjo stiklnėje su vandeniu ir įdėmiai žiūrėjo į mane.

Nesvarbu, kad paskui išsiaiškinau, kaip ta akis atsidūrė tiesiai prieš mano akis – viskas banalu, jokios mistikos  –  vis tiek aiškiai jaučiu: tai metafizinė, gal net trečioji mano akis, vis dar nerandanti manęs.

ET, 2016

 

Lenino, Lukiškių aikštėje

lukiskiu a fb

Dvi istorijos, nutikusios Lukiškių aikštėje. Vieną – linksmą – draugams pasakoju, kitos tragiškos – ne. Iš tikrųjų šios kaip istorijos aš ir nežinau. Buvusį bendradarbį, poetą rado ant aikštės suolo negyvą, kalbėjo, kad pasmaugtą.
Linksma istorija nutiko, kai Lukiškių aikštė dar buvo Lenino. Mūsų kompanija – Virgis, Algis, Rimas, Augis, Sigitas, aš – ilgokai pasėdėjome „Neringoje“. Išėjome šiltučiai, atsisveikinti sustojome ties Lenino a.kampu, ir man šovė į galvą noras pamokyti juos kiek keistokos, švelniai tariant, sutartinės. Žinojau, kad jie turi ir klausą, ir balsus – buvom ėję į žygį. O žygyje viskas aiškiau ne ant delno.
Tad paskirsčiau arijas. Esmė tokia: du traukia pagrindinę melodiją: tra lia lia lia le lia le , – ji tokia vingiuota,minkšta, po antro pakartojamos prisijungia du kiti. Melodija kampuota: Žali lapai, smulkūs krapai. Ir trečioji – viską užtvirtinančioji : šūds kampe, šūds kampe.
Mums ne iš karto pasisekė gerą skambėjimą pasiekti, bet kokį dešimtą kartą kartojant jau aidėjo visai smagiai.
Ir tada šalia išdygo du milicininkai. Jie nutraukė mūsų dainuojamosios poezijos aktą ir labai proziškai paklausė: kas tas šūds kampe?
Kaip dievą myliu, mes ne iš karto supratome, ką jie nori mums pripiršti, o kai supratome, panaudojome ir hermeneutikos, ir etnologijos, ir filologijos, ir baltologijos žinias.
Ir vos neįmerkėm uodegos. Bet lemiamu momentu, kai milicininkai jau kvietė gaziką, Virgis prokuroru tonu paklausė: o apie ką jūs pagalvojote išgirdę mūsų dainą?!
Uniformuoti vyrai nieko negalėjo atsakyti. Bingo! Mes skubiai atsisveikinome.
Pro Iljičių praėjome tyliai. Jis gniaužė rankoje savo kepurę.

Mėgstamiausias mano tėvo darbas

Kiemas prie mūsų varganos grytelės Skriduliuose buvo penkių zuikio šuolių.
Tėvas išėjo malkų kapoti. Po kurio laiko kapojimo garsai liovėsi. Mama pradarė virtuvės langelį ir šaukia.
Tėvai, a, tėvai.
Po kelių garsių pašaukimų jis atsiliepia: Ką?
Ko nedirbi?- klausia mama.
Dirbu, – atsako tėvas.
Ką tu dirbi – nieko nesigirdi?! – pyksta mama.
Galvoju, – atsako tėvas.
Tai buvo pats mėgstamiausias mano tėvo darbas.

Prie gryteles1 b fb

Nuotr.prie grytelės sesuo Nijolė, kaimynė Zina (Zinka) ir ET.

Klaviatūra

klaviatura

Kodėl mus labiausiai įžeidžia, įskaudina patys artimiausi žmonės? Todėl, kad su jais esame susisaistę pačiomis stipriausiomis emocijomis. Todėl, kad nesąmoningai (gal kai kas kai kada ir sąmoningai) manome žiną, kaip jie turi elgtis, gyventi, gal net kalbėti. Juk supykstam tada, kai mums pasako tai, ko nenorėjome girdėti, kitaip tariant, nepasako to, ką norėjome girdėti. “Sugavę” šį negudrų mechanizmą, mes jau turime šansą suvokti ir pasakyti sau: taip, manyje sėdi tuzinas išankstinių nuostatų. Tai tuzinas pačių pavojingiausių fugasinių bombų, kurias vos palietus sprogsta visas vidinis pasaulis. Tada ilgai ir skaudžiai rankiojamės nuolaužas.

Nuolat kartojam ir kartojam tą patį sizifišką ratą: pasakė/padarė – įsižeidžiau/įsiskaudinau/subyrėjau – susirinkau. Ar galiu iš to rato išsiveržti? Ar galiu nebūti atvira klaviatūra, kuria kiekvienas gali groti, ką tik panorėjęs? Eina kas pro šalį, paspaudžia baltą klavišą – aš šypsausi; paspaudžia juodą – aš kankinuosi. Per dieną tiek grojančių ir tokias įvairias melodijas, kad tai suvokus, net baugu pasidaro – ar aš pati dar galiu kokią nors švaresnę melodiją savo jausmų klaviatūra išgauti, ar ji jau visiškai išderinta?

ET, spausdinta 2004

Kai aš buvau gandras

pavasaris kernavej 2010 (17) fb

Sunkiausiai mane slegiantis prisiminimas yra iš tų laikų, kai aš buvau gandras.

xxx

Ant elektros stulpo įtaisėme savo lizdą. Vieta buvo visai neišvaizdi, net ne pelkėta, bet mes buvom jauni ir nenorėjom niekieno draugės: nei žmonių, nei kitų paukščių. Dirbome kaip pašėlę, bet lizdą surentėme labai gražų ir patogų: lygiais kraštais, aukštais šonais. Sugulus joks vėjas neužpūsdavo. Mes gulėdom ilgai, kol skilviai pradėdavo be perstojo trūkčioti .

Pradėję  lauktis vaikelių, tapom lėtesni. Aš bijodavau, kad Ji pavargs, kad liks alkana. Naktimis ėmiau pabusti nuo kraupaus sapno – Ji krinta suglaustais sparnais, o aš negaliu Jos sugauti. Pasakoti apie tuos sapnus bijojau, o sunkumo nuslėpti nesugebėjau. Kiekvieną rytą Ji klausdavo: “Kas yra, brangusis? Gal blogai jautiesi? Gal skriskime į viržynus?” Išsisukinėdavau, kad viskas gerai, bet tai nepadėjo. Gyvenome įsitempę.

Per sapnus buvau perspėtas apie artėjančią tragediją, bet to nesupratau.

xxx

Gimė trys, kai manęs nebuvo.  Parskridęs iš Jos akių supratau, kad jau. Ilgai stovėjau ant krašto prirėmęs snapą. Saulė patekėjo,   o Ji  vis nekėlė sparnų. Ėmiau galvoti, kad gal jie negyvi, gal Ji miršta,  bet klausti nedrįsau. Kai Ji staiga atsistojo, tarp gražiųjų Jos kojų pamačiau pilką kamuoliuką. Tai buvo nuostabiausias vaizdas mano anam gyvenime: saulės spinduliais apšviesta Jos juoda papilvė, raudonos ilgos kojos ir pilka nauja gyvybė.

Šoviau į dangų kaip paklaikęs ir skridau skridau, tai sunkiai kildamas, tai lengvai sklęsdamas. Visas dangus, visa žemė buvo mano džiaugsmas. Buvau egoistas. Bet tai supratau daug vėliau. Gal net ne tame gyvenime.

Nežinau, kaip po vaikų  gimimo jaučiasi kiti tėvai, – po tragedijos su niekuo apie tai nekalbėjau, – bet mes praradom save. Mūsų neliko, tebuvo jie. Jų maitinimas,  migdymas, vėl maitinimas.

Kartą supratau, kad turiu nutraukti tą karuselę ir įkalbėjau Ją išskristi į pievas. Grįžo laimingesnė, bet apsisprendusi – jau laikas silpniausiąjį išmesti. Nepadarėm to nei pirmą vakarą, nei antrą, nei trečią, – jie visi buvo vienodai stiprūs, nė vieno negalėjom pasmerkti. O reikėjo.

Pasitelkėm burtus, tą, kuris pakliuvo, greitai, net su pykčiu išvertėm per lizdo kraštą. Girdėjau, kaip žnektelėjo.

Xxx

Likusiesiems tapo erdviau, jie darėsi guvesni, įdomesni, ir būtinasis nužudymas tarsi pasimiršo.

Tądien išskridom abu, kadangi vienam visus pamaitinti jau tapo sunku.

Grįžtant dangus buvo baisiai raudonas. Dar nepriskridęs lizdo, pajutau šaltį ir iš karto supratau, kad jie nebegyvi. Maniškė net nenutūpė – apsisuko ir nuskrido. Grįžo po kelių dienų visai kitokia.

Taip ir nebeatsigavome, nors gyvenome dar keturis sezonus.

Buvom nubausti. Už ką? Gal už tai, kad svarbiausią mūsų gyvenime sprendimą – sprendimą, kam gyventi, kam mirti, – patikėjome burtams.

Xxx

Taip, tai pats slogiausias prisiminimas iš tų laikų, kai aš buvau gandras.

2004

Elena  Tervidytė

 

Pirmasis bučinys

Ar tu jau darei TAI ?- klausia manęs Ivolikas.

Nea.
Ir aš ne… Gal pabandom?
Pabandom.
Bet jei bus vaikas, aš neprisipažinsiu, kad jis mano,- dar pagąsdina ir nesulaukęs mano reakcijos ryžtasi – bučiuoja tiesiai į lūpas.
Kai pritrūkstam kvapo, atsitraukiam ir nežiūrim vienas į kitą, tik tylim ir stebim, kaip už Jutkių senųjų kapinių kalnelio leidžiasi raudona it burokas vasaros saulė.
Tai aš jau eisiu,- nežinau po kiek laiko taria Ivolikas.
Gerai, eik. Ir nepamiršk dobiliukų.

Jis pasiima skepetą su triušiams prirautais dobilais ir tolsta. Paskui tekinom grįžta, išpeša namažą saują ir prideda prie manųjų. Tada jau šauna kaip kulka ir net neapsidairo bėgdamas per vieškelį.
xxx

Šis prietykis nebuvo toks nekaltas. Jis mus – vandeniu neišskiriamus draugus – atitolino.
Ir subrendę niekada neprisiminėm ir nepasijuokėm iš to – regis, antraklasių – eksperimento. Iš naivaus Ivoliko manymo, kad vaikai gimsta pasibučiavus.
O gal vaikiškos mūsų noselės vis tik užuodė ten pasklidusią išsižadėjimo smarvelę? Nežinau.

Aštuoniolikos sulaukusį Ivoliką paėmė į kariuomenę ir paskyrė kalinių saugoti. Kalbėjo, kad jis elgiasi žiauriai. Atitarnavęs privalomus du metus jis savanoriškai liko dar vieniems ir buvo nudurtas iš nugaros. Tas mano pirmas vaikiškas bučinys.

Elena Tervidytė

Pranelio armonika

Gyveno kartą siuvėjas Jasius. Nepagalvokit, kad čia pasaka: tikrai buvo toks Jasius, turėjo mūrinę gryčią, drėgną ir šaltą, iš didelių akmenų sukrautą, ir būrį vaikų. Regis, trečias iš apačios stiepės Pranelis. Stiepės, stiepės, ir balti ūsiokai prasikalė, bet kai metrą keturiasdešimt pasiekė, tai ir nė iš vietos. Ko tik jis nedarė. Pasikabina, būdavo, ant kopėčių skersinio ir kabo, kol venos virvėm išsiveržia, o veidas baltais ir raudonais plėmais nueina. Arba vasarą, – naktį kriaušių prisivagia, mus, vaikus, sušaukęs ant dviračio susodina ir nukrato prie upelio. Mes jau žinom, ką darysim – tempsim Pranelį. Mat jis buvo kažkur skaitęs ar girdėjęs, kad vandenyje žmogus pasitempia; tai įsikibdavo į nuvirtusį medį, mes už kojų ir traukiam. Taip traukiam, kad atrodo,, kaip vėžiui žnyples nuplėšim tas jo baltas kojas. Jei jam regėdavos, kad galva atitolo nuo kojų – gaudavom po  dvi saldžiarūgštes kriaušes, jei – vieną dviem. Iš pradžių ir mes tikėjom šituo augimu, bet pamažu tikėjimas kaip upė po potvynio atslūgo. Pastebėjom: nors Pranelis po maudynių pakelia dviračio balnelį, paskui vėl jį nuleidžia iki rūdžių ruoželio. Taigi mes užsiprašėm daugiau, o jis, ar mokėt nebeišgalėdamas, ar draugų pašaipų nebeapsikęsdamas, atsisakė mūsų paslaugų.

Ilgai vaikščiojo tylus ir susiraukęs, mokykloje nebesirodė, įsitaisė kažkur prie melioracijos. Vakarais kartais ateidavo prie kūdros pažvejoti, bet tik meškerę užmesdavo: nei jam kibdavo, nei jis traukdavo. Čia jis porindavo, su kokiais vyrais darbe jis susilygiuoja ir kad jokia ten ne melioracija, o aukso kasyklos. Mums ir vaidenos, kad ne molį, o gryną auksą Pranelis kiloja. Prašėmės kartu paimami, bet jis nei už ką. „O kul tu pinigus dėsi?“ „Ėhė! Ne jums varlianosiams žinoti“. Už varlianosius baisiausiai supykdavom, rėkdavom, kad jis pats varlė – vandeny tamposi, kad durnių durnius, dvejetų karalius. Ir šitaip, ir kitaip cypaudavom, užmiršę karpius ir visokią draugystę, aplodavom iki pat namų. Jei kurį nutverdavo, tas kentėdavo – rankas vaikis kibias turėjo.

Per pirmuosius pašalus Pranelis parsivarė mopedą, dar po kurio laiko ant peties armoniką parsinešė. Kad mokytųsi nebuvo girdėti, tad kai vieną vakarą užgrojo, visi puolėm žiūrėti. Po žmogelį po žmogelį ir veik visas kaimas susirinko.O ant pašalės Pranelis besėdįs, smakrą armonikon įrėmęs ir kad duoda klavišais aukštyn žemyn. Divijos svietas, divijos, o paskui ir šokt leidos. Taip smagiai grojant jau seniai niekas nebuvo girdėjęs, nebent per radiją. Bet čia gi ir girdi, ir matai. „Pranelis, kad jį paraliai! Tai rankas vaikis turi… Aš mislijau gal koks muzikantas atvažiavo, o čia…Šitaip grieždamas – neprapuls…“

Nuo tos pavakarės Pranelis tapo muzikantu. Vardadieniui, gimtadieniui, veseliai ir šiaip pagėrimui visi jį ėmė kviestis.

Pavasary bernai prie pušynioko pievelę parinko, berželiais apkaišė, mes kankorėžius numėtėm, ir buvo gegužinė. Daug kas Pranelį keitė, bet kaip jis – nei vienas nevaliojo. Pačirpina, pačirpina, kelios poros pašliaužioja, ir, žiūrėk, mergos jau Pranelį apspinta. Tik šypsos, už rankų stvėrinėja, o jis labai ir nesipriešina, nes pats nešoka – ar nedrįsta, ar nemoka, niekas tuo sau galvos nekvaršina, tik skuba kuo greičiau diržą per petį jam užkabinti. Ir vėl puola žolę trypti ir kuri kuriam, tik ne Praneliui į akis spingsėti. Kol jo prašo, tol jis ir groja.Tad ir pagarsėjo mūsų vakaruškos. Savų ištryptas ratelis didžiausiu ratu pavirto. Ėmė jaunimas kaži iš kur atvažiuoti. Visos pušys dviračiais apramstytos. Pajodydavom ne vieną, nes kai Pranelis polką su ragučiais užplėšdavo, tai aplink niekas nieko nebematydavo.

Taip ir pralėkė vasara, žmonių pavadinta gegužinių vasara.

Žiemą neužderėjo sniego, aplink skėtriojosi pilkuma ir lietūs. Keliai ištižo, susiraukšlėjo, ne kas ką lanko, nei mus kas atlanko – jokių naujienų.Tik besotės kiaulės, užtrūkstančios karvės ir visokie kitokie kasdienės duonos reikalai. Žmoneliai iš savo namų lyg špokai tik išlenda ir vėl sulenda ir perlytom malkom kūrendami krosnį, keikia dangų sumaišiusius „sputnikus“. Kai niūru laukuose, niūru ir namuose, toks jau kaimas ( dar be televizoriaus), toks jau žmogus – reikia jam kažko, nors tu ką. O likimas taip ir pasuka.

 

Nušnarėjo kalbos, kad į kolūkio centrą atvežė dešimt žmonių, apgyvendino senajam mokyklos bendrabutyje ir nuo šiol jie čia dirbs ir gyvens. Patiks, atseit, ar nepatiks, vis viena gyvens, nes jiems valdžios neleista išvažiuoti. Iš pradžių kaimas kaimas nežinojo, kaip juos vadinti. Kažkas pasakė “tremtiniai”, bet šitai neprigijo, nes Skriduliai – tai ne Sibiras. Ir ėmė juos atvežtiniais šaukti. Iš pradžių vis skersom, vis pašnairuodami į tuos atvežtinius, bet pamažu visi apsiprato. Praėjo apkalbų drebulys, ir nutarėm , kad, vienu žodžiu, anokie jie razbaininkai – žmonės kaip žmonės – tik tuščius butelius daug dažniau priduoda. Šitokios naujovės gerokai žiemą patrumpino, o pavasarį kaimiečio akys tik į žemę ir dangų težiūri.

Atvežtiniai dirbo atskirai – prie statybų. Taigi švyst saulelė kartą kitą, trinkt perkūnas – ir jau gali ant žemelės prisėsti. O šokt tuo labiau. Mums vaikams patikėjo svarbų darbą – skelbimus išklijuoti. Po poros dienų jie buvo „nusiverkę“, ir nelabai ką galėjai išskaityti, tačiau liaudies susirinko. Atvežtiniai irgi atėjo, visi atskirai sustojo ir dudeno tarpusavy, tarsi nieko nepažintų ar lietuviškai nemokėtų. Visi lyg ir nekreipė į juos dėmesio, ir Pranas ir linksmai, ir liūdnai armoniką kalbino, o anie nei krust – ir ėmė šokančių mažėti, vakaro šaltelis dvelktelėjo kažkokia nejaukia, lyg būtume ką apvogę, nuotaika. Pranelio pirštai ėmė klupt ant klavišų. Oras pakvipo muštynėm, nes mūsų vyrai krūvom susiėjo, kankorėžius tik spardo, tik spardo, rankom skėtrioja ir atvežtinių pusėn dairos. Margos irgi kažką kudakuoja, lyg vištos, gūžtoj kiaušinio neradę. Pranelis tyli.

  • Ei! Juk vieną kartą gyvenam.

Balsas negirdėtas. Skardus, malonus.

Vai seniai seniai pas motulį buvau…

Kad užtraukė. Taip aukštai, net pritūpt norisi. Viena. Atvežtinė. Nuo savų į priekį paėjus, galvą atmetus – visi išsižiojo ir, garantuoju, tik dabar pamatė, kokie gražūs jos plaukai ir pati kokia straina. O ji skarelę nuo pečių nuleido, šone išskleidė ir pagal dainą, lėtai, bet veržliai, šiek tiek pasikreipusi, lyg į stovinčius ją trauktų, ratu ėmė šokti. Staiga stabt: “Praneli, polką!” O jis lyg to telaukęs. Mergina vyrą glėbin čiupo – ačiū Dievui, ne kelmas pasitaikė – ir leidos skrieti. Ir visi, kas ką stvėrę, pajudėjo. Su tokiu pasiutimu dar niekada nebuvo šokta.

Xxx

Kitą rytą bei visą savaitę vyriokai tik ir kalbėjo, kad ne merga, o ugnis pasirodė. Tad sekmadienio vakarą ir ženotžmogiai ( taip mūsuose vadina vedusius) į gegužinę atėjo. Ir jie anoje kažkokią ugnį įžiūrėjo: lūpom čepsėjo ir gardžiu kąsneliu vadino. Moterys sunerimo, kad „ta padraika“ jų vyrų iš doros kelio neišvestų, tad pabaigos nesulaukę anuos namo ištempė.  Žmogų išvesti gali, net uždaryti gali, bet jo minčių nesugaudysi – kur nori, ten lakioja. O jei jos per dažnai ir per ilgai kitur klajoja, tai ir žmogus paskui jas patraukia. Niekas tikrai nematė, tačiau, sako, kad ne vienas vyras bandė to gardaus kąsnelio pakaštavoti. Sako, kompanijoje pagėręs vis koks gudruolis atsiskirdavo ir į bendrabutį pasukdavo. Jolita duris atidarydavo, smagiai juokdavosi, bet prie svečio ir jo puslitrio visada ir savo drauges pasikviesdavo. Taigi pasėdėdavo smaližius ir nieko nepešęs išdūlindavo. Moterys žiauriai, net intymių detalių apie savo sutuoktinius atskleisdamos, juos smerkė, bet vyrai neėmė į galvą arba vaizdavo neįmą.

Taigi viskas lyg aprimo, tačiau ramuma dažnai kaip ir giedra perkūniją brandina.

  • Pranelis ženijasi.
  • Su kuo? Ką čia pliauški nesąmones!
  • Ot ir sąmones – jau žiedus nusipirko.
  • Negali būti! Kas gi už jo teka?!
  • Kas, kas? Atspėk.
  • Išsimisliji! Neturi ką kalbėti.
  • Tu pati neturi… Jolita su Praneliu ženijasi!

Kalbos kaime, kaip ugnis miške. Visaip šnekėjo, bet viską iš lubų, nes Pranelis nebepasirodydavo nei ryte, nei vakare, „kaip į liūną vaikis prasmego“… „O gal ir gerai, ką čia žmogus gali žinoti…“

XXX

Procesija buvus nedidelė: jiedu ir dar pora žmonių. Mačiusieji gal nė neįtarė, kad einama žiedelių sumainyti. Pranelis ant peties armoniką nešės , jaunoji balta su žirniukais suknele vilkėjo, ėjo kažką kalbėdami, iš kažko juokdamiesi. Prie lemtingųjų durų Pranelis, sako, sustojęs ir paklausęs: „Jolita, ar tu mane myli?“ Ta nusijuokus, pečiais patraukius:„Kokios tu dar meilės ieškai, muzikonte? Einam.“ Ir traukia už rankovės. O Pranelis – ne. Sustojo ir nė iš vietos. Liudininkas, vienas iš atvežtinių, priremt būsimą jaunikį norėjo, ranką jam užlaužė: „Ką čia juokus kreti?“, o Pranelis kaip kuolu trenktas stovi ir tyli, ir žiūri, bet taip žiūri, kad ir atvežtinis atbulas, atbulas:„Kaip žinai, kaip žinai…“ Tik Jolita nusitvėrė už armonikos ir nepaleidžia. „Leisk, sakau. Paleisk. A! Turėkis. Už tą meilę…“ Dumplės švogždamos išsitempė, bet Pranelis nestabtelėjo. Kaip kirto, taip pėsčias 16 kilometrų ir parkirto. Net į trobą neužėjęs kieme savo juodą švarką nusivilko ir iš nuostabos išsižiojusiai motinai ant rankos užsvarino:„Gali miežiuos pagalius aprengti. Aš jau po vestuvių“ – ir ant gryčios.Kablys terkšt ir baigta. Kas bekalbina, Pranelis nei mur mur. „Kad tik galo sau nepasidarytų!“- nuogastavo kaimynai, bet motina buvo rami.

Dvi dienas ant aukšto pratūnojęs, Pranelis nulipo žemyn. Niekas nieko jam nesakė, neklausinėjo, bet ans vistiek kažkoks nesavas buvo.

Pasisukinėjo kelias dienas tas mūsų Pranas ir braukšt dar vieną šposą: „Išeinu. Negaliu taip. Netikiu, kad nėra tikros meilės”. Čia jau žmonės pratrūko: „Cvankt berniokui…kiek dideliai mažas, tiek didžiai durnas“… Visaip iš jo juokės, ir būtus, ir nebūtus griekus prisiminė, bet man atrodo, kad jiems buvo ne juokinga, o pikta, kad tik jis, Pranelis, gali šitaip viską mesti, apsisukti ir išeiti.

 

Elena Tervidytė

 

Novelė spausdinta „Literatūros ir meno” savaitraštyje 1982 06 26

Kūnas ir siela

Yra laikas, kai jaunas mūsų kūnas lekia pasišokinėdamas, į nieką nesidairydamas. Jis stiprus, veržlus, jį sprogdina energija, jausmai ir geismas įsilieti į pasaulį, nustebinti jį. Tuomet natūraliai atrodo, kad visas pasaulis yra išorėje, aplinkui. Gal ir todėl tam jaunam kūnui dažnai nė motais sesė siela. Šios jis gal nė nejaučia, nes pačiam – tik ką pabudusiam – sunku su savimi susitvarkyti, save identifikuoti, išoriniame pasaulyje įsitvirtinti.
…Kūno įnorius besotinant neretai pralekia gražiausi mūsų metai.

Šis teiginys, žinoma, sąlygiškas, kaip ir visa, ką čia parašysiu.

Ties kuo sustojame? Arba kas sustabdo tą kūniškąjį lėksmą? Vienus – meilė. Kitus – gal susitaikymas, kad nebus taip, kaip nori. Trečius – galbūt pats laikas, atpučiantis į mūsų gyvenimus ligų, nuovargio, nusivylimų. Ketvirtus nuo to lėksmo į niekur, arba tik į išorinį gyvenimą, regis, vis tik sustabdo siela.

Ji prieina tyliai, atsargiai kaip sniegena per sniegą, – nors ne visada būna tokių ryškių spalvų, ta jaunesnioji sesė, – ir pasilenkusi prie mūsų taip arti, kad beveik pasiektų pabučiuoti gyvenimo suspaustas lūpas, paragina: atsipalaiduok, sustok ir pagalvok.

Sustok ir atsakyk man / sau į klausimą: kodėl nesi laimingas? Juk turi namus, draugų, artimus žmones. Daug pastangų dedi analizuodamas save ir kitus… O vis sukiesi tame pačiame rate. (Juk jauti tą voverės ratą, ar ne?) Nejau iš tiesų galvoji, kad atėjai į šią žemę tik kūnu ir kūnui gyventi? Jei tik tam, sakyk, koks maudulys kartais taip suspaudžia krūtinę, kad, regis, plyši, jei nepratrūksi rauda ar… veikla. Ši išsklaido tą maudulį lyg nereikšmingą, bevertį pojūtį. Nesuklysk, – šitaip nuveji šalin tai, kas pakeistų tavo gyvenimą.

Tokiomis ir panašiomis akimirkomis, žmogau, aš – tylenė tavo siela – ateinu ir sakau: aš esu. Tu gimei su manim. Esu tau duota. Be manęs nebūtų tavęs. Bet nuo tavęs priklauso, kuo tavo gyvenime esu – ar užpečkyje laikoma pelenė, ar nuolat besikeičianti fėja, kurios stebuklinga burtų lazdelė iš negatyvo viską geba paversti pozityvu. Jei leidi man būti fėja, keliu tave ant gyvenimo džiaugsmo sparnų. Jei laikai niekam tikusia pelene – pats, mielasis, žinai, kaip tada yra…

Taigi laikas tėra atkarpa, trajektorija, kuria juda mūsų kūnas. Ta kūno brėžiama linija visada leidžiasi žemyn – ir tik žemyn. Kitaip nebuvo ir nebus. Metams bėgant žmogaus kūnas visada sens, jo jėgos mažės.

O mūsų sielos galimybės visai kitos. Ji nepavaldi laikui. Ji bet kada gali šauti į viršų ir padaryti mus laimingus. Tereikia ją pripažinti, tereikia ją puoselėti. To sau ir Jums visiems, drauge einantiesiems ir ėjusiesiems, kuo nuoširdžiausiai linkiu.

ET