Žymų Archyvai: Vilnija

Ingė Lukšaitė: Kraštas, kur gęsta lietuviškų mokyklų žiburiai

 Su žymia istorike doc. habil. dr. Inge Lukšaite tą šeštadienį buvome susitarę susitikti visai dėl kitos priežasties – norėjau nufilmuoti šviesaus atminimo daktarės Meilės Lukšienės, Ingės Mamos, butą, kuriame Ji praleido paskutiniuosius savo metus.

Tačiau gyvenimas mėgsta kardinaliai pakoreguoti žmonių planus.

Tądien I.Lukšaitę radau sukrėstą geriausios draugės mirties. Mokytoją Genovaitę Kuckailienę (Dimavičiūtę) mūsų susitikimo išvakarėse pėsčiųjų perėjoje Kaune nutrenkė nežmonišku greičiu lėkęs policininko automobilis. Ingė per televiziją tepamatė draugės, su kuria jau buvo suplanavusi kartu sutikti Naujuosius metus, brezentu pridengtą kūną.

Tas akimirksnio trapumas ir toks tiesmukas gyvenimo priminimas, kad vyresniosios kartos žmonių gretos vis retėja, ir paskatino šį pokalbį apie Pietryčių Lietuvą ir tuos, kurie seniai suprato, kodėl tas kraštas Lietuvai toks svarbus.

 Moralinė parama lietuviams mokytojams

 Kas jaunus lietuvių inteligentus traukė į tą kraštą?

Kai 1957 m. atėjau į universiteto I kursą, žmonės, kurie jautė atsakomybę už tai, kas Lietuvoje vyksta, Vilniaus krašte jau buvo kažkaip susibūrę. Iš ko jie gaudavo informaciją, negalėčiau pasakyti – reikėtų paklausinėti, nes tų gyvųjų jau mąžta. Žinau, kad tarp jų buvo Juozas Girdzijauskas (dabar profesorius), Gvidas Bartkus, Kazys Eigminas (jau amžiną atilsį), Laurinaitytė, Jadvyga Kardelytė (dabar Lietuvių katalikų mokslų akademijos suvažiavimo darbų redaktorė), vakar žuvusi Genutė Kuckailienė… Gal dar kažkas? Visa kaip dūmas išsisklaidė. Reikia klausti mokytojos Laimos Abraitytės: gal ir jos ryžtas išvažiuoti į Sibirą, į lietuviškas mokyklas, kilo iš tos pačios bangos…

…Tai tie jauni žmonės, susibūrę į šokių grupę, važinėjo į Lietuvos pakraščius, kur buvo gęstančios lietuviškos mokyklos. Daugiausia gal į Dieveniškes. Ten buvo rengiami vakarai, pasibuvojimai, subatvakariai. Atsimenu, viename dalyvavo ir Leonardas Sauka (tad gal ir etnografinės ar tautosakinės ekspedicijos ten vyko?..).

Mūsų apsilankymai pirmiausia buvo moralinė parama ten dirbantiems lietuviams mokytojams. Priminimas, kad jie yra Lietuvoje. Nes nuo kokių 1957 m. gyvenantiesiems Vilniaus krašte buvo labai sunku – praktiškai neįmanoma – suprasti, kad tu esi Lietuvoje. Tuomet prasidėjo lietuviškų mokyklų uždarymo vajus. Pretekstai buvo labai įvairūs. Panašiai kaip dabar buvo motyvuojama, kad trūksta vaikų, kad per mažos sukomplektuojamos klasės, todėl jos jungiamos. Kada lietuviška mokykla būdavo sujungiama su lenkiška, visi mokytojų posėdžiai, protokolai, visas viešasis, bendrasis gyvenimas mokykloje į lenkų kalbą pereidavo automatiškai.

Taigi į mokyklą ateidavo dvikalbiai vaikučiai, bet sujungtose mokyklose per pertraukas jie jau imdavo kalbėti lenkiškai. Maža to, paskui lenkiškose mokyklose buvo atidarinėjamos rusiškos klasės. Tad 1962 m., kai aš atėjau mokytojauti į Vilniaus kraštą, situacija buvo tokia: daugelyje mokyklų veikė paralelės rusų kalbos klasės, jose mokėsi apylygiai rusų ir lenkų. Vadinasi, rusiška klasė, atidaroma su visai mažu vaikų skaičiumi, per kelis metus išaugdavo, ir mokykla praktiškai tapdavo rusakalbe. Rusų kalba užiminėjo integraliosios kalbos vaidmenį ne be švietimo skyrių pastangų.

 „Paštininkai“

Sakote, ir lenkai nesuprato, kaip sovietai juos aplink pirštą vynioja?

Galbūt. Juk nurodymų raštu nebuvo, gal tik telefonu. Lenkus rėmė Lenkijos Respublika – prenumeravo jiems lenkiškus laikraščius, žurnalus. Tai galingas dalykas. Tau nereikia nei jėgų, nei laiko gaišti, nei pinigų eikvoti – viskas veltui duodama. Kita vertus, lietuvių perėjimas prie lenkų – irgi slavų – kalbos dvikalbiame krašte surentė gerą tiltą ir lietuviams, ir lenkams lengvai pereiti į rusų kalbą.

Tai suvokė tas 1957-ųjų universiteto jaunimas.

Ir tie jauni žmonės ėjo per Vilniaus krašto kaimus, kur buvo uždarinėjamos lietuviškos mokyklos, kur gyventojai protestavo. Jie rašė laiškus į Švietimo ministeriją, kad neuždarytų lietuviškos mokyklos. Bet tuos laiškus perimdavo pašte ir ministerija jų negaudavo. Vadinasi, veikė speciali institucija, kuri tų laiškų neprileisdavo iki Švietimo ministerijos.

 Ir ką tie jauni žmonės tada darė?

Jie pasirašiusiųjų gyventojų sąrašus veždavo į Vilnių ir įmesdavo tiesiai į pašto dėžutę ministerijoje. Ką ši su tais sąrašais darė – kitas klausimas. Bet šitie vaikai – I, II, III, IV kurso jaunuoliai – „dirbo“ paštininkais.

 Gal iš šitos veiklos atsirado ir „Ramuva“ (VU kraštotyrininkų klubas – red. pastaba)? Septintajame dešimtmetyje mes irgi keliaudavom į Dieveniškes, į Žiūrus, vykdavom į etnografines ekspedicijas tautosakos rinkti.

Gal tai ir tęsinys, tik jau geriau apsiforminęs.

Švietimo ir mokslo ministru tapęs akademikas Z.Zinkevičius pagrindinį dėmesį skyrė Pietryčių Lietuvai. Gal jis – vyriausios Lietuvoje kartos žmogus – labiau jautė nutautinimo grėsmę nei jaunesni politikai?

Nuo pokario per visus tarybinius metus Vilniaus kraštas buvo lenkinamas. Ir tai organizuota valstybiniu mastu. Ten buvo vakuumas, ten lituanistu buvo labai sunku būti: priekabių ieškojimas, nedraugiška atmosfera… Nepaisant to, dalis jaunų žmonių vis tiek važiavo ten mokytojauti. Bronius Kmitas – Turgeliuose apsigyveno, dirbo eiliniu mokytoju, o paskui, kaip energingas, sąžiningas, darbui atsidėjęs žmogus, tapo direktoriumi. J. Girdzijauskas irgi išvažiavo – Šalčininkų laikraščio redaktoriumi atbuvo savo laiką, dabar jis profesorius, literatas.

 Lenkinimo pradžia

Prašau glaustai paaiškinti, kodėl Vilniaus kraštas visą laiką yra kaip rakštis?

Perbėkim labai trumpai per amžius. Pirmiausia akivaizdu, jog šiame krašte didžiausią poveikį kalbų keitimuisi turėjo tai, kad jame Vilnius buvo kaip didžiulis prekybos centras. Čia svarbūs trys momentai: ryšiai, užsimezgantys Vilniaus mieste, miestą maitinančios jo apylinkės ir valstybė, kurioje miestas yra.

Po Liublino unijos Vilnius visgi tapo bendros valstybės – Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) – vienos dalies svarbiu miestu. Ta dalis politiniu požiūriu nebuvo visiškai lygiavertė Lenkijai. Taigi lenkų kalba Vilniuje – ir taip daugiakalbiame mieste – tampa ir institucijų, ir dokumentikos kalba. Tai, aišku, veikia apylinkių bajoriją.

Miesto gyventojų sudėčiai įtaką darė natūrali migracija, bet ji nebuvo užliejanti. Iš ko aš dabar tai žinau? 1828 m. Lavoriškėse, prie pat dabartinės Baltarusijos sienos, vyko vizitacija. Ir kunigas lenkas konstatavo, kad vaikai ir moterys lieka be religinio patarnavimo todėl, kad nemoka lenkų kalbos, ir nieko, ką kalba kunigas, nesupranta. Ką tai reiškia? Vyrai, kadangi gyvena intensyvų ūkinį gyvenimą – važiuoja, parduoda, perka, pradeda mokytis lenkų kalbos, o moterys ir vaikai ne. Išvada – namuose kalbama lietuviškai.

Atsiminkim – tai 1828-ieji. Matote, kaip per šitą šimtmetį procesai toli pasistūmėjo. O pagrindinis, intensyviausias lenkinimo laikotarpis buvo nuo 1920 metų, kai tą kraštą jėga užėmė Lenkijos kariuomenė.

Kai kas kritikuoja „Vilnijos“ draugiją už tai, kad ji per arši ar prisimena tai, ką dabar nepatogu prisiminti. Bet, atsiprašau, kas lietuviškas mokyklas, net skaityklas uždarinėjo? Kas neleido joms veikti? Tai nebuvo natūralus procesas, tai buvo šito krašto valdytojo įsakymu daroma. Juodu ant balto parašyta. Ir tam talkino visa valstybinė represinė struktūra.

 

Modernusis imperializmas

Dėl ko lenkai Vilniaus kraštą okupavo?

Lenkai norėjo tautinės valstybės, senosios, didžiosios valstybės ribose. XIX a. pab. – XX a. pr. visur vyko ypatingas procesas – buvo diskutuojama apie visai kitokį valstybės pagrindą. Juo turėjo būti gyventojų dauguma, t. y. tautinė valstybė turėjo būti formuojama gyventojų daugumos pagrindu. Ir lenkai norėjo tą didžiulę Lenkijos ir Lietuvos bendrąją valstybę padaryti savo tautine valstybe tose teritorijose ir tokios apimties kaip anksčiau. Šį procesą mes galime įvardyti moderniu imperializmu. Tiesiai šviesiai, be jokio perdėjimo.

Kaip tautiškumas atrodo pagal to meto gyventojų surašymus?

Visi tie surašymai yra su paklaida, bet apytiksliai galime pasakyti, kas sudarė tą kraštą: bajorija – veikiančioji visuomenės grupė – sudarė nepilnus 8 proc., prie jų dar pridėkim miestiečius, mažų miestelių gyventojus – 1 proc. Taigi turim 9 proc. gyventojų, kurie tikriausiai kalbėjo lenkiškai.

Tai ar šiuo pagrindu galėjo būti kuriama lenkiška valstybė, apimanti Lietuvos, Baltarusijos ir Ukrainos teritorijas?

Dėl šito siekio lenkai 1920-aisiais drąsiai okupuoja Vilniaus kraštą?

Akcentuokim, kad mes dabar kalbame be niuansų, kitaip pokalbis pernelyg išsiplėstų. Taigi XX a. pab. Europoje ima kurtis naujo tipo valstybės ten, kur jų nebuvo. Ypač po Pirmojo pasaulinio karo arba kad ir XIX a. Ir kitos valstybės persiorganizuoja. Tokioje atmosferoje Lenkijos kariuomenė eina į šitą teritoriją.

Tikrasis Lietuvos ir Lenkijos valstybės pavadinimas buvo Rzeczpospolita Obojga Narodow, t. y. Abiejų Tautų Respublika. Tauta buvo kitaip suvokiama, bet dvinarė struktūra vis dėlto konstatuojama. Deja, kai kurie istorikai iki dabar rašo Rzeczpospolita Polska. Taip viešojoje sąmonėje yra įspausta, kad ta valstybė buvo Lenkijos. Ir lenkai jaučiasi nuskriausti. Juos erzina toks elementukas kaip Lietuva.

Kartą asmeninio pokalbio metu istorikas, daug tyrinėjęs LDK, sako: „Inge, ar Jūs suprantat, koks lašelis slavų jūroje esate? Ko jūs šokinėjate? Baigtis vis tiek aiški.“

Net istorikui šitaip atrodo?

Taip. Baigtis tikrai aiški, – jis teisus, deja.

Kita vertus, emocinis repatriantų iš Vilniaus prisirišimas yra žmogiškas ir suprantamas.

Taip, nes kai nei teritorija, nei kalba neberodo tavo priklausomybės, lieka tas pagrindinis rodiklis – pačiam sau pasakyti, kas tu esi.

Valstybinis nusikaltimas

O ar dabar dar aktualios Vilnijos krašte visos šios problemos?

Viskas tebėra.

Pažiūrėkite, kaip buvo švenčiamas J.Pilsudskio širdies pagerbimas: ėjo kaip prie šventojo – net prie atminimo lentų Popiežiui taip pagarbiai neinama. Net kažkas iš oficialių asmenų važiavo prie jo kapo… Kas pasakoma šituo veiksmu? Kad aš pripažįstu to žmogaus atliktą veiksmą kaip teisėtą ir naudingą Lenkijai. Aš jį gerbiu, taip?

Kitas svarbus dabarties procesas – leidimas uždaryti lietuviškus klasių komplektus dėl per mažo mokinių skaičiaus. Tai yra valstybinis nusikaltimas. Tai valstybės nesugebėjimas suvokti savo funkcijų.

Kodėl mes tą valstybę vis praradinėjame? Priežastys įvairios, bet įtakos turi ir trumparegiški, politiškai nekvalifikuoti sprendimai.

Aš nesiimu spręsti, ar būtina reikalauti, kad Vilniaus krašte gatvių pavadinimai būtų rašomi tik lietuviškai. Bet kad žmonėms, norintiems vaikus leisti į lietuvišką mokyklą, turi būti sudarytos sąlygos – esu įsitikinusi. Dabar padėtis kokia: jei nori būti lenkas – būk, nori būti rusas – būk, o jeigu lenkas ar rusas nori savo vaikus mokyti lietuviškai, kad šie integruotųsi į Lietuvos valstybės vyksmą, – mes nesudarome sąlygų. Nejau politikai, valdininkai to proceso pasekmių nesupranta?

Nesakau, kad tėra vienas kelias, kad visi privalo pereiti mokytis į lietuviškas mokyklas. Tačiau ten, kur lietuviškos mokyklos yra, jas uždarinėti – nusikaltimas.

Taip lenkų tautinė mažuma užsidaro lyg gete.

Žinoma. Aš su namo kaimynais pasišneku. Rusakalbiai, žiūri tik Maskvos televiziją ir visa, kas iš ten transliuojama, priima už gryną pinigą…

Atsimenu, kaip buvo piktinamasi, kad drįsome perrašyti lotyniškomis raidėmis stotelių pavadinimus. Klausiu: ar perskaitote, kas parašyta? Taip. Tai kodėl piktinatės? Žmogus žiūri į mane ir sako: „Jūs įžeidžiate visą Rusiją.“

Lietuvos valstybė nesiekia kitataučių atskirti ir laikyti gete – jie patys nori būti gete. O tai yra labai pavojinga visais požiūriais. Didelis pavojus valstybei turėti gete norinčius būti žmones. Kodėl? Jie visi yra valdomi. Labai lengvai valdomi.

Dėkui už pokalbį.

Kalbino Elena Tervidytė

Spausdinta „Dialoge“

Ingė Lukšaitė ir Rimtis Lukša savo mamos vardo auditorijoje 2010 m. 

ET nuotr.