Autorius: Elena Tervidytė
-
Kūnas ir siela
Yra laikas, kai jaunas mūsų kūnas lekia pasišokinėdamas, į nieką nesidairydamas. Jis stiprus, veržlus, jį sprogdina energija, jausmai ir geismas įsilieti į pasaulį, nustebinti jį. Tuomet natūraliai atrodo, kad visas pasaulis yra išorėje, aplinkui. Gal ir todėl tam jaunam kūnui dažnai nė motais sesė siela. Šios jis gal nė nejaučia, nes pačiam – tik ką…
-
Apie meilę ir gerus darbus, arba Ne pakeliui
Meilė pirmajam Mokytojui mus darė neprognozuojamus. Kai elektrine „čiečka“ susižalojau ranką, kai man lupo atkarusias odas ir žaizdas tepė jodu – visai neverkiau. Aš įtemptai galvojau, ką pasakysiu Mokytojui, kai jis pastebės ir paklaus, kas man atsitiko. O Mokytojas ne tik paklausė, bet ir paėmė mano apibintuotą letenėlę ir labai atidžiai prieš langą apžiūrėjo. Kartą Jis…
-
Grabalka
Tarybiniame ūkyje vasaromis pradėjau dirbti gal po penktos klasės. Paskirdavo prėslo minti ar kokių burokų ravėti. Uždirbdavom kapeikas, bet vis tik jos įkrisdavo į šeimos biudžetą, o ne iš jo. Neseniai supratau, kad ne iš visų kaimo šeimų vaikai vasarom dirbdavo. Bet tada apie tai negalvojau ir labai energingai stengiausi prilygti suaugusiems darbininkams. Atsimenu, kokia…
-
Burtai: kraujas ir rašalas
Kai buvau antroje klasėje, man labai patiko vienas berniukas. Jis buvo iš gretimo kaimo, todėl nei į mokyklą, nei iš mokyklos mes negalėjome eiti kartu. Bet aš kuo dažniau ir ilgiau apie jį galvojau, tuo stipriau norėjau su juo draugauti, o jis – kaip ir priklauso meilės siužetui – tokio noro visai nerodė. Bandžiau ir šiaip,…