Valerkos replės

Turiu ne vienas reples, nes esu tokia geležinė Onutė 🙂 Nieko ( beveik nieko) neišmetu. Tačiau šį kartą papasakosiu tik apie vienas iš jų.
Šiek tiek konteksto. Puiki sodo kaimynė Ema, kilusi iš Baltarusijos, turėjo 3 brolius ir 2 seseris. Visų jų likimai susiklostė nelabai gerai. Kai mirė Emos mama, su keliom Jos draugėm susiorganizavom (sovietų laikais tai nebuvo paprasta) mini autobusiuką ir nusibeldėm į Emos gimtinę. Visam gyvenimui įstrigo, kaip Ema valė ir plovė ištuštėjusius namus. Kažką panašaus esu mačiusi tik filme.
Ji atsisveikino su kiekviena namo, kuriame užaugo, kertele. Tai buvo sakralu. Net žiūrėti.
Taigi, vieną vasarą pas Emą į sodą atvažiavo jos jauniausias brolis Valerka. Nežinau, ar jis buvo ženotas, ar išsiskyręs, bet ėmė rodyti dėmesį man. Ypač išgėręs. Ema juokdavosi ir sakydavo: братишка, не для тебя цветет весна 🙂
Kartą Valerka pasakė, kad išvažiuoja ir atminčiai nori man ką nors padovanoti. Ir padovanojo reples. “ Спомнаи меня иногда ”.
Reples tikrai buvo geros. Ilgai jas naudojau, bet paskui kažkodėl pasidarė sunkiai pražiodomos, ir aš jas padėjau į gilų stalčių.
Neseniai paskambinau Emai ( sode ji jau nebebūna – 80 m.) ir pokalbio metu kažkaip prisiminiau ir paklausiau, kaip gi mano simpatija gyvena. Valerka? – perklausė Ema. “Он повесился. Вышел в море и может запил, может недопил и повесился”.
Kokios likimo replės Valerką taip suspaudė, kad mirtį kilpoje pats pasirinko?! Nieks nepasakys.
Štai tokia vienų mano replių istorija.

*Replės yra rankinis įrankis, naudojamas daiktams tvirtai laikyti, galbūt sukurtas iš žnyplių, naudotų apdoroti karštą metalą bronzos amžiaus Europoje. Jie taip pat naudingi lenkiant ir fiziškai suspaudžiant įvairias medžiagas. Vikipedija

Nudurtas mano pirmas bučinys

– Ar tu jau darei TAI?- klausia manęs Ivolikas.
– Nea.
– Ir aš ne… Gal pabandom?
– Pabandom.
– Bet jei bus vaikas, aš neprisipažinsiu, kad jis mano,- dar pagąsdina ir nesulaukęs mano reakcijos ryžtasi – bučiuoja tiesiai į lūpas.
Kai pritrūkstam kvapo, atsitraukiam ir nežiūrim vienas į kitą, tik tylim ir stebim, kaip už Jutkių senųjų kapinių kalnelio leidžiasi raudona it burokas vasaros saulė.
– Tai aš jau eisiu,- nežinau po kiek laiko taria Ivolikas.
– Gerai, eik. Ir nepamiršk dobiliukų.
Jis pasiima skepetą su triušiams prirautais dobilais ir tolsta. Paskui tekinom grįžta, išpeša namažą saują ir prideda prie manųjų. Tada jau šauna kaip kulka ir net neapsidairo bėgdamas per vieškelį.
xxx
Šis prietykis nebuvo toks nekaltas. Jis mus – vandeniu neišskiriamus draugus – atitolino.
Ir subrendę niekada neprisiminėm ir nepasijuokėm iš to – regis, antraklasių – eksperimento. Iš naivaus Ivoliko manymo, kad vaikai gimsta pasibučiavus.
O gal vaikiškos mūsų noselės vis tik užuodė ten pasklidusią išsižadėjimo smarvelę? Nežinau.
Aštuoniolikos sulaukusį Ivoliką paėmė į kariuomenę ir paskyrė kalinių saugoti. Kalbėjo, kad jis elgiasi žiauriai. Atitarnavęs privalomus du metus jis savanoriškai liko dar vieniems ir buvo nudurtas.Tas mano pirmas vaikiškas bučinys.
.