Antonio Gaudi (1852–1926) – genialus katalonų architektas, kurio darbai netelpa į jokius nusistovėjusius stilius, – beveik nedirbo su brėžiniais: jo kūrybos pagrindas buvo vaizduotė, intuicija ir preciziški matematiniai paskaičiavimai (mintyse).

Gaudi vaikystė prabėgo prie jūros. Antonio svajojo tapti architektu, tačiau nenorėjo nieko išsigalvoti. Jis norėjo statyti taip, kaip kuria gamta. Ne veltui jo statiniai primena smėlio pilis. Geriausiu interjeru jis laikė dangų ir jūrą, o idealiomis skulptūrinėmis formomis – medį ir debesis.

Namas mieste (Gaudi)

Gaudi nekentė uždarų ir geometriškai teisingų erdvių, tradicinės sienos jį varė į neviltį. Architektas vengė tiesių linijų: laikė, kad jos – žmogaus pramanas, o štai ratas – Dievo kūrinys.

Kad nereikėtų „pjaustyti“ patalpų dalimis, Gaudi sugalvojo savitą beatraminę perdangų sistemą. Tik po 100 metų atsirado kompiuterinė programa, pajėgi atlikti panašius paskaičiavimus: tai NASA programa, apskaičiuojanti kosminių skrydžių trajektorijas.

***

Gaudi buvo uždaras asketas, maitinosi ir rengėsi bet kaip. Savo atžvilgiu prabangos ir turto nepripažino, tačiau pastatus kūrė prabangius…

Lemtinga jauno talentingo architekto kūrybinių sumanymų realizavimui tapo draugystė su tekstilės magnatu Eusebium Guelliu. Šis estetinių įžvalgų nestokojęs verslininkas, turtingiausias Katalonijos žmogus, galėjo sau leisti užsisakyti bet kokią svajonę. Taip Gaudi gavo tai, apie ką svajoja kiekvienas kūrėjas, – visišką saviraiškos laisvę be būtinybės dirsčioti į sąmatą. Guellio šeimynai Gaudi sukūrė visą eilę garsių statinių, iki šiol pritraukiančių į Barseloną ir jos apylinkes daugybę turistų.

Sagrada Familie (Gaudi)

***

Tačiau, be abejo, įstabiausias Antonio Gaudi gyvenimo ir kūrybos vaisius yra 1884 m. pradėta statyti ir iki šiol nebaigta Šv. Šeimynos bažnyčia – Sagrada Familia.

Gaudi visą gyvenimą laikė save karštu patriotu. Katalonija buvo ne tik jo tėvynė – ji buvo jo didžioji meilė. XIX a. viduryje veržli pramonės plėtra krašte lėmė Katalonijos ir Barselonos suklestėjimą. Gamyklos ir fabrikai dygo kaip grybai po lietaus. Per dešimtmetį Barselonos gyventojų skaičius išaugo 4 kartus. Į Kataloniją ėmė plūsti kitų Ispanijos provincijų gyventojai. Gaudi su nerimu stebėjo šį krašto nacionalinio savitumo „skiedimąsi“. Nesigėdijančiam savęs vadinti nacionalistu architektui išeitis regėjosi pirmiausia sugrįžti prie religinių vertybių.

Sograda Familie vidus

Gaudi daugybę metų dirbo nemokamai. Viską, ką jis uždirbdavo kaip Šv. Šeimynos bažnyčios architektas, tuoj pat įdėdavo į tą pačią statybą, manydamas, jog neturi teisės naudotis bendrapiliečių pinigais: šventykla buvo statoma už turtingų ir vargšų barseloniečių paaukotas lėšas.

Deja, užbaigti savo didingojo kūrinio Gaudi nebuvo lemta…

***

Pagal architekto sumanymą Sagrada Familia turėjo tapti ištisos statybininkų, o vėliau – ir bažnyčios tarnautojų gyvenvietės su dirbtuvėmis ir mokyklomis centru. Todėl šalia Sagrada Familia Gaudi pastatė nedidelį parapinės mokyklos pastatą. Statinys buvo labai paprastas. Architektas ketino jį nugriauti, kai tik vietos, kurią jis užima, prireiks bažnyčios statybos darbams. Tačiau taip nutiko, kad ši mokykla tebestovi iki šiol.

Mokykla

Šis paprastas, greitai ir pigiai iš plytų bei čerpių pastatytas mokyklos pastatas išgarsėjo daugiausia dėl to, kad didysis architektūros metras Le Corbusier pavadino jį XX a. architektūros raidos gaire. Ir nors dabartinis pastatas nėra originalus (Ispanijos pilietinio karo metu mokykla du kartus buvo sudeginta), jis atstatytas tiksliai pagal Gaudi projektą. Konstrukcijos pigumas darė ne mažesnį įspūdį nei paprastumas ir naujumas: visas statinys atsiėjo 4000 pesetų.

Techninis pastato tobulumas tebuvo šalutinis tikrosios mokyklos reikšmės generaliniame Sagrada Familia plane produktas. Mokykla tebuvo maža dalis to, kas jos kūrėjui ir jo idėjiniams bendraminčiams – propopiežiškai nusiteikusiems katalikiškosios Bažnyčios hierarchams regėjosi kaip vieninga, visiškai integruota krikščioniška bendruomenė. Mokykla, skirta nemokamai mokyti vietos darbininkų šeimų vaikus, buvo suprojektuota taip, kad priartintų vaikus prie Dievo. Pagrindinė šios mokyklos organizavimo idėja rėmėsi įsitikinimu, jog norint reformuoti visuomenę būtina reformuoti asmenybę. Todėl kiekvienam šios mokyklos mokiniui buvo išskiriamas kambarinis augalas, o kiekviena klasė sutelktumui sustiprinti turėjo po savo vėliavą (Gaudi kūrybos), su kuria galėjo žygiuosi parapijos gatvėmis religinių eisenų metu.

Po kelerių metų Gaudi šį namelį kiek pakeitė ir viename iš mokyklos kambarėlių apsigyveno pats. Taip parapinė mokykla tapo paskutiniais didžiojo architekto namais – nuo jų iki statomos bažnyčios – minutė kita kelio…

Elenos Tervidytės nuotraukos, tekstą parengė Lizeta Lozuraitytė