Tarybiniame ūkyje vasaromis pradėjau dirbti gal po penktos klasės.
Paskirdavo prėslo minti ar kokių burokų ravėti. Uždirbdavom kapeikas, bet vis tik jos įkrisdavo į šeimos biudžetą, o ne iš jo. Neseniai supratau, kad ne iš visų kaimo šeimų vaikai vasarom dirbdavo. Bet tada apie tai negalvojau ir labai energingai stengiausi prilygti suaugusiems darbininkams.
Atsimenu, kokia laimė buvo, kai ūkvedys paskyrė mane dirbti su grabalka.Tas technikos stebuklas pagaliau pakliuvo į mano rankas! Iškelti stipinus su pilnu „glėbiu” šieno buvo nelengva dar liaunoms mergikės rankoms. Tačiau kojų pirštais užsikabinus už geležinio skersinio – lengviau pasisekdavo.
Arklys manęs klausė, tad atsidėkodama, pamenu, per pietus jį nuvedžiau į upę išmaudyti. Kiek pagėręs jis pakeldavo galvą ir purtydavo, ir vandens purslai lėkdavo į visas puses, žėrintys kaip perlai…
Nuo tų laikų grabalka man įdomesnė už bet kokį Ferari. Šita užtikta Pilaitės malūne