Temos Archyvai: Kelionės

Kelionės, nuotraukos, pastabos

TAILANDAS (ataskaita)

Netrumpai,  mėnesį (2019 01 17 – 2019 02 22) su  trupučiu keliavau po Tailandą. Pradžiai pateiksiu tam tikrą statistiką. Gal ji man pačiai pravers planuojamam platesniam aprašymui ar tikslesniems parašams prie nuotraukų. Gal ir jums, kas nors įdomaus bus.  

Nuskridau į Tailandą ir grįžau per Kijevą Ukrainos avia linijomis. Vilnius – Kijevas skrydis trunka valandą 10 min. Kijevas – Bankokas – vienuolika valandu. Bet du kartus pamaitina :)

Kai kas internete peikia šias avia linijas – man jos tiko ir patiko, tik jau kelintą kartą patiriu Kijevo oro uosto darbuotojų grubumą, kažkokį piktą keleivių ignoravimą. Gal jie labai nelaimingi?

Taigi ką veikiau pačiame Tailande? Paklajojau po Šiaurės Tailandą, užkabinau šiek tiek pietinę jo dalį (Krabi, Ranong) ir finišavau sostinėje Bankoke.

labai skiriasi atmosfera šiuose regionuose. Šiaurė – labai paslaugūs, draugiški, besišypsantys žmonės. Pietūs – turistų gerokai nubukinti, abejingi. Centras/Bankokas – didmiestis yra didmiestis. Čia kiekvienas žiūri, kaip jam ištverti.

Bet tai, aišku, tik mano nuomonė.

Kiek buvo vietinių skrydžių? Keturi.

  • Bangkok – Ranong
  • Ranong – Chiang Rai
  • Chiang Mai – Krabi
  • Krabi – Bangkok

Skridau dviejų avia linijų lėktuvais : Nok air ir Asia air. Vieną kartą pasinaudojau tarpininkaujančia firma Opodo ir permokėjau. Iš pradžių jie rodo patrauklią bilieto kainą, o kai pasieki užsakymo finišą, prideda pusę sumos sau.  Šimtą skaičiukų surašius negi begrįši į nulinę pradžią?

Vienam skrydžiui bilietą nupirko Gabrielė per Greitai.lt. Pamažino mano vargus. Ir grįžimo bilietą ji paankstino.

Anksčiau grįžau, nes pajutau, kad esu pilna, nebesugeriu naujų įspūdžių, o pliažuose gulėte nemoku. 

Su grįžimo bilietu ir kitiems gali rastis keblumų. Kadangi norint gauti Tailando karalystės vizą, reikia turėti grįžimo bilietą, tai kebloka numatyti, kiek iš tikro norėsi būti. Bet gal ne visiems :)

Keturis kartus keltiausi keltu

  • Ranong – Ko Payam (sala)
  • Ko Payam – Ranong
  • Krabi – Ko Lanta
  • Ko Lanta – Krabi

 

Patogu, jei užsisakai per viešbutį ar agentūrą. Jie tada paima su mašina iš sutartos vietos, nuperka bilietą į keltą ir persikėlus nuveža arba ne iki užsisakyto viešbučio.

Nuobodžiausia tokios kelionės dalis – kai autobusiukas renka keleivius, išsibarsčiusius po įvairias vietas, paskui taip pat juos išvešioja. Taigi, ant kelto praleidi mažiau nei valandą, o surinkimams ir išvežiojimams apie dvi. Važiuojant į Ko Lanta vairuotojas dar užsuko į degalinę, paskui vandens paimti draugui į salą (šventas reikalas😊. Du didelius plastmasinius bakus paėmė. Kad jie tilptų, visas kuprines naujai permetė. Ir ne kartą.

Keliautojai rašo, kad taip dingsta kai kurie daiktai iš kuprinių. Man irgi šis tas dingo, bet nežinau, ar tikrai per tokius keliavimas. Galėjau ir pati kur nors palikti.

Bet kad tokių autobusiukų vairuotojai  nesiceremonija ir su keleiviais – tai, deja, tiesa. Jei sugalvoja kurį nors persodinti į kitą vietą, tai beveik pirštu į tą turistėlį beda ir suprask, ką daryti. Nes angliškai  jie nešneka.

Nors kartais nesuprasi: ar tikrai jie nesupranta angliškai, ar tik apsimeta, kad nesupranta.

Tad keblių situacijų dėl to sunku išvengti.

Aha, kas dar buvo?

Du smagūs pasiplaukiojimai laiveliais ir kajakais.

Ko Lanta saloje ir apie AoNong, netoli Krabi.

Gražumas vaizdų iš laivelių ir kajakų.

Bet stipriausius potyrius suteikė raftingas netoli Chiang Mai. Kai tave srovė didžiuliu greičiu neša tiesiai į akmenį, paskui beveik stačiai leidžia žemyn ir visaip kitaip sukioja – smagu. Jei neišvirsti, nenusibrozdini šonų ar kitų kūno dalių.

Khampan Rafting nuotrauka.

Tailande vairavau mašiną ir motorolerį.

Mašiną Tailando šiaurėje. Ypatumas, kad eismas ne kaip Lt, o kaire puse ir vairas mums neįprastai – dešinėje.

Iš pradžių tai baisoka, ypač žiedinėse sankryžose :) Kad neišvažiuotum prieš eismą, turi kažkaip persisukti smegenyse erdvės suvokimas.  Prie visos tos įtampos prisideda ir vietiniai vairavimo subtilumai ir visai nežinomų miestų gatvės ar kalnų keliai. 

Gerai, kad turėjau puikią šturmanę Oksaną. Tik vieną kartą – kai įvedė į Chiang Mai turgų – pyktelėjau. Nes ten be visų transporto priemonių dar ir masė žmonių, vaikų, šunų… O buvo jau tamsu. Om.

Ir stipriausi įspūdžiai, manau, abiems liko iš važiavimo, kaip mes manėme, į kokį tai reklamuojamą apžvalgos kalną. Įvarėme neasfaltuotu provėžuotu duobètu keliuku į kalną. Posūkis ant posūkio, iš viršaus leidžiasi sunkvežimiai, su kuriais tik tam tikrose vietose gali prasilenti 3-5 cm atstumu. O Oksanai iš šono dar ir kriaušiai nežemi matosi.

Keletoj vietų buvom sustoję su kitom mašinom nosis į nosį, kaip  ožiai. Aš mielai praleisčiau, klausiu Oksanos, kaip toli ratas nuo krašto, ji sako 5 cm. Na, sorry, nejudu. Juolab matau, kad vyriškiui su visureigiu, koks pusmetris laisvas.

Gal jie taip kibino dvi moteriškes? Nežinau. Bet jau geriau niekaip, nei taip.

Tai mašina važinėjom 8 d., labai komfortiška, nes kur nori sustoji, nereikia ieškotis, kas nuveš saulėtekio stebėti ar prie kanjono. Ir nebrangu – 800 batų už parą. Benzino valgė priklausomai nuo vietovės. Bet nerijo.

Elena Ona Tervidytė nuotrauka.

Na, ir dviejose salose lakiojau su motoroleriu. Septynias dienas prašvilpiau su vėjeliu. Gal net smagiau nei mašina. Kai važiuoji įkaitintu asfaltu ir dar iš viršaus kepa +33, tai beveik įeini į transą . 

Motorolerio kaina parai maždaug 200 batų. Galima ir šiek tiek nuderėti. Svarbu pradžioje išbandyti, ar traukia į įkalnę, ar gerai stabdo. Na, neblogai būna, jei rodo kilometražą ar bent benzino kiekį :)

Nakvojau 8 viešbučiuose ir 2 bungalow.

Savo kojomis nuėjau apie 231 km. Nemaža dalis tų kilometrų buvo pasunkinti: per džiungles ar kopiant/leidžiantis į visokius kalnus. Laiptų buvo tikrai tūkstančiai. Dėkinga savo kojoms, kad  atlaikė.

 

Fotografavau. Padariau 3,335 kadrus dviem kamerom (Nikon ir Canon), plius šiek tiek telefonu. Žinoma, vien per pirmą peržiūrą kelios dešimtys jų jau nulėkė į šiukšliadėžę. Ir dar daug neliks įdėmiai apžiūrėjus. 

Filmavau. 17 vaizdo įrašų. Pasirodė, kad draugams patiko tie įrašai, kuriuos keliaudama dėjau. Bet turiu išmokti greito, minimalaus video paredagavimo, kad nevarginčiau kitų pasikartojimais ar šiaip prastais vaizdais.

Turėjau šią techniką: du fotoaparatus, vienas, ačiū die, mażas ir nesunkus, telefoną ir iPadą.

Suneśiojau dvejis bridžus.

Dar nesuskaičiavau, kiek pinigų išleidau. Nešvaiščiau, bet…

Pamečiau:

Vieną kitą kg kūno svorio (negaila); Striukę ( gaila); Pora apatinių:) Dar keletą smulkmenų.

Žinoma, dariausi visokius (Tadicinį thai, su aliejais, kojų padų)  masažus – virš 10.  Neišbandžiau: erotinio, su žolelėm, su akmenimis, taškinio.

Įdomu, kad su tailandietišku masažu  susipažinau dar Vilniuje. Prieš keletą metų nedidukė tailandietė tada tiesiog šoko ant mano  kūno. Vaikščiojo ant jo ir kulnais, ir keliais, ir alkūnėm – ir juokėsi, kvatojo, kai iš skausmo mano roža kraipėsi.

Čia keletas irgi buvo stiprių. Jei nenubluks įspūdžiai – aprašysiu.

Valgiau labai aštriai, ką man draudžia daktarai, bet jaučiausi geriau nei įprastai. Tai dariau ne dėl eksperimento, o todėl, kad  išprašyti patiekalo be prieskonių, tiesiog užduotis beveik neįmanoma. Todėl kelionės antroje pusėje pusryčiams jau pirkausi pieną, duoną ir jogurtą parduotuvėse.

Egzotiškiausi ragauti patiekalai, vaisiai:

Duranas. Labai įdomus skonis – kaip supuvusių silkių ir neplautų kojinių.

O džiovintas – be blogo kvapo ir skanus. Namiškiams patiko.

 

 

 

 

 

 

 

 

Gidas austres nulupinėjo nuo uolų, kurias per potvynį apsemia vanduo, ir čia pat davė paragauti gyvų austrių.

Reikėjo atitinkamai nusiteikti, kad paragaučiau keptų vabalų.

Dar ragavau varlių šlaunelių ir, žinoma, visų giriamą įdarytą ananasą.

Dar – putpelių kiaušinių, išvirtų karštosiose versmėse.

Tiesa, labai pasisekė, kad pamačiau Tailando gėlių festivalį. Jį globoja pats karalius, tai renginys maštabiškas ir tikrai įspūdingas.

Šiam kartui tiek. Ačiū, kad perskaitėte. Dovanokite smulkias klaideles – ištaisysiu vėliau.

P.S. Aplankytų šventyklų nepamiršau. Bet tai kiek kitokio rašymo stiliaus reikalaujantys objektai.

 

Start to Thailand

Nežinau, ar kas paskaitys. Žinau, kad niekam, išskyrus du tris artimus žmones, tai ir nėra svarbu. Bet pati būsiu užfiksavus: šiandien išskrendu į Tailandą.

Dviems mėnesiams, jei viskas klostysis gerai. O jei ne – bus matyti. 

Apsispręsti dėl atgalinio bilieto datos verčia vizą išduodantieji. Taip tampi savo apsisprendimo įkaitu :)

Kelionei ruošiausi ilgai, gal net per ilgai. Jaučiuosi kiek perdegusi.

Dvi su trupučiu savaitės kartu keliaus Okasana Judakova. Geresnės bendrakeleivės, matyt, tikėtis nebuvo galima:)

Viliuosi, karts nuo karto šį tą parašyti ir čia, ir fb.

Sudie, mielieji. Dar neatsiskyrusi, jūsų jau ilgiuosi.

Afrika, Marokas, I dalis informacinė

Marokas – tai ir žalia šiaurė,

ir dykuma,

ir vandenynas,

ir kalnai,

ir miestai,

ir žmonės,

ir ožkos medžiuose…

Pasistengsiu kelionę po Maroką (2017 gegužės mėn.) aprašyti ir iliustruoti taip, kad kiek nors tiktų ir besiruošiančiam ten keliauti, ir neplanuojančiam to daryti, bet žingeidžiam.

Maršrutas

Nuvažiavome apie 1500 km. Atstumas ne didelis dviems savaitėms, bet neapsigaukite. Lygumos tik palei vandenyna, kitur kalnuotos vietovės, vingiuoti keliai, o Atlas kalnai – iš viso kita vairavimo pasaka.

Taigi atskridom į Fes/Fezą, čia išsinuomavom mašiną ir kilom į šiaurę, į gražųjį Chefchaouen/Mėlynąjį miestą.Tada „dėjom“ į kairę iki vandenyno. Sugalvojom išsukti iš autostrados – nepasiteisino:ilgai nebuvo grįžimo į autostradą, kratėmės duobėtais keliukais beveik pro sovietinės fermas. Taigi, važiuoti reikia autostrada į Kenitrą arba tiesiai į Rabat. Pasiekus vandenyną yra du pasirinkimai: a)važiuoti vandenyno pakrante; b) važiuoti autostrada.  Jei laikas spaudžia, maukite autostrada, jei ne – grožėsitės vandenyno vaizdais. Atstumas beveik tas pats, bet paleis vandenyną nemažai miestelių ir gyvenviečių, kur greitis ribojamas.

Palei vandenyną žemyn nuo Rabat: Casablanka, Al Jadida, Safi, Essaouira.

Nuo Essaouira sukom į dešinę ir kirsdamos Marakeschą nuvažiavom į Ouarzazate

Atstumas nedidelis, bet čia mus pasitiko gražieji Atlas kalnai. Be penkių valandų jų nepervažiuoja ir kasdien kursuojantis vairuotojai. Tikrai nepalėksite, o juk dar ir pasigrožėti reikia.

Ouarzazate jau su džipo vairutoju važiavom į Sacharos dykumą. Netoli ten paveža, tai tos dykumos kaip medaus per stiklą J

Iš Ouarzazate į Marakešą dalį kelio grįžom aplinkiniu keliu ( gal kiek sudėtingesniu), bet pamatėm kitokesnio žmonių gyvenimo.

Vairavimo ypatumai

Labiausiai netikėti buvo žiedai, daug žiedų, autostradose. Prie jų artėjant visur ženklai 80, 60 ir 40 greičio ribojimas. Reikia paisyti. Mane sustabdė policininkai, bet pagailėjo, baudos negavau.

Mieste važiavimas labai chaotiškas. Kai įvažiavom į Casablanką, pakliuvom į 6 eilių eismo jūrą. Net priešingas kryptis skiriančios linijos nebuvo. Niekas posūkių nerodo, stoja, kur nori. Be mašinų, zuja motoroleriai, mopedai, pėstieji maklina kur nori… Kai trasoje pasirodė ir riedlentininkai, pasiūliau Gaby trumpam sustoti. Kitur tokios košės nepatyrėm.

Finansai

Mums išlaidų nemažą dalį sudarė mašinos nuoma. Nebuvom užsisakę internetu, nes firma neatsakė, ir mes pagalvojom, kad gal vietoje net pigiau sutarsime. Nieko panašaus.

Benzinas nebrangus, mūsų Dacia jo nerijo.

Maistas – pigesnis nei Lietuvoje.

Viešbučiai – kaip kur. Minimaliausi patogumai ir mažiausi kambariai , aišku, Medinų (senamiesčių) dalyse apsistojant. Mes mokėjom nuo 16 eurų už naktį iki 30.

Viešbutį iš Lietuvos rezervavome tik pirmoje „stotelėje“ – Feze. Kitur užsisakydavom internetu prieš parą. Rabate (sostinė) pakliuvom į keblią situaciją – nei viena viesšbučio tarnautoja nekalbėjo angliškai. Tad jei internate randate viešbutį, kuris tinklalapyje prisistato tik prancūzų kalba, žinokite, kad tik ja ir susikalbėsite. Bendrai, Maroke keliauti mokantiems prancūziškai, be abejo, būtų komfortiškiau.

Dviese išleidom apie 1700 eurų. Čia ir su lėktuvo bilietais. Į Maroką skridom per Bergamą, grįžom per Londoną.

Bali (Indonezia) – kas ieško rojaus žemėje?

Apie keliones, mano žirgo galva, prasminga pasakoti tiek, kiek tai gali būti naudinga kitiems. Likusioji – didžioji – potyrių ir atradimų dalis būna perdėm asmeniška, kad su skaitančiuoju ji surezonuotų.

Taigi Bali sala, viena iš 6000 gyvenamų Indonezijos salų. Ji vadinama rojumi žemėje. Jei planuojate po šį rojų pakeliauti, mano pastebėjimai gali jums praversti. Nors  patarimų internete ir be manęs netrūksta.

VIZA

Į Bali salą, jei keliaujate per turistinę firmą,  vizos nereikia, bet jei savarankiškai – teks įsigyti oro uoste ir jos negausite, jei neturėsite grįžimo bilieto. Sala gerokai mažesnė už Lietuvą (Salos ilgis 153 km, plotis 112 km), o turi 3 mln. gyventojų. Jei nekontroliuotų atvykimo-išvykimo, matyt, jų greitai padaugėtų. Ruošdamasi į kelionę susižinojau, kad čia gyvena lietuvių pora ir jie organizuoja keliones po salą (feisbuke: balinetojai.lt), bet tautiečių siūlomos kainos gerokai didesnės nei kitų. Tad  nesusitikome.

Nepasiekiau ir Žaliosios Bali mokyklos, kurią tikrai norėjau aplankyti, nors ir neberedaktoriauju „Dialoge“ . Žinau, kad čia mokėsi/mokosi ir keli turtingų lietuvių vaikai.

13 TŪKSTANČIŲ KILOMETRŲ

Nuo Varšuvos iki Denpasar (Bali sostinė ) 13 000 kilometrų – tiek rodė lėktuvo kompiuteris. Aš skridau čarteriniu reisu Lenkijos aviakompanijos lėktuvu (LOT). Pirmyn 12 val., atgal 13,31 val., per kurias nusėdi viską, ką įmanoma nusėdėti. Svarbiausia – negauni nieko nei gert, nei valgyt. Nusipirkti, žinoma, visko gali, bet jei taupai pinigėlius – maistelio ir vandens įsidėk.

Lėktuve įrengti monitoriai – galima žiūrėti pamanomus meninius ir dokumentinius filmus, muzikos rinkinys mano ausims netiko.

Iš rytų – vandenynas, iš vakarų – jūra

Bali salos padėtį rytų-vakarų atžvilgiu reiktų turėti galvoje dar namie planuojantis maršrutą. Mat vandenyno pakrantės grožis labiausiai atsiskleis rytais, saulei tekant, o jūrinis – vakarais:  saulėlydžiams stebėti , lydėti, fotografuoti.

Vertas aplankymo piečiausias šalies taškas Uluwatu.  Nedidelis, bet gražus paplūdimys, žvėrelių, paukštelių mėgėjams – natūralus sodas/parkas.

Šiauriausias taškas, kuriame buvau – Batur ugnikalnis. Keliones prie jo siūlo visos turistinės firmos firmelės. Visuose lankstinukuose rašoma, kad sumokėję tiek ir tiek jūs būsite nuvežti, gausite pavalgyti sėdėdami terasoje matysite nuostabų vaizdą: ir ugnikalnį , ir ežerą šalia. Jei susigundysite šiais gražiais pažadais, išvažiuokite taip anksti, kad prieš 5 val.jau būtumėte vietoje. Jei Antraip – ugnikalnis atrodys kaip paprastas kalnas, o į gražias vietas jo papėdėje ar prie ežero, kur trykšta šilti šaltiniai joks vairuotojas jūsų neveš, nes kelias ten blogas, o firmos samdomi vairuotojai saugo mašinas ir ,bendrai, jie tingūs. Jei nori nuvažiuoti išsukti iš turistų nudrengto maršruto, reikia labai ilgai įtikinėti vairuotoją, kelis kartus žemėlapyje rodyti ir tikslinti kelią. Ir vis tiek jis gali nuvežti tave į kitą vietą.

Į gražųjį Pandawa paplūdimį patekau tik iš antro karto ir pakeitusi vairuotoją.

Labai gražus –  Munduk kelias. Keliauti juo reiktų lėtai, su pasisėdėjimais, pasigrožėjimais.

Kitų konkrečių Bali vietų nesiūlysiu – firmos ar kiti prisiūlys, bet grupuoju jas taip: paplūdimiai, kriokliai,  šventyklos, ryžių terasos. Ir ne jų kiekis svarbu.

Dvi gretimos salelės

Šalia Bali salos yra dvi salelės. Benoa Harbor uoste turistus medžiojantys „menedžeriai“ prikišamiausiai siūlo Lembong salelę – joje tikrai rojus banglentininkams.

Greta dunksančioje Penida saloje gali patraukti vieta, kur nukritęs meteoras arba šiaip ramiau pakeliauti nebrangiai nusisamdžius motorolerį. Bet keliukai siauri, vingiuoti, vietomis labai statūs – tad motorolerių vairavimo ypatumus reikia žinoti ir būti patyrusiam. Juolab, kad ir važiavimas mums neįprastas –  kaire kelio puse.

Salos centras – Ubud

Graži vieta, tradicinių menų Meka, bet šalia nėra nei jūros, nei okeano. Tiesa, yra upė,- gana srauni, su keletu slenksčių –  ja siūloma plaukti valtimis apie 2 val. Vandens atrakcijų mėgėjams smagu, ypač su smagia sava kompanija.

Ubud mieste galite gerokai patuštinti piniginę : įspūdingi sidabro gaminiai, iš vietinės žaliavos pagaminto skulptūros, kaukės, audiniai – tikrai visko labai daug. Aš vienoje galerijoje nusipirkau nedidelį paveikslą. Ji nuėmė nuo porėmių, įsuko į plastmasinį vamzdį – ir darbelis saugiai atkeliavo į Lietuvą.

Derybos

Jei nenorėsite, kad jus drožtų kiekviename žingsnyje – turėsite derėtis. Kainas baliečiai užkelia visur dvigubai, o geroj nuotaikoj ir keturgubai. Ar pirktum vaisius pakelės turgelyje, ar samdytumeisi mašiną, ar užsisakytum masažą – pirminė kaina bus nereali. Seminyak miestelio vaistinėje vaisto kaina padvigubėjo  kol aš nuo lentynos priėjau prie kasos.

Taigi teks pasirinkti: arba derybos ir padidintas atidumas viskam, kas susiję su pinigais (vietine valiuta disponuosite milijonais)  arba relaksas ir didesnės išlaidos.

Pinigai, valiuta

Didesnėse parduotuvėse, daugumoje kavinių galima atsiskaityti kortele. Bet dėmesio ! – Indoneziją bankai  įtraukę  į nepatikimų šalių sąrašą, todėl skrendant į Bali, turite sutarti, kad bankas neblokuos jūsų kortelės. Antraip bus kaip man – vieną kartą atsiskaičius, SEB pamatė,kad atiskaityta Bali ir kortelę užblokavo. Atblokuoti gali tik bankas, tik po tiesioginio pokalbio su klientu.

Turėti grynų keliaujant po Bali tikrai reikia. Pinigų nuėmimo procedūra bankomatuose painesnė negu pas mus, bet „paįmama“. Nelabai plėšikauja ir pinigų keityklos. Skirtumo tarp dolerių ir eurų nepastebėjau, bet baliečiai labiau pratę prie savo rupijų lyginimo su doleriais.

Aš buvau supaprastinus  skaičiavimą: kablelį keldavau per 4 skaičius į kairę. Pvz. 120 000 rupijų, tai 12 eurų apytikriai, tiksliai skaičiuojant – kiek mažiau. Bet orientavimuisi kainose man tokio metodo pakako.

Transportas

Viešojo transporto nėra. Taksi ir mašinų nuoma nėra brangi, jei mokate derėtis. Motorolerių nuoma labai pigi – jei kelioms dienoms, tai galima sutarti po 2-3 eurus už dieną. Keliauk ir  būk laimingas. Kuro galima nusipirkti bet kur – pardavinėja tiesiog gatvėse supilstytą į plastmasinius bilietus. Tiesa, nuomuodamiesi motorolerį, patikrinkite, ar rodo bent vieną iš orientavimuisi svarbių parametrų: kilometražą ar degalų kiekį. Kai maniškis nerodė nei vieno – orientuotis, kada jis sustos, buvo keblu.

Seksas, narkotikai

Vakarais turistiniuose miestuose daug ir moterų, ir vyrų siūlo intymias paslaugas. Vienas pažįstamas gyrėsi, kad už 100 dolerių turėjo jauną visą naktį. Rytais matydavau pusryčiaujančias savotiškas poras: pagyvenęs storas baltaodis diedas ir jaunas kūdas balietis. Beveik paauglys.

Narkotikais jokiu būdu Bali nesusigundykite – galite sėsti į kalėjimą ilgam. O „grybukų“ pasiūla nemaža.

Tai tiek būtų. Gal ką svarbaus ir pamiršau :)

P.S. Į tokią tolybę nusibeldus, būtina paragauti Luwak kavos. Kas ją perdirba, sužinokite patys – gal kai kam ir noras ragauti dings :)