Temos Archyvai: Nekategorizuota

Mokytoja Laima Abraitytė

Mokytoja Laima Abraitytė

Kada gyvenime Jums buvo sunkiausia?

Vieno aš tikrai nenoriu sakyti, tai visiškai asmeniška. Aš apie tai tyliu. Labai sunku buvo dirbant Vilniaus 23-iojoje mokykloje. Tada aš jutau užsiveržiančią kilpą ant mano sprandelio. Tą kilpą taip pamažu, metodiškai veržė, kad maniau baigsis blogai, o aš privalėjau uždirbti duonos kąsnį. Bjauriausia, kad prieš tą veržimą nieko negalėjau padaryt. Svarstė mano mokinius iš esmės už nieką, už tai, kad prieš vasario 16-ąją parašinėjo: “Mylėk, lietuvi, tą brangią žemę”. Bet! Nereikia čia tų senų istorijų, nors aš ligi šiol negaliu pamiršti, kad tik vienas žmogus kartu su manimi užstojo tuos mokinius. Vienas iš visų. Nesinori grįžti, bet tai buvo labai sunkūs metai. Labai stiprus visus valdė baimės jausmas. Kai žmogų pradėdavo spausti, pridėdami “anti”, dažniausiai baigdavosi blogai. Ypač brangi tada buvo draugiška atjauta. Ir šiandien atsimenu tokią originalią chemijos mokytoją O.Kiaušaitę. Ji žemaičiuodama man taip sakydavo: “Durna, mesk iš galvos viską, kas blogai, tą pačią akimirką ir negalvok daugiau”.
Materialine prasme mano gyvenime buvo labai sunkių dienų. Pamenu, ilsėjomės su sūnuku Pervalkoj. Grįžtant sau bilietui pinigų dar ištekau, o jam jau ne. Reikia gudrauti, niekur nedingsi. Plaukiant “Raketa” bilietus tikrindavo tik išlipant Kaune, na ir mokiau savo vaiką: spruk greitai, kad tavęs nepamatytų. Graudu. Aš dažnai mokiniams sakau, kad turtas nėra pati didžiausia vertybė, bet vis dėlto – skurdas irgi nėra vertybė. Jis labai apiplėšia žmogų, neleidžia jam realizuoti savo galimybių. Jausmas, kad esi prastesnis už kitą, engia žmogų. Tik stiprus charakteris tai įveikia.
Jūs viena išauginote sūnų. Gal galėtumėte pasakyti, kas nulėmė tokį, o ne kitokį Jūsų asmeninį gyvenimą: likimas, charakteris, aplinkybės?
Visos ugnys pamažu išblėsta… Mano vyras mirė šią žiemą. Kai atsisveikinau, nejutau nei kartėlio, nei nuoskaudos. Gal tik širdgėlą – kodėl dar kartą nesusėdome ir neišsikalbėjome. Neblogas jis žmogus buvo, aš, rodos, irgi ne iš paskutiniųjų, o kartu gyventi neišėjo…

Man atrodo, kad Jūs labai tvirta, gal net kieta moteris.

Kartais ir man atrodo, kad aš turiu tvirtą tvirtą pamatą. Mano motina sakydavo: verkdamas kaktos neištaisysi. Kai su mokiniais mokydavomės tautosakos, vis, būdavo, padainuoju Siratos dainą. Sirata skundžiasi žemelei, kad priėmė tėvą, motinėlę, priimk ir mane, vargo mergelę. Žemelė tarė, tardama barė: dar tau ne laikas žemelėj būti. Nudirbk darbelius, išvark vargelius, tada ateisi pas motinėlę. Mūsų sodžiaus žmogaus sukurta tiesiog filosofinė nuostata – tu turi išnešti viską, ką tau lemtis lėmė. Todėl man kartais sunku suprasti žmones, kurie tampa alkoholikais arba nusižudo. Gink Dieve, aš jų nesmerkiu. Kuo ilgiau gyvenu, tuo mažiau ką smerkiu (žinoma, kategoriškai smerkiu, kai savų sprandais eidami tunka arba senas nuodėmes dorybėmis paversti bando!), bet ir pateisinti jų nelabai galiu. Kiek tau likimas užkrauna, tiek turi išnešt. Pasižiūriu į mūsų senoles – aš daug metų tautosakos ekspedicijose dalyvaudavau – Dieve mano, kiek tos moterys iškentėjo! Kiek jos savo mažylių palaidodavo, kiek iš karų negrįždavo! Arba skaitai apie Lukšas: motina tris sūnus į partizanus išleido ir palaimino. “Gyvi nepasiduokit”, – pasakė. O tremtyse, lageriuose ką žmonės išgyveno! Ir dar pajėgė kurti, savo kūryba ir memuarais istoriją liudyti!
Savo gyvenimo jokio išskirtinumo nematau. Gyveni, ir tiek. Stengiesi nesuniekšėti ir daryti, ką gali padaryti.
Esu savo epochos vaikas ir truputėlį iš tų, kurie buvo nustumti ar bent stumiami. O lemtis man dovanojo daug gerų žmonių, nepaprastų akimirkų. Pamenu, važiuoju iš Sibiro, Kamarčagos stotelėje traukiniai atvyksta ir išvyksta, o aš sėdžiu pusę dienos, sėdžiu beveik dieną. Neišvažiuoju, niekas į traukinį neįsodina, nors mane atlydėjusieji davė stoties viršininkui 25 rublius (tais laikais tai buvo didelis pinigas). Dar tiek pat rublių iš manęs išsireikalauja. Kviečia prie “pusės litro”… Traukiniui atvykus į peroną išeina įsirėžęs “garmonistas” su keliom spygaujančiom mergelėm. Stoties vyrai jau gerokai “įšilę”. Tūnau toliau nutriušusiam skverely. Nejauku. Prisėda toks pagyvenęs geležinkelietis. Ir pirmas klausimas – kodėl “neguliaješ”. O paskui išsiima tokį butelį – žalią, užkimštą popieriniu kamščiu – ir sako: “Pej, devuška, moloko”. Išsišnekėjom. Įstrigo man jo žodžiai: žmones jis pažįstąs – tiek metų prie geležinkelio! Atvažiavo traukinys, tik minutę sustojo. Jis įsodino mane į vagoną ir konduktoriui pasakė: “Beregi moju blondinočku”. Tokių momentų mano gyvenime buvo begalės, ir dėl to aš esu labai laiminga.
Universitete man pasisekė, kad dėstė profesorius Jurgis Lebedys. Nuvirkdė ir prie darbo prispaudė. Lebedžio šypsenėlė išmokė išsunkti iš savęs viską. Gali ar negali, turi padaryt. Universitete dar lituanistikos katedra nebuvo sutriuškinta, ir man dėstė šviesūs žmonės – prof. V.Zaborskaitė, prof. M.Lukšienė, prof. J.Balčikonis. Ir dabar mokykloje mano kolegės man labai brangūs žmonės. Be jų pusė gyvenimo spalvingumo nuplauktų.

Girdėjau girdėjau, jog net amerikonę vaizdavot, kad tik į kavinę įleistų…

Buvo buvo. Tik buvau aš “teta iš Kanados”…
Nemažai žinome apie Jus – mokytoją, bet mažai apie Jus – žmogų. Kas Jus paskatino pasirinkti mokytojos kelią? Iš kokios Jūs šeimos?
Aš nesirinkau mokytojos dalios, rinkausi literatūrą. Gal taip iš mažens susiklostė. Mūsų buvo šeši vaikai. Ilgais rudens vakarais reikdavo vilnas kedent, pupeles aižyt, plunksnas plėšyt (pats nuobodžiausias darbas). Aš buvau poprastė darbininkė, tai mane pasodindavo skaityt. Ir aš garsiai skaitydavau Haufo pasakas, šventųjų gyvenimo įvairius aprašymus. Į Marijampolės mokytojų seminariją nuėjau todėl, kad ten davė stipendiją, broliai Kvietiškio žemės ūkio technikumą irgi dėl tos pačios priežasties pasirinko. Jie prie stipendijos dar gaudavo korteles duonai. Dalindavosi su manimi. Kol nuo jų technikumo pareidavau iki Mokolų gatvės, duonos nelikdavo. Bet vėlgi – ar verta apie tai šnekėti: po karo visi gyveno labai sunkiai. Mūsų tėvą areštavo, motina liko viena su šešiais vaikais, mus nubuožino (turėjom 5,5 hektaro).

Ar sužinojote, kas atsitiko su Jūsų tėvu?

Tik dabar. Nukankino. Trys keturios savaitės, ir 44 metų vyro, šešių vaikų tėvo, nėra. Vartydama bylas mačiau, kad po pirmų tardymų parašas stiprus, ryškus, paskui – bejėgio žmogaus parašas. Kliuvo savanorio medalis – nuopelnai buržuazijai. Teisybė, vijo ir lenkus, ir bolševikus iš Lietuvos! Kliuvo kalbos prieš komunizmą, prieš raudonuosius, kliuvo vokiečių karinės technikos pranašumo gynimas. (Gal tik technikos, nes visada prisimenu jo žodžius: “Rusas – ne tėvas, vokietis – ne motina”.) Paliudijančių šiuos dalykus atsirado… Dar dėl bylos stiprumo pridėtas špionažas… Šita bėda mūsų šeimą lydėjo visą laiką, paskui man prisijungė dar viena bėda, nes aš, baigusi universiteto keturis kursus, išsiroviau į Sibirą.

Tie vieneri metai Sibire Jums reikšmingi?

Taip, labai. Nes buvo bepradedančios užsidumti akys “naujo žmogaus naujai kuriamu gyvenimu”… Tremtinių aplinkoje galutinai nusibrėžė mano politinės ir pilietinės nuostatos. Reikšmingas buvo ir mokymasis Marijampolės mokytojų seminarijoje. Tai nebuvo vien mokymas, tai buvo dorų žmonių ugdymas. Ten ir supratau, kas yra mokytojas. Svarbi, žinoma, ir vaikystė, dainos. Labai visi mėgom dainuot. Mamos darželis. Gyvenom labai gražioj vietoj, ant Rausvės upės kranto. Tėvas gavo žemės kaip savanoris. Jis zuikius medžiodamas nusižiūrėjo tą vietukę.
Šiemet – keturiasdešimtasis Jūsų rugsėjis mokykloje. Per tiek metų gal kokių naujų mokymo metodų sugalvojote?
Išgirdusi žodį “metodika” aš viduje suvirpu: man yra literatūros kūrinys ir konkreti klasė. Net ir anuo metu daug ką galima buvo padaryti savaip: puse lūpų pasakyti apie Kalvio Ignoto teisybę, kaip poterių išmokyti “partinė organizacija ir partinė literatūra”, jei kas paklaus, kad žinotumėt… Ir toj 23-ioj prieš egzaminus mokiniams pasakiau: egzaminas ne tik jūsų raštingumo, bet ir jūsų politinio brandumo (ištarė mokytoja su ypatinga intonacija – E.T.) patikrinimas. Abiturientai parašė nuostabius rašinius apie tautų draugystę. Aš neironizuoju. Mes daug buvom kalbėję, kas sieja žmogų su žmogumi, tada Sent-Egziuperi buvo labai skaitomas. Nežinau jokių detalių, bet man atrodo, kad šitas rašinys mane ir ištraukė iš visų bėdų, nes tuos rašinius kažkas iš mokyklos buvo paėmę. Jei tai galime pavadinti prisitaikymu, – tai buvo prisitaikymas. Kiti vis dėlto ir tada pasipriešino…

Jūs labai aktyviai dalyvavote Sąjūdyje, buvote mokytojų Sąjūdžio tarybos narė. Kaip Jums atrodo, kur pasidėjo visų aktyvumas, kodėl dabar visi tyli, niekas nieko nebeorganizuoja?

Išsiliejo kažkaip upė iš krantų, praėjo tas minties budimo metas. Išsisakė žmonės. Buvo daug nuoširdumo, bet, kaip aš dabar matau, buvo ir kitokių – išdavikiškų, savanaudiškų – tikslų. Mano pačios būsena, kaip vienam Šimkaus eilėraštyje: lyg nekaltas, bet kažkaip ir kaltas. Užsiėmiau racionalaus darbo vagą, griebiausi tokių darbų – vadovėlių, – kurie mokyklai būtini. Tai išeikvoja visą energiją. Bet, kai žiūri, kaip šviesios gražios idėjos trypiamos, purvinamos ir taip įžūliai nuvertinamos, neapleidžia tas jausmas nekaltai kalto. Pritrenkė, kad šiemet į universitetą iš karto priimta korumpuotų jaunuolių grupė. 40-čiai metų į priekį mes užprogramuojame smulkius niekšelius (išaugs stambūs!), nes jie taip jau pradeda, jie į tai jau pastūmėti. O kur dėtis tam Keturvalakių, Pilviškių vaikui? Juk jie buvo patikėję, kad užtenka žinių, užtenka savo jėgų. Baisu. Bet ką dabar daryt? Rėkt? Šaukt? Pasiėmus plakatą rugsėjo pirmąją stovėt prie universiteto?

Jūs manote, kad žmonės neberanda formos savo pozicijai ir nuostatoms išreikšti?

Gal ir taip. Aš dabar dirbu prie V klasės vadovėlio ir galvoju, kad jame yra viskas, kas svarbu: žmogus, žmogus ir tėvynė, žmogus ir kalba, žmogus ir gamta. Iš šito vadovėlio mokysis Lietuvos vaikai, ir šiame darbe aš matau labai didžiulę prasmę. Bet ką daryti man kaip pilietei, kai matau niekšybes? Žmogus visiškai nuskurdinamas, apiplėšiamas, niekas už tai nenubaustas. Baisiausia, kad tiesa yra sugrūdama, sutrypiama, sumaitojama, istorija perrašoma. TV jau taip keliamas klausimas: stribas ar partizanas? Tai rodo visišką ne tik pilietinių, patriotinių, bet ir moralinių barjerų nebuvimą – tada svyra rankos. Kai prasidėjo Sąjūdis, aš buvau nustebus: kiek daug protingų vyrų Lietuvoje. Dabar dažnai pagalvoju: viešpatie, kiek daug “durakų”, kokie mes nugyventi, kokie amoralūs, kokia trumpa mūsų atmintis! Gal mes visi dėl to kalti? Bet, regis, darau, ką galiu: triūsiu su mokiniais, rašau vadovėlius. Tačiau ar to užtenka?
Vienu metu mes tikėjom, kad tereikia kiekvienam gerai dirbti savo darbą, ir viskas bus gerai.
Kaip tas arklys iš Orvelo romano: tik dirbkim, dirbkim. O gal aniems ir tereikia, kad dirbtume kaip arkliai, kad suktume tą maniežą, kaip pas ūkininkus per kūlimą būdavo… Jų – lygesniųjų už lygius – naudai. Antra vertus, aš nežinau, ar begalėčiau. Vienas dalykas buvo, kai gynėm Parlamentą, o dabar piketuoti dėl mažų atlyginimų?.. Yra kažkoks vidinis barjeras: gal drovumas, gal išdidumas.

Jus slegia dabartinė atmosfera visuomenėje?

Labai. Mane taip slėgė ir paskutiniai sovietiniai dešimtmečiai. Jaučiausi kaip dvokiančioj, rūgstančioj pelkėj. Pelkės jutimas grižta ir dabar. Nes toji savo esmės ir sistemos nepakeitusi valdančioji partija dar gajesnė negu “tais gerais laikais”. Tik dar įžūlesnė ir ciniškesnė. Juk jau Sąjūdžio metu jie šaipėsi: “Nepriklausomybė jūsų, valdžia mūsų”. Aš tik sukandu dantis ir dirbu. Esu vis dėlto optimistė. Nepriklausomybe džiaugiuosi ir žiūrėdama į savo mokinius dar viliuosi, kad ateis naujos kartos, gal viskas susitvarkys. Svarbiausia išsaugoti valstybingumą. Man atrodo, kad realus pavojus jį prarasti tebeegzistuoja.
Ačiū už pokalbį.

Elena TERVIDYTĖ
1996 m., nr.25 spausdino švietimo savaitraštis „Dialogas“

Žinau, kokios sąmonės būsenos norėčiau numirti

Žinau, kokios sąmonės būsenos norėčiau numirti.
Sykį patyriau tokią būseną. Ir tai, ko gero, pats svarbiausias patyrimas per visą mano gyvenimą.
Žodžiais, be abejo, keblu bus tai perteikti, tačiau vis tik bandysiu jais atkurti tą ypatingą pajautą.
Nutiko tai Jordanijoje.
Pradžiai šioks toks kontekstas, arba išpažinimas klaidų, kurios galėjo kainuoti man gyvybę, bet atvedė į neįkainojamą patyrimą.
Nuomota mašina važiavau iš Akabos į Amaną. Po Petros grožio, po Wadi Rum dykumos saulėlydžio, paslaptingų nakties garsų ir auštančio ryto giesmės.
Įspūdžių buvo su kaupu, ir aš, ko gero, užsidariau juose kaip skafandre.
Pasirinkau ne autostradą, o keliavimą pajūriu – draugai sakė, kad šis kelias labai gražus ir įdomus.
Išvažiavus už Akabos pakelėse žmonės stabdė pravažiuojančius automobilius. Tačiau ne iš karto sumojau, kad irgi galėčiau ką nors pavėžėti. Kai tai toptelėjo – sustojau nesirinkdama. Vyriškis buvo kokių keturiasdešimties. Paaiškėjo, kad dirba apsaugininku įmonėje, kuri saugo bankus ir panašius objektus. Dabar jis keliavo pas tėvus, gyvenančius, pasak jo, man pakeliui.
Paskui paaiškėjo, kad ne visai pakeliui, bet…
Visai nepažįstamo žmogaus priėmimas į mažą erdvę – šiuo atveju automobilio saloną – turi savų ypatumų. Aš, pavyzdžiui, tokiose situacijose stengiuosi pakeleiviui sukurti kuo geresnę atmosferą, visaip jį kalbinu, net atsiklausiu, ar galiu sustoti pafotografuoti. Paprastai žmogus tokiomis aplinkybėmis greitai pasijunta lygiateisiu ir ima elgtis sau įprastai. Man dažniausiai tai tampa iššūkiu: pradedu gailėtis, kad sustojau, noriu išlaipinti pilietį kokioje nors autobusų stotelėje ar pakelės užeigoje. Bet niekada taip nepasielgiu.
Taigi drauge pavažiavus gal porą valandų mano bendrakeleivis paklausė, ar nesutikčiau užsukti į svečius – jo šeima labai apsidžiaugtų. Dar kartą perklaususi, ar tikrai nedaug turėsiu išsukti iš kelio ir ar bus galimybė nusiprausti, – sutikau.
Po šio sutarimo vyriškis gal 10 kartų skambino savo mamai ir ši jam: kaip supratau, jie vis derino vakarienės meniu.
Ir vakarienė buvo karališka. Mus pasodino ant pagalvių, padėtų ant žemės, o aplinkui gal metro spinduliu išdėliojo visokių valgių. Maniau, kad valgys visi, bet netrukus mus paliko vienu du. Tiesa, prieš tai įvyko pasisveikinimas: su trimis mano pakeleivio seserimis, jų vyrais, vaikais; su dviem broliais ir jų žmonomis bei vaikais; su dėde – žodžiu, žmonių apie dvidešimčia. Om. Nė vienas nekalba angliškai.
Kai išvažinėjau, jie visi palydėjo mane iki mašinos, o vaikai dar ir ilgokai bėgo paskui akmenuotu gyvenvietės keliuku. Taip ir matau juos atbulinio vaizdo veidrodėlyje.
Buvau apdujusi. Ne tiek sunkiai mano vakarietiškas skrandis dorojosi su arabišku maistu, kiek nelengvai virškinosi man tas… kažkas… Gal šių žmonių norėjimas / gebėjimas svečią priimti kaip karalių – su maksimaliu dėmesingumu, svetingumu, vaišingumu? Gal per staigiai iš savo vienatvės burbulo įnėriau į bendravimo gelmes?
Faktas: įsukau ne į tą kelią.
Mano „Maps.me“ programa iPade ilgokai padelsusi vis tik pradėjo rodyti kelią į Amaną. Ėmiau kilti siauru kalnų keliu aukštyn. Po kurio laiko iš priekio pasirodė didžiulis sunkvežimis – prasilenkti vietos nebuvo, tad atbulomis stūmiausi žemyn iki kelio praplatėjimo.
Reikėjo sukti atgal, bet nepasukau.
Sutemo. Pradėjau jausti nerimą, ar tikrai tuo keliu važiuoju. Sustojau pirmame pasitaikiusiame miestelyje. Būrys vyrų kaip tik sėdėjo aikštėje. Priėjusi prie jų paklausiau, ar šitas kelias į Amaną. Ne, – atsakė jie.
Maniau, kad manęs nesupranta, – kaip gali kelias nevesti į sostinę?!
Neapsisukau.
Dar vieną šansą turėjau degalinėje, kai šiek tiek angliškai kalbanti moteris man liepė išsukti iš to kelio, kuri rodo GPS ir važiuoti važiuoti, kol privažiuosiu autostradą. Patikėjau technika, o ne ja. Gal todėl, kad ji susierzino, kai atsisakiau užsukti pas ją į svečius.
Turėjau suprasti, kad kažkas ne taip ir grįžti atgal. Įveiktas kelias – pažįstamas ir dėl to visada labiau saugus. Tačiau aš neapsisukau.
Tamsa tapo juoda, neįžiūrima. Tik mano mašinos šviesų ruoželis.
Sustojau, išjungiau šviesas – ir nieko aplink neliko. Tik kelios blankios žvaigždės danguje.
Vėl pajudėjau. GPS rodė vingių vingius, lyg rentgenuotų žarnyną. O aš vis tikėjausi, kad po šito pakilimo jau bus tas paskutinis nusileidimas į antrą kalnų pusę. Bet.
Pavojingiausia buvo ties posūkiais. Mano aukštyn kylančios mašinos šviesos atsiplėšdavo nuo žemės ir šviesdavo dievui į langus, ir aš sukdavau beveik aklai. Pasiduodama intuicijai. Vaizduotė ėmė piešti reginius, kaip lekiu su automobiliu nuo skardžio. Mintimis gaudžiau krintančią mašiną, stačiau ją ant to siauro, duobėto, akmenuoto kalnų kelio ir kiekvieną posūkį „ėmiau“ šimtu procentų. Suvokimas, kad suklydimas reikš mirtį, leido maksimaliai susikoncentruoti.
Čia dar ir iPadas išsikrovė, o turimas USB nekrovė. Tas virtualaus vaizdo dingimas persmelkė kaip didžiulis praradimas – ir tuo pačiu suspaudė visą pasaulį vien į tą kelią, į tą akimirką.
Ir tada patyriau dievišką malonę: stojo ramybė ir visiškas aiškumas – bus taip, kaip tegali būti, daryk, ką gali, viskas visada tobula.
Tokios sąmonės būsenos ir norėčiau mirti.
***
Kaip viskas baigėsi? Po beveik 8 valandų kelio aš nusileidau nuo kalno ir pataikiau prie policininkų posto. Netoliese jau buvo matyti autostrados šviesos, bet aš neįsivaizdavau, į kurią pusę Amanas, tad užėjau paklausti. Vyrai nusijuokė: miestas ten, iš kur tu atvažiavai. Aš jiems sakau, kad atvažiavau nuo kalnų. Taip pokalbis ir vyko, kaip toje dainoje: mergina sako – rasa; vaikinas sako – šlapia. Iš mano tikinimo, kad važiavau per kalnus jie tik smagiai juokėsi.
Paprašiau leisti nors kiek pasikrauti iPadą. Prijungėm. Įsijungė „Maps.me“ ir atvertė tą žemėlapio vietą, kurioje programa užlūžo. Trys Jordanijos policininkai sustingo prie ekranėlio. „Negali būti! Kelias nepravažiuojamas! Jis seniai uždarytas! Kaip jūs?! Iš kur? Ar galime nusifotografuoti?“
Policininkai privaišino arbata, palydėjo iki autostrados ir pamirksėjo ilgosiomis šviesomis.
Autostrada man atrodė, kaip dievo stalas: šviesus, platus ir saugus.

Vietnamo istorijos. Japonai

Šeštoji kelionės po Šiaurės Vietnamą dieną buvo sunkiausia. Kelias ilgais ruožais buvo ne tik išdaužytas, bet ir remontuojamas. Viename iš smailų posūkių, sekdama gidą ir taikydama, kur nors kiek normalesnė danga, pervažiavau į priešingą eismo juostą, ir pamačiau į mane lekiantį sunkvežimį. Stengdamasi išvengti susidūrimo mečiausi į šalikelę, pirmas ratas turbūt trenkėsi į akmenį, nes kažkaip tolokai nuo motorolerio aptikau save.

Sunkvežimio nebuvo nė padujų, tik dulkių uodega liudijo jo buvimą. Mano gido irgi nesimatė.

Sąmonės nebuvau praradusi. Labai pamažu atsistojau, apžiūrėjau motorolerį ir daiktus. Didžiausias pavojus buvo mažajam Canon, nes jį buvau pasikabinusi ant kaklo.

Labiausiai skaudėjo kairės rankos riešą ir plaštaką. Bet pradžioje nesupratau, kad tai kels rimtų problemų, nes šita ranka spaudžiamas užpakalinio rato stabdis. Pagrindinis stabdis. Bet gal kada vėliau apie tai. Nes serpantininis pakilimas, kuris dar laukė manes tądien kaip kokia vyšnia ant torto, nusipelno atskiro pasakojimo. Tai buvo šokis su mirtimi.

Ši nuotrauka daryta 2019 12 30 kelionės po šiaurės Vietnamą pradžioje. Dar viskas švaru ir gražu:)

 

 

 

Bet dabar tenorėčiau, kad maždaug įsivaizduotumėte, kokia nežmoniškai nuvargusi, dulkėta, apsaugos šarvais pasunkinta iš lėto įėjau į viešbučio holą. O hole – juodi kostiumėliai, balti marškinėliai – japonai. Jų daug, jie visi kaip nuo podiumo. Švarūs, kvapnūs. Man reikia ties jais sustoti ir registratūroje paduoti savo pasą, gauti kambario raktą…

Nugara jaučiu jų žvilgsnius, bet nuovargis padeda tą tarp manęs ir jų egzistuojantį kontrastą nustumti šalin ir sukaupus paskutines jėgas užlipti laipais į antra aukštą.

Kitą rytą išvažiavom anksti. Pavyko su gidu susiderėti, kad paskutinio jo numatyto maršruto taško nesieksime, suksime atgal į Ha Giang, kad bent vieną dieną galėčiau ramiai pafotografuoti.

Ir štai sustojame pirmoje apžvalgos aikštelėje. Aš nueinu pirktis kavos (taip, ir pakelės budelėse daro gerą vietnamietišką kavą), gavusi dar į puodelį neišvarvėjusio tonizuojančio skysčio stoviu šalia savo mociko, gėriuosi vaizdais ir pasisukusi matau, kaip privažiuoja baltas baltutėlis mikro autobusas, kaip iš jo išbira japonai…stabteli ir klegėdami keli patraukia tiesiai link manes. O siaube! Apsidairau – gal kitiems trukdančioje vietoje stoviu? Nematau, kur galėčiau pasitraukti. O jie vis artėja, jau ir visai arti, bet pagaliau sustoja ir  kažko klausia.

Ilgai nesupratau, kad jie nori su manimi nusifotografuoti, nes viešbutyje sužinojo, kad tai aš vakar įveikiau serpantiną, kad bendrai keliauju „šituo daiktu“ (mosteli į mano mociką, net sumažėjusį nuo tokios paniekos)…ir jie nori nuotraukos su Crazy women from Lithuania.

Lemenau yes, yes lyg sapnuodama, nes tie juodi kostiumėliai, balti marškinėliai apstojo mane – tokią dulkėtą, tokią aplamdytą – taip arti, kad bijojau ir kvėptelti. Man atrodė, jie nesupranta, jog rizikuoja išsipurvinti arba pasigauti tą crazy kelionių bacilą, kuri privers išlipti iš patogių busų, kvėpuoti nepažįstamų vieškelių dulkes, išsikrauti iki paskutinės lastelės – ir kažkur giliai viduje vistiek jaustis laimingu.

…iš to pasimetimo net nesusigaudžiau paprašyti gido , kad ir jis padarytų nuotrauką su tais mane apstojusiais vyrais iš Japonijos. Neabejoju,  tai būtų viena iš įdomiausių nuotraukų mano archyve. 

Om

Po šiaurės Tailandą su mašina. IV dalis

Grožybės šalia Chiang Mai

Trumpa, bet talpi Fb žinutė iš dabar su motociklu po šiaurės Tailandą keliaujančio vaikino patikino, kad mano skelbiama informacija kai kam praverčia. Smagu. Tad tęsiu pasakojimą apie kelionę su mašina po šiaurės Tailandą. Tai paskutinė dalis apie šį nuostabų regioną.

III d.čia

II d.čia

I d. čia

Taigi, į ką akis paganyti aplink Chiang Mai? Pristatysiu keturias vietas.

Pirmoji – Auksinė šventykla.

Į ją galima nuvažiuoti ir autobusu, ir dviračiu. Mačiau ir pėstute keliaujančių. Turistiniai bukletai reklamuoja pakeliui esančią apžvalgos aikštelę, nuo kurios matoma Chiang Mai miesto panorama.

Šalia aikštelės įsikūrę maistu prekiaujantys ir net portretus piešiantys gatvės dailininkai.

Smagus toks bendras – turistų ir vietinių – šurmulys.

Į Auksinę šventyklą veda ilgi gražūs laiptai. Ant jų sėdi mergaitės aprengtos tautiniais tajų drabužiais. Nuobodžiauja. Nedaug kas joms aukoja, bet per dieną, matyt, šiek tiek prisirenka. Tailande, kaip žinome, vaikai ir daug sunkesniais būdais uždarbiauja.

Šitoje šventykloje sunkoka susikaupti, nes tikrai daug turistų. Tačiau galima įsigyti mantrų lapelių ir juos skaitant keliauti ratu apie gulintį budą.

Šitoje pat kryptyje yra ir Tailando karaliaus vasaros rezidencija.

Puošniai sutvarkyta, griežtai saugoma. Spalvinga, gėlinga.

Jei vilki drabužius atidengtais keliais ar neuždengtais pečiais – neįeisi. Nenusimink😊 Čia pat Tamstai išnuomos didelį šalį, juo apvynios ir įleis. Vaikščioti galima kiek nori.

Perlas šalia Chiang Mai – Do Inthanon nacionalinis parkas.

Į prie jo esančią apžvalgos aikštelę įvairiomis transporto priemonėmis suvežami ar patys atkeliauja turistai, kad pamatytų saulės patekėjimą. Visi apsimiegoję, bet šaltis greitai miegus išvaiko. Turistai apsirengia, apsimuturiuoja, bet šilta netampa. Net sunku suprasti, iš kur tas kūną stingdantis šaltis. Bet praeina pora valandų, ir jau gyventi galima, ir traukti į ekskursiją po nac.parko džiungles labai verta.

Bilietai nebrangūs. Ar vienas eisi, ar su grupe – lydės gidas. Jis nieko nepapasakos, nes nekalba angliškai, bet praves turistams numatytais takeliais ir šiek tiek užsidirbs pragyvenimui. Tad negailėkite tų batų*!

Karaliaus ir karalienės šventyklos.

Jei nepatingėjote anksti keltis, tai rytinės saulės užlietų vaizdų dar spėsite pamatyti ir keliaudami per džiungles. Apžvalgos aikštelės įrengtos gerose vietose. Į jas susispiečia daug turistų ir visi darosi selfi. Kažkaip net nejauku. Atrodo, kad jiems tas kalnų, augmenijos grožis tėra fonas saves įamžinimui. Ir taip visose vietose. Nesuprantu, kam tie šimtai tavo face gali būti įdomūs😊

Nuo vieno nacionalinio parko kalno galima pamatyti Karaliaus ir Karalienės šventyklas. Jos netoliese įėjimo į parką. Ir baigus kelionę po džiungles (trumpiausias maršrutas apie 5- 7 km.) verta užsukti prie karališkųjų šventyklų. Įėjimas mokamas, bet keliaujant tokiems reikalams batų* gailėti tikrai neverta.

*Tailando pinigai.

Smagių kelionių – ne tik po pasaulį, bet ir po save – nuoširdžiai visiems mums linkiu.