Šios dvi istorijos atsitiko tarybiniais laikais. Abi jos susiję su mano buvusiu vyriausiuoju redaktoriumi.

Į jo tėviškę kažkuriam kaime netoli Širvintų teko  važiuoti du kartus.

Pirmą kartą buvo žiema. Šalta, keliai slidūs. Bendradarbis, kurio „Žiguliukais“ išvažiavom  atvežti šefo mamos, iš karto už Vilniaus nučiuožė į pakelės griovį ir nubalęs  kimiu balsu pasakė: „aš toliau nevairuosiu.“

Man gi buvo aiškiau nei aišku, kad močiutę į anūko laidotuves turim atvežti. Bendradarbis sutiko, kad toliau vairuosiu aš. Važiavimas buvo ypatingas. Judant  kaimo keliukais ties viena nuokalne kolega paprašė sustoti.

Šiaip ne taip pavyko sustoti nenuslydus nuo kelio. Jis lėtai išlipo, slidinėdamas pasiekė šalikelę ir tik tada tarė: leiskis viena.

Per kelias valandas mes vis tik pasiekėm šefo tėviškę.

Močiutė sėdėjo prie stalo pilnai susiruošus kelionei. Neverkė. Tylėdama įsėdo į mašiną. Į mano paburbėjimą, kad visko gali nutikti, nes kelias labai slidus, ji atsakė: baisiau jau nebus.

Nepamenu, kaip pasiekėm Vilnių.

Atsimenu, kad močiutei įėjus  į šarvojimo salę, šefo žmoną ištiko isterija.

Tai jos sūnus gulėjo negyvas, ir visi  ateidinėjo tuo negyvumu įsitikinti. Taip per nevaldomą verksmą ji aiškino, kai bandydama apraminti ratu vedžiojau apie sūnaus karstą.

Jaunuolio mirtis visiems buvo netikėta. Jis, pirmo kurso studentas, neseniai palikęs griežtos tvarkos tėvų namus Vilniuje , su savo mergina iš Kauno nuvažiavo į Kėdainius. Kambarėlyje tebuvo pečius. Jiedu per anksti uždarė dūmų angą. Mergina liko gyva, nes ji nejudėjo, o vaikinas kėlėsi, bandė atidaryti langą,- daugiau prikvėpavo ir  mirė nuo apsinuodijo smalkėmis. Bent taip aiškino gydytojai.

O močiūtė poteriaudama šalia anūko karsto karts nuo karto vis pogarsiai ištardavo: „Dieve tėve, juk  jis buvo geras vaikas“… Ir vienas stotingas dėdė neišlaikė: „Gal nereikia čia to dievo vis minėti?!“

Kvailys.

Xxx

Po keletos metų mirė ir vyr.redaktoriaus mama,pirmos istorijos močiutė,  ir keli bendradarbiai važiavom padėti šefui mamą „palydėti į paskutinę kelionę“. Nevažiavo pirminės partinės organizacijos sekretorius, nors artimiausiai su vyr.redaktoriumi bendravo.

Kodėl? Jis bijojo.

Kodėl šefas nebijojo – nežinau. Jis buvo komunistas, partijos statytinis žurnale, o mamą  laidojo su kunigu. Nežinau, kaip jis tai paaiškino CK ir kaip išsisuko nuo partinių nuobaudų, nes kitą bendradarbį už tai, kad per savo mamos laidotuves kartu su visais įėjo į bažnyčią, nutarkavo partiečiai kaip reikiant.

Štai tokie marazmai vyko.

Ir apie juos priminė ši nuotrauka, daryta per mano buvusio redaktoriaus mamos laidotuves kažkur netoli Širvintų.

Elena Tervidytė