Temos Archyvai: Nekategorizuota
Po Žaliuoju Vilniaus tiltu
Lietuvoje. 2018 m.
Vieniša melodija prie Reino (Vokietija). 2017
Vedlys, 2017
…kad mūsų keliai po dangum. 2017 vasara
Laidotuvės ir sovietiniai kvailiai
Šios dvi istorijos atsitiko tarybiniais laikais. Abi jos susiję su mano buvusiu vyriausiuoju redaktoriumi.
Į jo tėviškę kažkuriam kaime netoli Širvintų teko važiuoti du kartus.
Pirmą kartą buvo žiema. Šalta, keliai slidūs. Bendradarbis, kurio „Žiguliukais“ išvažiavom atvežti šefo mamos, iš karto už Vilniaus nučiuožė į pakelės griovį ir nubalęs kimiu balsu pasakė: „aš toliau nevairuosiu.“
Man gi buvo aiškiau nei aišku, kad močiutę į anūko laidotuves turim atvežti. Bendradarbis sutiko, kad toliau vairuosiu aš. Važiavimas buvo ypatingas. Judant kaimo keliukais ties viena nuokalne kolega paprašė sustoti.
Šiaip ne taip pavyko sustoti nenuslydus nuo kelio. Jis lėtai išlipo, slidinėdamas pasiekė šalikelę ir tik tada tarė: leiskis viena.
Per kelias valandas mes vis tik pasiekėm šefo tėviškę.
Močiutė sėdėjo prie stalo pilnai susiruošus kelionei. Neverkė. Tylėdama įsėdo į mašiną. Į mano paburbėjimą, kad visko gali nutikti, nes kelias labai slidus, ji atsakė: baisiau jau nebus.
Nepamenu, kaip pasiekėm Vilnių.
Atsimenu, kad močiutei įėjus į šarvojimo salę, šefo žmoną ištiko isterija.
Tai jos sūnus gulėjo negyvas, ir visi ateidinėjo tuo negyvumu įsitikinti. Taip per nevaldomą verksmą ji aiškino, kai bandydama apraminti ratu vedžiojau apie sūnaus karstą.
Jaunuolio mirtis visiems buvo netikėta. Jis, pirmo kurso studentas, neseniai palikęs griežtos tvarkos tėvų namus Vilniuje , su savo mergina iš Kauno nuvažiavo į Kėdainius. Kambarėlyje tebuvo pečius. Jiedu per anksti uždarė dūmų angą. Mergina liko gyva, nes ji nejudėjo, o vaikinas kėlėsi, bandė atidaryti langą,- daugiau prikvėpavo ir mirė nuo apsinuodijo smalkėmis. Bent taip aiškino gydytojai.
O močiūtė poteriaudama šalia anūko karsto karts nuo karto vis pogarsiai ištardavo: „Dieve tėve, juk jis buvo geras vaikas“… Ir vienas stotingas dėdė neišlaikė: „Gal nereikia čia to dievo vis minėti?!“
Kvailys.
Xxx
Po keletos metų mirė ir vyr.redaktoriaus mama,pirmos istorijos močiutė, ir keli bendradarbiai važiavom padėti šefui mamą „palydėti į paskutinę kelionę“. Nevažiavo pirminės partinės organizacijos sekretorius, nors artimiausiai su vyr.redaktoriumi bendravo.
Kodėl? Jis bijojo.
Kodėl šefas nebijojo – nežinau. Jis buvo komunistas, partijos statytinis žurnale, o mamą laidojo su kunigu. Nežinau, kaip jis tai paaiškino CK ir kaip išsisuko nuo partinių nuobaudų, nes kitą bendradarbį už tai, kad per savo mamos laidotuves kartu su visais įėjo į bažnyčią, nutarkavo partiečiai kaip reikiant.
Štai tokie marazmai vyko.
Ir apie juos priminė ši nuotrauka, daryta per mano buvusio redaktoriaus mamos laidotuves kažkur netoli Širvintų.
Elena Tervidytė
Pašposino mergiotė su kirvuku
Prisiminiau šiurpų atsitikimą mūsų gimtuosiuose Skriduliuose.
Tos mūsų kaimynės visą laiką buvo savotiškos moteriškės. Gyveno vienos keturios: Mama ir jos dukra su dviem savo dukrom Ledina ir Lione. Visi jas vadino šmilinkom. Ilgai galvojau, kad tai pavardė, o paaugusiai paaiškėjo – pravardė, „prilipusi“ joms dėl dažnai vartojamo žodžio „mylinka“ (mieloji).
Būdavo, kad Ledina, nenorėdama susitikti žmogaus, peršokdavo per griovį ir eidama pro sutiktąjį žiūrėdavo į priešingą pusę. Daugiau nieko keisto niekas nepastebėjo. Išvažiavo ji į Kauną studijuoti ir po kurio laiko trenkė baisi žinia: Ledina kirviu užmušė moteriškę, pas kurią nuomavosi kambarį. Visiem plaukai ant galvos pasistojo, o jos motina, grįžusi iš teismo, sakė: „nieko ten baisaus neatsitiko, pašposino mergiotė su kirvuku ir tiek“.
14 kirstinių žaizdų Ledine padarė tos vargšės moteriškos galvoje vis klausdama, kur pinigai, gavo daug metų kalėjimo. Grįžusi gėrė ir mirė griovyje.
Om.