Žymų Archyvai: Juodupė

Tebemyliu

Mano Mokytojai nebemokytojauja. Nemažai jų jau Anapilin iškeliavę. Tačiau mano atmintyje jie gyvų gyviausi.

Štai matau, kaip viesulu į klasę įsiveržia lietuvių literatūros mokytoja Valerija Pučkienė – ir iš karto griebia jautį už ragų.

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

V.Pučkienė solidžiai prisidėjo ne tik prie to, kad pamėgau literatūrą, bet ir prie mano profesinio kelio pasirinkimo. Prisimenu, kaip kokioje devintoje ar dešimtoje klasėje svaigau jai pasakodama, kad „mano kelias per stepę vingiuoja“ – būsiu geologe. Mokytoja ilgai ir metodiškai aušino mano romantišką nusiteikimą – ir įtikino, nes jos sesuo buvo geologė, tad ji turėjo visai neromantiškų šio darbo pavyzdžių.

Mano mokytoja V.Pučkienė ir po vidurinės baigimo gal dar kokius 15 metų su manim „terliojosi“ – vis rašė, atsakinėjo į mano laiškus. Dabar, gal prieš porą metų, atidavė didelį pundą manųjų. Visada, kai būnu Rokiškyje, ją aplankau ir visada – jau apie 40 metų – mums trūksta laiko išsikalbėti.

 

Mokytoja V.Pučkienė „veda vakarą“ rašytojo Juozo Baltušio apsilankymo Rokiškyje proga.

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Ypatingas ryšys išsilaikė ir su Juodupės mokyklos direktoriumi Petru Marcijonu.

Ši asmenybė daug gyvenimų yra stipriai paveikusi, ne visų vien teigiamai… Bet praeitą vasarą P.Marcijonas mirė, ir Juodupė liko kitokia. Jis buvo suaugęs su miesteliu ir miestelis buvo apraizgytas jo veiklos kapiliarų. Todėl sutikus kokį nors pažįstamą kalba būtinai pasisuka ir apie P.Marcijoną, kurį priglaudė senosios miestelio kapinės, pro kurias eina kelias į jo daugiau nei 40 metų puoselėtą mokyklą – dabar gimnaziją.

Neliko ir mokytojos Liucijos Masilionienės. Taktiškiausio ir šilčiausio žmogaus Juodupės padangėje. Kas ir kada jai bepaskambindavo – pasijusdavo laukiamiausiu ir mylimiausiu.

Audringos paauglystės metais esu jos išmaudyta vonioje, pamaitinta, pamigdyta.

Pamačiusi kurį nors savo mokinį įtartinai raudonais skruostais mokytoja patikimiausiu termometru – lūpomis – patikrindavo, ar „“tamsta“ nekarščiuoja.

Geografiją man dėstė mokytojas Stasys Praniauskas. Jau garbaus amžiaus buvo ir mes kvailai jį apgaudinėjom. Bet ryškiausiai prisimenu, kaip jis mane ant tik ką nusipirkto mopedo vežė.

Ėjau į savo kaimą su dideliu nauju turtu – nupirkta radiola. Pasivijo mane irgi su nauju turtu – mopedu – mokytojas Praniauskas ir įkalbėjo sėstis ant to pirpalo – parveš, nes „negalima mergaitei taip sunkiai nešti“. Važiavome trise – mano mokytojas, radiola ir aš, po jų dviejų vos tilpusi ant nedidelės sėdynės. Žvyrkelis, duobės, nepatyrimas. Ant posūkio transporto priemonę taip sumėtė, kad visi trys išlakstėme į skirtingas puses. Atsikėlusi nukruvintais keliais ir krumpliais pirmiausia puoliau prie savo brangenybės, tik paskui – gėda – pažiūrėjau į mokytoją.

Jis nesusižeidė ir, nebeįkalbinęs dar kartą ant to žvėries sėstis, nurūko vieškeliu lyg koks šešiolikmetis.

Esu jį išdavusi. Ragindamas stoti į komjaunimą, jis sakė: „Stokit visi – mažiau bėdų turėsit.“ Aš, kvailė visiška, per kažkokį klasės susirinkimą, kuriame jau dalyvavo ir mokyklos administracinė bei partinė grietinėlė, ir pasakiau – kad netikiu šios organizacijos reikalingumu, o pro forma, kaip ragina mokytojas Praniauskas, į ją stoti nenoriu.

Daug bendraklasių iki paskutiniųjų nelipo į tą… Paskui buvome „parklupdyti“ vienintelio argumento – „neįstosit“.

 

Dramatiškai susiklostė mokytojos Alvinos Žygytės likimas. Tokia poetiška, tokia romantiška lituanistė buvo paskirta kaimo mokyklos direktore. Po kelerių metų nuvažiavusi savo akimis negalėjau patikėti – apytamsėje kultūros namų salėje tarp gerokai įkaušusių kolūkiečių sėdėjo mano trapioji mokytoja ir iš visų jėgų akordeonu plėšė tuomet populiariausią dainušką: „Skinsiu radoną rožę ir atnešiu tau kas rytą dovanų, lašą vilties ir grožio, žiburį pavasio dienų…“. Metamorfozė buvo nuostabi. „Kitaip mokykla sugriūtų“, – paryčiais man sakė A.Žygytė.

Girdėjau, kad direktoriaudama ji rajone ne vienam viršininkui padus iš tribūnos pasvilindavo. Žmogus, nesupančiotas asmeninių interesų bei valdantis žodį, ir anais laikais buvo vertingas.

Dabar mano mokytoja A.Žygytė – jau daug metų invalido vežimėlyje, bet tokia pat įžvalgi, žodinga, nesusiaurėjusiu horizontu.

***

Esu nepaprastai dėkinga savo Mokytojams už tai, kad turėjau, į ką stiebtis, kad jie man – Juodupės mokyklos mokinukei – buvo pavyzdžiai. Kad aš juos mylėjau.

Tebemyliu.

 

Elena Tervidytė

 

Spausdinta „Dialoge“

Audėja

Mano Mama buvo audėja.

Ją augino svetimi. Nes kai jos mama mirė, tėvas vedė antrą kartą , paskui trečią. Ir jau senas sėdėdamas ant Mamos namų slenksčio, paklaustas apie žmonas, pasakė: pirma nuo Dievo, antra nuo žmonių, trečia – nuo velnio.

Taigi Mamą augino Junokai – nejauna pora, neturėjusi savo vaikų. Mama pasakodavo, kad gerai buvo pas Junokus, bet ji vis tiek labai ilgėjosi savų ir gulėdama ant pečiaus dainuodavo visokias liūdnas dainas, ir graudindavo geraširdžių globėjų širdis.

Dar neturėdama šešiolikos ji pabandė įsidarbinti Oskaro Trėjaus fabrike (žr.nuotr.)  ir buvo priimta, nes buvo aukšta ir , matyt, atrodė vyresnė. O dokumentų tais laikais nelabai kas prašydavo.

Mamai teko dirbti įvairiuose fabrikuose: O.Trėjaus ( Juodupė),„Litekso“ (Kaunas), paskui Bajoruose (Kretingos r.), paskui vėl Kaune ir vėl Juodupėje. Po 12 valandų prie 6- 8 staklių. Tikras konvejeris. Iki šiol neįsivaizduoju, kaip galima vienu metu matyti, ar nenutrūko siūlas šešiose audimo staklėse.

XXX

Iš O.Trėjaus fabriko „atsiradęs“ Juodupės vilnonių audinių fabrikas „Nemunas“ buvo plačiai  žinomas, ypač  sovietų laikais. Produkcija – kokybiška ir paklausi. Žmonės dirbo ir …vogė. Kur ir kaip išneša (prie fabriko vartų budėdavo apsauga) siūlus pasakodavo beveik atvirai. Fantazijos netrūko, o sąžinė kažkodėl negraužė.  Pamenu, Mama pasakojo, kad kartą ir  ją apsauga sustabdė. O ji kaip tik „nešė“ (taip tatai vadindavo) – apie šlaunis buvo apsiviniojusi siūlų. „Jie suprato, kad aš „nešu“, nes man pasidarė silpna, vos nenualpau…Matyt, pagailėjo, nes „nerado“. Nuėjau prie Juodupės prūdo ir verkiau verkiau… kad tapau vagilka, kad negalim pragyventi, kad  vaikai maži ir vis alkani”.

Gailiuosi, kad niekada nešovė į galvą paklausti  Mamos, ar tokie išgyvenimai ją paskatino iš fabriko pereiti dirbti į tarybinį ūkį.

Mes daug ko savo tėvų nepaklausiame.

Būtent dėl fabriko Juodupė  išaugo, išgražėjo.

Bet nieko nėra pastovaus. Atkūrus nepriklausomybę per tuos sumaištinguosius 1992 -1994 m. banditėliai iš Kauno įsigijo „Nemuną“  ir  sužlugdė.  Kartu žlugo ir žmonių gerbūvis, ir viskas.

Tačiau yra ir viltingų ženklų. Juk šiais laikais nebebūtina būti audėjėle …

*Juodupės miestelis – Rokiškio rajono savivaldybės seniūnijos centras, įsikūręs prie Juodupės ir Vyžuonos upių santakos. Manoma, kad 1769 m. minimas Pajuodupio muitinės postas yra dabartinės Juodupės pradžia. Pradėjo augti  XX a. pradžioje, kai 1907 m. Oskaras Trėjus, nuomavęs iš grafų Pžezdzieckių seną malūną, jame įkūrė vilnų verpyklą, karšyklą, o po to įtaisė ir audimo stakles. Juodupės audiniai pradėjo garsėti dar iki Pirmojo pasaulinio karo. 1931 m. Trėjaus firmai bankrutavus, jos turtą perėmė „Nemuno” bendrovė. Gamyba vėl pradėjo augti, iš nedidelės dirbtuvės išaugo vilnonių audinių fabrikas „Nemunas”, dabar uždaroji akcinė bendrovė „Baltic Mills”. Dar 1956 m. prie fabriko išaugusiai gyvenvietei buvo suteiktos miesto tipo gyvenvietės teisės; 2002 m. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu pavadinta Juodupės miesteliu.