– Ar tu jau darei TAI?- klausia manęs Ivolikas.
– Nea.
– Ir aš ne… Gal pabandom?
– Pabandom.
– Bet jei bus vaikas, aš neprisipažinsiu, kad jis mano,- dar pagąsdina ir nesulaukęs mano reakcijos ryžtasi – bučiuoja tiesiai į lūpas.
Kai pritrūkstam kvapo, atsitraukiam ir nežiūrim vienas į kitą, tik tylim ir stebim, kaip už Jutkių senųjų kapinių kalnelio leidžiasi raudona it burokas vasaros saulė.
– Tai aš jau eisiu,- nežinau po kiek laiko taria Ivolikas.
– Gerai, eik. Ir nepamiršk dobiliukų.
Jis pasiima skepetą su triušiams prirautais dobilais ir tolsta. Paskui tekinom grįžta, išpeša namažą saują ir prideda prie manųjų. Tada jau šauna kaip kulka ir net neapsidairo bėgdamas per vieškelį.
xxx
Šis prietykis nebuvo toks nekaltas. Jis mus – vandeniu neišskiriamus draugus – atitolino.
Ir subrendę niekada neprisiminėm ir nepasijuokėm iš to – regis, antraklasių – eksperimento. Iš naivaus Ivoliko manymo, kad vaikai gimsta pasibučiavus.
O gal vaikiškos mūsų noselės vis tik užuodė ten pasklidusią išsižadėjimo smarvelę? Nežinau.
Aštuoniolikos sulaukusį Ivoliką paėmė į kariuomenę ir paskyrė kalinių saugoti. Kalbėjo, kad jis elgiasi žiauriai. Atitarnavęs privalomus du metus jis savanoriškai liko dar vieniems ir buvo nudurtas.Tas mano pirmas vaikiškas bučinys.
.
Temos Archyvai: Tekstai
Nuostabi šios nuotraukos istorija
Vežimėlyje sėdinčiąją ji pasiekė po 90 metų (be kelių mėnesių).
Net nežinau, kaip čia glaustai ir papasakoti. Man tai dar viena istorija, kuri rodo, kad egzistuoja tokie ryšiai, saitai, kurių mes nei matome, nei suvokiame, tik karts nuo karto patiriame.
Taigi 1930 m.žiema. Marijampolė. Nuotr. Jaunas leitenantas Stasys Baniulis su žmona ir pirmagime dukrele Ina Baniulyte.
Ina šios nuotraukos vaikystėje nematė. Paskui karas, baisus sunkus pokaris, nes S.Baniulis pasitraukė į Vakarus (per Vokietiją į JAV), ir Baniulienė buvo areštuota, tardyta, ir ji su dviem vaikais keletą metų sėdėjo ant būtiniausių daiktų prikrautų maišų, jei
Vežimėlyje sėdinčiąją ji pasiekė po 90 metų (be kelių mėnesių).
Net nežinau, kaip čia glaustai ir papasakoti. Man tai dar viena istorija, kuri rodo, kad egzistuoja tokie ryšiai, saitai, kurių mes nei matome, nei suvokiame, tik karts nuo karto patiriame.
Taigi 1930 m.žiema. Marijampolė. Nuotr. Jaunas leitenantas Stasys Baniulis su žmona ir pirmagime dukrele Ina Baniulyte.
Ina šios nuotraukos vaikystėje nematė. Paskui karas, baisus sunkus pokaris, nes S.Baniulis pasitraukė į Vakarus (per Vokietiją į JAV), ir Baniulienė buvo areštuota, tardyta, ir ji su dviem vaikais keletą metų sėdėjo ant būtiniausių daiktų prikrautų maišų, jei kartais vežtų Sibiran.
Tad tikrai ne nuotraukos rūpėjo. Tarp tų, kurios šeimoje išliko, šitos nuotraukos nebuvo.
Antra linija – kolekcionierius.
Kartą viena pažįstama atvedė į Inos namus kolekcionierių, kuris domisi ir renka viską, kas susiję su anos Lietuvos kariuomene. Taip jie susipažino. Karts nuo karto pabendraudavo. Kolekcionierius atnešdavo Inai įvairių knygų, albumų.
Ir visai neseniai ans atėjo pas Inutę su šia nuotrauka. Jis ją iš kažko nupirko, nes, sako, kad atpažino S.Baniulį, kurio gyvo, aišku, nebuvo matęs, bet jo nuotrauką ne vieną žiūrėjęs.
Ina santūri. Todėl man nepasakojo apie savo jausmus gavus tokią dovaną po 90 metų.
Man tai rauna stogą. Om
Tebemyliu
Mano Mokytojai nebemokytojauja. Nemažai jų jau Anapilin iškeliavę. Tačiau mano atmintyje jie gyvų gyviausi.
Štai matau, kaip viesulu į klasę įsiveržia lietuvių literatūros mokytoja Valerija Pučkienė – ir iš karto griebia jautį už ragų.
V.Pučkienė solidžiai prisidėjo ne tik prie to, kad pamėgau literatūrą, bet ir prie mano profesinio kelio pasirinkimo. Prisimenu, kaip kokioje devintoje ar dešimtoje klasėje svaigau jai pasakodama, kad „mano kelias per stepę vingiuoja“ – būsiu geologe. Mokytoja ilgai ir metodiškai aušino mano romantišką nusiteikimą – ir įtikino, nes jos sesuo buvo geologė, tad ji turėjo visai neromantiškų šio darbo pavyzdžių.
Mano mokytoja V.Pučkienė ir po vidurinės baigimo gal dar kokius 15 metų su manim „terliojosi“ – vis rašė, atsakinėjo į mano laiškus. Dabar, gal prieš porą metų, atidavė didelį pundą manųjų. Visada, kai būnu Rokiškyje, ją aplankau ir visada – jau apie 40 metų – mums trūksta laiko išsikalbėti.
Mokytoja V.Pučkienė „veda vakarą“ rašytojo Juozo Baltušio apsilankymo Rokiškyje proga.
Ypatingas ryšys išsilaikė ir su Juodupės mokyklos direktoriumi Petru Marcijonu.
Ši asmenybė daug gyvenimų yra stipriai paveikusi, ne visų vien teigiamai… Bet praeitą vasarą P.Marcijonas mirė, ir Juodupė liko kitokia. Jis buvo suaugęs su miesteliu ir miestelis buvo apraizgytas jo veiklos kapiliarų. Todėl sutikus kokį nors pažįstamą kalba būtinai pasisuka ir apie P.Marcijoną, kurį priglaudė senosios miestelio kapinės, pro kurias eina kelias į jo daugiau nei 40 metų puoselėtą mokyklą – dabar gimnaziją.
Neliko ir mokytojos Liucijos Masilionienės. Taktiškiausio ir šilčiausio žmogaus Juodupės padangėje. Kas ir kada jai bepaskambindavo – pasijusdavo laukiamiausiu ir mylimiausiu.
Audringos paauglystės metais esu jos išmaudyta vonioje, pamaitinta, pamigdyta.
Pamačiusi kurį nors savo mokinį įtartinai raudonais skruostais mokytoja patikimiausiu termometru – lūpomis – patikrindavo, ar „“tamsta“ nekarščiuoja.
Geografiją man dėstė mokytojas Stasys Praniauskas. Jau garbaus amžiaus buvo ir mes kvailai jį apgaudinėjom. Bet ryškiausiai prisimenu, kaip jis mane ant tik ką nusipirkto mopedo vežė.
Ėjau į savo kaimą su dideliu nauju turtu – nupirkta radiola. Pasivijo mane irgi su nauju turtu – mopedu – mokytojas Praniauskas ir įkalbėjo sėstis ant to pirpalo – parveš, nes „negalima mergaitei taip sunkiai nešti“. Važiavome trise – mano mokytojas, radiola ir aš, po jų dviejų vos tilpusi ant nedidelės sėdynės. Žvyrkelis, duobės, nepatyrimas. Ant posūkio transporto priemonę taip sumėtė, kad visi trys išlakstėme į skirtingas puses. Atsikėlusi nukruvintais keliais ir krumpliais pirmiausia puoliau prie savo brangenybės, tik paskui – gėda – pažiūrėjau į mokytoją.
Jis nesusižeidė ir, nebeįkalbinęs dar kartą ant to žvėries sėstis, nurūko vieškeliu lyg koks šešiolikmetis.
Esu jį išdavusi. Ragindamas stoti į komjaunimą, jis sakė: „Stokit visi – mažiau bėdų turėsit.“ Aš, kvailė visiška, per kažkokį klasės susirinkimą, kuriame jau dalyvavo ir mokyklos administracinė bei partinė grietinėlė, ir pasakiau – kad netikiu šios organizacijos reikalingumu, o pro forma, kaip ragina mokytojas Praniauskas, į ją stoti nenoriu.
Daug bendraklasių iki paskutiniųjų nelipo į tą… Paskui buvome „parklupdyti“ vienintelio argumento – „neįstosit“.
Dramatiškai susiklostė mokytojos Alvinos Žygytės likimas. Tokia poetiška, tokia romantiška lituanistė buvo paskirta kaimo mokyklos direktore. Po kelerių metų nuvažiavusi savo akimis negalėjau patikėti – apytamsėje kultūros namų salėje tarp gerokai įkaušusių kolūkiečių sėdėjo mano trapioji mokytoja ir iš visų jėgų akordeonu plėšė tuomet populiariausią dainušką: „Skinsiu radoną rožę ir atnešiu tau kas rytą dovanų, lašą vilties ir grožio, žiburį pavasio dienų…“. Metamorfozė buvo nuostabi. „Kitaip mokykla sugriūtų“, – paryčiais man sakė A.Žygytė.
Girdėjau, kad direktoriaudama ji rajone ne vienam viršininkui padus iš tribūnos pasvilindavo. Žmogus, nesupančiotas asmeninių interesų bei valdantis žodį, ir anais laikais buvo vertingas.
Dabar mano mokytoja A.Žygytė – jau daug metų invalido vežimėlyje, bet tokia pat įžvalgi, žodinga, nesusiaurėjusiu horizontu.
***
Esu nepaprastai dėkinga savo Mokytojams už tai, kad turėjau, į ką stiebtis, kad jie man – Juodupės mokyklos mokinukei – buvo pavyzdžiai. Kad aš juos mylėjau.
Tebemyliu.
Elena Tervidytė
Spausdinta „Dialoge“
Apie meilę ir gerus darbus, arba Ne pakeliui
Meilė pirmajam Mokytojui mus darė neprognozuojamus. Kai elektrine „čiečka“ susižalojau ranką, kai man lupo atkarusias odas ir žaizdas tepė jodu – visai neverkiau. Aš įtemptai galvojau, ką pasakysiu Mokytojui, kai jis pastebės ir paklaus, kas man atsitiko. O Mokytojas ne tik paklausė, bet ir paėmė mano apibintuotą letenėlę ir labai atidžiai prieš langą apžiūrėjo.
Kartą Jis užsiminė, kad labai mėgsta bulvinius blynus. Kitą rytą net keli šilti dubenėliai stovėjo ant Mokytojo stalo šalia tapetiniu popieriumi tvarkingai aprengto klasės dienyno ir nemažos krūvelės nelabai tvarkingų mūsų sąsiuvinių.
Tąsyk mano mama sirguliavo, bet pamačiusi, kad labai nusiminiau, vis dėlto kėlėsi, skuto, tarkavo, kepė. Kad blynai neatšaltų, dubenėlį nešiau užantyje ir visą kelią bėgau. Buvo daug sniego, pustė. Kažkodėl norėjau verkti.
Mes buvom prisirpę meilės. Mes nemokėjom jos atiduoti saviems. Mokytojas buvo kitoks – ne giminė, ne kaimynas, atėjęs iš pasaulio, kurio mes nepažinom, bet jautėm esant. Iš pasaulio be blevyzgų ir smurto, be naktinio lovos girgždėjimo, be varomo samagono garų. Jis buvo Pirmas kitoks ir Pirmas iš kitur. Vienoj pamokoj, nepamenu kaip, bet pamenu, kad Mokytojas aiškino, jog visada reikia daryti žmonėms gera. Po skambučio iššokus į žvyrkelį pasivijau močiutę su ožka.
– Duokit, močiute, aš Jums pagelbėsiu – ožką pavesiu.
– Ačiū, vaikeli, bėk sau greita – mano ožka labai lėta, užsispiria – tau su ja atsibos vadziotis.
– Neatsibos, neatsibos, – tikinau senutę ir gavau į rankas pavadėlį.
Mano laimė truko neilgai – ožka vos slinko, močiutė tylėjo. Aš viriau kaip špižinukas, mintys lyg paklaikusios puldinėjo iki namų ir atgal: jau dešimt sykių būčiau parbėgus ir triušius pašėrus, ir pavalgius, ir pamokas paruošus – o dabar velkuosi su ta kvaila ožka.
Ir vis dėlto pavadėlio nenumečiau. Dantis sukandus pritempiau raguotą pabaisą iki savo sankryžos ir, namo parrūkus, mamai visą istoriją apsakiau. „Aš norėjau gero, o kas išėjo? Tik laiką sugaišau.“ Mama šyptelėjo ir lyg ne man, lyg toli už posūkio esančiam tyliai ištarė: „Geri darbai nedaromi pakeliui“.
Elena TERVIDYTĖ, 2001, DIALOGAS
Ožka ne lietuviška – marokietiška, kaip matote, po medžius laipiojanti, turistus viliojanti ir savininkams pinigėlių uždirbanti.
Kai Svetlana Aleksejevič dar nebuvo Nobelio premijos laureatė
1984 –ieji- gūdus sovietmetis. Tik ką (1982 m.) mirė Leonidas Brežnevas, Tarybų sąjungos Komunistų partijos pirmasis sekretorius, beveik du dešimtmečius valdęs Tarybų Sąjungą ir įvaręs šalį į totalią stagnaciją. Prisimenu, kaip jam vis kabino ordinus bei medalius, kaip vertė mokyklose analizuoti, atseit, jo parašytas knygas apie plėšinius, karą. Kaip turėjome, spaudoje dirbantys, perskaityti eilinio partijos suvažiavimo „neeilinę“ medžiagą ir „atsižvelgti į joje akcentuotas aktualijas“. O, vargo vakariene!
Ir tai tęsėsi 18 metų! Gerai, kad bent po L.Brežnevo pirmieji sekretoriai greičiau ėmė mirti (atsiprašau) – vis šiokie tokie pokyčiai buvo justi.
Ieškodama ko nors kitokio tais laikais respublikinėje bibliotekoje nuolat skaičiau „Литературная газета“ , storuosius žurnalus: „Новыи мир“, „ Иностраннфя литература“ , „Октябр“, „Знамя“. Per šiuos leidinius atradau daug stiprių rašytojų ir žurnalistų.
1984 m. žurnale „Октябр“ perskaičiau Svetlanos Aleksejevič «У войны не женское лицо».
Sukrėtė. Šiek tiek išverčiau, 1985 m. atspausdino „Literatūra ir menas“.
Paskui pasirodė antra dokumentiniais pasakojimais paremta jos knyga «Последние свидетели. Tai karą mačiusių vaikų pasakojimai. Vėl šiek tiek išverčiau ir atspausdino žurnalai „Tarybinė moteris (1986, nr.6) bei „Šeima“ (1986, nr.5).
Tarp popierių nūnai aptiktas atsakymas iš Baltarusijos žurnalistų sąjungos (tuomet S.Aleksejevič dirbo žurnaliste) rodo, kad bandžiau su ja susisiekti. Nepamenu, kodėl nepavyko. Gali būti, kad sutrukdė kardinalūs pokyčiai mano pačios gyvenime.
Prieš pora metų būdama Oršoje (Baltarusija) visuose knygynuose klausiau Svetlanos Aleksejevič knygų. Nei viename nebuvo nei vienos. Jaunos pardavėjos net jos pavardės negirdėję… O netrukus Ji gavo (2015) Nobelio premiją.
Audėja
Mano Mama buvo audėja.
Ją augino svetimi. Nes kai jos mama mirė, tėvas vedė antrą kartą , paskui trečią. Ir jau senas sėdėdamas ant Mamos namų slenksčio, paklaustas apie žmonas, pasakė: pirma nuo Dievo, antra nuo žmonių, trečia – nuo velnio.
Taigi Mamą augino Junokai – nejauna pora, neturėjusi savo vaikų. Mama pasakodavo, kad gerai buvo pas Junokus, bet ji vis tiek labai ilgėjosi savų ir gulėdama ant pečiaus dainuodavo visokias liūdnas dainas, ir graudindavo geraširdžių globėjų širdis.
Dar neturėdama šešiolikos ji pabandė įsidarbinti Oskaro Trėjaus fabrike (žr.nuotr.) ir buvo priimta, nes buvo aukšta ir , matyt, atrodė vyresnė. O dokumentų tais laikais nelabai kas prašydavo.
Mamai teko dirbti įvairiuose fabrikuose: O.Trėjaus ( Juodupė),„Litekso“ (Kaunas), paskui Bajoruose (Kretingos r.), paskui vėl Kaune ir vėl Juodupėje. Po 12 valandų prie 6- 8 staklių. Tikras konvejeris. Iki šiol neįsivaizduoju, kaip galima vienu metu matyti, ar nenutrūko siūlas šešiose audimo staklėse.
XXX
Iš O.Trėjaus fabriko „atsiradęs“ Juodupės vilnonių audinių fabrikas „Nemunas“ buvo plačiai žinomas, ypač sovietų laikais. Produkcija – kokybiška ir paklausi. Žmonės dirbo ir …vogė. Kur ir kaip išneša (prie fabriko vartų budėdavo apsauga) siūlus pasakodavo beveik atvirai. Fantazijos netrūko, o sąžinė kažkodėl negraužė. Pamenu, Mama pasakojo, kad kartą ir ją apsauga sustabdė. O ji kaip tik „nešė“ (taip tatai vadindavo) – apie šlaunis buvo apsiviniojusi siūlų. „Jie suprato, kad aš „nešu“, nes man pasidarė silpna, vos nenualpau…Matyt, pagailėjo, nes „nerado“. Nuėjau prie Juodupės prūdo ir verkiau verkiau… kad tapau vagilka, kad negalim pragyventi, kad vaikai maži ir vis alkani”.
Gailiuosi, kad niekada nešovė į galvą paklausti Mamos, ar tokie išgyvenimai ją paskatino iš fabriko pereiti dirbti į tarybinį ūkį.
Mes daug ko savo tėvų nepaklausiame.
Būtent dėl fabriko Juodupė išaugo, išgražėjo.
Bet nieko nėra pastovaus. Atkūrus nepriklausomybę per tuos sumaištinguosius 1992 -1994 m. banditėliai iš Kauno įsigijo „Nemuną“ ir sužlugdė. Kartu žlugo ir žmonių gerbūvis, ir viskas.
Tačiau yra ir viltingų ženklų. Juk šiais laikais nebebūtina būti audėjėle …
*Juodupės miestelis – Rokiškio rajono savivaldybės seniūnijos centras, įsikūręs prie Juodupės ir Vyžuonos upių santakos. Manoma, kad 1769 m. minimas Pajuodupio muitinės postas yra dabartinės Juodupės pradžia. Pradėjo augti XX a. pradžioje, kai 1907 m. Oskaras Trėjus, nuomavęs iš grafų Pžezdzieckių seną malūną, jame įkūrė vilnų verpyklą, karšyklą, o po to įtaisė ir audimo stakles. Juodupės audiniai pradėjo garsėti dar iki Pirmojo pasaulinio karo. 1931 m. Trėjaus firmai bankrutavus, jos turtą perėmė „Nemuno” bendrovė. Gamyba vėl pradėjo augti, iš nedidelės dirbtuvės išaugo vilnonių audinių fabrikas „Nemunas”, dabar uždaroji akcinė bendrovė „Baltic Mills”. Dar 1956 m. prie fabriko išaugusiai gyvenvietei buvo suteiktos miesto tipo gyvenvietės teisės; 2002 m. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu pavadinta Juodupės miesteliu.
Poetas Algirdas Verba (1941-2000)
Apie Algirdą Verbą internete nerasite daug tekstų, bet parašytieji ( Gasparo Aleksos,
Valdemaro Kukulo, Jono Mačiukevičiaus) – esmingai kalba apie šį „šlubą varną“ (Alis Balbierius) ir jo kūrybą.
Papasakosiu porą epizodų iš fragmentiško bendravimo su šiuo dramatiško likimo žmogumi.
Xxx
Atlikinėjau žurnalistinę praktiką Lietuvos radijuje, Jaunimo laidų redakcijoje. Dirbo tuomet smagi kompanija. Kai G. gimė dukra, nusipirkę vyno patraukėme švęsti į Vingio parką.
Po daug metų Kalvarijų turguje medumi prekiaujantis jau nejaunas ano pikniko kaltininkas – tėtis, džiugiai pasakojo, kad dukra, kurios gimimo garbei aš lipau į pušį, gyvena laimingai. Smagu, kad laimingai, bet neprisimenu, kad tada lipau į pušį. Vingio parko pušų šakos labai aukštai prasideda, bet aš mėgau laipioti, tad jei žmogus sako, matyt, lipau…
Šitas nuokrypis iki pradedant pasakojimą apie A.Verbą yra tik tam, kad būtų pasakyta, jog iš to paties vyksmo mes galime atsiminti visai skirtingus dalykus, t.y. mūsų atmintis nenuspėjamai selektyvi.
Taigi, neprisimenu, kaip mes atsidūrėme Karoliniškių parke ir kodėl aš buvau su armonika ir kaip ten atsirado A.Verba.
„Juosta” labai ryškiai pradeda rodyti, kai jau naktis, aplink tamsu, aš sėdžiu atsirėmus į vieną pušį, Verbą į kitą ir jis deklamuoja savo eilėraščius. Ir, suprantu, kad jam dabar niekas kitas neegzistuoja, tik tie kapoti sakiniai, už kurių skausmas, netektys, vyriška rauda…
Suprantu, kad man teks „išeiti“ iš tos metafizinės būsenos ir rasti kelią iš miško.
Kažkaip nuklibinkščiuojame iki gatvės. Bandau stabdyti pravažiuojančiais mašinas, bet jos prazvimbia net padidinę greitį, ir suprantu, kad prie personos, kuriai ant vieno peties kabo armonika, o ant kito – vyras, niekas niekada nesustos.
Įkalbinėju Verbą pasislėpti griovyje, jis nenori sutikti, keikia laikus, kada talentingi žmonės, b…t, turi slėptis pakelės grioviuose…Šiaip ne taip pavyksta paslėpti ir jį , ir armoniką. Vienas žiguliukas sustoja, ir greitų veiksmų taktikos primokytas Algis, kol aš vairuotoją įkalbinėju, greitai įsikabaroja ant užpakalinės sėdynės. Transporto priemonė užvaldyta. Pirmyn.
Važiuojant paaiškėja, kad Verba neturi, kur nakvoti. Gerai, sukam pas mane į Tauro bendrabutį. Tais metais gyvenom kambaryje dviese su M.L. Galvoju, aš prigulsiu šalia jos, o Verba išsimiegos mano lovoje. Neprisimenu, kaip prasmukom pro budinčiąją . Prieškambaryje įjungusi šviesą šalia savo kambariokės galvos matau vyrišką ševeliūrą. Jėrgau. To nėra buvę. Bet ką darysi – dabar taip yra.
Atsigulam „bortuku“ vienoj lovoj su Verba. Per miegus jis vartosi, spardosi, šūkauja – jo audringas gyvenimas tęsiasi ir sapne. Neapsikentusi paryčiais išbėgu palakstyti ir alkoholio iš kūno išprakaituoti. Grįžusi kambariokės simpatijos neberandu, bet randu plaukus nuo galvos raunantį Verbą: „Kur mano akiniai? Atiduokit mano akinius! Aš nieko nematau. B…t, J…m…“
Kantriai aiškinu, kad čia jo akiniai, kad neišsigalvotų nesąmonių ir keliauk savo keliais.
Ne. Jis beveik rauda iš bejėgystės ir įtūžio. „Aš nieko nematau, b…t. Kaip aš eisiu?!”
Per kokias pora valandų paaiškėja, kas atsitiko.
Pasirodo, mano kambariokės draugas irgi akiniuotis. Jis ryte sprukdamas užsidėjo ne savo, o Verbos akinius. Kaip jis su jais matė, o Verba su jo ne – aš nežinau, ne okulistė esu.
Bet Verba triumfavo: „aš sakiau, o tu manim netikėjai“. Taip ir buvo – netikėjau. Ne tik tuokart.
Xxx
Kitas man įstrigęs dar graudesnis bendravimas įvyko 1997 metais. Po šimto metų jis, kažkaip suradęs telefono numerį, paskambino man į „Dialogo“ redakciją ir išaiškino, kad aš mirk gyvenk tuoj pat turiu atvažiuoti į Žvėryną, kur jiedu su Kukulu apie gyvenimą šnekasi. Aišku, reikia atsivežti ir buteliuką.
Nežinau, kodėl, bet padariau, kaip Verba prašė. Nupirkau, nuvežiau ir vos keptuve negavau per galvą nuo poeto žmonos. Gerokai mane išplūdusi, ji vis tik praleido į Verbos kambariuką.
Kukulo jau nebuvo. Verba sėdėjo ant sujauktos lovos, susišiaušęs, apgirtęs, virš jo galvos kabojo sudžiūvęs ąžuolo vainikas…Viską gaubė alkoholio, tabako ir šlapimo tvaikas.
Buvau sukrėsta ir daugiau nieko nepamenu.
Išėjau surakinta gėlos ir skausmo už tuos talentingus Lietuvos vyrus, prarytus ir praryjamus alkoholizmo monstro.
„Šlubas varnas Verba / į tėviškę skrido numirti / ties vasaros laiko riba / įsikibo į nukirstą svirtį /
įsikibo į žemę – bežemis / ir atgavo laukų karaliją / kur ne žolės o plunksnos jam želia / juodos plunksnos kaip juodos lelijos“ (Alis Balbierius).
Algirdas Verba (1941–2000) – poetas, 1993 m. „Poezijos pavasario“ laureatas. 1963–1966 m. studijavo Kauno politechnikos institute, 1968–1970 m. – Vilniaus universitete. 1963–1967 m. (su pertraukomis) dirbo įvairiose gamyklose Kaune, 1969–1983 m. – įvairių laikraščių ir žurnalų redakcijose Vilniuje. Kūrinius pradėjo publikuoti 1960 m. Išleido eilėraščių rinkinius „Pakelės žalumos“ (1977), „Aprišu obelį“ (1980), „Ugnies ūgis“ (1985, „Piktoji žvaigždė“ (1990), „Orkestro duobė“ (1996). 2001 m. išleistas pomirtinis poeto eilėraščių rinkinys „Plaštakės pleška“. Vėlai debiutavo, pavėluotai buvo pripažintas. A. Verbos eilėraščiai itin emocingi, dažnai chtoniški, desperatiški, kartais net pikti. Nesivaikė literatūrinių įmantrybių, rašė be poetinių kaukių, nuoširdžiai, tikrai.
Iš Tekstai.lt
Varkos dantys
Ji buvo mūsų kaimynė.
Jei atvažiuodavom autobusu, eidavom pro jos namus. Ir į pradinę mokyklą aš kasdien vaikščiojau pro Varkos namus.
Jos antrojo vyro, Jeriomkos, neprisimenu, nors jųdviejų sūnus Ivolikas buvo mano metų ir su juo – svetimu – pirmą kartą pasibučiavau.
Gyveno jie geresniame ir didesniame nei mūsų name ir pirmieji kaime įsigijo televizorių. Mes su Mama visada eidavom vakarais dailiojo čiuožimo žiūrėti, o Varka praeidama pro TV kambarį vis piktindavosi: “kurvos – visam pasauliui nuogas zadnicas rodo. Tfu!”
Kaimynė Varka buvo septynių vaikų mama. Su pirmuoju vyru, kuris žuvo karo metais ir už kurį, regis, šeima gaudavo kažkokią paramą, ji buvo susilaukusi šešių ir su antruoju, kaip minėjau, vieno. Ivolikas po kariuomenės liko dirbti kalinių prižiūrėtoju ir buvo nudurtas į nugarą – tas pirmas mano bučinys.
Viena Varkos dukra, Aksinija, partijai pašaukus buvo išvažiavus į Kazachstano plėšinius. Pas mus sakė „Celinon“, pagal rusišką šio kvailo projekto pavadinimą. 1954-1956 metais į plėšinius buvo pasiųsta apie 50 tūkst. jaunų žmonių. Aksinija buvo viena iš jų.
Prisimenu vieną epizodą. Važiuojam atviram sunkvežimyje ir visi dainuojam: https://www.youtube.com/watch?v=x8l4a-KfeCs. Vėjas plaiksto merginų skareles, sukneles, plaukus ir sūkuriuoja apink jaunas galvas tolimų kraštų ilgesį. Aksinija man tada atrodė ypatinga. Mes greitai išmokom visas jos parsivežtas rusiškas dainas apie plėšinius. Sovietų propaganda „varė“ gerai, visus menus pajungdama. Dar ir dabar internete galima rasti ne tik dainų, bet ir filmų, paveikslų apie tarybinių žmonių norą plėšinius paversti derlingomis žemėmis.
Bet aš nutolau nuo pasakojimo apie Varkos dantis.
Taigi Varka, kai išvarydavo samagono, stipriai išgerdavo. Mama pagal gyvulio baubimą suprasdavo, kad „Veročka užbaliavojo“, ir pasiėmus kibirą eidavo jos karvės melžti. Pienu apdalindavo ir šunį, ir katę. Likusį įleisdavo į šulinį. Nors tam buvo skirtas specialus bidonėlis (uždaromu dangčiu) , atsikvošėjusi Veročka nesugebėdavo jo ištraukti pieno neišteliūskavus, ir gilaus šulinio vanduo pabaldavo .
Kartą po eilinio užgėrimo jau šiek tiek atsigavusi Veročka pastojo man kelią ir be ilgų užuolankų išdėstė reikalą: ji pametė dantis. Aš esą greit lakstau, geriau nei ji matau – gal galėčiau jos dantų paieškoti. Jei rasiu, gausiu rublį.
Rublis anais laikais buvo pinigas. Palyginimui: pradėjusi dirbti kolūkyje už 10–12 val. darbo dieną retai gaudavau rublį su kapeikom. Todėl, matyt, lengvai sutikau.
Greit aplėkiau visus takus, kuriais dikta kaimynė paprastai vaikščiodavo, ir radau tuos nelemtus dantis. Jie aukštielninki gulėjo vėmalų baloj, nuo kurios dar sklido rūgšties kvapas. Nuo to aitraus kvapo, nenatūraliai rožinių dantų manęs vos nesupykino, ir aš nuo tos bjaurasties kulka parlėkiau namo.
Didžiai pasipiktinusi Mamai išdėsčiau reikalo esmę ir, matyt, laukiau jos supratimo. Tačiau Mama sušneko visai apie kitką. Kad visiems nelengva gyventi, o vienišai moteriai ypač. Kad jei kas prašo pagalbos, reiškia, pasitiki, o pasitikėjimas – didelė dovana, – ne visi ją ir gauna…
Jau negaliu atkartoti, ką ji man tada kalbėjo, bet summa summarum – aš labai panorau padėti kaimynei. Tačiau vis tik ne tiek, kad po vėmalus kapstyčiausi.
Mama šitai suprato. Paėmė skepetėlę, kibiriuką su vandeniu, man liepė nuo skiedryno porą tvirtų pagaliukų prigriebti. Taip apsiginklavusios abi patraukėm prie tos vietos.
Stebėjau, kaip Mama, kažką visai kito pasakodama, „akuratnai“ tuos dantis pagaliukais iškočiojo į švarią žolę, visaip pavartydama vandeniu nupylė ir skepetėlėn suėmė.
Varkos kieme dar to nubalusio vandens iš šulinio pasėmė, į jį dantis įleido, paskalavo ir atsargiai išėmė. Skudurėliu sausai nušluostė. “Še, – sako, – paduok Veročkai.”
Man vis tiek bjaurūs tie dantys. Nuskyniau varnalėšos lapą ir ištiesiau, kad Mama ant jo tuos dantis padėtų.
Ir, matyt, vis tik apie tą žadėtą rublį galvojau, nes Mama vėl ėmė kalbėti tarsi apie mano gerą širdį, tarsi apie kiekvieno žmogaus norą kitam padėti… Ir kad geri darbai niekada nebūna už pinigus. Už pinigus būna tik paslauga. Ji retai esą teikia džiaugsmo. Tai tik mainai. O pagalba – ohoho.
Nežinau, kiek iš tos kalbos supratau, kiek ne, bet įteikiau kaimynei jos rožinius dantis ant žalio varnalėšos lapo labai džiugiai ir nepaprastai laiminga pasijutau, kai ji juos tuoj pat į burną susikišo – ir iškart tapo graži.
Elena Tervidytė
Čia kaimynės Varkos trobesiai tebėra kaip buvę. Namas pro užaugusiais pušis menkai matosi. Bet pirtelė, tvartas, šulinys – viskas kaip tada.
Kas yra tyla?
Aš, kaip ir visi vaikai, tėvams, dažniausiai Mamai, užduodavau įvairiausių klausimų. Vienas mano klausimų iš Mamos pareikalavo nemenkų pastangų 
:)
Vieną naktį Ji mane pakėlė iš miego, pasakė nieko neklausinėti, aprengė ir išsivedė į lauką. Švietė ryškus mėnulis. Sniegas žėrėjo.
Mama paėmė už rankos ir tylėdama vedėsi keliuku link miško. Netoli pamiškės išsukom iš keliuko ir patraukėm per didelį lauką. Aš klimpau sniege. Tada Mama paliepė eiti jos pėdom ir tipeno mažais žingsneliais, kad aš įtaikyčiau į jos pėdas.
Kai pasiekėm vidurį lauko, Mama sustojo ir aš sustojau. Ji užvertė galvą į dangų, ir aš užverčiau.
Man atrodo, kad ilgai taip stovėjom. Aš net nugriuvau ant nugaros. Ir Mama prisėdo į sniegą.
Po kurio laiko Ji paklausė: ką girdi?
Aš negirdėjau nieko. Ištraukiau iš kepurės abi ausis – vis tiek nieko. „Aš nieko negirdžiu, Mama”.
– Tai ir yra tyla, vaikeli.
Grįžtant namo nebepaėjau, o šaltis griebė, ir Mama turėjo mane kaip maišelį užsimesti ant pečių – neturėjom rogučių.
Pašposino mergiotė su kirvuku
Prisiminiau šiurpų atsitikimą mūsų gimtuosiuose Skriduliuose.
Tos mūsų kaimynės visą laiką buvo savotiškos moteriškės. Gyveno vienos keturios: Mama ir jos dukra su dviem savo dukrom Ledina ir Lione. Visi jas vadino šmilinkom. Ilgai galvojau, kad tai pavardė, o paaugusiai paaiškėjo – pravardė, „prilipusi“ joms dėl dažnai vartojamo žodžio „mylinka“ (mieloji).
Būdavo, kad Ledina, nenorėdama susitikti žmogaus, peršokdavo per griovį ir eidama pro sutiktąjį žiūrėdavo į priešingą pusę. Daugiau nieko keisto niekas nepastebėjo. Išvažiavo ji į Kauną studijuoti ir po kurio laiko trenkė baisi žinia: Ledina kirviu užmušė moteriškę, pas kurią nuomavosi kambarį. Visiem plaukai ant galvos pasistojo, o jos motina, grįžusi iš teismo, sakė: „nieko ten baisaus neatsitiko, pašposino mergiotė su kirvuku ir tiek”.
14 kirstinių žaizdų Ledine padarė tos vargšės moteriškos galvoje vis klausdama, kur pinigai, gavo daug metų kalėjimo. Grįžusi gėrė ir mirė griovyje.
Om.
