Ar jums yra tekę matyti kalnų upę, kurios srovė apglėbia ir nusineša viską, kas pasitaiko jos kely – uolų gabalus, išvirtusius medžius, smėlį, neatsargų gyvį? Šis vaizdinys vienas pirmųjų ateina man į galvą, neatsakingai pasiryžus tarti žodį apie žmogų, kuriam apibūdinti žodžių nepakanka. Žmogų, kurio polėkiui, aistringumui ir jėgai sunku likti abejingam – kaip sunku likti abejingam kalnų upei, ypač jei likimas lemia atsidurti jos kely…
Kas bent kiek pažįsta Eleną Tervidytę, puikiai įsivaizduos ją vedančią vyrų grupes į sudėtingiausius žiemos žygius ar raitą ant motociklo lekiančią sveiku protu nesuvokiamomis trasomis. Štai, veržliai ieškodama tinkamesnio kampo nufotografuoti apledėjusią patiltę, ji su kailiniais įpuola į jūrą ar užmiršusi apie tai, jog ji – ir fizinis kūnas, metasi gelbėti nepažįstamų autokatastrofos aukų, kurių automobilis baudžiasi tuoj tuoj susprogti. Pačios ekstremaliausios, žmogaus esmę atidengiančios situacijos, regis, yra tikroji šios moters stichija. Rutina, atrodo, jai išvis neegzistuoja. O kasdienybė, kuri daugeliui asocijuojasi su pilkuma, susidūrusi su Elena Tervidyte, tampa stulbinamai į ją panaši – ekstremali ir nenuspėjama. Iki pažinties su šia moterim maniau, kad žmogus vienu metu gali mintyti tik vieną mintį ir kad tas, kuris varto kalnus, nekreipia dėmesio į smėlio smilčių raštą. Dabar suprantu – klydau: žmogaus dėmesys išsyk gali aprėpti ir kalną, ir smiltį, vakar dieną, šiandieną ir rytdieną. Bendraudamas su Elena Tervidyte – maža to – imi suvokti, jog kalnas niekuo ne svarbesnis už smiltį, jog pats šis perskyrimas neturi prasmės, nes tai, kas tau atrodo bereikšmė dulkelė, tame žmoguje staiga sukelia kalnų griūtį, o didžiausias, tavo supratimu, žemės drebėjimas ne tik neišmuša jo iš pusiausvyros, bet dargi atgaivina it šviežio oro gūsis. Nuostabiai gudriai mokame išsisukinėti nuo akistatos su nepatraukliais savo bruožais. Ir nepajėgdami įveikti vieno ar kito kliūčių ruožo, dažniausiai vengiame prisiimti už tai atsakomybę, – permetame ją kitiems. Šiuo požiūriu Elena Tervidytė pašėlusiai neparankus žmogiškojo dialogo partneris: ji nesuteiks tau galimybės saldžiai apsigaudinėti ar užmigti ant puikybės laurų – nepajėgdamas pakankamai jų (ir geros kokybės) tiekti kasdienos “sriubai”, būsi žaibiškai ne tik nuvainikuotas, bet ir nupeštas. Ji neleis tau prisidengti žodžiais, jei nesugebėsi tiksliai ir nepriekaištingai veikti. Kita vertus – ji ignoruos tavo veiksmus, jei reikiamu laiku ir deramoje vietoje nemokėsi rasti tinkamų žodžių… Jei tave ištiko bėda, ši moteris greičiausiai bus tas žmogus, kuris pirmas (o gal ir vienintelis) išties ranką. Ji nepails įtikinėti, kad tu gali kalnus nuversti, net jei žvyras, kurį tepajėgi žarstyti, skaudžiai žeis ją pačią. Keliais žodžiais ji įkvėps tave rimčiausiems darbams ir kitą sykį – taip pat grakščiai – išmuš tau žemę iš po kojų, sutrins tave į miltus: detalės ir visumos meistrė, ji sunkiai pakelia kitų aplaidumą ir klaidas (savo – juolab). Ir nepasiguosi tuo, kad iš kito ji niekada nepareikalaus daugiau, nei reikalauja iš savęs, nes – o varge! – kiek ji iš savęs reikalauja… Kažkokiu nesuvokiamu būdu gyvas joje tobulo pasaulio ir tobulo žmogaus pirmavaizdis konformizmą daro neįmanomą. O drauge turbūt – ir ramybę. Nes argi gali nurimti žmogus, kurį asmeniškai fundamentiškai žeidžia kiekviena primityvizmo, kvailumo ar netvarkos apraiška? Ar gali nurimti žmogus, kuris kaskart kuo nuoširdžiausiai nustemba susidūręs su neteisybe ar nemokšiškumu? (Visa tai taip retai sutinkama…). Ir kaip nelengva turi būti gyventi žmogui, kuris – nevalingai turbūt – jaučiasi atsakingas už viską, ką užmato. O užmato neįtikėtinai toli ir plačiai, nes – paradoksalu – šiam žmogui viskas labai įdomu. Dar vienas šios neįtikėtinos moters bruožas, kuris nepaliauja stebinti – aiški kiekvieno, regis, net paties menkiausio veiksmo motyvacija. Vis galvoju: kokį darnų ir vientisą pasaulio – realaus ar siektino? – vaizdą žmogus savy nešiojasi, jei bet kurią akimirką sučiupęs save už rankos gali pasakyti, kodėl ir vardan ko ją pakėlė būtent taip, o ne kitaip. Gal tai vadinasi sąmoningumu? (Beje, kartais, kai ta ranka sąmoningai leidžiasi, geriau po ja nepasipainioti…). Jei jums kyla klausimų, kaip Viešpats iš nieko, neturėdamas jokių pavyzdžių sukūrė tokį įvairų ir sudėtingą pasaulį, pažintis su „Dialogo” vyriausiąja redaktore jums galėtų daug ką paaiškinti: tais retais atvejais, kai kokį pusdienį iš „Dialogo” širdies neiššauna bent keli netikėčiausių idėjų „paketėliai”, sielon ima smelktis nerimas: ar nesusvyravo pasaulio tvarkos pamatai? Bet jie nesvyruoja – todėl „Dialogas” švenčia savo dešimtmetį. Lizeta LOZURAITYTĖ 2005 m.spausdinta „Dialoge“ savaitraščio 10-mečio proga |