Kazimiera Prunskienė apie Eleną Tervidytę

Kazimira PRUNSKIENĖ, politikė

KNYGŲ LEIDYBOS DETEKTYVAS
Jau keletas dešimtmečių mano profesinę, o dabar – ir politinę veiklą lydi straipsniai
ir knygos. Daug straipsnių ir interviu pasklido po pasaulį savaime, ir neįmanoma jų
visų surinkti. Nėra kada tam ir atsidėti, pagaliau gal tai ne taip ir svarbu, bent jau man
pačiai.
1991-ųjų sausio agresijos dienomis, sukėlusiomis Lietuvos žmonėms milžinišką
įtampą, nebuvome visiškai tikri, ar pajėgsime apginti Nepriklausomybę, ar išliksime
gyvi patys. Jau rašiau, koks psichologinis spaudimas prieš atsistatydinimą ir po jo man
buvo daromas iš kairės ir iš dešines. Grasinimai susidoroti, nužudyti žadantys laiškai
ir piešiniai, skambučiai man ir mano šeimos nariams švaria ir darkyta lietuvių bei rusų
kalba, piktos ultradešiniųjų replikos Parlamente, kaltinimai išdavyste reiškė ne ką kita, kaip visiškai tikrą pavojų nebespėti nieko pasakyti mane gerbusiems ir manimi
patikėjusiems žmonėms.
Prisipažinsiu: nenorėjau išnykti iš šios žemės, nusinešdama žmonėms daug
nežinomų dalykų. Jau pirmosiomis po atsistatydinimo dienomis apsisprendžiau
nedelsdama rašyti knygą, analizuoti besikeičiančius įvykius. Čia pat atsirado ir labai
aktyvi talkininkė savanorė žurnalistė Elena Tervidytė, suvaidinusi ne tik tame
detektyve, bet ir visoje mano aplinkoje 1991 metų pirmajame pusmetyje gana
prieštaringą vaidmenį. Ją buvau mačiusi spaudos konferencijose, dar 1990-aisiais
sutikusi pas mano dukrą, kur, kaip ji sakėsi, buvo atėjusi rinkti medžiagos straipsniui
apie mane, buvau davusi jai interviu. Vėliau E. Tervidytė sakėsi – ir ne tik man –
rašanti apie mane knygą.
Tuoj po atsistatydinimo, bene kitą dieną, Tervidytė Parlamente priėjo prie manęs ir
patarė nedelsiant iš Vilniaus pasitraukti, nes čia esą pavojinga. Automobilis laukia,
sakė ji, pati ir nuvešianti mane į Alytų, o ten būsią saugu.
Niekur neketinau važiuoti. Aš niekam niekuo nebuvau nusikaltusi, mano sąžinė
buvo rami, nebuvau padariusi nieko, dėl ko reikėtų bėgti ar slėptis nuo žmonių. Be to, man buvo keista, kad tai daryti siūlo žmogus ne iš mano artimųjų, o visiškai pašalinis.
E. Tervidytė vis atsirasdavo šalia manęs, siūlydamasi nesavanaudiškai padėti rašant
knygą. Sutikau. Pradėjau pasakoti, o ji užrašinėjo diktofonu.
Atrodo, jog ji labiausiai pamėgo tris temas: nesutarimai su V. Landsbergiu,
Vyriausybės atsistatydinimas ir tai, kas man žinoma apie KGB. Tekstas apie KGB ir
buvo parengtas pirmasis.
Po kelių savaičių, man būnant Vokietijoje, atsirado net trys leidyklos, panorusios
išleisti mano knygą. Apsistojau ties Ulštainu (Ullstein-Verlag), ir, susitikę su leidyklos
atstovais, aptarėme sutarties projektą.
Kaip tik tuo metu vis daugiau dėmesio man pradėjo rodyti ir A. Klimaitis.
Prasitariau jam, kad ketinu išleisti knygą ir kokiomis sąlygomis tai padaryti siūlo
Ulštainas: nemažas honoraras, bet parašyti – iki liepos pabaigos.
A. Klimaitis ginčijo, kad honoraro tiek negausiu, kad konkurencija labai didelė ir
apskritai vargu ar knyga išeisianti. Jis tvirtino turįs patyrimo šiais reikalais, siūlė
advokatą, kad leidykla, kaip kad kartais Vakaruose atsitinka, manęs neapgautų. Paskui rekomendavo man savo gerą pažįstamą teisininką notarą poną V. Haukę, turintį kontorą Berlyne.
Nors ir nebuvau tikra, kad man reikia advokato, sutikau. Juo labiau kad juristo
pagalba buvo pažadėta nemokamai, neva iš didelių simpatijų Lietuvai ir mano veiklai.
Tiesa, man nė karto taip ir neteko sutikti pono Haukės – to vadinamojo Lietuvos ir
mano rėmėjo: jis nė karto man nepasirodė. Prisistatė jo kolega – ponas J. Šlechteris.
Tikiuosi, kad tai tikra pavardė, nes “kliuger” (gudrusis) ir “šlechter” (vokiškai schlechter blogasis) būtų labai jau simboliškas derinys.
Kai 1991 metų kovo vidury aptarinėjome sutarties projektą, ponas Šlechteris nieko
naujo ir svarbaus nepasakė, tik pasiūlė patikslinti vieną kitą sutarties vietą. Taip pat jis apsiėmė atidaryti ir tvarkyti mano sąskaitas, palengvindamas man rūpesčius.
Grįžusi į Lietuvą, sėdau prie darbo. E. Tervidytė nurašinėjo tekstus iš diktofono, aš
taisiau, o ji, atiduodama versti, dar redagavo. Ji mielai apsiėmė rasti vertėją ir
tarpininkauti jam atsilyginant. Kovo pabaigoje Visbadene jos prašoma avansu už visa
tai sumokėjau jai 3000 markių. Vėliau pasirodė, kad didžiąją dalį pinigų praradau, nes
versti teko jau be jos tarpininkavimo ir už tai vėl sumokėti. Bet svarbiausia čia ne
pinigai, o paskesnės keistos istorijos, kurios lydėjo tą vokiškąją knygą, o vėliau – ir
„Užkulisius”.
E. Tervidytės siūlymu, pirmiausiai suredagavome knygos skyrių „Neišvengiamasis
KGB”. Šį skyrių išverstą turėjau nusiųsti leidyklai kaip bandymą. E. Tervidytė sakė,
kad versti davė tikram to darbo meistrui vertėjui E. Astramskui, kuris, nors ir nenoriai, bet apsiėmęs darbą atlikti.
Atėjo metas važiuoti į Vokietiją. Kelionės išvakarėse turėjau gauti apie 20 puslapių
teksto, visą mėnesį išbuvusio pas vertėją. Tačiau keletą dienų negalėjau rasti nei E.
Tervidytės, nei vertėjo. Tik pakeliui į Frankfurtą, iš Maskvos, man pagaliau pavyko
prisiskambinti E. Tervidytei. Ji apgailestavo nerandanti vertėjo, nors jiems abiem buvo puikiausiai žinoma, kaip man svarbu vertimą gauti laiku.
Šis nesklandumas jau turėjo mane įspėti, kad čia kažkas ne taip, bet nebuvo laiko
apie tai mąstyti. Vokietijoje per p. A. Urdzę susitariau su vertėja, kilusia iš Lietuvos –
Ch. Nikolajeva. Ji mielai sutiko 250-300 puslapių tekstą išversti per 2-3 mėnesius, ir
aš pažadėjau greit atsiųsti porą skyrių.
Sugrįžusi turėjau jau griežtai pareikalauti, kad E. Tervidytė tekstą grąžintų. Ji
teisinosi, kad ponas vertėjas, išgąsdintas teksto turinio ir grėsmingų visuomenės
politinių nuotaikų, tą tekstą ištraukęs vos ne iš po palovės ir baugščiai grąžinęs. Prieš
tai, sakė ji, visą pusvalandį tekę prašyti, kad atidarytų duris, nes bijojęs įsileisti…
Dar E. Tervidytė pasakojo, kad savo darbo vietoje (rodos, tuomet ji buvo
„Literatūros ir meno” redakcijos publicistikos skyriaus vedėja) ji radusi darytą kratą: ji
mananti, kad tai dėl bendradarbiavimo su manimi.
Po šių istorijų visam laikui atsisakiau nenusisekusio bandymo įrašinėti tekstą į
diktofoną. Jei nebūtų buvę pašalinių nemalonumų, gal taip dirbti būtų buvę ir greičiau.
Tačiau diktofonas trukdo susikaupti, mintis būna paviršutiniškesnė. Atsisakiau ir
svetimų mašininkių paslaugų, mano straipsnius ir knygas dažniausiai perrašinėja mano sekretorės.
Kai du knygos skyriai buvo parengti, paprašiau E. Tervidytę dar kartą peržiūrėti
tekstą ir perduoti jį į Vokietiją vykusiam žurnalistui A. Skiauteriui, kad nuvežtų. Ant
voko buvo užrašytas Ch. Nikolajevos adresas. A. Skiauteris tvirtino išsiuntęs jį
Vokietijoje, bet vertėja jo negavo. Laimė, kad turėjome kopiją.
Kas nutiko su per malonę siųstuoju tekstu: ponas Skiauteris jo neišsiuntė (vargu) ar
ant voko jau buvo užrašytas kitas adresas (greičiausiai)? Dėl to aš praradau daugiau
kaip mėnesį ir labai jaudinausi, kad neištesėsiu leidyklai duoto žodžio.
Darbui artėjant į pabaigą, reikėjo šiek tiek paskubėti, o E. Tervidytės iš pradžių
toks didelis užsidegimas man padėti visai išblėso. Gegužės pabaigoje išvykau dviem
savaitėms į Europą, o kai grįžau, radau darbą nė kiek nepasistūmėjusį, nė vienas
skyrius nebuvo suredaguotas. Bendradarbiavimą teko nutraukti.
Nutraukusi bendradarbiavimą, kivirčytis, ginčytis nenorėjau. Žinoma, ne todėl, kad
būčiau pabūgusi išryškėjusių artimų E. Tervidytės pažinčių su įtakingais
ultradešiniaisiais. Aš suvokiau, kad tai sunkiai derinasi su palankumu man ir kitiems
centristams, bet dar nežinojau, koks viso to detektyvo ryšys su šešėline politika.
Nenorėjau konflikto jau vien todėl, kad bjauriuosi jais apskritai, o čia dar iškilo
finansinis nesusipratimas, kurio man tikrai nesinorėjo garsinti. Kas gi kaltas, kad
patikėjau mažai pažįstamu žmogumi, atsivėriau jam, užmokėjau didelius pinigus tik
už būsimą darbą ir dar todėl, kad jam tuo metu labai norėjosi didelio pirkinio
(automobilio).
E. Tervidytė turi daug mano įrašų. Ten beveik viskas, ką aš pati žinau apie savo
politinę veiklą. E. Tervidytė pasiūlė, kad dėl mano dažnų kelionių tuos įrašus saugiau
laikyti pas ją. Tačiau kai vėliau, net jau 1992 metais, paprašiau kasetes grąžinti – ji
atsisakė.
Mąstau – kodėl? Eidama į politiką, aš jau žinojau, ką šis žingsnis reiškia: aš
nesiruošiu iš savo gyvenimo išbraukti nė vieno puslapio ar jį retušuoti – aš nieko
nebijau. Tačiau apsukrioji žurnalistė ar jos įtakingieji bičiuliai galbūt rado ar įžvelgė
nuoširdžiuose diktofono įrašuose tai, kuo galima mane bauginti, šantažuoti ar
apkalbėti. Parlamente teko girdėti, kad E. Tervidytė sakosi turinti netgi „Šatrijos”
prisipažinimą, ir sužinojau, kad jos paslaugomis naudojasi bylos ir teismų prieš mane
rengėjai. O iš tikrųjų ji negali turėti ar žinoti daugiau, negu parašyta „Užkulisių”
skyrelyje „Smalsumas rizikos zonoje”, nes ir aš tuomet tik tiek težinojau.
Mūsų bendradarbiavimo pradžioje E. Tervidytė tikino būsianti mano pagalbininkė
ryšiams su spauda, bet iš tikrųjų nieko konkretaus nė neketino daryti. Maža to, kai
kurie dalykai, per ją patenkantys į spaudą, kažkaip keistai pasikeisdavo.
Kartą ji prasitarė, kad redaguojant tekste galima padaryti “šimtą politinių karstelių”
autoriui. Kalbėjome tuomet abstrakčiai, bet „karstelių” mano rankraštyje atsirado tiek ir tiek. Kai kuriuos suspėjau atitaisyti, bet nemažai „karstelių” vis dėlto pateko į
galutinį vokiškosios knygos variantą. Dėl to ne vienoje vietoje susidaro arba
klaidingas, arba stipresnis įspūdis, negu turėtų būti iš tikrųjų.
Visa tai ypač būdinga tam nelemtam skyreliui apie KGB. Atrodo, kad, rengiant
knygą, įvyko tai, kas vėliau palengvino B. Gajauskui įvykdyti KGB programą –
paversti mane KGB bendradarbe, o knygos tekstą panaudoti kaip mano pačios
prisipažinimą. Tos knygos skaitytojas pats aptiks tokias vietas. Be abejo, knygoje gali
būti ir paprastų vertimo ar vertimo redagavimo netikslumų. Siekiant autentiškumo,
taisyti tektų kelias dešimtis vietų.
Įdomu, kad „Lietuvos aido” „Voratinklyje…” mano sutartis dėl knygos leidimo ir p.
Haukės kontoros vaidmuo leidybą prižiūrint siejami su mano veiklos šnipinėjimu. Iš
„Voratinklio…” aiškiai matyti, kaip buvo mėginama mane paveikti. Pavyzdžiui,
„Kliugeris” manąs, kad vertimas negeras, kad aš neturėčiau gauti honoraro ir panašiai.
Tuo tarpu keletas mano kolegų vokiečių, perskaitę išverstą tekstą, pritarė, kad
spausdinčiau jį, laikė esant tinkamą. O kodėl peikė vertimą „Kliugeris”, visiškai
nesunku atspėti: menkinant honorarą, norėta paveikti mane finansiškai, nes kaip tik
užsienio honorarai sudarė mano nepriklausomos politinės ir visuomeninės veiklos
pamatą.
Įdomu, kad suplanuotas scenarijus buvo ne taip prastai ir suvaidintas. Knygą
baigiau 1991 metų liepos pabaigoje. Rugpjūčio mėnesį ją peržiūrėjo leidykla.
Rugpjūčio pabaigoje, kai pučo metu buvau Vokietijoje, padariau paskutines galimas
pataisas ir leidyklos atstovo pageidavimu papildžiau tekstą pučo komentarais. Ir
nusiraminau, kad viską laiku spėjau.
Pasirodė, kad nusiraminau per anksti. Leidėjo atstovas pranešė, kad, nors ir buvo
sutarta, knyga iki Frankfurto mugės neišeis. Girdi, esą daug darbų, bet jau lapkritį – tai tikrai. Paskui skirdavo vis kitus terminus, ir knyga išėjo tik 1992 metų kovo 27 dieną, pavėlavusi visą pusmetį.
Iki to laiko man buvo išmokėta avanso tik penktadalis honoraro. Kad likusis
honoraras sulaikytas, sužinojau tik gegužės pradžioje po knygos pateikimo Leipcigo
mugėje. Tuo metu p. Šlechteriui jau buvo žinomas vokiškasis „Užkulisių” tekstas, kurį
pasiūliau antrajam knygos leidimui suaktualinti.
Kad toks tekstas yra, leidyklos atstovui p. Ch. Zėgeriui buvau sakiusi dar 1991
metų pabaigoje. Jis paragino, kad kuo greičiau jį jam įteikčiau.
Neturiu tiesioginių įrodymų, kad „Užkulisiai” papiktino ne tik Lietuvoje, bet ir
Vakaruose veikusią KGB agentūrą, bet kaip tik šiai knygai pasirodžius prasidėjo
nesutarimai su leidykla. Susirašinėjau su ja ilgai ir nuobodžiai, ieškodama tiesos, kurią
pripažinti jai buvo nemalonu ir nenaudinga. Leidyklos šefai pasikliovė p. Zėgerio
tendencingais pranešimais, kada ir ką aš pavėlavusi atlikti. Bet tai buvo netiesa, nes
net nesklandumai dėl vertimo Lietuvoje nesukliudė mums darbą baigti laiku. Žinoma,
jau be E. Tervidytės pagalbos.
Beje, nors daug kartų rašiau ir skambinau,, teiravausi, ką galvoja leidykla apie 1992
metų kovo pabaigoje per p. Šlechterį įteiktą „Užkulisių” tekstą antrajam knygos
leidimui, jokio atsakymo negavau. Buvo tylima, ir tiek.
Staiga 1992 m. liepos mėnesį p. Zėgeris atsiliepė. Matyt, leidyklai reikėjo kaip nors
pasiteisinti, kodėl neišmoka man likusios honoraro dalies, o gal dar ir padidinti
nesutarimus. Jis sakėsi teksto iš p. Šlechterio negavęs, o sužinojęs jį esant tik birželio
pabaigoje iš vertėjos Nikolajevos. Taip leidykla atsiribojo ir nuo Šlechterio, ir nuo
tikrų faktų.
Dar p. Zėgeris kaltino mane, kodėl aš išleidau „Užkulisius” Lietuvoje, o ne
atidaviau į jų leidžiamą knygą. Tai labai originalus priekaištas: matyt, kai kas gali
parašyti knygą anksčiau, negu atsitinka įvykiai, galį duoti jai temą. „Užkulisius”
parašiau 1991 metų spalio ir lapkričio mėnesiais, o išspausdino „Politikos” žurnalas
1992 metų antrajame numeryje. Neperleidau žurnalui autorės teisių, nereikalavau
honoraro, ir tai nė kiek nekliudė įdėti „Užkulisių” į antrąjį knygos leidimą. Matyt,
tokios Ulštaino pretenzijos reiškia, kad jie pretenduoja į visus būsimus mano darbus,
bet nė nemano jų normaliai reklamuoti ar leisti.
Būtų pusė bėdos, jei ta visa istorija būtų tik finansinė – tik nenoras užmokėti man
honorarą. Tačiau nuolat tenka aiškintis daugybei bičiulių vokiečių, kurie nemato mano knygos knygynuose. Visa ši istorija – tai gera pamoka, kaip apdairiai reikia elgtis
rinkoje. Nepareiškiau leidyklai pretenzijų dėl pirmojo ir vėlesnių atidėliojimų, o
paskui leidykla dėl to apkaltino mane. Be to, ji turėjo progų dar 1991 metais mano
knygą leisti spausdinti laikraščiams. Pavyzdžiui, „Di Velt” („Die Welt”) siūlė sumą,
kuri Ulštainui būtų kompensavusi visą honorarą man. Tačiau leidykla tuo kažkodėl
nepasinaudojo.
Dėl šių nesklandumų knyga įstrigo ilgam, neteko daug aktualumo. Didžiulis
susidomėjimas Lietuva, jos politiniais procesais per tą laiką gerokai atslūgo, ir tai
negalėjo neatsiliepti knygos populiarumui.
Na, o vis dėlto, ar šios kliūtys – tai jau ir viskas?
Atrodo, kad 1992 metais viena iš aktualiausių buvo KGB, Štazi ir kitų buvusių
komunistinio režimo kraštų slaptųjų tarnybų veikla. Aš viena iš pirmųjų, bent jau
Lietuvoje, išdrįsau įžengti į uždraustą zoną ir parašyti apie KGB manipuliacijas. Ar ne
tai taip paveikė ir mano vokiškos knygos likimą? Ar ne tuo galima paaiškinti kai kurių
ponų iš Berlyno elgesio keistenybes?
Be nesusipratimų su Ulštaino leidykla, prasideda nauji detektyvai dėl „Užkulisių” –
savotiška teksto medžioklė. Net keletas leidyklų iš Rusijos, iš Latvijos susidomi
knyga, bet sužinoję, kas joje parašyta, nutyla ilgam. Tik „Literaturnaja gazeta”
paskelbus straipsnį „Praeitis šaudo iš toli” (1992.07.15) su faksimilėmis iš buvusio
TSRS gynybos ministro Jazovo užrašų, kuriuose nesunku aptikti mano aprašyto
juodojo scenarijaus kontūrus, redakcija paprašė išspausdinti jau seniai į rusų kalbą
išverstą knygos ištrauką.
Kaip supratau, redakcijoje būta abejonių, ar mano aprašytoji juodojo scenarijaus
schema tikroviška. Na, o jei tikroviška, tai ar galėjo ta knyga taip lengvai skintis kelią,
išvengti kliūčių?
Birželio pradžioje apsireiškė ir pirkliai iš Vakarų – vis iš to paties politiškai margo
Berlyno. Tarpininkaujančios leidybai firmos atstovas ponas V. Š. (W. Sch.)1 susirado
mane telefonu ir birželio 18 dieną iš Berlyno atvyko net į Karlsrūhę (apie 800 km): ten
vyko katalikų kongresas, ir aš jame dalyvavau.
Ponas V. Š. pasakė žinąs apie Ulštainą ir žinąs, kad ta leidykla neketina daugiau
mano knygų leisti. Jis atvežė parengtą sutartį ir norėjo, kad aš tuoj pat ją pasirašyčiau.
Sutartis mane pribloškė. Ponai, rengę jos projektą, tikėjosi, kad aš nepastebėsiu
spąstų, ir kad jie nusipirks autoriaus teises, negarantuodami knygos išleisti. Mat
tarpininkaujanti firma, gavusi knygos tekstą už menką avansą, nebūtų autoriui nieko
skolinga, jei ta knyga niekuomet nebūtų buvusi išleista.
Perskaičiusi sutartį, pasakiau: „Bet juk tai paprasčiausias būdas knygą
užkonservuoti!” Tarpininkas, atrodo, neteko žado: matyt, mano nuovokumas jam buvo staigmena. Jis pažadėjo sutartį peržiūrėti, bet daugiau, kaip ir tikėjausi, nepasirodė.
Dar po kelių savaičių, liepos mėnesį, jau į Vilnių vėl iš Berlyno atvyko ponia
Albina D. Ji sakėsi esanti rusė emigrantė, gyvenanti ten apie 20 metų, taip pat leidybos tarpininkė, informacinių leidinių rengėja, tik iš kitos firmos. Ji apsuko daug ratų aplink mane – vardijo daugybę bendrų pažįstamų Lietuvoje, Maskvoje, Vokietijoje ir net Šveicarijoje. Jų puokštė buvo labai įspūdinga ir jau šį tą sakė. Viešnia apibėrė mane komplimentais, panoro susidraugauti su mano instituto darbuotojomis, tuo gerokai jas
nustebinusi. Pagaliau laisvai kalbantis paaiškėjo, ko ji nori. Apie knygą ji jau žinojo,
ir, kaip supratau, – iš ano ne taip seniai Vokietijoje mane aplankiusio pono V. Š. Ji taip
pat norėjo man įsiūlyti ne knygą išleisti, o tik leidimo iliuziją.
Aš pasakiau, kad knygą manau spausdinti ne Berlyne, kur buvo tiek daug kliūčių
dėl pirmosios knygos, o kur nors kitur, pavyzdžiui, kad ir Amerikoje. Berlynas,
sakiau, yra pati kebliausia šiuo požiūriu vieta, nes jame, be abejo, tikrai esama ta tema suinteresuotų KGB-Štazi veikėjų.
Ponia Albina išklausė mane, bet nieko neatsakė. Pažadėjo atvykti rugpjūčio
pabaigoje, bet nepasakė ko ir, žinoma, neatvyko. Bent jau man nepasirodė.
Tikiuosi, kad po šių susitikimų pirklių iš Berlyno gal jau nebebus. Svarsčiau, kurgi
reiks išleisti visą „Užkulisių” ir šios knygos tekstą. Atrodo, kad prieš savo būdą teks
išmokti tą daryti ne taip atvirai, leidimo vietą įslaptinti, antraip KGB virusas vis tiek
įsibraus.
Beje, nemanau, jog nauji tautos vadai sugebėjo taip išplėsti savo tinklą, kad pajėgtų
sukliudyti savo oponentams leisti knygas net Vakaruose: tam jie dar per silpni ir per
nauji. Ne, tai tas pats vis lengviau atpažįstamas voratinklis, apraizgęs didelę dalį
pasaulio. Jis tebesidraiko kaip komunistinio rudens palikimas. Grumdamiesi su
ultrakairiuoju – komunistiniu ar su ultradešiniuoju – tautiniu išsigimimu, mes iš tikrųjų
plėšome tą patį bolševikinį voratinklį.

Iš knygos Užkulisiai, 1992

P.Lileikio nuotr.