“Lyg paukštelis pro šalį praskriedamas/ Kojele pamojuoja gyvenimas/”*
Juk taip, Elena? Juk ir Ispanijoje geliančiai jauti nelaukto Jubiliejaus asorti? Šį vakarą galėčiau pakartoti tai, ką parašiau prieš dvidešimtį metų matydama Tave iš profilio.
Nors mūsų daugiabučiai ir dabar dar žiūri viens į kitą, artumui neturėjom laiko. Ilgoji pertrauka užsitęsė.
Mieloji Elenute, tokia gal net ne truputį Brigita Jones, gražiausi sveikinimai Tau, bet jau ne mokytojų mokytojai, ne redaktorei, o Mamai ir fantastiškai Močiutei. Avantiūristei keliauninkei. Bičiulei, kuriai lengvabūdiškai prisipažįstu: po truputėlį pradedu matyt Tave ryškiau…Ir nežinau, ar šitoks matymas suteikia teisę bent šiek tiek papildyti aną portretą. Tokia trapi dar toji mūsų bičiulystė. Nors iš tikrųjų niekad nepamiršiu Tavo sumeistrauto stalo Laimonui ligoninėje…Taip, kaip ir dabartinių pokalbių, kai šildome neišsipildžiusias viltis, kai atsukame laikrodį atgal, kai bandome (dažnai netgi trise ar keturiese) girdėt sekmadieninę rudens tylą, pajust pavojų, sklindantį iš Parlamento…Neįkainojama Tavo pagalba, kai nežinojau, ką daryt su savo laisve, su melagingais švyturiais ir taip toliau, ir taip toliau…
Taigi, šiek tiek apie Tave. Jūs neįsivaizduojat kiek Ji visko moka: įsukt, išsukt, sujungti, sumontuoti, sukalti ir nupoliruoti, išgręžti, pasodinti ir pasėti, vairuoti ir daržoves marinuoti, keliauti motociklu ir fotografuoti, numest netyčia telefoną nuo aukštos uolos, paskui kažkokiu mistiniu būdu surast jį apačioje ir užsiropšti vėl ant tos uolos be jokių pagalbinių personažų…Kiekvieną sykį tai stebėdama, žinokit, patiriu didžiausią sukrėtimą. Nes nieko, paminėto čia, nemoku. Esu kaip Liuka, ta išlepinta, tingi mano pažįstama…Netgi mūsų jaunystės paklydimai visiškai kitokie, bet vis dėlto panašūs tuo, kad jie pašėlusiai juokingi… Elena stebina dar tuo, jog sugeba ramiai pereiti tiltu ir tik po to jau pastebėti – tilto juk nebuvo…Ji dar yra iš tų žmonių, kuriems Aukščiausiasis va tokio Jubiliejaus metais tiesiog po kojomis nuleidžia saugų naują tiltą, bet ir tuoj pat pasiima atgal…Tai neteisinga, bet labai gražu. Toks pavėluotas, greit išslystantis žydrasis horizontas…
Man taip patinka, kad sulaukei TOKIO Jubiliejaus, Elenute. Ir taip džiaugiuosi, kad yra dar šitiek daug dalykų, kurių šįvakar galim Tau linkėti.
Nieko baisaus šis Jubiliejus…Tikrai ne paskutinė dar stotelė. Nuo jos dar galima pradėti, patikėk, visai kitokį tolimesnį kelią…
*Liutauras Degėsys
Parašykite komentarą
Tik prisijungę vartotojai gali komentuoti.