Apie pirtį ir baimę apakti, ir ploną skūrą


Ruošdamasi kūrenti pirtį, prisiminiau smagią istoriją iš gyvenimo, kai Lietuvoje dar nebuvo ne tik interneto, bet ir televizoriaus. Bet buvo mūsų
Skridulių kaime dvi pirtys: pas Varką ir pas Stelionius. Kai vienas ar kitas kaimynas ruošdavo pirtį, pakviesdavo ne tik mus.
Pas Stelionis pirtis buvo didesnė ir šviesesnė todėl joje norinčių maudytis būdavo daugiau. Vyrai eidavo pirmi (daugiau karščio) kartu su berniokais, o moterys paskui ir ne visada su jaunimu. Jei panelių susidarydavo pulkelis, kartais joms leisdavo paskutinę šilumą pasiimti vienoms.
Štai šitas variantas ir nedavė Stelioniokui ramybės.
Jau suaugęs vyras jis mano mamai papasakojo, kad labai norėjo nuogas mergas pamatyti, bet buvo prigąsdintas, kad apžabals, jei į nuogybes žiūrės.
Sako, ilgai jis kankinosi, sukdamas ratus apie pirtį takelį pramynė. Baimė apakti buvo didelė, bet ir noras uždraustą vaisių apžiūrėti – galingas.
Ir štai vieną kartą desperatiškai blaškantis tarp noro ir baimės, Stelionioką ištiko saliamoniškas sprendimas: jis pažiūrės viena akim.
Jis pasakojo, kad dar pasvarstė, kurią akį – kairę ar dešinę – paaukoti, pridengė dešinę ir prisiplojo prie pirties langelio. O, koks grožis!
„Kai supratau, kad neapžabalau,- porino jis mano mamai, – abiem akim žiūrėjau, žiūrėjau“.
xxx

Maža labai nenorėdavau su visais eiti į pirtį. Karšta, tvanku, slidu, ilgos moterų kakos ( taip kaime vadindavom krūtis) aplink nosį mataruojas, muilas akis graužia… Mama priekaištaudavo, kad esu nekantri ir vis zyziu. Tai vieną kartą nusprendžiau nei žodžio pirty neištarti. Taip ir padariau.
Vakare gulant mama pamatė, kad mano visa nugara iki kraujo nušveista. Pergyveno.
Baltapūkių plona oda.
Bet Taip aš kurį laiką gavau atlaidų nuo pirties – išprausdavo namie, kubile.
Tik štai mama išvažiavo į sanatoriją gydytis, ir mane paėmė giminės į gretimą kaimą. Pabuvus ten kokią savaitę, jie iškūreno pirtį ir sako: visi eisim maudytis. „Na jau ne, – galvoju sau, – kad aš ir su jumis dar pirtin eičiau“.
Ištaikius progą moviau iš gryčios ir laukais laukais per kokį pusdienį parsiradau namo. Brolis Vytukas niekaip negalėjo patikėti, kad aš nepasiklydau ir tokį ilgą kelią pėščia parėjau. Ir čia velnias mane už liežuvio patraukė – pasakiau, kad ne taip jau ir toli, kai tiesiai per upę…
– Kaip tai per upę?! – brolio balsas nebuvo grėsmingas.
Na aš perplaukiau upę, – pasigyriau manydama, kad jis ims klausinėti, kurioje vietoje perplaukiau, kaip gi drabužių nesušlapau… Ir aš jam papasakosiu, kaip nustačiau, kur ne taip gilu, kur nėr srovės, kaip drabužius skaryte ant galvos prisirišau…
Bet mano mylimas Vytukas, iki tol niekada man net nepliaukštelėjęs, šį kartą paėmė juodą diržą.
Rėk, – lupdamas vis kartojo jis. Bet kas gi gali rėkti, kai patiriama tokia neteisybė?! Ji „giesmę gerklėje uždaro“.
Po tokio paauklėjimo kelias dienas valgai stačias, guli kniupščias ir vis galvoji, kad viskas galėjo būti visai kitaip.
Ogi negalėjo – po daug metų tai supranti. Viskas buvo taip, kaip ir tegalėjo būti.

P.S. Nuotr.Didsodės pirtelė ir dabar tebestovi.