Nudurtas mano pirmas bučinys

– Ar tu jau darei TAI?- klausia manęs Ivolikas.
– Nea.
– Ir aš ne… Gal pabandom?
– Pabandom.
– Bet jei bus vaikas, aš neprisipažinsiu, kad jis mano,- dar pagąsdina ir nesulaukęs mano reakcijos ryžtasi – bučiuoja tiesiai į lūpas.
Kai pritrūkstam kvapo, atsitraukiam ir nežiūrim vienas į kitą, tik tylim ir stebim, kaip už Jutkių senųjų kapinių kalnelio leidžiasi raudona it burokas vasaros saulė.
– Tai aš jau eisiu,- nežinau po kiek laiko taria Ivolikas.
– Gerai, eik. Ir nepamiršk dobiliukų.
Jis pasiima skepetą su triušiams prirautais dobilais ir tolsta. Paskui tekinom grįžta, išpeša namažą saują ir prideda prie manųjų. Tada jau šauna kaip kulka ir net neapsidairo bėgdamas per vieškelį.
xxx
Šis prietykis nebuvo toks nekaltas. Jis mus – vandeniu neišskiriamus draugus – atitolino.
Ir subrendę niekada neprisiminėm ir nepasijuokėm iš to – regis, antraklasių – eksperimento. Iš naivaus Ivoliko manymo, kad vaikai gimsta pasibučiavus.
O gal vaikiškos mūsų noselės vis tik užuodė ten pasklidusią išsižadėjimo smarvelę? Nežinau.
Aštuoniolikos sulaukusį Ivoliką paėmė į kariuomenę ir paskyrė kalinių saugoti. Kalbėjo, kad jis elgiasi žiauriai. Atitarnavęs privalomus du metus jis savanoriškai liko dar vieniems ir buvo . Tas mano pirmas vaikiškas bučinys.