Autorius: Elena Tervidytė
-
Lenino, Lukiškių aikštėje
Dvi istorijos, nutikusios Lukiškių aikštėje. Vieną – linksmą – draugams pasakoju, kitos tragiškos – ne. Iš tikrųjų šios kaip istorijos aš ir nežinau. Buvusį bendradarbį, poetą rado ant aikštės suolo negyvą, kalbėjo, kad pasmaugtą. Linksma istorija nutiko, kai Lukiškių aikštė dar buvo Lenino. Mūsų kompanija – Virgis, Algis, Rimas, Augis, Sigitas, aš – ilgokai pasėdėjome…
-
Mėgstamiausias mano tėvo darbas
Kiemas prie mūsų varganos grytelės Skriduliuose buvo penkių zuikio šuolių. Tėvas išėjo malkų kapoti. Po kurio laiko kapojimo garsai liovėsi. Mama pradarė virtuvės langelį ir šaukia. Tėvai, a, tėvai. Po kelių garsių pašaukimų jis atsiliepia: Ką? Ko nedirbi?- klausia mama. Dirbu, – atsako tėvas. Ką tu dirbi – nieko nesigirdi?! – pyksta mama. Galvoju, –…
-
Filosofas Arvydas Šliogeris apie Elenos Tervidytės fotografijas
Arvydas Šliogeris, filosofas ..vienintelė vieta, kurioje mirtingajam atsiveria amžinybė yra akimirka. Kodėl? Ogi todėl, kad kitos vietos paprasčiausiai nėra. Vienintelis menas, mums atveriantis akimirką ir visą jos pilnatvę, yra fotografija, – šitaip, per akimirką, ji atveria ir mums pasiekiamos amžinybės pilnatvę. Tikras fotografas yra tas, kuris pasitiki akimirka žinodamas, kad už jos nieko nėra. Elena…
-
Klaviatūra
Kodėl mus labiausiai įžeidžia, įskaudina patys artimiausi žmonės? Todėl, kad su jais esame susisaistę pačiomis stipriausiomis emocijomis. Todėl, kad nesąmoningai (gal kai kas kai kada ir sąmoningai) manome žiną, kaip jie turi elgtis, gyventi, gal net kalbėti. Juk supykstam tada, kai mums pasako tai, ko nenorėjome girdėti, kitaip tariant, nepasako to, ką norėjome girdėti. “Sugavę”…