Autorius: Elena Tervidytė
-
Apie ką tyli Selindžeris?
Sukanka 50 m. nuo jaunus amerikiečius labiausiai paveikusios knygos – Džeromo Selindžerio “Rugiuose prie bedugnės”- pasirodymo. D.Selindžeris (g. 1919 m.) ir po šios apysakos pasirodymo parašė nemažai kūrinių, pačiam jam net svarbesnių, bet skaitytojai liko ištikimi pirmajai rašytojo knygai. Visos amerikiečių kartos perserga šia knyga kaip vėjaraupiais ar kiaulyte. D.Selindžerio apysaka, kaip rašo kritikai, tapo…
-
Be perspektyvos nurimti (Lizeta Lozuraitytė apie Eleną Tervidytę)
Lizeta LOZURAITYTĖ, Dialogo redaktorė Ar jums yra tekę matyti kalnų upę, kurios srovė apglėbia ir nusineša viską, kas pasitaiko jos kely – uolų gabalus, išvirtusius medžius, smėlį, neatsargų gyvį? Šis vaizdinys vienas pirmųjų ateina man į galvą, neatsakingai pasiryžus tarti žodį apie žmogų, kuriam apibūdinti žodžių nepakanka. Žmogų, kurio polėkiui, aistringumui ir jėgai sunku likti…
-
Žvelgiant iš profilio (Violeta Tapinienė apie Eleną Tervidytę)
Violeta Tapinienė, Mokytoja Tai labai rizikingas žiūrėjimas: gali nepastebėti esminių dalykų, bet kitaip nematau – nesame tiek artimos… Nedidukė, šviesiaplaukė, taisyklingų veido bruožų jauna moteris. Graži. Bet be narciziškumo ar ryškiai išreikštų kompleksų. Dialogiška. Besižavinti Kastaneda ir Šliogeriu. Su armonika rankose. Žiemą besileidžianti Sapieginėje slidėmis, vasarą – automobiliu po Lietuvą ar Europą.…
-
Kai aš buvau gandras
Sunkiausiai mane slegiantis prisiminimas yra iš tų laikų, kai aš buvau gandras. xxx Ant elektros stulpo įtaisėme savo lizdą. Vieta buvo visai neišvaizdi, net ne pelkėta, bet mes buvom jauni ir nenorėjom niekieno draugės: nei žmonių, nei kitų paukščių. Dirbome kaip pašėlę, bet lizdą surentėme labai gražų ir patogų: lygiais kraštais, aukštais šonais. Sugulus joks…
-
Pirmasis bučinys
Ar tu jau darei TAI ?- klausia manęs Ivolikas. Nea. Ir aš ne… Gal pabandom? Pabandom. Bet jei bus vaikas, aš neprisipažinsiu, kad jis mano,- dar pagąsdina ir nesulaukęs mano reakcijos ryžtasi – bučiuoja tiesiai į lūpas. Kai pritrūkstam kvapo, atsitraukiam ir nežiūrim vienas į kitą, tik tylim ir stebim, kaip už Jutkių senųjų kapinių…
-
Pranelio armonika
Gyveno kartą siuvėjas Jasius. Nepagalvokit, kad čia pasaka: tikrai buvo toks Jasius, turėjo mūrinę gryčią, drėgną ir šaltą, iš didelių akmenų sukrautą, ir būrį vaikų. Regis, trečias iš apačios stiepės Pranelis. Stiepės, stiepės, ir balti ūsiokai prasikalė, bet kai metrą keturiasdešimt pasiekė, tai ir nė iš vietos. Ko tik jis nedarė. Pasikabina, būdavo, ant kopėčių…
-
Kūnas ir siela
Yra laikas, kai jaunas mūsų kūnas lekia pasišokinėdamas, į nieką nesidairydamas. Jis stiprus, veržlus, jį sprogdina energija, jausmai ir geismas įsilieti į pasaulį, nustebinti jį. Tuomet natūraliai atrodo, kad visas pasaulis yra išorėje, aplinkui. Gal ir todėl tam jaunam kūnui dažnai nė motais sesė siela. Šios jis gal nė nejaučia, nes pačiam – tik ką…