Klaviatūra

klaviatura

Kodėl mus labiausiai įžeidžia, įskaudina patys artimiausi žmonės? Todėl, kad su jais esame susisaistę pačiomis stipriausiomis emocijomis. Todėl, kad nesąmoningai (gal kai kas kai kada ir sąmoningai) manome žiną, kaip jie turi elgtis, gyventi, gal net kalbėti. Juk supykstam tada, kai mums pasako tai, ko nenorėjome girdėti, kitaip tariant, nepasako to, ką norėjome girdėti. “Sugavę” šį negudrų mechanizmą, mes jau turime šansą suvokti ir pasakyti sau: taip, manyje sėdi tuzinas išankstinių nuostatų. Tai tuzinas pačių pavojingiausių fugasinių bombų, kurias vos palietus sprogsta visas vidinis pasaulis. Tada ilgai ir skaudžiai rankiojamės nuolaužas.

Nuolat kartojam ir kartojam tą patį sizifišką ratą: pasakė/padarė – įsižeidžiau/įsiskaudinau/subyrėjau – susirinkau. Ar galiu iš to rato išsiveržti? Ar galiu nebūti atvira klaviatūra, kuria kiekvienas gali groti, ką tik panorėjęs? Eina kas pro šalį, paspaudžia baltą klavišą – aš šypsausi; paspaudžia juodą – aš kankinuosi. Per dieną tiek grojančių ir tokias įvairias melodijas, kad tai suvokus, net baugu pasidaro – ar aš pati dar galiu kokią nors švaresnę melodiją savo jausmų klaviatūra išgauti, ar ji jau visiškai išderinta?

ET, spausdinta 2004