Aš, kaip ir visi vaikai, tėvams, dažniausiai Mamai, užduodavau įvairiausių klausimų. Vienas mano klausimų iš Mamos pareikalavo nemenkų pastangų :)
Vieną naktį Ji mane pakėlė iš miego, pasakė nieko neklausinėti, aprengė ir išsivedė į lauką. Švietė ryškus mėnulis. Sniegas žėrėjo.
Mama paėmė už rankos ir tylėdama vedėsi keliuku link miško. Netoli pamiškės išsukom iš keliuko ir patraukėm per didelį lauką. Aš klimpau sniege. Tada Mama paliepė eiti jos pėdom ir tipeno mažais žingsneliais, kad aš įtaikyčiau į jos pėdas.
Kai pasiekėm vidurį lauko, Mama sustojo ir aš sustojau. Ji užvertė galvą į dangų, ir aš užverčiau.
Man atrodo, kad ilgai taip stovėjom. Aš net nugriuvau ant nugaros. Ir Mama prisėdo į sniegą.
Po kurio laiko Ji paklausė: ką girdi?
Aš negirdėjau nieko. Ištraukiau iš kepurės abi ausis – vis tiek nieko. „Aš nieko negirdžiu, Mama”.
– Tai ir yra tyla, vaikeli.
Grįžtant namo nebepaėjau, o šaltis griebė, ir Mama turėjo mane kaip maišelį užsimesti ant pečių – neturėjom rogučių.