Kai „susitinkam“ su uola, kalnu, ežeru ar debesimis mums nekyla noras pradėti juos tobulinti: kad nebūtų toks didelis/mažas, toks tamsus/šviesus, pakeistų formą, spalvą, gyvenimo vietą… O kodėl susitikę su kitokiu nei mes žmogumi, dažnai norime  pakeisti jį arba bent jo reakcijas, elgseną?

Norim savo Ego antrininko :) Nesąmoningai ir , aišku, tik norėdami kitam „gero”. Om