Mano Mama buvo audėja.
Ją augino svetimi. Nes kai jos mama mirė, tėvas vedė antrą kartą , paskui trečią. Ir jau senas sėdėdamas ant Mamos namų slenksčio, paklaustas apie žmonas, pasakė: pirma nuo Dievo, antra nuo žmonių, trečia – nuo velnio.
Taigi Mamą augino Junokai – nejauna pora, neturėjusi savo vaikų. Mama pasakodavo, kad gerai buvo pas Junokus, bet ji vis tiek labai ilgėjosi savų ir gulėdama ant pečiaus dainuodavo visokias liūdnas dainas, ir graudindavo geraširdžių globėjų širdis.
Dar neturėdama šešiolikos ji pabandė įsidarbinti Oskaro Trėjaus fabrike (žr.nuotr.) ir buvo priimta, nes buvo aukšta ir , matyt, atrodė vyresnė. O dokumentų tais laikais nelabai kas prašydavo.
Mamai teko dirbti įvairiuose fabrikuose: O.Trėjaus ( Juodupė),„Litekso“ (Kaunas), paskui Bajoruose (Kretingos r.), paskui vėl Kaune ir vėl Juodupėje. Po 12 valandų prie 6- 8 staklių. Tikras konvejeris. Iki šiol neįsivaizduoju, kaip galima vienu metu matyti, ar nenutrūko siūlas šešiose audimo staklėse.
XXX
Iš O.Trėjaus fabriko „atsiradęs“ Juodupės vilnonių audinių fabrikas „Nemunas“ buvo plačiai žinomas, ypač sovietų laikais. Produkcija – kokybiška ir paklausi. Žmonės dirbo ir …vogė. Kur ir kaip išneša (prie fabriko vartų budėdavo apsauga) siūlus pasakodavo beveik atvirai. Fantazijos netrūko, o sąžinė kažkodėl negraužė. Pamenu, Mama pasakojo, kad kartą ir ją apsauga sustabdė. O ji kaip tik „nešė“ (taip tatai vadindavo) – apie šlaunis buvo apsiviniojusi siūlų. „Jie suprato, kad aš „nešu“, nes man pasidarė silpna, vos nenualpau…Matyt, pagailėjo, nes „nerado“. Nuėjau prie Juodupės prūdo ir verkiau verkiau… kad tapau vagilka, kad negalim pragyventi, kad vaikai maži ir vis alkani”.
Gailiuosi, kad niekada nešovė į galvą paklausti Mamos, ar tokie išgyvenimai ją paskatino iš fabriko pereiti dirbti į tarybinį ūkį.
Mes daug ko savo tėvų nepaklausiame.
Būtent dėl fabriko Juodupė išaugo, išgražėjo.
Bet nieko nėra pastovaus. Atkūrus nepriklausomybę per tuos sumaištinguosius 1992 -1994 m. banditėliai iš Kauno įsigijo „Nemuną“ ir sužlugdė. Kartu žlugo ir žmonių gerbūvis, ir viskas.
Tačiau yra ir viltingų ženklų. Juk šiais laikais nebebūtina būti audėjėle …
*Juodupės miestelis – Rokiškio rajono savivaldybės seniūnijos centras, įsikūręs prie Juodupės ir Vyžuonos upių santakos. Manoma, kad 1769 m. minimas Pajuodupio muitinės postas yra dabartinės Juodupės pradžia. Pradėjo augti XX a. pradžioje, kai 1907 m. Oskaras Trėjus, nuomavęs iš grafų Pžezdzieckių seną malūną, jame įkūrė vilnų verpyklą, karšyklą, o po to įtaisė ir audimo stakles. Juodupės audiniai pradėjo garsėti dar iki Pirmojo pasaulinio karo. 1931 m. Trėjaus firmai bankrutavus, jos turtą perėmė „Nemuno” bendrovė. Gamyba vėl pradėjo augti, iš nedidelės dirbtuvės išaugo vilnonių audinių fabrikas „Nemunas”, dabar uždaroji akcinė bendrovė „Baltic Mills”. Dar 1956 m. prie fabriko išaugusiai gyvenvietei buvo suteiktos miesto tipo gyvenvietės teisės; 2002 m. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu pavadinta Juodupės miesteliu.