Žymos archyvas: meilė

Apie meilę ir gerus darbus, arba Ne pakeliui

Meilė pirmajam Mokytojui mus darė neprognozuojamus. Kai elektrine „čiečka“ susižalojau ranką, kai man lupo atkarusias odas ir žaizdas tepė jodu – visai neverkiau. Aš įtemptai galvojau, ką pasakysiu Mokytojui, kai jis pastebės ir paklaus, kas man atsitiko. O Mokytojas ne tik paklausė, bet ir paėmė mano apibintuotą letenėlę ir labai atidžiai prieš langą apžiūrėjo.

Kartą Jis užsiminė, kad labai mėgsta bulvinius blynus. Kitą rytą net keli šilti dubenėliai stovėjo ant Mokytojo stalo šalia tapetiniu popieriumi tvarkingai aprengto klasės dienyno ir nemažos krūvelės nelabai tvarkingų mūsų sąsiuvinių.

Tąsyk mano mama sirguliavo, bet pamačiusi, kad labai nusiminiau, vis dėlto kėlėsi, skuto, tarkavo, kepė. Kad blynai neatšaltų, dubenėlį nešiau užantyje ir visą kelią bėgau. Buvo daug sniego, pustė. Kažkodėl norėjau verkti.

Mes buvom prisirpę meilės. Mes nemokėjom jos atiduoti saviems. Mokytojas buvo kitoks – ne giminė, ne kaimynas, atėjęs iš pasaulio, kurio mes nepažinom, bet jautėm esant. Iš pasaulio be blevyzgų ir smurto, be naktinio lovos girgždėjimo, be varomo samagono garų. Jis buvo Pirmas kitoks ir Pirmas iš kitur. Vienoj pamokoj, nepamenu kaip, bet pamenu, kad Mokytojas aiškino, jog visada reikia daryti žmonėms gera. Po skambučio iššokus į žvyrkelį pasivijau močiutę su ožka.

– Duokit, močiute, aš Jums pagelbėsiu – ožką pavesiu.

– Ačiū, vaikeli, bėk sau greita – mano ožka labai lėta, užsispiria – tau su ja atsibos vadziotis.

– Neatsibos, neatsibos, – tikinau senutę ir gavau į rankas pavadėlį.

Mano laimė truko neilgai – ožka vos slinko, močiutė tylėjo. Aš viriau kaip špižinukas, mintys lyg paklaikusios puldinėjo iki namų ir atgal: jau dešimt sykių būčiau parbėgus ir triušius pašėrus, ir pavalgius, ir pamokas paruošus – o dabar velkuosi su ta kvaila ožka.

Ir vis dėlto pavadėlio nenumečiau. Dantis sukandus pritempiau raguotą pabaisą iki savo sankryžos ir, namo parrūkus, mamai visą istoriją apsakiau. „Aš norėjau gero, o kas išėjo? Tik laiką sugaišau.“ Mama šyptelėjo ir lyg ne man, lyg toli už posūkio esančiam tyliai ištarė: „Geri darbai nedaromi pakeliui“.

Elena TERVIDYTĖ, 2001, DIALOGAS

Ožka ne lietuviška – marokietiška, kaip matote, po medžius laipiojanti, turistus viliojanti ir savininkams pinigėlių uždirbanti.

Burtai: kraujas ir rašalas

IMG_2059 ret w

Kai buvau antroje klasėje, man labai patiko vienas berniukas. Jis buvo iš gretimo kaimo, todėl nei į mokyklą, nei iš mokyklos mes negalėjome eiti kartu. Bet aš kuo dažniau ir ilgiau apie jį galvojau, tuo stipriau norėjau su juo draugauti, o jis – kaip ir priklauso meilės  siužetui – tokio noro visai nerodė. Bandžiau ir šiaip, ir taip jo dėmesį pritraukti – viskas veltui.

Tada nusprendžiau imtis burtų. Niekieno konsultacijos negalėjau prašyti, todėl ir burtažodžius, ir ritualą teko sugalvoti pačiai . Nepamenu, ar ilgai kankinausi, bet viena rytą aštriausiu tėvo peiliu prapjoviau savo piršto paduškėlę, prilašinau kraujo į rašalo buteliuką ir kol ėjau į mokyklą vis kartojau:“ tegu mus amžiams sujungia kraujas ir rašalas“.

Nuėjusi į klasę, tą buteliuką padėjau ant „mylimojo“ stalo. O jo  rašalinę – ant savojo.

Gal tie burtai po kiek laiko ir būtų suveikę, bet po antros pamokos aš neišlaikiau ir prišokusi prie Jo paklausiau: „Ar žinai, kad rašai mano krauju?“

Jis atšlijo. „Na ir durna gi tu“,- pasakė, o paskui ir visiems apie tai papasakojo.

„Nesąmones kalba, nes rašalas ,- žiūrėkit gi,- mėlynas. Tai kur tas jos kraujas?!“

Ko gero, per mažai prilašinau :)

P.S. Nuotrauka asociatyvi :) :)