Gyveno kartą siuvėjas Jasius. Nepagalvokit, kad čia pasaka: tikrai buvo toks Jasius, turėjo mūrinę gryčią, drėgną ir šaltą, iš didelių akmenų sukrautą, ir būrį vaikų. Regis, trečias iš apačios stiepės Pranelis. Stiepės, stiepės, ir balti ūsiokai prasikalė, bet kai metrą keturiasdešimt pasiekė, tai ir nė iš vietos. Ko tik jis nedarė. Pasikabina, būdavo, ant kopėčių skersinio ir kabo, kol venos virvėm išsiveržia, o veidas baltais ir raudonais plėmais nueina. Arba vasarą, – naktį kriaušių prisivagia, mus, vaikus, sušaukęs ant dviračio susodina ir nukrato prie upelio. Mes jau žinom, ką darysim – tempsim Pranelį. Mat jis buvo kažkur skaitęs ar girdėjęs, kad vandenyje žmogus pasitempia; tai įsikibdavo į nuvirtusį medį, mes už kojų ir traukiam. Taip traukiam, kad atrodo,, kaip vėžiui žnyples nuplėšim tas jo baltas kojas. Jei jam regėdavos, kad galva atitolo nuo kojų – gaudavom po  dvi saldžiarūgštes kriaušes, jei – vieną dviem. Iš pradžių ir mes tikėjom šituo augimu, bet pamažu tikėjimas kaip upė po potvynio atslūgo. Pastebėjom: nors Pranelis po maudynių pakelia dviračio balnelį, paskui vėl jį nuleidžia iki rūdžių ruoželio. Taigi mes užsiprašėm daugiau, o jis, ar mokėt nebeišgalėdamas, ar draugų pašaipų nebeapsikęsdamas, atsisakė mūsų paslaugų.

Ilgai vaikščiojo tylus ir susiraukęs, mokykloje nebesirodė, įsitaisė kažkur prie melioracijos. Vakarais kartais ateidavo prie kūdros pažvejoti, bet tik meškerę užmesdavo: nei jam kibdavo, nei jis traukdavo. Čia jis porindavo, su kokiais vyrais darbe jis susilygiuoja ir kad jokia ten ne melioracija, o aukso kasyklos. Mums ir vaidenos, kad ne molį, o gryną auksą Pranelis kiloja. Prašėmės kartu paimami, bet jis nei už ką. „O kul tu pinigus dėsi?“ „Ėhė! Ne jums varlianosiams žinoti“. Už varlianosius baisiausiai supykdavom, rėkdavom, kad jis pats varlė – vandeny tamposi, kad durnių durnius, dvejetų karalius. Ir šitaip, ir kitaip cypaudavom, užmiršę karpius ir visokią draugystę, aplodavom iki pat namų. Jei kurį nutverdavo, tas kentėdavo – rankas vaikis kibias turėjo.

Per pirmuosius pašalus Pranelis parsivarė mopedą, dar po kurio laiko ant peties armoniką parsinešė. Kad mokytųsi nebuvo girdėti, tad kai vieną vakarą užgrojo, visi puolėm žiūrėti. Po žmogelį po žmogelį ir veik visas kaimas susirinko.O ant pašalės Pranelis besėdįs, smakrą armonikon įrėmęs ir kad duoda klavišais aukštyn žemyn. Divijos svietas, divijos, o paskui ir šokt leidos. Taip smagiai grojant jau seniai niekas nebuvo girdėjęs, nebent per radiją. Bet čia gi ir girdi, ir matai. „Pranelis, kad jį paraliai! Tai rankas vaikis turi… Aš mislijau gal koks muzikantas atvažiavo, o čia…Šitaip grieždamas – neprapuls…“

Nuo tos pavakarės Pranelis tapo muzikantu. Vardadieniui, gimtadieniui, veseliai ir šiaip pagėrimui visi jį ėmė kviestis.

Pavasary bernai prie pušynioko pievelę parinko, berželiais apkaišė, mes kankorėžius numėtėm, ir buvo gegužinė. Daug kas Pranelį keitė, bet kaip jis – nei vienas nevaliojo. Pačirpina, pačirpina, kelios poros pašliaužioja, ir, žiūrėk, mergos jau Pranelį apspinta. Tik šypsos, už rankų stvėrinėja, o jis labai ir nesipriešina, nes pats nešoka – ar nedrįsta, ar nemoka, niekas tuo sau galvos nekvaršina, tik skuba kuo greičiau diržą per petį jam užkabinti. Ir vėl puola žolę trypti ir kuri kuriam, tik ne Praneliui į akis spingsėti. Kol jo prašo, tol jis ir groja.Tad ir pagarsėjo mūsų vakaruškos. Savų ištryptas ratelis didžiausiu ratu pavirto. Ėmė jaunimas kaži iš kur atvažiuoti. Visos pušys dviračiais apramstytos. Pajodydavom ne vieną, nes kai Pranelis polką su ragučiais užplėšdavo, tai aplink niekas nieko nebematydavo.

Taip ir pralėkė vasara, žmonių pavadinta gegužinių vasara.

Žiemą neužderėjo sniego, aplink skėtriojosi pilkuma ir lietūs. Keliai ištižo, susiraukšlėjo, ne kas ką lanko, nei mus kas atlanko – jokių naujienų.Tik besotės kiaulės, užtrūkstančios karvės ir visokie kitokie kasdienės duonos reikalai. Žmoneliai iš savo namų lyg špokai tik išlenda ir vėl sulenda ir perlytom malkom kūrendami krosnį, keikia dangų sumaišiusius „sputnikus“. Kai niūru laukuose, niūru ir namuose, toks jau kaimas ( dar be televizoriaus), toks jau žmogus – reikia jam kažko, nors tu ką. O likimas taip ir pasuka.

 

Nušnarėjo kalbos, kad į kolūkio centrą atvežė dešimt žmonių, apgyvendino senajam mokyklos bendrabutyje ir nuo šiol jie čia dirbs ir gyvens. Patiks, atseit, ar nepatiks, vis viena gyvens, nes jiems valdžios neleista išvažiuoti. Iš pradžių kaimas kaimas nežinojo, kaip juos vadinti. Kažkas pasakė “tremtiniai”, bet šitai neprigijo, nes Skriduliai – tai ne Sibiras. Ir ėmė juos atvežtiniais šaukti. Iš pradžių vis skersom, vis pašnairuodami į tuos atvežtinius, bet pamažu visi apsiprato. Praėjo apkalbų drebulys, ir nutarėm , kad, vienu žodžiu, anokie jie razbaininkai – žmonės kaip žmonės – tik tuščius butelius daug dažniau priduoda. Šitokios naujovės gerokai žiemą patrumpino, o pavasarį kaimiečio akys tik į žemę ir dangų težiūri.

Atvežtiniai dirbo atskirai – prie statybų. Taigi švyst saulelė kartą kitą, trinkt perkūnas – ir jau gali ant žemelės prisėsti. O šokt tuo labiau. Mums vaikams patikėjo svarbų darbą – skelbimus išklijuoti. Po poros dienų jie buvo „nusiverkę“, ir nelabai ką galėjai išskaityti, tačiau liaudies susirinko. Atvežtiniai irgi atėjo, visi atskirai sustojo ir dudeno tarpusavy, tarsi nieko nepažintų ar lietuviškai nemokėtų. Visi lyg ir nekreipė į juos dėmesio, ir Pranas ir linksmai, ir liūdnai armoniką kalbino, o anie nei krust – ir ėmė šokančių mažėti, vakaro šaltelis dvelktelėjo kažkokia nejaukia, lyg būtume ką apvogę, nuotaika. Pranelio pirštai ėmė klupt ant klavišų. Oras pakvipo muštynėm, nes mūsų vyrai krūvom susiėjo, kankorėžius tik spardo, tik spardo, rankom skėtrioja ir atvežtinių pusėn dairos. Margos irgi kažką kudakuoja, lyg vištos, gūžtoj kiaušinio neradę. Pranelis tyli.

• Ei! Juk vieną kartą gyvenam.

Balsas negirdėtas. Skardus, malonus.

Vai seniai seniai pas motulį buvau…

Kad užtraukė. Taip aukštai, net pritūpt norisi. Viena. Atvežtinė. Nuo savų į priekį paėjus, galvą atmetus – visi išsižiojo ir, garantuoju, tik dabar pamatė, kokie gražūs jos plaukai ir pati kokia straina. O ji skarelę nuo pečių nuleido, šone išskleidė ir pagal dainą, lėtai, bet veržliai, šiek tiek pasikreipusi, lyg į stovinčius ją trauktų, ratu ėmė šokti. Staiga stabt: “Praneli, polką!” O jis lyg to telaukęs. Mergina vyrą glėbin čiupo – ačiū Dievui, ne kelmas pasitaikė – ir leidos skrieti. Ir visi, kas ką stvėrę, pajudėjo. Su tokiu pasiutimu dar niekada nebuvo šokta.

Xxx

Kitą rytą bei visą savaitę vyriokai tik ir kalbėjo, kad ne merga, o ugnis pasirodė. Tad sekmadienio vakarą ir ženotžmogiai ( taip mūsuose vadina vedusius) į gegužinę atėjo. Ir jie anoje kažkokią ugnį įžiūrėjo: lūpom čepsėjo ir gardžiu kąsneliu vadino. Moterys sunerimo, kad „ta padraika“ jų vyrų iš doros kelio neišvestų, tad pabaigos nesulaukę anuos namo ištempė.  Žmogų išvesti gali, net uždaryti gali, bet jo minčių nesugaudysi – kur nori, ten lakioja. O jei jos per dažnai ir per ilgai kitur klajoja, tai ir žmogus paskui jas patraukia. Niekas tikrai nematė, tačiau, sako, kad ne vienas vyras bandė to gardaus kąsnelio pakaštavoti. Sako, kompanijoje pagėręs vis koks gudruolis atsiskirdavo ir į bendrabutį pasukdavo. Jolita duris atidarydavo, smagiai juokdavosi, bet prie svečio ir jo puslitrio visada ir savo drauges pasikviesdavo. Taigi pasėdėdavo smaližius ir nieko nepešęs išdūlindavo. Moterys žiauriai, net intymių detalių apie savo sutuoktinius atskleisdamos, juos smerkė, bet vyrai neėmė į galvą arba vaizdavo neįmą.

Taigi viskas lyg aprimo, tačiau ramuma dažnai kaip ir giedra perkūniją brandina.

• Pranelis ženijasi.
• Su kuo? Ką čia pliauški nesąmones!
• Ot ir sąmones – jau žiedus nusipirko.
• Negali būti! Kas gi už jo teka?!
• Kas, kas? Atspėk.
• Išsimisliji! Neturi ką kalbėti.
• Tu pati neturi… Jolita su Praneliu ženijasi!

Kalbos kaime, kaip ugnis miške. Visaip šnekėjo, bet viską iš lubų, nes Pranelis nebepasirodydavo nei ryte, nei vakare, „kaip į liūną vaikis prasmego“… „O gal ir gerai, ką čia žmogus gali žinoti…“

XXX

Procesija buvus nedidelė: jiedu ir dar pora žmonių. Mačiusieji gal nė neįtarė, kad einama žiedelių sumainyti. Pranelis ant peties armoniką nešės , jaunoji balta su žirniukais suknele vilkėjo, ėjo kažką kalbėdami, iš kažko juokdamiesi. Prie lemtingųjų durų Pranelis, sako, sustojęs ir paklausęs: „Jolita, ar tu mane myli?“ Ta nusijuokus, pečiais patraukius:„Kokios tu dar meilės ieškai, muzikonte? Einam.“ Ir traukia už rankovės. O Pranelis – ne. Sustojo ir nė iš vietos. Liudininkas, vienas iš atvežtinių, priremt būsimą jaunikį norėjo, ranką jam užlaužė: „Ką čia juokus kreti?“, o Pranelis kaip kuolu trenktas stovi ir tyli, ir žiūri, bet taip žiūri, kad ir atvežtinis atbulas, atbulas:„Kaip žinai, kaip žinai…“ Tik Jolita nusitvėrė už armonikos ir nepaleidžia. „Leisk, sakau. Paleisk. A! Turėkis. Už tą meilę…“ Dumplės švogždamos išsitempė, bet Pranelis nestabtelėjo. Kaip kirto, taip pėsčias 16 kilometrų ir parkirto. Net į trobą neužėjęs kieme savo juodą švarką nusivilko ir iš nuostabos išsižiojusiai motinai ant rankos užsvarino:„Gali miežiuos pagalius aprengti. Aš jau po vestuvių“ – ir ant gryčios.Kablys terkšt ir baigta. Kas bekalbina, Pranelis nei mur mur. „Kad tik galo sau nepasidarytų!“- nuogastavo kaimynai, bet motina buvo rami.

Dvi dienas ant aukšto pratūnojęs, Pranelis nulipo žemyn. Niekas nieko jam nesakė, neklausinėjo, bet ans vistiek kažkoks nesavas buvo.

Pasisukinėjo kelias dienas tas mūsų Pranas ir braukšt dar vieną šposą: „Išeinu. Negaliu taip. Netikiu, kad nėra tikros meilės”. Čia jau žmonės pratrūko: „Cvankt berniokui…kiek dideliai mažas, tiek didžiai durnas“… Visaip iš jo juokės, ir būtus, ir nebūtus griekus prisiminė, bet man atrodo, kad jiems buvo ne juokinga, o pikta, kad tik jis, Pranelis, gali šitaip viską mesti, apsisukti ir išeiti.

 

Elena Tervidytė

 

Novelė spausdinta „Literatūros ir meno” savaitraštyje 1982 06 26