Dabar tiek daug turistinių firmų organizuoja keliones į Turkiją, ir tūkstančiai lietuvių ten skrenda, tad viešoje erdvėje susidaro įspūdis, jog nieko kito Turkijoje, išskyrus nebrangius kurortus, gerą maistą, paslaugų aptarnavimą, ir nėra.

Lengva suklysti.

Cappadocia. Nuostabus kraštas ypač mėgstantiems ne būriais lėkti nuo vieno gidų numatyto objekto prie kito, o ramiai vaikščioti kalvom kalvelėm ir gėrėtis tuo, ką atrandi, pamatai, pajauti.

Žmonės uolose rengė sau būstus, juose gyveno. Žiūrėdamas į kalnus tų urvelių matai dešimtis. Lyg kregždžių lizdai, tik ne įšorėje, o viduje.

Dar keletas buvusių miestų išlikę po žeme. Mes lankėmės viename(Derinkuyu), kur tilpdavo 30 tūkst. žmonių. Kokie 5 aukštai po žeme. Net vyno darykla ten buvo įrengta.

Cappadocijoje daug senų, įdomių miestelių (Goreme, Nevsehir, Uchisar, Urgup), kuriuose nesunku rasti viešbutį. Ne sezono metu jie nebrangūs, sezono – nepigūs. Kainos šitam regione viskam gerokai didesnės.

Cappadocia regionas įtrauktas į UNESCO saugomų objektų sąrašą.

Fotografuota iš oro baliono.

Kai akys jau negebėjo stebėtis kalnų ir uolų grožiu, automobiliu patraukėme žemyn į Ihlara. Tai nuostabiųjų slėnių pasaulis.

Iš aplankytų Turkijos miestų, žinoma, išskirsiu Koniją. Ji Anatolijos regione, kuris vadinamas tradiciškiausiu, radikaliausiu. Mums ryškiausias skirtumas buvo anglų kalbos mokėjimas. Jei Cappadocijoje gali susikalbėti angliškai, tai Konijoje net viešbučio budėtojai angliškai nei bū, nei me. Gerai, kad google vertėjas verčia į turkų kalbą.

Bet žmonės čia labai paslaugūs. Paklausus, kaip nueiti vienur ar kitur, paaiškinti negali, tad palydi iki reikiamos vietos.

Šios būsimos pradinių klasių mokytojos mane daugiau nei kilometrą vedė iki Atatiurko – Turkijos Respublikos įkūrėjas bei pirmasis jos prezidentas ( 1923–1938 m.)- paminklo.

 Alaedino mečetėje (XII–XIII a.) buvau visai viena.

Mevlanos mauzoliejus man pasirodė perdaug  „suturistintas“. Nelengva susikaupti net prie garsiojo Rumi – poetas, sufijus, filosofas – sarkofago.

Iš tikrųjų į Koniją važiavau norėdama pamatyti tikrų dervišų šokių. Deja, nepasisekė – jie pasirodo tik šeštadieniais. O mūsų lėktuvo bilietai neleido savaitgalio laukti.

Keliaujant Turkijoje karts nuo karto nustebindavo keisti senovės ir dabarties deriniai. Tarkim, senos drožinėtos medinės kokios nors istorinio pastato durys ir į jas „įsegta“ pigi spyna. Na ir stipriausias apstulbimas mane ištiko Melvados muziejuje. Senas, paauksuotais rėmais paveikslas pritvirtintas ant šiuolaikiškų surudijusių vinių.

Darau išvadą, kad dabartiniai Turkijos gyventojai nelabai supranta praeities turtų vertę. O gal jie kažkaip kitaip mato?

Xxx

Kaip ir visi fotografai kelionėse „medžioju“ žmones. Veidai – ta nedidelė mūsų kūno dalis – iškalbingiausia. Gal todėl, kad joje „įrengti“ visų pojūčių lokatoriai: rega,uoslė, klausa,skonio receptoriai …

Tad štai keletas iš Turkijos parsivežtų veidų..

Rūkas 2014 m. vasarį Vilniuje

Tik hidrometeriologams rūko atsiradimas paprastas reiškinys. Iš tikrųjų :) rūkas tai paslaptis, grožis, pavojus, nežinia… Visai kaip  meilė.

Vaikystėje  Kristus man buvo gražiausias žmogus žemėje. Gal ir liko.

Šį tą pradėjusi skaityti apie Jį supratau, kad tame gražume yra ir apgaulės. Kaip gi patyręs tiek dvasinių (išduotas mylimo mokinio, apkaltintas šventvagyste) , tiek fizinių kančių (rimbais nuplaktas, su kryžium ant pečių į kalną varytas ir pagaliau ant kryžiaus prikaltas) jis gali likti toks gražus? Kaip siaubinga kančia nesudarko Jo veido? – daug klausimų kirbėjo mano galvoje.

Ir tie dailininkų nusaldinti Kristaus paveikslai nustojo mane veikti.

Tikrą supurtymą iš naujo patyriau žiūrėdama M.Gibsono filmą „Kristaus kančia“. Ne tokį, ačiū Dievui,stiprų kaip Brazilijos 43-jų metų pastorius Žozi Suarisas ( jis žiūrėdamas šį religinį epą mirė) arba 56-rių metų Pegi Skot, kurio širdis neatlaikė  per kulminacinę Jėzaus nukryžiavimo sceną, bet…

Visa tai prisiminiau po ilgo laiko užsukusi į Kauno Soborą (Šv. Archangelo Mykolo (Įgulos) bažnyčia ) ir pamačiusi dalininko Virginijaus Kašinsko paveikslus. Jie vožtelėjo man visa tikrumo jėga.

Štai keletas tų įstabių darbų.

Esu išsaugojusi mažos dukros batukus. Raudonus.

Prisėdus žiemiškai vėsiame sodo name pamačiau tuos batukus ir supratau, kodėl daugybę metų juos saugau. Panašius batukus vaikystėje aš praradau…

Įtariu, kad mūsų simpatijas/ antipatijas lemia vaikystėje patirti išgyvenimai. Jie tūno mūsų pasąmonėje kaip tikri konspiratoriai, o sulaukę progos ką nors atpažinti, užuosti, pajausti, paspaudžia pasirinkimo „mygtuką“. Mes patys nieko nesirenkam.

Xxx

Vasarą, regis, tarp trečios ir ketvirtos klasės, gavau dovanų raudonus batukus. Jie buvo tokie gražūs, kad pirmosiomis dienomis tik po kambarį su jais vaikščiodavau. Tada padukus nuvalius padėdavau į etažerės lentyną. Brolis ir sesuo savo lentynose laikė knygas, o aš pasidėjau tuos batus. Jie nemanė, kad batams tarp knygų vieta, bet aš nenusileidau: savo lentynoje galiu laikyti, ką noriu. Kadangi batukai visada būdavo švarutėliai, netrukus jie paliko juos ramybėje.

Paskui po truputį su tais batais ėmiau ir po lauką pavaikščioti, ir dėti nebe ant etažerės lentynos , o į popierinę dėžutę, kurią iš visų šonų apipaišiau. Namelis, iš kurio kamino rūksta dūmai, takelis, kuris kelis kartus gracingai suvingiuoja. Eglė, kuri visada žalia. Dar šuo, labiau panašus į suoliuką nei į gyvūną, tačiau pašauktas visada atsiliepia. Tolyje dar nusipiešdavo miškas. Mažai panašus į tą, kuriame uogaudavom  ir grybaudavom. Dar kur nors tekėdavo upelis. Toks mėlynas mėlynas. Pilnas žuvų, vėžių, šiugždančių švendrių.

Štai tokiam jaukiame pasaulyje aš apgyvendinau savo raudonuosius batukus.

Nežinojau, kad už prisirišimą teks skaudžiai sumokėti.

Xxx

Tėvai tvarkė šieną paupio pievose. Aš irgi paupin nuėjau. Prie tilto nusieviau dailiuosius savo batukus. Iki šiol atsimenu, kaip kruopščiai ieškojau gražiausio kupsto ir suradusi tokį ant jo užkėliau savo turtą. Saulės šviesoje batukai buvo dar gražesni. Pasigėrėjusi jais patraukiau paupiu tolyn samtelių sumerkti.

Buvo tikrai graži diena. Upės vanduo mirguliavo nuo laumžirgių. Pieva dūzgė nuo visokios gyvasties. Kvepėjo šviežiai nupjauta drėgmės prisigėrusi žolė. Mama man pamojavo, ir iš to trumpo jos mosto tapo aišku, kad judviejų su tėvu nuotaika gera. Taip nutikdavo nedažnai, ir  ta laimės pajauta tiesiog sprogdino mano mažą širdį.

Suleidusi samtelius grįžau atgal ir priėjau prie tėvų. „Aš tokia laiminga, man taip gera. Aš visus labia myliu“,- pasakiau garsiai. Tai nebuvo įprasta mūsų šeimoje.

Tėvas švelniai patempė mane už ausies, ir aš lyg patrakus nulėkiau prie tilto.

Žinojau, iš kurios vietos pamatysiu savuosius batus. Nepamačiau, bet ilgai savo akimis netikėjau.Stovėjau ir mirksėjau.

Paskui iki vakaro tamsos vis ieškojau ir po pievą , ir po tiltu, ir ant tilto – negalėdama suvokti, kad kažkas juos paėmė. Juk jie man taip brangūs! Juk jie man pirmieji!

Tėvai greit suprato, kad tų batelių nerasiu, kad niekas nepajuokavo, niekas jų nepaslėpė. Kitą dieną draugė pasakė: „girdėjau, tavo batus pavogė“. Tada pratrūkau verkti. O paupyje neverkiau. Tėvai nesakė to baisaus žodžio – pavogė. Jie sakė „kažkas paėmė tavo batukus“.

Tas „paėmė“ man atrodė toks nekaltas, kad per naktį prirašiau skelbimų: „Kas paėmėte mano raudonuosius batukus iš paupio prie tilto, labai prašau, grąžinkite. Alytė“  ,- ir vinukais prikaliau keturiuose tilto kampuose.

Lietaus ilgai nebuvo, ir mano šauksmas, kreivom spausdintinėm raidėm išsakytas, kabėjo kelias savaites.

Tačiau to šauksmo niekas neišgirdo. Batų niekas negrąžino.

Ir vieną apniukusį vakarą aš pati nuplėšiau savo skelbimus.  Atvažiavau brolio dviračiu persikreipus, nes per kartelę minti dar nepasiekiau, ir nudrėskiau.

Užėjo lietus – palindau patiltėn su visu dviračiu. Pradėjo griausti, žaibuoti. Galvojau, kad dangus man stengiasi kažką pasakyti, o aš nesuprantu ką. Ėmiau garsiai melstis: „Angele sarge, mano gerasis. Būk prie manęs….”

Žaibas trenkė taip arti, kad  karšto oro srovė tiesiog perskrodė mano sustirusį kūną. Ir  įdegino skausmingo prisirišimo įdagą.

Elena Tervidytė

Posūkis

Šiandien vis galvoju, kaip savo dešimtmečiam draugui vaizdžiai paaiškinti, kad meluoti yra labai blogai.

Gal pasinaudosiu žemėlapio metafora.

xxx

Gyvenimas yra kaip nepažįstama vietovė. Kad joje susiorentuotumei, reikia turėti žemėlapį ar GPS. Artimi žmonės ar jau ilgiau po tą vietovę (gyvenimą) vaikščiojusieji mums gali padėti.  Jei sakome, kad norime tapti garsiais sportininkais, tėvai arba treneris sužymi „maršrutą“: grūdinkis, kas rytą daryk  mankštą, reguliariai lankyk treniruotes, laikykis sveiko režimo ir pan. Šiuo keliu eidamas, gali pasiekti neblogų sportinių rezultatų. Arba tapti labai stiprus ir sveikas.

Tai paprastas maršrutas. Įsivaizduokim kiek sudėtingesnį.

Tu myli savo mamą ir tėtį ir nori, kad jie būtų laimingi. Ir pats nori būti laimingas. Bet štai nutinka šis tas labai nemalonaus. Tu graužiesi, tu bijai, tačiau nesakai tėvams, nes nenori, kad jie nervuotųsi ar pyktų.

Kitaip sakant, tu jiems pakiši netikrą žemėlapį. Ten pažymėta, kad tu sėkmingai perėjai „tiltą“, o iš tikrųjų tu juk įkritai, ir tau reikia jų pagalbos, bet jie tau jos nesuteiks, nes jie mano, kad tau viskas gerai. Kai tik Tu tėvams pameluoji, jūs pradedate eiti skirtingais maršrutais, mielasis.

Melas yra tarsi klaidinantis žemėlapis. Patys artimiausi žmonės ima vienas kito nesuprasti ir galiausiai neberanda vienas kito. Juk tu šito nenori?!

xxx

Dar turiu pagludinti. Gal padėsite?

Parašiau tekstuką apie spyną iPade – suskambo telefonas, atsiliepiau. Vaikai pasinaudojo proga – įrašo neliko. Iš naujo rašyti tingiu („tingėti negarbinga, tingėti negražu…“) – sugalvosite patys, nes spyna bais metafiziškas daiktas:)

Dieveniškės – Lietuvos „apendikse“. 27 kilometrai už Šalčininkų prie pat Baltarusijos sienos.

Pirmą sykį šitam miestuke buvau studijų metais. Teatsimenu, kad  kambariokės Genovaitės mama jos namelius užgriuvusiems studenčiokams pečiuje kepė  bandas iš stambiai tarkuotų bulvių. Skanesnio valgio  būt negali. Atskirame puode buvo šildomas padažas su spirgučiais ir žolelėmis. Atsimenu tą kvapą.

Šįkart einant per miestelį lydėjo kitas kvapas – mėžiamo mėšlo – ir jis atgaivino dar ankstesnius priminimus.

Man bebaigiant vidurinę tėtis jau sunkiai sirgo, tad daug darbų tekdavo daryti man. Regis, 1968 vasarą nusprendžiau, kad reikia iš tvartelio mėšlą išmėžti. Ir tada vieną saulėtą dieną  netikėtai mūsų kieme pasirodė mano literatūros mokytoja Valerija Pučkienė. Išlindau iš  į žemę pasmegusio tvartelio basom mėšlinom kojom, prakaituota… O mokytoja stovėjo puošni, kvapni. Norėjau skradžiai žemę prasmegti,  bet gerai, kad likimas mūsų norų dažnai nepaiso.

Dabar mano mokytoja guli po sunkios operacijos, o aš einu per Dieveniškes. Su kvapais ir prisiminimais.

Čia užrašai dviem kalbom. Čia namai „lenkiškom“ spalvom dažyti. Daug varganų, pagriuvusių. Nuniokoti, kaip beveik visuose Lietuvos miesteliuose, kultūros namai. Šviečia mokykla ir paštas.  Ypatinga atmosfera, aišku, bažnyčioje ir  šventoriuje. Už fasado yra klebono gyvenimo ir ūkio. Pravertas kambario langas, tingiai atremta šluota teikia artumo ir  gyvasties.

xxx

Miestelyje yra dvi kavinės. Viena nedirbo, kitoje buvo užsakyti gedulingi pietūs. Ir Šalčininkuose tas pats. Tad šį kartą likome ne tik be pečiuje keptų bandų, bet ir be pietų.

Tačiau kelionė buvo puiki. Didžiausias įspūdis – šis kryžius. Vienas laukuose.

Žvilgsnis į Skridulius nuo Didsodės pusės (2013)

Tarybiniais laikais kolūkio šiaudus kraudavo į labai dideles stirtas. Gal net šešių – dešimties klojimų ilgio ir žymiai aukštesnes nei aplinkiniai pastatai. Mes, vaikai, tas stirtas žiauriai mėgom. Išrausdavom jose tunelių tuneliukų, pasidarydavom nušliauštukes nuo pačio viršaus, įsitaisydavom guolius debesims stebėti… Kartais ir slėpynėms stirtos puikiai pasitarnaudavo.

Tačiau Virgiui slėpynės iš viso nepatiko – nei prie stirtų, nei prie fermų – niekur.

Kai ieškantysis suskaičiuodavo iki sutarto šimto ir sušukdavo „aš einu“, mūsų bičiulis beveik tą pačią akimirką išlįsdavo jam prieš akis ir džiugiai pranešdavo: „aš čia“. Mes jam šimtą sykių aiškinom, kad reikia slėptis, o ne rodytis, kad jis sumauna  visą žaidimą, bet visų spaudžiamas Virgis tyliai ištardavo: aš bijau, kad manęs niekas neras, ir mes nutildavom tarsi suvokę jo žodžių metafiziką.

Šiandien Virgis mirė, tiksliau, neaišku, kada jis mirė – jį tik šiandien rado.

ET

Obels šakelė (2013)

Ši nuotrauka niekuo neypatinga Jums, bet ypatinga man. Obelėlę pasodinau, užauginau, kiekvienais metais ji mane pradžiugina žiedais ir vaisiais. O kai už jos esančiuose languose sužėri besileidžiančios saulės raudonis, suskamba ir Mamos daina:„Kai sužydės po mano langu balta šakota obelis ir jos žiedų malonus kvapas mano bakuže aplankys“…

Nuostabus mums duotas Gyvenimas.

Prezidentė Dalia Grybauskaitė. Elenos Tervidytės nuotr.

Šiandien Žvėryne buvo atidengiama memorialinė lenta Daktarei Meilei Lukšienei atminti.
Išlindo saulė, žmonių susirinko nemažai. Lyg viskas ir gerai, bet įtampa „pirmose eilėse“ justi. Priežastis man greit paaiškino – susikirto pagrindinių ceremonijos organizatorių (Lietuvos edukologijos universiteto) ir prezidentūros norai. Esą ceremonijos išvakarėse prezidentūra pareiškė, kad čia kalbėti turi ir europarlamentaras V.Landsbergis. Tai nenumatyta, – atsakė organizatoriai garbiajai institucijai. Tada esą buvo pasakyta: jei taip, tai ir Prezidentė nedalyvaus.
Kad panašios derybos galėjo vykti, paliudijo pati ceremonija. Pasakiusi trumpą kalbą Prezidentė Dalia Grybauskaitė pati ėmėsi vedančiosios vaidmens ir pasakė: „Pasinaudosiu pauze. Dabar kalbės europarlamentaras profesorius Vytautas Landsbergis.“
Gal kam nors patinka, kad Prezidentė nesibodi bet kokio vaidmens prisiimti, bet man toks elgesys prie Ekscelencijos statuso nedera.

Kažkaip neramu darosi vis dažniau išgirstant pasakojimus apie  Prezidentės ultimatyvius nurodymus, kas kur kada gali dalyvauti ar kalbėti arba kas jokiu būdu neturi pakliūti į TV ekraną kartu su ja.

Elena Tervidytė