Vaikystėje  Kristus man buvo gražiausias žmogus žemėje. Gal ir liko.

Šį tą pradėjusi skaityti apie Jį supratau, kad tame gražume yra ir apgaulės. Kaip gi patyręs tiek dvasinių (išduotas mylimo mokinio, apkaltintas šventvagyste) , tiek fizinių kančių (rimbais nuplaktas, su kryžium ant pečių į kalną varytas ir pagaliau ant kryžiaus prikaltas) jis gali likti toks gražus? Kaip siaubinga kančia nesudarko Jo veido? – daug klausimų kirbėjo mano galvoje.

Ir tie dailininkų nusaldinti Kristaus paveikslai nustojo mane veikti.

Tikrą supurtymą iš naujo patyriau žiūrėdama M.Gibsono filmą „Kristaus kančia“. Ne tokį, ačiū Dievui,stiprų kaip Brazilijos 43-jų metų pastorius Žozi Suarisas ( jis žiūrėdamas šį religinį epą mirė) arba 56-rių metų Pegi Skot, kurio širdis neatlaikė  per kulminacinę Jėzaus nukryžiavimo sceną, bet…

Visa tai prisiminiau po ilgo laiko užsukusi į Kauno Soborą (Šv. Archangelo Mykolo (Įgulos) bažnyčia ) ir pamačiusi dalininko Virginijaus Kašinsko paveikslus. Jie vožtelėjo man visa tikrumo jėga.

Štai keletas tų įstabių darbų.