Dieveniškės – Lietuvos „apendikse“. 27 kilometrai už Šalčininkų prie pat Baltarusijos sienos.

Pirmą sykį šitam miestuke buvau studijų metais. Teatsimenu, kad  kambariokės Genovaitės mama jos namelius užgriuvusiems studenčiokams pečiuje kepė  bandas iš stambiai tarkuotų bulvių. Skanesnio valgio  būt negali. Atskirame puode buvo šildomas padažas su spirgučiais ir žolelėmis. Atsimenu tą kvapą.

Šįkart einant per miestelį lydėjo kitas kvapas – mėžiamo mėšlo – ir jis atgaivino dar ankstesnius priminimus.

Man bebaigiant vidurinę tėtis jau sunkiai sirgo, tad daug darbų tekdavo daryti man. Regis, 1968 vasarą nusprendžiau, kad reikia iš tvartelio mėšlą išmėžti. Ir tada vieną saulėtą dieną  netikėtai mūsų kieme pasirodė mano literatūros mokytoja Valerija Pučkienė. Išlindau iš  į žemę pasmegusio tvartelio basom mėšlinom kojom, prakaituota… O mokytoja stovėjo puošni, kvapni. Norėjau skradžiai žemę prasmegti,  bet gerai, kad likimas mūsų norų dažnai nepaiso.

Dabar mano mokytoja guli po sunkios operacijos, o aš einu per Dieveniškes. Su kvapais ir prisiminimais.

Čia užrašai dviem kalbom. Čia namai „lenkiškom“ spalvom dažyti. Daug varganų, pagriuvusių. Nuniokoti, kaip beveik visuose Lietuvos miesteliuose, kultūros namai. Šviečia mokykla ir paštas.  Ypatinga atmosfera, aišku, bažnyčioje ir  šventoriuje. Už fasado yra klebono gyvenimo ir ūkio. Pravertas kambario langas, tingiai atremta šluota teikia artumo ir  gyvasties.

xxx

Miestelyje yra dvi kavinės. Viena nedirbo, kitoje buvo užsakyti gedulingi pietūs. Ir Šalčininkuose tas pats. Tad šį kartą likome ne tik be pečiuje keptų bandų, bet ir be pietų.

Tačiau kelionė buvo puiki. Didžiausias įspūdis – šis kryžius. Vienas laukuose.