Jis jautrus. Negali nė matyti kraujo – alpsta. Tačiau kai elektriniu pjūklu nusipjovė du rankos pirštus, išliko ramus ir racionalus.

Jis bene visą gyvenimą rašo dienoraštį ir eilėraščius. Šių man niekada nerodė, nes jo bendravimas yra beveik akivaizdžiai padalintas: vieniems jis atsiveria vienokiais savo bruožais ir pomėgiais, kitiems – kitokiais. Sumaišyti nemėgsta.

Taigi didžiausias Ramučio atvirumas visiems, mano akimis žiūrint, yra jo tapyba.

Pirmuosius brolio piešinius, iš kurių labiausiai įstrigo nukopijuota  Aivazovskio „Devintoji banga“, radau ant aukšto mūsų mažoje trobelėje Skriduliuose (Juodupės apylinkės, Rokiškio r.). Piešinys mane paveikė. Brolį Ramutį mano akyse pavertė kitokiu nei aplinkiniai. Tą kitokumo pojūtį stiprino ir reguliariai jo siunčiami atvirukai iš kariuomenės. Beveik visų žinomų pasakų iliustracijas taip esu gavusi.

Ramutis buvo labai sportiškas. Jaunystėje visas sporto šakas išbandė, su sportu savo profesiją susiejo (baigė Kauno kūno kultūros institutą), regis, net Lietuvos orientacinio sporto čempionu buvo tapęs. Sportišką dvasią jis diegė ir dukroms, ir anūkams.

Jis labai mėgo aiškinti ir aiškintis. Reiškinius ar santykius. Kalbėdamas pats labai įsikarščiuodavo, susinervindavo. Tačiau jo tikėjimas, kad viską galima išsiaiškinti ir, jei tai atrodo negerai, pakeisti, buvo nepalaužiamas.

Insultas ir kita sunki liga gal šiek tiek apmažino tą diskusijų aistrą, bet kritiškumo, regis, neatėmė.

Akivaizdu, kad Ramutis norėjo daug gyvenime padaryti, pasiekti.

Ryškiausiai tai iliustruoja jo vėlyvoji meilė tapybai.

Ji išsiskleidė po Mamos mirties (1979 m.). Tapyba užvaldė visas jo mintis, visą laiką. Nedidelis Tervydžių butelis Naujininkuose palengva ėmė virsti paveikslų sandėliu. Ramutis lankė kursus, skaitė knygas, analizavo meistrų darbus ir tapė, tapė.

Įstojo į Tautodailininkų sąjungą, 2006 m. jam buvo suteiktas meno kūrėjo statusas. Jo darbai imti eksponuoti įvairiose parodose.

Tada jis, regis, šiek tiek atsipalaidavo. Būtent tuo metu jis sukūrė keletą, mano akimis, itin stiprių egzistencinių darbų. Nutapė juos ne sau įprasta maniera. Tie brolio Ramučio darbai man sako: pažiūrėk, sese, į mano sielą – joje viskas kunkuliuoja – ir kyla, ir krenta lyg ta devintoji banga…

Sesuo Alytė (Elena Tervidytė)

Šiuos žodžius parašiau 2012 12 29 būsimam Jo darbų albumui. Naktį iš gruodžio 31 į sausio 1-ąją  Jo neliko. 

Ramutis Tervydis

Nuotr. Dr.Meilė Lukšienė, prof.Donatas Sauka, Elena Tervidytė, Lizeta Lozuraitytė. „Dialogo“ knygos ASMENYBĖS pristatymas 2003 m.

Tvarkydama seną kompiuterį, radau šį įrašą. Beveik nebeturėdama vilties, kad kada nors įvairius savo įrašus apie įvykius,  žmones surinksiu vienon „dainon“, imu leisti atskirus, bet autentiškus „posmelius“. Gal kam nors ir pravers.

ET

Žiūrim Rimčio skaidres

Vakar ( 2004 01 30) buvau pas dr. M.Lukšienę (ML). Jau seniai ji norėjo padaryti malonumą Rimčiui  (Rimtis Lukša) – sukviesti žmonių, kuriems jis galėtų parodyti savo kūrybą – skaidres.

Vakar buvo abu Saukos (Donatas su žmona), V. Zaborskaitė, Ingė (Lukšaitė), pati ML ir aš. Zaborskaitę paėmiau iš namų. Jai dabar 80 – dar sunkiau eina, nes svoris padidėjo, o kojos susilpnėjo („per kelius nejaučiu jokio stiprumo“). Pamažu, labai atsargiai įveikėm atstumėlį iki mašinos, paskui iki Lukšienės durų ir atgal.

Silpnėja jų jėgos. Pasakė, kad I.Kostkevičiūtė  griuvo, susimušė stuburą, dabar sunkiai per kambarį pereina. Reiks paskambint – gal kokios pagalbos reikia.

Apie politiką

Kol Rimtis ruošėsi skaidrių demonstravimui, visi susėdom Daktarės darbo kambaryje (į kiemo pusę). Zaborskaitė prasmego lovoje, ant kurios, pasak ML, užtiestas iš Prahos Giedrės (ML dukra) atvežtas čiužinys. Sauka pritupė ant kėdės, nuo kurios nuėmė kalną drabužių, po jais buvo kažkokiuose induose supiltas buljonas. „Jo negalima šildyti”,- komentavo Inga, matyt, viską ir surūpinusi svečių skrandžiui.

Taip kas kur įsitaisę, aišku, sušneko apie politiką: ar atstatydins Paksą ar ne. Ar jis vėl galės kandidatuoti? Zaborskaitė kaip visada buvo optimistė: atstatydins, išrinks Brazauską.

Akimirką kažkur išlėkiau ir iš toliau pamačiau, kaip sėdi penki seni žmonės – jau tik buvę, jau tik galėję – ir kalba apie valstybės reikalus. Ne senatvę, ne ligas, o valstybę.

Peržiūra

Ant mažo staliuko užkelta taburetė, ant jos 60-tųjų metų skaidrių projektorius ir Rimtis,regis, kiek įmetęs dėl drąsos.

Skaidrės, žinoma, nuostabios. Ir tos, kurios natūraliai fotografuotos, ir tos, kurios komponuotos. Profesionalus šviesos, linijos, kompozicijos jautimos. „Beveik saldu, bet nesaldu”,- išsitaria Sauka.

Padarius pertrauką, užkandžiaujant kalbama, ką su šituo menu galima padaryti. Siūlau pirmiausia viską įrašyti į CD, antra – įsigyti gerą projektorių, kad skaidrių nedegintų ir nelydytų. Siūlausi padėti nuskenuoti ir įrašyti.

Rimtis kažkaip ginasi. Važiuojant namo (jį irgi pavežiau į Žvėryną) jis sako: „Man perdaug tiek šilumos. Tiek aš negaliu priimti”. Labai jautri natūra – su stulbinančia meile jis kalba apie drebulę, kregždutę, anūką, savo „vaikus“ – lašišiukus.

Sutarėm, kad antradienį man paskambins. Kuo galėsiu,  padėsiu. Tik mano skeneris gali skaidrių neskenuoti.

Gyvenimas gatveje.1

Kai žmogus sustojo, šuo atsigulė, bet neatitraukė žvilgsnio nuo šeimininko veido.

Vyrui pajudėjus, šuo nusekė iš paskos beveik lipdamas šiam ant kulnų. Ištikimas kaip šešėlis, silpnesnis už šeimininką. Visai perkaręs, nušiuręs, bet nežmoniškai atsidavęs.

Jis mirs pirmas. Ir mylėdamas savo vargšą šeimininką. Ir nerimaudamas: kaip gi šis be jo gyvens?

Antonio Gaudi (1852–1926) – genialus katalonų architektas, kurio darbai netelpa į jokius nusistovėjusius stilius, – beveik nedirbo su brėžiniais: jo kūrybos pagrindas buvo vaizduotė, intuicija ir preciziški matematiniai paskaičiavimai (mintyse).

Gaudi vaikystė prabėgo prie jūros. Antonio svajojo tapti architektu, tačiau nenorėjo nieko išsigalvoti. Jis norėjo statyti taip, kaip kuria gamta. Ne veltui jo statiniai primena smėlio pilis. Geriausiu interjeru jis laikė dangų ir jūrą, o idealiomis skulptūrinėmis formomis – medį ir debesis.

Namas mieste (Gaudi)

Gaudi nekentė uždarų ir geometriškai teisingų erdvių, tradicinės sienos jį varė į neviltį. Architektas vengė tiesių linijų: laikė, kad jos – žmogaus pramanas, o štai ratas – Dievo kūrinys.

Kad nereikėtų „pjaustyti“ patalpų dalimis, Gaudi sugalvojo savitą beatraminę perdangų sistemą. Tik po 100 metų atsirado kompiuterinė programa, pajėgi atlikti panašius paskaičiavimus: tai NASA programa, apskaičiuojanti kosminių skrydžių trajektorijas.

***

Gaudi buvo uždaras asketas, maitinosi ir rengėsi bet kaip. Savo atžvilgiu prabangos ir turto nepripažino, tačiau pastatus kūrė prabangius…

Lemtinga jauno talentingo architekto kūrybinių sumanymų realizavimui tapo draugystė su tekstilės magnatu Eusebium Guelliu. Šis estetinių įžvalgų nestokojęs verslininkas, turtingiausias Katalonijos žmogus, galėjo sau leisti užsisakyti bet kokią svajonę. Taip Gaudi gavo tai, apie ką svajoja kiekvienas kūrėjas, – visišką saviraiškos laisvę be būtinybės dirsčioti į sąmatą. Guellio šeimynai Gaudi sukūrė visą eilę garsių statinių, iki šiol pritraukiančių į Barseloną ir jos apylinkes daugybę turistų.

Sagrada Familie (Gaudi)

***

Tačiau, be abejo, įstabiausias Antonio Gaudi gyvenimo ir kūrybos vaisius yra 1884 m. pradėta statyti ir iki šiol nebaigta Šv. Šeimynos bažnyčia – Sagrada Familia.

Gaudi visą gyvenimą laikė save karštu patriotu. Katalonija buvo ne tik jo tėvynė – ji buvo jo didžioji meilė. XIX a. viduryje veržli pramonės plėtra krašte lėmė Katalonijos ir Barselonos suklestėjimą. Gamyklos ir fabrikai dygo kaip grybai po lietaus. Per dešimtmetį Barselonos gyventojų skaičius išaugo 4 kartus. Į Kataloniją ėmė plūsti kitų Ispanijos provincijų gyventojai. Gaudi su nerimu stebėjo šį krašto nacionalinio savitumo „skiedimąsi“. Nesigėdijančiam savęs vadinti nacionalistu architektui išeitis regėjosi pirmiausia sugrįžti prie religinių vertybių.

Sograda Familie vidus

Gaudi daugybę metų dirbo nemokamai. Viską, ką jis uždirbdavo kaip Šv. Šeimynos bažnyčios architektas, tuoj pat įdėdavo į tą pačią statybą, manydamas, jog neturi teisės naudotis bendrapiliečių pinigais: šventykla buvo statoma už turtingų ir vargšų barseloniečių paaukotas lėšas.

Deja, užbaigti savo didingojo kūrinio Gaudi nebuvo lemta…

***

Pagal architekto sumanymą Sagrada Familia turėjo tapti ištisos statybininkų, o vėliau – ir bažnyčios tarnautojų gyvenvietės su dirbtuvėmis ir mokyklomis centru. Todėl šalia Sagrada Familia Gaudi pastatė nedidelį parapinės mokyklos pastatą. Statinys buvo labai paprastas. Architektas ketino jį nugriauti, kai tik vietos, kurią jis užima, prireiks bažnyčios statybos darbams. Tačiau taip nutiko, kad ši mokykla tebestovi iki šiol.

Mokykla

Šis paprastas, greitai ir pigiai iš plytų bei čerpių pastatytas mokyklos pastatas išgarsėjo daugiausia dėl to, kad didysis architektūros metras Le Corbusier pavadino jį XX a. architektūros raidos gaire. Ir nors dabartinis pastatas nėra originalus (Ispanijos pilietinio karo metu mokykla du kartus buvo sudeginta), jis atstatytas tiksliai pagal Gaudi projektą. Konstrukcijos pigumas darė ne mažesnį įspūdį nei paprastumas ir naujumas: visas statinys atsiėjo 4000 pesetų.

Techninis pastato tobulumas tebuvo šalutinis tikrosios mokyklos reikšmės generaliniame Sagrada Familia plane produktas. Mokykla tebuvo maža dalis to, kas jos kūrėjui ir jo idėjiniams bendraminčiams – propopiežiškai nusiteikusiems katalikiškosios Bažnyčios hierarchams regėjosi kaip vieninga, visiškai integruota krikščioniška bendruomenė. Mokykla, skirta nemokamai mokyti vietos darbininkų šeimų vaikus, buvo suprojektuota taip, kad priartintų vaikus prie Dievo. Pagrindinė šios mokyklos organizavimo idėja rėmėsi įsitikinimu, jog norint reformuoti visuomenę būtina reformuoti asmenybę. Todėl kiekvienam šios mokyklos mokiniui buvo išskiriamas kambarinis augalas, o kiekviena klasė sutelktumui sustiprinti turėjo po savo vėliavą (Gaudi kūrybos), su kuria galėjo žygiuosi parapijos gatvėmis religinių eisenų metu.

Po kelerių metų Gaudi šį namelį kiek pakeitė ir viename iš mokyklos kambarėlių apsigyveno pats. Taip parapinė mokykla tapo paskutiniais didžiojo architekto namais – nuo jų iki statomos bažnyčios – minutė kita kelio…

Elenos Tervidytės nuotraukos, tekstą parengė Lizeta Lozuraitytė