Kategorijos archyvas: Gyvenimo kelyje sutiktieji

Prisiminimų fragmentai

Audėja

Mano Mama buvo audėja.

Ją augino svetimi. Nes kai jos mama mirė, tėvas vedė antrą kartą , paskui trečią. Ir jau senas sėdėdamas ant Mamos namų slenksčio, paklaustas apie žmonas, pasakė: pirma nuo Dievo, antra nuo žmonių, trečia – nuo velnio.

Taigi Mamą augino Junokai – nejauna pora, neturėjusi savo vaikų. Mama pasakodavo, kad gerai buvo pas Junokus, bet ji vis tiek labai ilgėjosi savų ir gulėdama ant pečiaus dainuodavo visokias liūdnas dainas, ir graudindavo geraširdžių globėjų širdis.

Dar neturėdama šešiolikos ji pabandė įsidarbinti Oskaro Trėjaus fabrike (žr.nuotr.)  ir buvo priimta, nes buvo aukšta ir , matyt, atrodė vyresnė. O dokumentų tais laikais nelabai kas prašydavo.

Mamai teko dirbti įvairiuose fabrikuose: O.Trėjaus ( Juodupė),„Litekso“ (Kaunas), paskui Bajoruose (Kretingos r.), paskui vėl Kaune ir vėl Juodupėje. Po 12 valandų prie 6- 8 staklių. Tikras konvejeris. Iki šiol neįsivaizduoju, kaip galima vienu metu matyti, ar nenutrūko siūlas šešiose audimo staklėse.

XXX

Iš O.Trėjaus fabriko „atsiradęs“ Juodupės vilnonių audinių fabrikas „Nemunas“ buvo plačiai  žinomas, ypač  sovietų laikais. Produkcija – kokybiška ir paklausi. Žmonės dirbo ir …vogė. Kur ir kaip išneša (prie fabriko vartų budėdavo apsauga) siūlus pasakodavo beveik atvirai. Fantazijos netrūko, o sąžinė kažkodėl negraužė.  Pamenu, Mama pasakojo, kad kartą ir  ją apsauga sustabdė. O ji kaip tik „nešė“ (taip tatai vadindavo) – apie šlaunis buvo apsiviniojusi siūlų. „Jie suprato, kad aš „nešu“, nes man pasidarė silpna, vos nenualpau…Matyt, pagailėjo, nes „nerado“. Nuėjau prie Juodupės prūdo ir verkiau verkiau… kad tapau vagilka, kad negalim pragyventi, kad  vaikai maži ir vis alkani”.

Gailiuosi, kad niekada nešovė į galvą paklausti  Mamos, ar tokie išgyvenimai ją paskatino iš fabriko pereiti dirbti į tarybinį ūkį.

Mes daug ko savo tėvų nepaklausiame.

Būtent dėl fabriko Juodupė  išaugo, išgražėjo.

Bet nieko nėra pastovaus. Atkūrus nepriklausomybę per tuos sumaištinguosius 1992 -1994 m. banditėliai iš Kauno įsigijo „Nemuną“  ir  sužlugdė.  Kartu žlugo ir žmonių gerbūvis, ir viskas.

Tačiau yra ir viltingų ženklų. Juk šiais laikais nebebūtina būti audėjėle …

*Juodupės miestelis – Rokiškio rajono savivaldybės seniūnijos centras, įsikūręs prie Juodupės ir Vyžuonos upių santakos. Manoma, kad 1769 m. minimas Pajuodupio muitinės postas yra dabartinės Juodupės pradžia. Pradėjo augti  XX a. pradžioje, kai 1907 m. Oskaras Trėjus, nuomavęs iš grafų Pžezdzieckių seną malūną, jame įkūrė vilnų verpyklą, karšyklą, o po to įtaisė ir audimo stakles. Juodupės audiniai pradėjo garsėti dar iki Pirmojo pasaulinio karo. 1931 m. Trėjaus firmai bankrutavus, jos turtą perėmė „Nemuno“ bendrovė. Gamyba vėl pradėjo augti, iš nedidelės dirbtuvės išaugo vilnonių audinių fabrikas „Nemunas“, dabar uždaroji akcinė bendrovė „Baltic Mills“. Dar 1956 m. prie fabriko išaugusiai gyvenvietei buvo suteiktos miesto tipo gyvenvietės teisės; 2002 m. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu pavadinta Juodupės miesteliu.

 

 

Poetas Algirdas Verba (1941-2000)

Apie Algirdą Verbą internete nerasite daug tekstų, bet parašytieji ( Gasparo Aleksos,

Valdemaro Kukulo, Jono Mačiukevičiaus) – esmingai kalba  apie šį   „šlubą varną“ (Alis Balbierius)  ir jo kūrybą.

Papasakosiu porą epizodų iš fragmentiško bendravimo su šiuo dramatiško likimo žmogumi.

 

Xxx

Atlikinėjau žurnalistinę praktiką Lietuvos radijuje, Jaunimo laidų redakcijoje. Dirbo tuomet smagi kompanija. Kai G. gimė dukra, nusipirkę vyno patraukėme švęsti į Vingio parką.

Po daug metų Kalvarijų turguje medumi prekiaujantis jau nejaunas ano pikniko kaltininkas – tėtis, džiugiai pasakojo, kad dukra, kurios gimimo garbei aš lipau į pušį, gyvena laimingai. Smagu, kad laimingai, bet neprisimenu, kad tada lipau į pušį. Vingio parko pušų šakos labai aukštai prasideda, bet aš mėgau laipioti, tad jei žmogus sako, matyt, lipau…

Šitas nuokrypis iki pradedant pasakojimą apie A.Verbą yra tik tam, kad būtų pasakyta, jog iš to paties vyksmo mes galime atsiminti visai skirtingus dalykus, t.y. mūsų atmintis nenuspėjamai selektyvi.

Taigi, neprisimenu, kaip mes atsidūrėme Karoliniškių parke ir kodėl aš buvau su armonika ir kaip ten atsirado A.Verba.

„Juosta” labai ryškiai pradeda rodyti, kai jau naktis, aplink tamsu, aš sėdžiu atsirėmus į vieną pušį, Verbą į kitą ir jis deklamuoja savo eilėraščius. Ir, suprantu, kad  jam dabar niekas kitas neegzistuoja, tik tie kapoti sakiniai, už kurių skausmas, netektys, vyriška rauda…

Suprantu, kad man teks „išeiti“ iš tos  metafizinės būsenos ir rasti kelią iš miško.

Kažkaip nuklibinkščiuojame iki gatvės. Bandau stabdyti pravažiuojančiais mašinas, bet jos prazvimbia net padidinę greitį, ir suprantu, kad prie personos, kuriai ant vieno peties kabo armonika, o ant kito – vyras, niekas niekada nesustos.

Įkalbinėju Verbą pasislėpti griovyje, jis nenori sutikti, keikia laikus, kada talentingi žmonės, b…t, turi slėptis pakelės grioviuose…Šiaip ne taip pavyksta paslėpti ir jį , ir armoniką. Vienas žiguliukas sustoja, ir greitų veiksmų taktikos primokytas Algis, kol aš vairuotoją įkalbinėju, greitai įsikabaroja ant užpakalinės sėdynės. Transporto priemonė užvaldyta. Pirmyn.

Važiuojant paaiškėja, kad Verba neturi, kur nakvoti. Gerai, sukam pas mane į Tauro bendrabutį. Tais metais gyvenom kambaryje dviese su M.L. Galvoju, aš prigulsiu šalia jos, o Verba išsimiegos mano lovoje. Neprisimenu, kaip prasmukom pro budinčiąją . Prieškambaryje įjungusi šviesą šalia savo kambariokės galvos matau vyrišką ševeliūrą. Jėrgau. To nėra buvę. Bet ką darysi – dabar taip yra.

Atsigulam „bortuku“ vienoj lovoj su Verba. Per miegus jis vartosi, spardosi, šūkauja –  jo audringas gyvenimas tęsiasi ir sapne. Neapsikentusi paryčiais išbėgu palakstyti ir alkoholio iš kūno išprakaituoti. Grįžusi kambariokės simpatijos neberandu, bet randu plaukus nuo galvos raunantį Verbą: „Kur mano akiniai? Atiduokit mano akinius! Aš nieko nematau. B…t, J…m…“

Kantriai aiškinu, kad čia jo akiniai, kad neišsigalvotų nesąmonių ir keliauk savo keliais.

Ne. Jis beveik rauda iš bejėgystės ir įtūžio. „Aš nieko nematau, b…t. Kaip aš eisiu?!”

Per kokias pora valandų paaiškėja, kas atsitiko.

Pasirodo, mano kambariokės draugas irgi akiniuotis. Jis ryte sprukdamas užsidėjo ne savo, o Verbos akinius. Kaip jis su jais matė, o Verba su jo ne – aš nežinau, ne okulistė esu.

Bet Verba triumfavo: „aš sakiau, o tu manim netikėjai“. Taip ir buvo – netikėjau. Ne tik tuokart.

Xxx

Kitas man įstrigęs dar graudesnis bendravimas įvyko 1997 metais. Po šimto metų jis, kažkaip suradęs telefono numerį,  paskambino man į „Dialogo“ redakciją ir išaiškino, kad aš mirk gyvenk tuoj pat turiu atvažiuoti į Žvėryną, kur jiedu su Kukulu apie gyvenimą šnekasi. Aišku, reikia atsivežti ir buteliuką.

Nežinau, kodėl, bet padariau, kaip Verba prašė. Nupirkau, nuvežiau ir vos keptuve negavau per galvą nuo poeto žmonos.  Gerokai mane išplūdusi, ji vis tik praleido į Verbos kambariuką.

Kukulo jau nebuvo. Verba sėdėjo ant sujauktos lovos, susišiaušęs, apgirtęs, virš jo galvos kabojo sudžiūvęs ąžuolo vainikas…Viską gaubė alkoholio, tabako ir šlapimo tvaikas.

Buvau sukrėsta ir daugiau nieko nepamenu.

Išėjau surakinta gėlos ir skausmo už tuos talentingus Lietuvos vyrus, prarytus ir praryjamus alkoholizmo monstro.

„Šlubas varnas Verba / į tėviškę skrido numirti / ties vasaros laiko riba / įsikibo į nukirstą svirtį / 
įsikibo į žemę – bežemis / ir atgavo laukų karaliją / kur ne žolės o plunksnos jam želia / juodos plunksnos kaip juodos lelijos“ (Alis Balbierius).

Algirdas Verba (1941–2000) – poetas, 1993 m. „Poezijos pavasario“ laureatas. 1963–1966 m. studijavo Kauno politechnikos institute, 1968–1970 m. – Vilniaus universitete. 1963–1967 m. (su pertraukomis) dirbo įvairiose gamyklose Kaune, 1969–1983 m. – įvairių laikraščių ir žurnalų redakcijose Vilniuje. Kūrinius pradėjo publikuoti 1960 m. Išleido eilėraščių rinkinius „Pakelės žalumos“ (1977), „Aprišu obelį“ (1980), „Ugnies ūgis“ (1985, „Piktoji žvaigždė“ (1990), „Orkestro duobė“ (1996). 2001 m. išleistas pomirtinis poeto eilėraščių rinkinys „Plaštakės pleška“. Vėlai debiutavo, pavėluotai buvo pripažintas. A. Verbos eilėraščiai itin emocingi, dažnai chtoniški, desperatiški, kartais net pikti. Nesivaikė literatūrinių įmantrybių, rašė be poetinių kaukių, nuoširdžiai, tikrai.

Iš Tekstai.lt